Pusantros tonos sveriantis zondas, vykdysiantis 12 metų truksiančią misiją, per kurią ypatingas dėmesys bus skirtas netoli Jupiterio skriejantiems vadinamosios trojėnų grupės asteroidams, buvo šeštadienį paleistas iš Kanaveralo kyšulio Floridoje.

„Po sėkmingo paleidimo 2021 metų spalio 16 dieną NASA kosminio aparato „Lucy“ sistemų analizė rodo, kad kosminis aparatas veikia sklandžiai ir yra stabilus, – sakoma JAV kosmoso agentūros tinklaraštyje paskelbtame pranešime. – Abu „Lucy“ saulės elementų moduliai išsiskleidė, abu gamina elektros srovę, akumuliatorius įkraunamas. Vienas modulis [visiškai] užsifiksavo, bet esama požymių, kad antrasis modulis gali būti ne visiškai užsifiksavęs.“

„Lucy“ pavadinta vieno iš priešistorinių žmonių protėvių, kurio fosilijos buvo rastos Rytų Afrikoje, vardu. Šis zondas taps pirmuoju saulės energija varomu aparatu, nuskriesiančiu taip toli nuo Saulės. Aparatas taip pat iš arti ištirs daugiau asteroidų negu bet kuris jo pirmtakas – „Lucy“ aplankys iš viso aštuonis tokius dangaus kūnus.

Zondas triskart praskries arti Žemės, kad veikiamas jos gravitacijos padidintų greitį, ir taps pirmuoju aparatu, sugrįžusiu netoli mūsų planetos iš Saulės sistemos tolimojo regiono.

„Visi kiti posistemiai veikia normaliai. Esant dabartinei kosminio aparato būklei, „Lucy“ gali toliau veikti nekylant jokio pavojaus jo darbui ir saugumui. Komanda analizuoja kosminio aparato duomenis, kad suprastų padėtį ir nuspręstų tolesnius žingsnius, kad būtų pasiektas saulės elementų modulio visiškas išsiskleidimas“, – pridūrė NASA.

Šios misijos kaina vertinama 981 mln. JAV dolerių (apie 845 mln. eurų).

2025 metais „Lucy“ pirmiausiai priskries prie pagrindiniame asteroidų žiede tarp Marso ir Jupiterio orbitų esančio Donaldžohansono asteroido. Šis dangau kūnas pavadintas amerikiečių paleoantropologo Donaldo Johansono (Donaldo Džohansono), atradusio australopitekės, pramintos Lucy (Liusi), liekanas, garbei.

2027–2033 metais zondas praskries netoli septynių trojėnų grupės asteroidų. Penki jų priklauso asteroidų spiečiui skriejančiam prieš Jupiterį, o kiti du seka paskui dujų milžinę.

Didžiausias iš šių asteroidų yra apie 95 km skersmens.

„Lucy“ praskries maždaug už 400 km nuo taikiniais pasirinktų asteroidų. Zondo prietaisais ir didele antena bus tyrinėjama šių dangaus kūnų geologinė sandara – cheminė sudėtis, masė, tankis ir tūris.

„Deimantas danguje“

Manoma, kad daugiau kaip 7 000 trojėnų grupės asteroidų yra Saulės sistemos dujinių milžinių – Jupiterio, Saturno, Urano ir Neptūno – formavimosi liekanos.

Mokslininkų nuomone, šie dangaus kūnai gali pateikti svarbios informacijos apie protoplanetinio disko, iš kurio ilgainiui susidarė visos Saulės sistemos planetos, įskaitant Žemę, sudėtį ir fizines sąlygas.

Trojėnai skirstomi į du spiečius – priešakinis yra susitelkęs ties Jupiterio orbita, nutolęs per šeštadalį orbitos rato nuo didžiosios planetos, o lydintysis skrieja tokiu pačiu atstumu už jos.

„Viena išties keista trojėnų ypatybė, kai pradėjome juos tyrinėti iš Žemės – kaip jie skiriasi vieni nuo kitų, ypač pagal spalvą“, – sakė „Lucy“ misijos vyriausiasis mokslininkas Halas Levisonas.

Vieni jų pilki, kiti – rausvi. Tikėtina, kad spalvos skirtumai atspindi, kokiu atstumu nuo Saulės šie asteroidai susiformavo prieš atsidurdami dabartinėje orbitoje.

„Lucy“ vardas buvo suteiktas 1974 metais Etiopijoje aptiktoms australopiteko patelės liekanoms, suteikusioms svarbios informacijos apie ankstyvųjų žmonių protėvių evoliuciją. Ekspedicijos, atradusios šias fosilijas, narius įkvėpė grupės „The Beatles“ daina „Lucy in the Sky with Diamonds“ („Liusi danguje su deimantais“), kuri buvo daug kartų garsiai leidžiama jų stovykloje.

Zondas buvo pavadintas „Lucy“ viliantis, kad jo misija irgi gali padėti nušviesti Saulės sistemos raidą.

Be to, vieno iš zondo prietaisų pagrindinis elementas yra šviesą laužiantis diskas iš dirbtinių deimantų. „Lucy“ šilumos emisijos spektrometras, aptinkantis infraraudonuosius spindulius, leis sudaryti asteroidų paviršiaus temperatūros žemėlapius.

Matuojant temperatūrą skirtingu asteroido „paros“ metu bus galima daugiau sužinoti apie dangaus kūno fizinius ypatumus, pavyzdžiui, kiek jo paviršiaus dengia dulkės, žvyras arba uolos.

Zondą iš paleidimo aikštelės Kanaveralo kyšulyje, JAV Floridos valstijoje, į kosmosą pakėlė raketa „Atlas V“. Misija truks 12 metų, o „Lucy“ kosmose iš viso nukeliaus apie 6,5 mlrd. km.

Daugiau nei 14 metrų ilgio aparatas varomas kuru ir maitinamas akumuliatoriais, kuriuos įkrauna saulės elementai. Jis priskris arti prie septynių Jupiterio Trojos asteroidų.

Trojos asteroidai skrieja aplink Saulę panašia orbita kaip ir Jupiteris, priešais ir paskui šią planetą. Manoma, kad tai pirmykštės medžiagos liekanos, iš kurios susidarė išorinės planetos. Todėl NASA tikisi, kad misija leis sužinoti daugiau apie tai, kaip susiformavo planetos ir mūsų Saulės sistema.

TESS taip pat aptiko pirmąją planetą, priklausančią dvinarei žvaigždžių sistemai. Pasak mokslininkų, ji galėtų būti panaši į Tatuino planetą iš filmų „Žvaigždžių karai“ (Star Wars), bet mažai tikėtina, kad sąlygos joje leistų egzistuoti gyvybei, panašiai į mūsiškę.

Potencialiai gyvybei tinkama planeta TOI 700 d yra gana arti Žemės – tik už 100 šviesmečių, sakoma NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos pranešime, paskelbtame pirmadienį per Amerikos astronomijos draugijos žiemos konferenciją Honolulu.

Kentauro Proksima, arčiausiai Žemės esanti žvaigždė, yra už daugiau kaip keturių šviesmečių.

„TESS buvo specialiai sukonstruotas ir paleistas, kad ieškotų Žemės dydžio planetų, besisukančių aplink artimas žvaigždes“, – sakė NASA astrofizikos padalinio direktorius Paulas Hertzas (Polas Hercas).

Zondas iš pradžių klaidingai įvertino minimą žvaigždę, todėl iš pradžių manyta, kad jos planetos didesnės ir karštesnės nei yra iš tikrųjų. Tačiau šią klaidą pastebėjo su TESS komanda bendradarbiaujantys keli astronomai mėgėjai, įskaitant vidurinės mokyklos moksleivį Altoną Spencerį (Altoną Spenserį).

„Kai pataisėme žvaigždės parametrus, jos planetų dydžiai sumažėjo, ir supratome, kad kraštinė yra apytikriai Žemės dydžio, esanti gyvybei palankioje zonoje“, – sakė Čikagos universiteto doktorantė Emily Gilbert (Emili Gilbert).

Vėliau šis atradimas buvo patvirtintas Spitzerio (Spicerio) kosminiu teleskopu.

Kelios panašios planetos buvo atrastos anksčiau, ypač atliekant tyrimus Keplerio kosminiu teleskopu, bet TOI 700 d yra pirmoji šio tipo planeta, atrasta TESS, paleisto 2018 metais.

Gyvybei palanki juosta

TESS stebi vieną dangaus sritį, tikintis užfiksuoti jos žvaigždžių šviesio laikinų sumažėjimų. Tai įvyksta, kai tarp žvaigždės ir Žemės praslenka koks nors objektas, užstojantis mažytę dalį savo šviesulio. Surinkta informacija leidžia TESS nustatyti, jog aplink žvaigždę skrieja planeta, taip pat apskaičiuoti jos dydį ir orbitą.

Žvaigždė TOI 700 yra maža – jos masė sudaro tik apie 40 proc. Saulės masės. Jos paviršiaus temperatūra yra perpus mažesnė negu mūsiškės žvaigždės.

TESS atrado tris aplink šią žvaigždę besisukančias planetas - TOI 700 b, c ir d. Tačiau tik tolimiausioji TOI 700 d patenka į vadinamąją Auksaplaukės juostą (angl. Goldilocks zone) – tai yra, skrieja nei per arti, nei per toli nuo savo žvaigždės. Dėl to planetos paviršiuje galėtų būti skysto vandens, itin svarbaus gyviems organizmams.

TOI 700 d masė yra maždaug 20 proc. didesnė už Žemės; aplink savo žvaigždę ji apsisuka per 37 paras. Ji gauna 14 proc. mažiau energijos negu Žemė gauna iš Saulės.

Šios planetos sudėtis kol kas nežinoma. Mokslininkai yra sukūrę modelių, leidžiančių pagal žvaigždės dydį ir tipą prognozuoti planetų atmosferos sąlygas ir paviršiaus temperatūrą.

NATA nurodė, kad vienas iš galimų scenarijų – jog TOI 700 d paviršių dengia vandenynai, o jos „atmosfera – tanki, dominuojama anglies dvideginio, panaši į, kaip įtaria mokslininkai, gaubusią Marsą, kai jis dar buvo jaunas.“

Potvynių jėgos yra užfiksavusios planetą, todėl ji visuomet yra atsigręžusi į savo žvaigždę ta pačia puse, panašiai kaip Mėnulis Žemės atžvilgiu.

Kitas modelis rodo, kad dėl šio sinchroniško sukimosi viena planetos pusė yra visuomet gaubiama debesų.

Trečiasis prognozuoja pasaulį, sudarytą vien iš sausumos. Jame vėjai iš planetos tamsiosios pusės pučia į šviesiąją.

Daugelis astronomų dabar stebės planetą naudodami kitokius prietaisus, kad surinktų daugiau duomenų, siekiant patikrinti, ar kuris nors iš NASA modelių yra tikroviškas.

Į Tatuiną panaši planeta

Per šią konferenciją taip pat buvo paskelbta apie kitą TESS atradimą – zondas pirmasis aptiko egzoplanetą, judančią dvinarėje žvaigždžių sistemoje.

Šis pranešimas išprovokavo palyginimus su „Žvaigždžių karų“ personažo Liuko Skaivokerio gimtąja Tatuino planeta, pasižyminčia kerinčiais dvigubais saulėlydžiais.

Tačiau vien dėl naujai atrastos planetos dydžio mažai tikėtina, kad ji galėtų tikti gyvybei. Ši planeta yra 6,9 karto didesnė už Žemės, apytikriai Saturno dydžio.

Cirkumbinarinė planeta 1338 b yra vienintelė iki šiol atrasta sistemoje TOI 1338, esančioje Tapytojo žvaigždyne, už 1 300 šviesmečių nuo Žemės. Ji aplink savo žvaigždes apsisuka per 95 dienas.

Abi žvaigždės apskrieja viena aplink kitą per 15 parų. Viena jų yra 10 proc. didesnė už Saulę, o kita – vėsesnė, blankesnė ir dviem trečdaliais lengvesnė už Saulę.

TOI 1338 b aptiko Wolfas Cukieras (Volfas Cukeras) – vidurinės mokyklos moksleivis, praeitą vasarą atlikęs stažuotę NASA centre.

Anksčiau TOI 1338 buvo pažymėta kaip pritemstanti dvinarė sistema, kurios žvaigždės praslenka viena priešais kitą Žemės atžvilgiu. Tačiau patikrinęs duomenis W. Cukieras suvokė, kad ten taip pat esama planetos.

Cirkumbinarines planetas aptikti labai keblu. Mokslininkai iki šiol yra patikimai radę daugiau kaip dvi dešimtis egzoplanetų, skriejančių aplink dvinares žvaigždžių sistemas. Pirmoji iš jų buvo atrasta 1993 metais.

Kosminio objekto, praminto „Ultima Thule“, skersmuo prilygsta JAV sostinei Vašingtonui. Šis asteroidas skrieja tamsioje ir šaltoje zonoje, vadinamoje Koiperio juosta, maždaug 1,6 mlrd. km toliau nuo Saulės negu mažoji planeta Plutonas.

Arčiausiai šio dangaus kūno „New Horizons“ praskries sausio 1-ąją, 5 val. 33 min. Grinvičo (7 val. 33 min. Lietuvos) laiku.

Iki tol lieka paslaptis, kaip šis objektas atrodo ir iš ko jis sudarytas.

„Tai laiko kapsulė, sugrąžinsianti mus puspenkto milijardo metų, į Saulės sistemos gimimą“, – penktadienį per spaudos konferenciją sakė šio projekto pagrindinis tyrėjas Alanas Sternas, dirbantis Pietvakarių tyrimų institute.

Zondo kameros šiuo metu yra nukreiptos į „Ultima Thule“, kad mokslininkai gautų daugiau informacijos apie asteroido pavidalą, taip pat išsiaiškintų, ar šis dangaus kūnas yra vientisas, ar sudarytas iš kelių arti vienas kito skriejančių objektų.

„Dar niekada anksčiau nesame aplankę tokio tipo objekto“, – sakė „New Horizons“ misijos tyrėja Kelsi Singer, irgi dirbanti Pietvakarių tyrimų institute.

Maždaug Naujųjų metų išvakarėse „pradėsime matyti, koks iš tikrųjų yra šio objekto pavidalas“, nurodė ji.

Kosminis zondas gruodžio 26-ąją pradėjo veikti „susitikimo režimu“ ir yra „visiškai sveikas“, pridūrė A. Sternas.

Tačiau jis skrieja taip toli, kad radijo signalai iš zondo iki Žemės atskrieja tik per 6 val. 8 minutes.

„New Horizons“ komanda nekantriai laukia „skambučio namo“, parodysiančio, ar zondas liko sveikas, praskriejęs gana arti, vos už 3,5 tūkst. km, nuo tiriamo objekto. Planuojama, kad šis signalas bus gautas sausio 1-ąją apie 17 val. 29 min. Lietuvos laiku.

Kol kas „New Horizons“ toliau lekia 51,5 tūkst. km per valandą greičiu.

NASA mokslininkai taip pat nekantriai laukia pirmųjų nuotraukų.

„Kadangi tai praskriejimo misija, turime vienintelę galimybę, kad viskas pavyktų“, - sakė „New Horizons“ misijos operacijų vadovė Alice Bowman (Elis Bauman).

Zondas, paleistas 2006-aisiais, po devynerių metų atsiuntė įspūdingų Plutono nuotraukų.

„2018-ųjų spalio 29-ąją apie 1 val. 4 min. JAV Rytų pakrantės (19 va. 4 min. Lietuvos laiku) erdvėlaivis viršijo dabartinį rekordą – 42,73 mln. km iki Saulės paviršiaus“, – rašoma NASA išplatintame pareiškime

„Anksčiau rekordiškai arti Saulės 1976-ųjų balandį praskriejo Vokietijos ir JAV gamybos aparatas „Helios 2“.

1,5 mlrd. JAV dolerių (1,3 mlrd. eurų) vertės zondas buvo paleistas rugpjūčio mėnesį, o jo pagrindinis uždavinys – surinkti duomenų, galinčių padėti išsiaiškinti pavojingų Saulės magnetinių audrų paslaptis ir taip apsaugoti Žemę.

Numanoma, kad zondas iš viso 24 kartus apskries aplink mūsų žvaigždę.

Ko gera, „Parker Solar Probe“ komandai jau pavyko pasiekti dar vieną rekordą.

JAV kosmoso agentūra nurodė, kad erdvėlaivis „spalio 29-ąją 10 val. 54 min. (antradienį 4 val. 54 min. Lietuvos laiku) viršys greičiausiai Saulės atžvilgiu skriejančio erdvėlaivio rekordą“.

„Dabartinis heliocentrinio greičio rekordas yra 245 960 km per valandą; jį 1976-ųjų balandį pasiekė „Helios 2“, - sakoma NASA pranešime.

NASA planuoja, kad „Parker Solar Probe“ pirmą kartą itin priartės prie Saulės spalio 31-ąją, o paskutinį – 2024-aisiais. Tuomet zondas praskries vos už 6,16 mln. km nuo žvaigždės paviršiaus.

Moteris dirba virš Reaktyvinio judėjimo tyrimų laboratorijos (angl. Jet Propulsion Laboratory, JPL) misijų aptarnavimo zonos įrengtame biure, kurio televizijų kameros nepasiekia – Susanai nereikia viešumo. Kodėl ilgiausiai NASA dirbanti moteris gauna valandinį atlyginimą, aiškinasi „Popular Science“

Pirmieji išgirsti nežemiški garsai, kuriuos 1962 m. erdvėlaivių inžinierius Billas Pickeringas žaismingai pavadino „sferų muzika“, buvo pirmas ženklas, kad NASA erdvėlaivis „Juno“ sėkmingai įskriejo į Jupiterio orbitą, nuo Žemės nutolusią 1,74 mlrd. mylių (apie 2,8 mlrd. km), o šiuos garsus palydėjo misijų valdymo centro komandos narių džiaugsmo šūksniai.

„Juno“ siunčia radijo tonus šimtais įvairiausių dažnių, ir kiekvienas iš jų skirtas informuoti apie konkrečią erdvėlaivio operaciją. Šie tonai plika ausimi negirdimi – jie šifruojami kompiuteriais. Nuo 1997 m. Susana šių tonų klausydavo naudodamasi specialia įranga, kurią pati padėjo kurti, kad galėtų pranešti apie NASA misijų sėkmę arba nesėkmę. Tačiau moters istorija prasideda kur kas anksčiau.

Dirbti Reaktyvinio judėjimo tyrimų laboratorijoje S. Finley pradėjo 1958 m., likus aštuoniems mėnesiams iki dienos, kai Kongresas kartu su prezidentu Dwightu Eisenhoweriu oficialiai įsteigė Amerikos kosmoso agentūrą. Per 58-erius metus trunkančią karjerą veikiausiai nepasitaikė nė vienos misijos, prie kurios Susana nebūtų pridėjusi savo rankos. Ji čia dirbo, kai buvo paleistas pirmasis amerikiečių palydovas, ji atliko užduotis misijų valdymo centre, kai buvo vykdomi ankstyvieji skrydžiai į Mėnulį, rengė kosminių stočių „Voyager“ didžiojo turo per Saulės sistemą maršrutus, džiūgavo, kai Veneros vėjuose suposi mokslinį inventorių nešantys balionai, ir dalyvavo į Raudonąją planetą nuleidžiant marsaeigius. Per savo ilgą ir įdomią karjerą Susanai teko įveikti kliūtis, apie kurias dažnas šiuolaikinis žmogus net nepagalvoja.

Vis dėlto, 2004 m. S. Finley buvo pažeminta pareigose, nes neturėjo NASA reikalaujamo bakalauro laipsnio.

Jupiteriu Susana susidomėjo jau seniai. Ji pamena pirmąją erdvėlaiviu „Pioneer 10“ vykdytą misiją į šią milžinišką planetą. „Aš derindavau didžiąsias programas“, – prisimena S. Finley.

Vos vieną keturioliktąją „Juno“ masės sveriantis erdvėlaivis „Pioneer 10“ palei Jupiterį pralėkė 1972 m., kiek sulėtindamas greitį tam, kad galėtų planetą nufotografuoti, išmatuoti jos radiacijos lygius ir ištirti palydovus. Tiek mokslininkai, tiek visuomenė buvo priblokšti šių pirmųjų išsamių Jupiterio vaizdų. Jupiterio paviršiuje susidariusių sūkurių ir Didžiosios raudonosios dėmės vaizdai buvo tokie stulbinami, kad 1973 m. NASA už jų parodymą per televiziją gavo „Emmy“ apdovanojimą.

Erdvėlaivis „Pioneer 10“ Jupiterį fotografavo skriedamas 81 tūkst. mylių (apie 130 tūkst. km) atstumu nuo jo debesų paviršiaus, o „Juno“ orbita prie Jupiterio priartės 3,1 tūkst. mylių (apie 5 tūkst. km) atstumu. Abiejų misijų metu padarytos nuotraukos ir surinkti duomenys siunčiami per vadinamąjį tolimosios erdvės tinklą (angl. Deep Space Network, DSN), prie kurio kūrimo prisidėjo ir S. Finley.

DSN yra pasaulinis antenų ir ryšio įrenginių tinklas, be kurio tarpplanetinės kelionės būtų neįmanomos. Radijo antenomis galima pagauti silpnus iš kosmoso siunčiamus signalus, o DSN gali nuolat sekti net ir labiausiai nutolusius erdvėlaivius, tokius kaip „Voyager“, kurie šiuo metu tiria tarpžvaigždinę erdvę ir skleidžia signalą, 20 mlrd. kartų silpnesnį už skaitmeninio laikrodžio signalą.

S. Finley buvo neseniai pradėjusi dirbti JPL, kai Kalifornijos Mohavių dykumoje įsikūrusioje vadinamojoje Goldstouno observatorijoje (angl. Goldstone Observatory) buvo sukonstruota pirmoji parabolinė dubens formos antena. Netrukus dauguma Susanos užduočių buvo susijusios su DSN. Dabar šis tinklas apima visą pasaulį – daugybė milžiniškų radijo antenų įrengta ne tik Kalifornijoje, bet ir Australijoje bei Ispanijoje.

S. Finley kartu su kolegomis sukūrė įrangą, kuria užtikrinamas atskirų stočių ryšys ir taip sudaromos sąlygos NASA specialistams palaikyti ryšį su robotizuotais tyrėjais, nesvarbu, kaip tuo metu pasisukusi mūsų planeta ir kur yra atitinkamas erdvėlaivis. Vykdant „Juno“ misiją, ši sąlyga buvo būtina, kadangi įjungdamas variklius, lėtėdamas ir įskriedamas į Jupiterio orbitą, erdvėlaivis turėjo nusisukti nuo Žemės. Kadangi pagrindinė erdvėlaivio antena buvo nusukta nuo Žemės, išsamus duomenų perdavimas buvo neįmanomas. JPL komanda, norėdama sužinoti, kada po 35 minučių veikimo variklis išsijungs ir „Juno“ oficialiai pradės tyrinėti dujų milžinę, klausėsi paprasčiausių radijo tonų.

Bene vienintelė, galinti suprasti signalus ir pranešti apie tai, kaip keliauja „Juno“, yra ilgiausiai NASA dirbanti moteris. Vis dėlto, 2004 m. kosmoso agentūra pažemino Susaną pareigose, atėmė iš jos inžinierės titulą ir nutarė mokėti valandinį atlyginimą – juk ji neturėjo bakalauro laipsnio.

Kai S. Finley buvo pasamdyta 1958 m., nebuvo reikalaujama turėti bakalauro laipsnį, kaip kad yra dabar. Susana buvo talentinga matematikė, bet koledžo niekada taip ir nebaigė. Įsidarbinusi JPL, ji dirbo žmogumi-kompiuteriu.

Prieš sukuriant skaitmeninius prietaisus, žmonės-kompiuteriai buvo atsakingi už visų laboratorijoms reikalingų matematinių veiksmų atlikimą ir dažniausiai tai darydavo popieriuje. 1969 m. Susana kiti moteriškosios lyties „kompiuteriai“ oficialiai tapo inžinierėmis. Tai joms buvo didžiulis laimėjimas – įvertinimas už sunkų darbą ir atsidavimą. Tačiau po to, kai 2004 m. NASA pakeitė savo politiką ir pradėjo reikalauti, kad visi inžinieriai turėtų bakalauro laipsnį, šis titulas iš Susanos buvo atimtas. Jai vienintelei iš visos NASA istoriją kūrusių darbuotojų komandos šis sprendimas buvo reikšmingas – kitos laboratorijoje dešimtmečius išdirbusios moterys jau buvo išėjusios į pensiją.

Nė vienas iš NASA darbuotojų nesugebėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl viena pirmųjų agentūros darbuotojų dabar pildo darbo laiko apskaitos žiniaraščius, o jos indėlis vertinamas ne dešimtmečiais, o valandomis.

S. Finley negriežia danties ant savo darbdavio ir teigia, kad džiaugiasi ir tuo darbu, kurį turi. Žinoma, per šešis dešimtmečius moteris padarė pavydėtiną karjerą.

Susana kol kas neplanuoja eiti į pensiją, na o NASA misija jau artėja prie pabaigos. „Juno“ lemtis visada buvo aiški. 2018 m. vasarį NASA pasiųs erdvėlaivį į pražūtį – jis sudegs Jupiterio atmosferoje. Kitą erdvėlaivį tyrinėti atokių planetų NASA paleis ne anksčiau kaip po dešimtmečio.

Misijos prasideda ir baigiasi, erdvėlaiviai kyla ir krenta, o S. Finley tebesėdi savo biure Pasadinoje, laukdama vos girdimų signalų iš kosmoso.