Jo teigimu, viskas priklauso nuo to, kokią informaciją gauna policija. Tai akcentuoja ir Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė Natalija Kurčinskaja, kurios tvirtinimu, šeimos nariai turėtų bendradarbiauti su policijos pareigūnais.

Daugėja dingusių nepilnamečių

N. Kurčinskaja, remdamasi centro duomenimis, tvirtina, kad dingusių žmonių vis daugėja. Be to, atkreipia dėmesį ji, vis daugėja dingusių nepilnamečių: „2013 m. tarp dingusiųjų daugiau kaip 40 proc. buvo vaikai. [...] 2014 m. – daugiau kaip 48 proc. visų dingusiųjų buvo vaikai ir paaugliai. Tais metais iš viso dingo apie 2,5 tūkst. 2015 m. dingusiųjų buvo 3,8 tūkst. Iš jų – 2490 vaikai. Tai – 68 proc.“

N. Kurčinskajos tvirtinimu, dažniausiai tai būna iš namų išėję vaikai, kurie vėliau atsiranda. Priežasčių, kodėl taip nusprendžia pasielgti jauni žmonės, jos teigimu, yra daug. Jei žmogus pasirenka namus palikti specialiai, yra sveikas ir gyvas, bet tiesiog neatsako į artimųjų skambučius, tai dažniausiai yra kerštas, sako N. Kurčinskaja.

„Būna, kad iš namų bėga paaugliai. Galbūt toks amžius. Daug atvejų paskutiniu metu pasitaiko, kai jauni žmonės iš kokio nors miesto išvažiuoja į Vilnių pasilinksminti ir negrįžta. [...] Galbūt kai kuriuos žmones įtraukia sektos. Galime spėlioti. Dingusių žmonių kelias vienas, o mes turime daug spėliojimų“, – teigia N. Kurčinskaja.

Ji priduria, kad dingusio žmogaus artimieji turėtų kuo daugiau bendradarbiauti su policija. „Kaltinti policijos, kad jie neieško, nieko nedaro, negalime. Tikrai daro daug ir naudoja visas priemones, vykdant paiešką, kurias tik įmanoma. Tėvams, artimiesiems reikia būtinai priminti policijai. Nėra taip – padėjau pareiškimą ant stalo ir man turite surasti. Ne, taip nebūna. Reikia vis tiek priminti, nuolat teirautis ir pačiam daug ką daryti, nes to, ką gali padaryti artimieji, nepadarys nei policija, nei kas kitas“, – įsitikinusi N. Kurčinskaja.

Statistika – randa daugiau žmonių nei jų dingsta

Anot R. Matonio, dingusių žmonių skaičius šiais metais, lyginant su ankstesniais, stipriai nesikeičia. Jo teigimu, šis skaičius netgi šiek tiek mažėja. Be to, didžioji dalis žmonių randami.

„Per aštuonis šių metų mėnesius buvo paskelbtos 1979 paieškos, o nutraukta daugiau nei 2 tūkst. paieškų, t. y. 2197 paieškos – netgi daugiau, nei pradėta. Šis skaičius didesnis dėl to, kad kai kurios paieškos yra likusios nuo praėjusių metų“, – sako R. Matonis.

Per šiuos metus buvo užregistruota 1214 atvejų, kai dingo nepilnamečiai. Nutrauktos buvo 1454 paieškos. „Paprasčiausiai taip skaičiuojama statistika. Praėjusiais metais paieškoje buvo likę kažkiek žmonių. [...] Kaip matome, didžioji dalis dingusių žmonių yra surandama“, – tvirtina R. Matonis.

Jis priduria, kad paprastai yra tam tikras skaičius žmonių, kurių vis dar ieškoma, todėl statistika rodo, kad surasta daugiau žmonių, nei tais metais buvo dingę. „Tokie žmonės tikrai nėra skaičiuojami šimtais ar tūkstančiais“, – perspėja R. Matonis.

Pirmieji policijos veiksmai nepriklauso nuo situacijos

Policijos departamento atstovo aiškinimu, dažniausiai policija susiduria su atvejais, kai apie dingusius žmones pranešama, nes šie patys pabėgo iš namų. Pasak R. Matonio, tai neretai yra paaugliai ir vaikai, kurie bėga ir vaikų globos namų, internatų.

„Vaikai supyksta, susipyksta, pabėga, o po kelių dienų grįžta. Taip pat labai daug atvejų, kai nepilnamečiai susipyksta su tėvais arba draugais, jiems nesiseka meilėje ar dar kažkur, jie turi asmeninių problemų, todėl išeina iš namų. Tenka pripažinti, kad yra buvę atvejų, kai šie žmonės randami nužudyti ar nusižudę“, – tvirtina R. Matonis.

Kai dingsta suaugusieji, nurodo pašnekovas, dažniausia priežastis yra emigracija: „Populiariausia situacija – asmenys dingsta, kai išvyksta į užsienį. Jie išvažiuoja dirbti į užsienį, apie tai nepasako savo giminaičiams, o šie praneša policijai, kad neva dingo jų artimas žmogus.“

Anot R. Matonio, policija, gavusi pranešimą apie dingusį žmogų visada reaguoja vienodai – nedelsiant pradeda paiešką, tačiau, tolimesni veiksmai priklauso nuo pateiktos informacijos. „Jei informacija tokia, kad tas žmogus penktą ar net dešimtą kartą šiais metais išėjo iš namų ir dingo, turbūt [policijos] reakcija yra vienokia. Jei žmogus tikrai yra tvarkingas, pavyzdžiui, dingo paauglys ar vaikas, kuris visą laiką paskambindavo tėvams, [...] turbūt atvejis yra ypatingas ir dėmesio tokiam dingimui skiriama daugiau“, – neslepia R. Matonis.

Jo tikinimu, kiekvienas atvejis vertinamas individualiai. Be to, apie kai kuriuos paieškos veiksmus jų vykdymo metu policija šeimai neretai negali pranešti. „Mūsų prašymas tėvams ar asmenims, kurie kreipiasi, – suteikti kuo daugiau informacijos apie tai, kokia buvo to žmogaus praeitis, – ar jis tokių problemų yra turėjęs anksčiau, ar tai yra pirmas atvejis“, – teigia R. Matonis.

Jis sutinka, kad pareigūnams, aiškinant situaciją ir tai, kodėl jie negali informuoti apie kai kuriuos paieškos veiksmus, taip pat kartais pritrūksta jautrumo. R. Matonio įsitikinimu, tuomet ir susidaro situacija, kai šeimai atrodo, kad policija nesiima jokių veiksmų.

Liūdna, kad turime tiek mažai vaikų ir jų taip nemylime, LRT RADIJUI sako Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė Natalija Kurčinskaja. Anot jos, užsienyje dingusiems vaikams skiriamas didesnis dėmesys, taikoma sistema „Alert“, kuri padeda greičiau juos surasti. N. Kurčinskajos teigimu, Lietuvoje ši sistema nebuvo įdiegta, o dingusių vaikų tik daugėja.

Apie dingusį vaiką tėvai ar giminaičiai gali pranešti jau dvejus metus Lietuvoje veikiančia tarptautine karštąja telefono linija. Numeriu 116 000 suteikiama psichologinė, emocinė ir teisinė pagalba. Ši nemokama linija veikia visą parą, visomis savaitės ir švenčių dienomis. Ją administruoja Dingusių žmonių šeimų paramos centras.

– Kiek per šį dvejų metų laikotarpį sulaukėte skambučių dėl dingusių vaikų iš Lietuvos?

– Linija 116 000 dėl dingusių vaikų 2014 m. sulaukė 1035 skambučių. 2015 m. skambučių sumažėjo – sulaukėme tik 388 skambučių.

– Ar tai rodo, kad žmonės nežino, kur skambinti, ar jie skambina bendruoju pagalbos numeriu 112?

– 2014 m., prieš įdiegiant šią pagalbos liniją Lietuvoje, buvo rengiama labai didelė reklamos kampanija. Galbūt tai lėmė žinomumą. Reikia paminėti, kad Lietuvoje pasirinktas veikimo modelis toks – kai žmogus skambina 116 000, atsiliepia 112 operatorius. Jis užrašo visus duomenis apie dingusį vaiką ir sujungia su mumis. Tai daroma, kad žmogui nereikėtų antrą kartą pasakoti dingimo aplinkybių. Tada mes teikiame pagalbą. Vyksta pokalbiai, kurie gali trukti nuo 15 minučių iki 3 valandų.

– Kiek Lietuvoje ir Europoje per metus dingsta nepilnamečių?

– Iš viso Europoje kasmet dingsta apie milijoną vaikų. Linija 116 000 kas dvi tris minutes pranešama apie vaiko dingimą. Lietuvoje dingusių vaikų daugėja. 2015 m. dingo 2629 žmonės, iš jų – 1684 vaikai. Tai yra daugiau nei 60 proc. visų dingusių žmonių. 2013 m. ir 2014 m. dingę vaikai sudarė apie 40 proc.

– Ar jie atsiranda?

– Atsiranda. Dominuojanti vaikų dingimo priežastis – pabėgimas iš namų ar globos įstaigų. Jie bėga po tris ar keturis kartus. Paskui vaikai atsiranda arba yra surandami, bet tai nereiškia, kad viskas gerai. Yra labai daug atvejų, kai vaikai būna įtraukiami į prekybos žmonėmis pinkles, išnaudojami seksualiai ir kitaip. Jie sugrįžta su pinigais, o paskui vėl dingsta be žinios.

– Ar fiksuojate vaikų grįžimus ir išbraukiate iš dingusių vaikų sąrašo?

– Grįžimus fiksuojame, bet negalime išbraukti to vaiko iš sąrašo. Mes tik nutraukiame jo paiešką, pateikiami paaiškinimai, kaip jis atsirado, kokios buvo dingimo aplinkybės. Jei vaikas dingsta ir jo nėra dieną, dvi, tris, tai yra dingęs be žinios vaikas. Nesvarbu, ar jis sugrįžta, ar ne.

– Po kiek laiko toks įrašas panaikinamas?

– Jis laikomas gana ilgai – iki vaiko pilnametystės. Taikoma duomenų apsauga, todėl viskas saugoma pagal reglamentuotus įstatymus.

– Jei vaikas dingo, po kurio laiko atsirado, jis vis tiek neišbraukiamas ir skaičiuojamas kaip dingęs?

– Ne, jis neskaičiuojamas kaip dingęs, bet, dėl Lietuvoje taikomos sistemos, pateikiama klaidinanti statistika. Jeigu ją išgrynintume, tokių baisių skaičių neliktų. Būtų nurodoma, kad ilgą laiką ieškoma 11-os ar 15-os vaikų (tai priklauso nuo metų).

Lietuvoje statistika suplakta į vieną – dingę 2629 žmonės, iš jų 1684 vaikai. Tai kraupi statistika, kuri klaidina ir gąsdina visuomenę. Esame kalbėję su Policijos departamentu, Vidaus reikalų ministerija, kad statistiką būtų galima išgryninti. Kol kas tam galbūt nėra lėšų, pajėgų.

– Kiek šiuo metu yra nesugrįžusių, nesurastų vaikų?

– Daugiau nei vienerius metus ieškoma 11-os vaikų. Tų vaikų ieškoma jau ir dvejus, ir trejus, ir daugiau metų. Visi atvejai skirtingi. Kai toks vaikas taps pilnamečiu, jis bus išbrauktas iš dingusių vaikų sąrašo, todėl statistika ir nežinos, kiek vaikų dingo ir neatsirado. Pas mus taip yra. Iš tikrųjų reikėtų tikslingai sutvarkyti vaikų dingimo statistiką.

– Tikriausiai būna atvejų, kai nelaukdami tėvai patys pradeda paieškas. Ar jiems duodate kokių nors patarimų?

– Tai būtina, nes tėvai būna pasimetę, nežino, ko griebtis, ką daryti. Mes sudarome veiksmų planą. Jei yra tėvų noro, galime duoti savanorių, kurie, pavyzdžiui, gali klijuoti skelbimus ten, kur vaikas lankėsi. Tai darbas, kurio policija negalės atlikti.

Žmonėms reikia pagalbos. Būna, kad jie net nesiorientuoja situacijoje, neįmanoma susišnekėti. Taip ypač dažnai būna tada, kai vaikui 10–11 metų. Nekalbu apie socialinės rizikos šeimas. Kalbu apie šeimas, kurios tikrai rūpinasi vaikais, kurių namuose galiojo susitarimai. Kaip mes sakome – tie vaikai buvo „naminiai“ ir staiga dingo. Tai tėvams – nepakeliama našta, jeigu jie palikti vieni.

– Kaip manote, ar pasiteisino šis pagalbos numeris?

– Tikrai pasiteisino. Ypač tai naudinga, kai šeima išvažiuoja į užsienį su vaikais, o vaikas kažkur pasimeta. Tada žmogus žino, kad nereikia skambinti 112 ar kažkur kažko ieškoti. Jis skambina 116 000. Ši linija veikia visose Europos Sąjungos (ES) šalyse. Vasario mėnesį jau gavome 41 skambutį.

– Ką daryti, jei tėvai nemoka užsienio kalbos?

– Jau turėjome tokių atvejų. Tada tėvai skambina močiutei ar kitam giminaičiu Lietuvoje ir prašo paskambinti mums. Tas žmogus skambina mums ir paaiškina situaciją, o mes turime galimybę per tris minutes susijungti su bet kokios šalies dingusių vaikų pagalbos linija ir paaiškinti, kokia padėtis, kur ir kas įvyko. Tuomet vyksta tarpininkavimas. Žmonėms patariame, ką daryti ir kur kreiptis, jei jie nežino nei rusų, nei anglų, nei vokiečių kalbos. Galime susijungti su bet kuria ES valstybe, taip pat Albanija bei Bosnija ir Hercegocina.

– Ar tokie vaikai užsienyje būna surasti?

– Taip, pasitaiko, kad 14 ar 15 metų vaikai nori trumpam pabėgti nuo tėvų. Ten labai greitai nustatoma vaiko buvimo vieta, nes taikoma „Alert“ sistema. Viskas vyksta greičiau nei pas mus. „Alert“ sistema veikia taip – kai pranešama apie dingusį vaiką, apie jį iš karto skelbiama per visas televizijas, reklamines švieslentes, oro uostų ekranuose ir visur kitur. Paskelbiama visur, kur įmanoma.

– Kodėl, Jūsų nuomone, pas mus nėra tokios sistemos?

– Tai priklauso nuo politinių sprendimų. Tai turi [padaryti – LRT.lt] arba Vidaus reikalų ministerija, arba Policijos departamentas. Kaip tik buvo paskelbti projektai, kad būtų įdiegta „Alert“ sistema, bet turbūt nebuvo pajėgų tą projektą paruošti, todėl visa tai buvo sustabdyta. Visur, kur „Alert“ sistema veikia, ji pasitvirtino. Tai neįkainojama paslauga – vaiko nuotraukos iš karto rodomos per žinias ir kitur. Manau, kad dar esame pakeliui. Mūsų valstybė maža.

– Bet juk mūsų maža valstybė turėtų rūpintis būtent dėl to, kad ji turi mažai vaikų.

– Būtent apie tai mes ir kalbame – mūsų vaikai palikti likimo valiai. Taip tikrai yra. Pažiūrėkite, kiek yra nesimokančių vaikų, kurie nelanko mokyklos, niekada net neperžengia jos slenksčio. Taip pat ir su dingusiais vaikais – juk net nežinome, kiek yra vaikų, apie kurių dingimą nepranešta. Labai liūdna, kad turime labai mažai vaikų ir jų taip nemylime. Vaikai nėra rinkėjai, todėl jie ir nerūpi mūsų valstybei. Tai yra mažas pilietis.