Renginio pradžioje LATGA tarybos pirmininkė, kompozitorė Raminta R. Naujanytė-Bjelle pakvietė į žaismingą klausimų ir atsakymų sesiją, kurioje LATGA teisininkės Radvilė Bieliauskienė ir Justina Madatovienė susirinkusiuosius supažindino su autorių teisių pagrindais, apimančiais natų leidybą. Kada galima kopijuoti natas? Ar teisėta kopijuoti natas asmeniniam naudojimui? Ar užrašius kūrinį natomis iš klausos galima jas naudoti, o gal net ir pardavinėti? Nuskambėjus atsakymams į šiuos ir kitus klausimus, pereita prie gerųjų pavyzdžių ir sėkmės istorijų.
Geroji praktika
Kompozitorius, Lietuvos simfoninio pučiamųjų orkestro koncertų vadybos, rinkodaros ir komunikacijos skyriaus vedėjas Kristupas Bubnelis ir jo atstovaujamas kolektyvas prie legalių natų perėjo natūraliai, kai atnaujino savo repertuarą, o prie to prisidėjo ir Kultūros ministerija.
„Kai išsigryninome savo žanrinę definiciją kaip simfoninio pučiamųjų orkestro, reikėjo suformuoti naują repertuarą. Atsirado šiuolaikinių kūrinių, skirtų būtent šiai sudėčiai, poreikis. O tokių kūrinių Lietuvos kontekste nėra daug. Teko nuomotis arba pirkti natas iš užsienio leidyklų ir numatyti šias išlaidas biudžete“, – pasakojo K. Bubnelis. Diskusijoje jis pristatė iškalbingą statistiką: natų įsigijimui, nuomai orkestras pernai išleido dvigubai daugiau nei 2021 m.
Choro „Jauna muzika“ meno vadovas, dirigentas, kompozitorius Vaclovas Augustinas minėjo užsienio šalių pavyzdžius. Pasak jo, norint dalyvauti tarptautiniuose profesionalių chorų konkursuose, kartu su atliekama programa reikia atsiųsti komisijos nariams skirtų originalių natų leidinių, o apie tai, kad choristai dainuotų iš kopijuotų natų, negali būti nė kalbos.
„Tai susiję su didele kontrole. Kai kuriose šalyse koncertų metu specialių organizacijų atstovai ateina patikrinti, ar muzikantai groja ar dainuoja iš originalių natų. Jeigu nustatoma, kad buvo naudojamos kopijos, organizatoriai gauna milžiniškas baudas. Taip per tą baudų baimę senosios demokratijos šalyse išsiugdė įprotis pirkti natas, nors naujosios demokratijos šalyse, kaip ir Lietuvoje, natos vis dar yra kopijuojamos“, – pasakojo V. Augustinas.
Pavyzdžiai: K. Bubnelis (kairėje) ir V. Augustinas apeliuoja į muzikos kolektyvų sąžiningumą, kompozitorius ragina būti sąmoningesniais. / L. Borotinsko nuotr.
Neišnaudotos galimybės
K. Bubnelis atkreipė dėmesį, kad natų leidyba yra nemažas ekonominis segmentas, kurį ignoruojant prarandama didelė pridėtinė vertė, nes kompozitoriai, natų leidėjai, leidinių maketuotojai negauna atlygio už savo darbą.
Jis akcentavo ir kitą problemą – ne visos lietuvių kompozitorių kūrinių natos yra išleistos šiuolaikišku pavidalu, neretai grojama iš senų, nesutvarkytų natų. „Man buvo šokas, kai pamačiau iš kokių natų grojama Juliaus Juzeliūno simfonija... Absoliutus apsileidimas, atrodome kaip skurdžiai“, – sakė K. Bubnelis, svarstydamas, kad šią problemą galima išspręsti sukūrus vieningą elektroninę sistemą.
Kad sutvarkyti lietuvių autorių natų archyvą yra būtina, pritarė ir natų leidyba užsiimančio Lietuvos muzikos informacijos centro (LMIC) vadovė Radvilė Buivydienė.
„Daug kūrinių nesaugoma, išmėtyta, patys dažnai sulaukiame klausimų, kur yra vienas ar kitas kūrinys. Tikrai stengiamės sisteminti tuos kūrinius ir dėliojame prioritetus, nuo ko pradėti. Dažnai kalbamės su tais, kurie tas natas naudoja. Pavyzdžiui, pasidarėme muzikos mokyklų apklausą. Sužinojome, kad moksleiviai norėtų atlikti lietuvių kūrinius. Jiems nesvarbu, koks tas leidinys – skaitmeninis ar popierinis“, – sakė R. Buivydienė.
Pasak jos, šiuo metų natų leidyba Lietuvoje yra itin nuostolinga veikla: „Aš gerai žinau, kokie čia yra pinigų srautai ir poreikiai. Kiekvienas natų projektas, kurį sugalvojame kartu su autoriais, yra tragiškai nuostolingas – apie 10 tūkst. eurų minusas, geriausiu atveju.“
34-erius metus esame nepriklausomi, o mūsų muzikos ir bendrojo lavinimo mokyklose tai vis dar vyksta.
Pirkti it teptukus
Gudravimai, manipuliavimai ir bandymai išsisukti nuo natų pirkimo, anot R. Buivydienės, ypač ėmė erzinti per ekonominę krizę, kai suvokė, kad būtent dėl šios problemos autoriai negauna tinkamo atlygio.
„Kai ištiko sunkmetis, ateidavo autoriai ir klausdavo, kodėl iš savo visų per gyvenimą sukurtų kūrinių uždirbo vos 30 eurų. Mus tai sukrėtė. Pradėjome narstyti situaciją ir ieškoti priežasčių, kodėl tie pinigai neateina. Priežastis – natų kopijavimas, apie kurį šiandien ir kalbame“, – kalbėjo LMIC vadovė.
R. Buivydienės teigimu, natų kopijavimo praktika užgimė ne sovietiniais laikais, o jau atkūrus nepriklausomybę. Ji siūlo užuot ieškojus kaltų ieškoti būdų, kaip problemą išspręsti. Pradėti reikėtų, įsitikinusi R. Buivydienė, nuo ugdymo įstaigų, kad nauja karta netęstų šios ydingos praktikos. Juolab kad nupirkti legalias natas vaikui nėra labai brangu, užtenka vos poros eurų kūriniui.
„Žinau, kiek kituose edukaciniuose procesuose už įvairias priemones reikia mokėti – už teptukus, popierių, dažus, instrumentus, kompiuterius, jų programos. Natos yra lygiavertis dalykas. Natūraliai kyla klausimas: kodėl mes vis dar bandome tai apeiti?“ – retoriškai klausė R. Buivydienė.
Pasak jos, reikėtų kuo skubiau suburti darbo grupę, kurioje dalyvautų valdžios atstovai, leidėjai, kūrinių naudotojai, kompozitoriai. „Turime sukurti bendrą sistemą, kuri visiems tiktų ir niekam nebereikėtų gudrauti. Sumokėtų, pavyzdžiui, mokykla per metus 500 eurų, ir moksleiviai galėtų naudotis visomis lietuviškomis natomis. Žinoma, su sąlyga, kad netiražuotų, nedalintų kitiems“, – pavyzdį pateikė ji.
„Kitaip tariant, kūrybos, leidybos ir kūrinių naudojimo ratas nebesisuka, jeigu išimame vieną iš dėmenų – natų pirkimą. Todėl siekdami kokybiškos lietuvių autorių kūrybos turime suprasti visų muzikos vartojimo ir kūrybos procese egzistuojančių veiksmų svarbą“, – akcentavo R. Naujanytė-Bjelle.
Laura Baškevičienė / Asmeninio archyvo nuotr.
Kūrėjų atsakomybė
V. Augustinas sako, kad neretai prie problemos didėjimo prisideda ir patys autoriai. „Pirmiausia, kompozitoriai neturėtų patys dalinti savo kūrinių už dyką į kairę ir į dešinę. Ypač tie, kurių kūriniai yra populiarūs. Kuo kūriniai populiaresni, tuo didesnė rizika, kad natos bus kopijuojamos. Pavyzdžiui, manęs paprašo kažkokio kūrinio, aš nurodau leidėją ir siūlau nusipirkti“, – pasakojo kompozitorius.
K. Bubnelis pritarė, kad sprendžiant šią problemą turi prisidėti ir patys menininkai. Jie turi išmanyti autorių teises ir nebijoti kovoti už save: „Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Kiekvienas autorius turi asmeninę pareigą susipažinti su autorių teisių pagrindais. Pats esu atsidūręs kurioziškose situacijose, kai gaudavau iš prestižinių koncertinių įstaigų sutartis su tokiomis keistomis sąlygomis, kad nežinojau, kaip ir reaguoti. Po to su LATGA teisininkų pagalba tas sutartis koregavome“, – sakė kompozitorius.
Pasak LATGA vadovės Lauros Baškevičienės, autoriai turi turėti savo kainą ir jos nesigėdyti. „Taip, mes esame autorių atstovai. Bet mes būsime ne tokie stiprūs, jeigu autorius tas teises kam nors perleis, dalins į dešinę ir į kairę ir negalvos, kaip protingai įdarbinti savo kūrybą, kad kūriniai teiktų finansinę naudą ir tuo laikotarpiu, kai autorius nebebus labai produktyvus“, – akcentavo LATGA atstovė.
L. Baškevičienė sakė nesuprantanti, kodėl autoriams taip norisi teises atiduoti už dyką arba už simbolinę kainą. „Juk į kūrinius jie investuoja savo laiką, pinigų. Labai norėtųsi, kad autoriai labiau gerbtų savo kūrybą ir dažniau demonstruotų orumą. Tada tiek mes, tiek kitos organizacijos, tokios kaip LMIC, galėsime tvirčiau veikti“, – kalbėjo LATGA vadovė.
Problemų autorių teisių srityje netrūksta, nes kūrinių naudotojai tiesiog ima ir naudoja kūrinį, dažnu atveju apie autorius nepagalvodami.
„Nors su natų leidyba mes nesusiję, visi čia išsakyti dalykai, pavyzdžiui, nenoras mokėti ar nenoras ieškoti teisėtų šaltinių, dažnai tinka kalbant ir apie kitas mūsų administruojamas teises, – pastebėjo L. Baškevičieinė. – Vien dėl viešo atlikimo teisės anksčiau teko iškelti daug bylų, kol naudotojai suprato, kad tai ne fantazijos, kad veikiame pagal įstatymą ir kad tokia pati sistema galioja visame civilizuotame pasaulyje. Deja, tik per bausmės baimę išsiugdė įprotis naudoti kūrinius civilizuotai.“
Dabar teismuose bylinėjamasi rečiau, stengiamasi įvaldyti derybų, kurios yra ne tokia griežta priemonė kaip teismai, meną. Tačiau apginti autorių teises ir suderėti tinkamą ir proporcingą atlygį, anot LATGA vadovės, vis dar sudėtinga.
Natų leidyba yra nemažas ekonominis segmentas, kurį ignoruojant prarandama didelė pridėtinė vertė, nes kompozitoriai, natų leidėjai, leidinių maketuotojai negauna atlygio už savo darbą.
Pirkti it mikrofoną
Diskusiją apibendrinęs kultūros viceministras Vygintas Gasparavičius akcentavo: nors natų kopijavimo problema ir nėra sovietinis palikimas, nepagarba intelektinei nuosavybei išsivystė būtent tuo laikotarpiu.
„Reikia pažiūrėti tiesai į akis ir pradėti keistis. Matau būtinybę pakviesti Kultūros ministerijai pavaldžias įstaigas nežiūrėti į šią problemą pro pirštus. Galime kalbėti apie resursus, kurių kartais nepakanka. Bet juk nusipirkti tiek mikrofoną, tiek natas yra lygiai tas pats. Atlikėjui reikia ir vieno, ir kito dalyko. Visi tiesiog turime persidėlioti prioritetus“, – kalbėjo jis.
Pasak viceministro, didelė problema yra tai, kad kopijavimo įpročiai pradeda vystytis jau mokyklose. „34-erius metus esame nepriklausomi, o mūsų muzikos ir bendrojo lavinimo mokyklose tai vis dar vyksta. Būtent čia ir susiformuoja šita tęstinė problema. Kalbant apie skaitmenines natų kopijas, gal tikrai galima rasti sprendimų dėl prenumeratų mokykloms, kurios galėtų būti kompensuojamos iš valstybės lėšų. Žinoma, resursai yra baigtiniai, bet dažnai pritrūkstama ne jų, o politinės valios“, – pabrėžė V. Gasparavičius.
Jis atkreipė dėmesį, kad valstybinės įstaigos dažnai elgiasi neetiškai autorių atžvilgiu ir parengia kūrėjams tokias sutartis, kuriose jie verčiami perleisti visas teises į kūrinius.
„Kalbant apie teisingą atlygį autoriams, valstybė yra suinteresuota, kad jai pavaldžios įstaigos jį mokėtų. Supratimas apie autorių teisių principus turėtų ateiti iš valstybinių įstaigų, jos turėtų rodyti pavyzdį kitiems“, – teigė ministerijos atstovas.
