„Turime būti aktyvūs ir visas mūsų dėmesys turi būti sutelktas į verslo telkimą“, – sakė bendrovės „Volfas Engelman“ generalinis direktorius M.Horbačiauskas.
KKPDA jau 28-erius metus priklauso Lietuvos pramonininkų konfederacijai. Tiesa, pastaraisiais metais Kaune ją nustelbė kitos verslo organizacijos.
M.Horbačiauskas atviras – asociacijoje būtini pokyčiai. Vakar jis pristatė savo viceprezidentų komandą. Šalia dviejų verslo atstovų – „Kautros“ generalinio direktoriaus Lino Skardžiuko ir „Achemos grupės“ įmonės „Gaschema“ generalinio direktoriaus Valdemaro Vareikos – Kauno technologijos universiteto rektorius Eugenijus Valatka.
„Kauno dienos“ pokalbis su M.Horbačiausku apie verslo padėtį regione, ateities viziją ir kokių pokyčių svarbu imtis.
Kad ta transformacija būtų sėkminga ir mūsų verslai, įmonės po visų virsmų įgautų konkurencinių pranašumų, mokslas yra be galo svarbus.
Transformacija neišvengiama
– Pateisinote posakį, kad nauja šluota naujai šluoja.
– Per pusantro vasaros mėnesio kažko labai nuveikti nepavyko. Revoliucijų mes nesitikime ir nemanau, kad jų reikia. Laikmetis toks, kad šiuo metu mums reikia transformuotis ir greitinti viso to tempą. Turime visas galimybes organizacijos viduje. Reikia tik būti atviresniems ir susitarti, ko mes norime.
Jeigu vizija visiems tinka, kitas žingsnis – susidėlioti strategiją, kaip mes tai pasieksime. Per daugelį metų organizacija buvo gal kiek uždaroka. Atvirumas ir kalbėjimasis turi duoti naudos.
– Tik išrinktas prezidentu pabrėžėte verslo ir mokslo bendradarbiavimo svarbą. Kuo tai yra taip svarbu?
– Viena pagrindinių temų, kurią kaip pramonininkai planuojame gvildenti, yra pramonės transformavimas. Artimiausius 5–10 metų turėsime tuo užsiimti. Ta transformacija reiškia, kad labai daug kas pasikeis, kalbant apie žiedinę ekonomiką, CO2 emisijos mažinimą ar žaliąją ekonomiką ir panašiai.
Pasikeisti reikės visiems. Kad ta transformacija būtų sėkminga ir mūsų verslai, įmonės po visų virsmų įgautų konkurencinių pranašumų, mokslas yra be galo svarbus. Reikia sukurti daug naujų dalykų, kurių šiuo metu nėra, o tai padaryti pačiam verslui be mokslo, manau, neįmanoma.
Anot M.Horbačiausko, jeigu nori, kad tave ilgai lydėtų sėkmė ir dirbtum pelningai, negali būti savanaudiškas, todėl turi su visuomene dalytis sukuriamu gėriu. (Vilmanto Raupelio nuotr.)
– Todėl tarp jūsų viceprezidentų yra ir Kauno technologijos universiteto rektorius?
– Tai yra žingsnis, kad ne kalbomis, o realiai mes norime bendradarbiauti. Kad bendravimas būtų sėkmingas, reikia visais lygiais bendrauti.
Viceprezidentų asmeninės savybės ir sritys, kurioms jie atstovauja, parodo, kad šie asmenys nusimano, kodėl yra būtina transformacija, ir jiems tai taip pat aktualu. Tikimės, kad mūsų vizija apie transformaciją bus sėkminga.
– Ar anksčiau bendradarbiavimo su mokslu nebuvo, ar jis buvo per lėtas, ar ne pagal verslo poreikius?
– Vienoks ar kitoks bendradarbiavimas buvo visą laiką. Tačiau dalis jo buvo labiau deklaratyvus negu realus. Dar ir dabar yra nepasitikėjimo. Verslas nori iš mokslo greitų sprendimų, išradimų, kuriuos galėtų iš karto pritaikyti, bet taip greitai neišeina. Didele dalimi – tai nepasitikėjimo ir nesusišnekėjimo klausimas. Taip pat kantrybės klausimas.
Aišku, ateina lietuviško verslo branda, tie lietuviški verslai užaugo, gali ilgesnį laiką investuoti į tuos pačius išradimus, naujų produktų, technologijų vystymą. Anksčiau, esant mažesniam verslui, to nebuvo. Natūralu, kad visi tuomet galvojo, kaip dabar išgyventi, apie ateitį buvo sunkiau svarstyti. Tačiau su artėjančiais pokyčiais į regionus ateina didžiuliai europiniai pinigai, kurie ir bus skirti transformacijai.
Daug kas dar nelabai įsivaizduoja, kas čia bus. Bet jeigu nieko nedarysime, kai kuriems verslams, kurie yra taršesni, reikės užsidaryti.
Atlieka apklausą
– Sakote, kad daug kas dar nelabai įsivaizduoja, kas čia bus, bet vis dėlto, į ką turėtų orientuotis pramonė, kur turėtų būti pagrindiniai akcentai?
– Tradiciniai verslo būdai keičiasi, ateina skaitmenizacija, technologijos. Iš vienos pusės, tai suteikia konkurencinių pranašumų, nes gali veikti greičiau, efektyviau, iš kitos pusės, jei nepasirengi pokyčiams – lieki šone.
Tie patys ES gamtosaugos reikalavimai, kaip pavyzdys CO2 mažinimas. Dabar vieni gamina, važinėja, bet jei jie nieko nekeis, ateityje jų verslas taps labai brangus arba iš viso bus uždraustas. Apie tai galvoti reikia jau dabar. Jei nekalbėsime ir nesiaiškinsime, kaip turės būti, ateitis gali būti liūdna.
Jei sėkmingai sujungsime, verslą, mokslą, lėšas iš Europos ir valstybinių institucijų veiklą, transformacija gali suteikti didžiulį pranašumą.
Daugeliu atvejų manoma, kad nauji verslai, vadinami startup’ais, išgelbės pasaulį, tačiau didžiąją dalį produktų sukuria tradiciniai verslai. Transformuojant tradicinius verslus, atsiveria žymiai didesnės galimybės. Nesakau, kad startup’ų nereikia. Inovacijos būtinos, bet nereikia pamiršti, iš ko duoną valgome.
Tradiciniai verslai, sukuriantys pagrindinį šalies produktą ir suteikiantys darbo vietų, turėtų kilti į aukštesnį lygį.
– Rugsėjį Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacija pradėjo savo narių apklausą, siekdama išsiaiškinti įmonių energijos poreikius, galimybes ją efektyviai naudoti ir taupyti. Kodėl to prireikė?
– Žinių yra. Vieni žino daugiau, kiti – mažiau, vieni toliau pažengę į priekį, kiti – mažiau, tačiau pavienis gelbėjimasis būtų neefektyvus. Veikiame kaip asociacija, jungianti pajėgas ir suvienijanti potencialą Kauno regione.
Sukaupta labai daug tiek mokslo, tiek verslo žinių ir jei pavyktų sujungus nukreipti viena linkme, turint ES lėšų transformacijai, turėtume sulaukti sėkmės.
Kauno ypatybės
– Ko gero, visi Lietuvos regionai turi savo ypatumų. Kuo išsiskiria Kaunas?
– Kauno regionas ir yra didele dalimi tradicinės pramonės. Ta pramonė gal neatrodo tokia patraukli kaip finansinės technologijos ar kažkas kitas, bet ji, kaip minėjau, sukuria visos gerovės pagrindą.
Pavyzdys – Lietuvoje ir Kaune pandemija praėjo gana sėkmingai. Todėl, kad čia daug tradicinės pramonės, kurios kaip tik tokiu laiku ir reikia. Kažkas net ir pasakė, kaip Lietuvai pasisekė, nes gaminome tuos daiktus, kurių ir reikia.
Reikia pokalbių ir diskusijų, kad švietimo įstaigos žinotų ir darytų, o ne deklaruotų, kad mes ruošiame specialistus, nors realiai taip nėra.
Kauno regionui ypač aktualūs pokyčiai, nes ir kalbame apie tradicinę pramonę, kurios čia labai daug. Kaune daug ir aukštųjų mokyklų, todėl miestas turi didžiulį šio virsmo potencialą ir po kelerių metų galėtų būti svarbiausias regionas Lietuvoje.
– Verslas neretai skundžiasi, kad mokslus baigę jauni žmonės sunkiai įsilieja į darbo rinką. Ar tai signalas, kad studijos šiandien atitrūkusios nuo verslo, nežino ar neparengia specialistų, galinčių iš karto įsilieti į pramonės įmonių veiklą?
– Manau, kad taip. Ir atitrūkęs, ir dominuoja įsivaizdavimas, kad mes geriau žinome ir einame savo keliu. Tai negerai. Man pačiam yra tekę būti vienos aukštosios mokyklos taryboje, dalyvauti universitetų jungimuose. Manau, kad aukštajame moksle yra daug inercijos ir savitikslio įsivaizdavimo, kad einame savo keliu ir neįdomu, koks yra poreikis.
Būtent apie mokslo ir verslo bendradarbiavimą, diskusiją, ko iš tikrųjų reikia, ir kalbame. Jeigu reikia daugiau IT specialistų, gal jų ir reikia daugiau ruošti, jeigu reikia daugiau inžinierių – stenkimės, kad jų daugiau ir būtų. Negalima sakyti, kad nereikia socialinių ar humanitarinių mokslų specialistų, tačiau svarbu žiūrėti, ko iš tikrųjų reikia labiausiai, ir dar nuspėti, ko reikės po penkerių ar dešimties metų.
Neseniai vyko diskusija su vienos aukštosios mokyklos atstovais apie tai, kodėl nerengia IT specialistų. Pasirodo, todėl, kad neturi dėstytojų. O jų neturi, nes atlyginimai maži ir niekas nenori mokyti. Užburtas ratas, o paklausa didžiulė.
Tarkime, jei verslas jaučia paklausą, iš karto randa resursų, skolinasi pinigų, kad ta paklausa būtų patenkinta. O mokyklose metai iš metų vyksta tos pačios programos, kurių jau nebereikia.
Šnekėti reikia ir su ministerijomis – gal tai Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos užduotis, kad požiūris būtų kitoks. Infrastruktūra universiteto lyg ir yra, bet nėra kam rengti IT specialistų, kurių jau dabar yra didžiulis poreikis.
Todėl ir sakau, kad reikia pokalbių ir diskusijų, kad švietimo įstaigos žinotų ir darytų, o ne deklaruotų, kad ruošia specialistus, nors realiai taip nėra.
– Ar pramonės vystymosi srityje Kauno regione pastebite kokių nors naujų tendencijų?
– Gal kiek mažoka naujų startup’o verslų. Bet pavyzdys – Kauno laisvoji ekonominė zona, kur įsikūrę verslai, gaminantys aukštą pridėtinę vertę. Na, kad ir biotechnologijos, bendradarbiaujant su Lietuvos sveikatos mokslo universitetu.
Yra gražių tendencijų, tačiau jos gal kiek pavienės. Susiranda vieni kitus ir veikia. Gal ir gerai, negi sakysi – laukite, mes centralizuotai viską padarysime.
Tačiau yra verslo ir mokslo nesusikalbėjimas, nusivylimas ir nenoras šnekėti. Atrodo, kad bandėme, neišėjo ir pamiršome.
Aš pats turiu patirties su viena aukštąja mokykla. Turėjome konkretų projektą, susijusį su žiedine ekonomika. Alaus pramonėje, išvirus alui, susidaro didžiuliai kiekiai nenaudojamo salyklo. Ir ką su juo daryti? Kaip sukurti pridėtinę vertę su tuo šalutiniu produktu, kuris dabar sušeriamas gyvuliams arba juo tręšiami laukai. Konkreti užduotis, o jie sako, gal mes padarysime kokį tyrimą, gal mes tik kokią vieną dalį pasiimtume. Nesuvokiama, kad yra problema ir ją reikia išspręsti. Atrodo, kad būtum tas, kuris jų darbą paverčia sudėtingu. Susidaro įspūdis, kad jie gauna pinigų iš ES projektų ir jiems neįdomu. Tam ir reikia diskusijos, nes žinių ir potencialo yra, tik jis nerealizuojamas.
– Kalbate apie didelius pokyčius ir būtinybę keistis. Tačiau be aukštųjų mokyklų yra bendrojo lavinimo mokyklos, galiausiai ir visuomenės požiūris į verslą, ko gero, taip pat turėtų keistis.
– Šiuo metu vyksta savotiškas verslo demonizavimas visuomenėje. Verslas ar verslininkas suvokiami kaip tie, dėl kurių blogai gyvename. Ši nuostata yra neteisinga. Vienu metu, gal taip ir buvo, ypač kai buvo jauni verslai atkurtos nepriklausomybės pradžioje. Bet situacija keičiasi, ateina nauja karta vadovų, baigusių ekonominius, verslo mokslus Lietuvoje ar užsienyje, todėl požiūris jau yra pasikeitęs ir jis keičiasi. Dabar verslas kuria darbo vietas, moka mokesčius, iš kurių kuriama valstybės gerovė.
Vilmanto Raupelio nuotr.
Suvokimas, kad pinigai iš bankomato, o verslininkas yra tas, kuris mažai moka atlyginimo, turi keistis. Tai mes norime daryti per pavyzdžius ir bendradarbiavimą.
Yra graži tradicija su Lietuvos „Junior Achievement“ organizacija, siekiant kurti palankesnę visuomenės nuomonę apie verslą ir skatinant verslumą tarp jaunimo. Asociacijos narių atstovai, tapę mentoriais, aktyviai padės Lietuvos mokytojų praktinių verslumo ugdymo žinių ir įgūdžių mokymuose. Iš altruistinių paskatų nori padėti mokytojams susigaudyti, kas yra verslas, ir perduoti tai mokiniams.
Verslininkai supranta, kad trumpalaikis pelnas – netvarus verslas. Henris Fordas yra sakęs, kad verslas, kuris galvoja tik apie pelną yra varganas verslas. Todėl buvimas visuomenės dalimi ir prisidėjimas prie visuomenės gerovės bendrais projektais ar mecenavimu yra labai svarbus.
Jeigu nori, kad ilgai lydėtų sėkmė ir dirbtum pelningai, negali būti savanaudiškas, turi su visuomene dalytis sukuriamu gėriu. Tokiu atveju visi lieka laimėtojais.
