Tikriausiai dėl šių įspūdžių pirmasis apsilankymas šiose erdvėse nepasirodė malonus ar svetingas. Be to, svarbia pastato dalimi tapo nuolatos sklandančios legendos, susijusios su faktu, kad, iki įsikuriant naujiesiems gyventojams – VDA KF studentams, čia buvo Kauno psichiatrijos ligoninės padalinys.
Keista virto įprasta
Praėjus keliems metams ir apsipratus su iš pastato erdvių niekur nesikraustančiomis, kartais kiek baugiomis istorijomis, klaidūs koridoriai tapo pažįstami – tiesa, savi jie netapo niekada. Didelės salės, kurios buvo pervardytos auditorijomis, nebevijo lauk, o įvairūs girgždesiai, bruzdesiai, šlamesiai – vis dar girdimi, bet sugyvenami.
Pastatas priėmė savo naujuosius gyventojus, o šie priėmė pastato keistenybes. Tikriausiai tai ir buvo lūžio taškas, kai užstrigęs laikas prasiveržė pro stūksojusius praeities monolitus ir pradėjo tekėti toliau. Ilgainiui tai, kas iš pradžių atrodė keista, tapo įprasta. Tačiau niekas netrunka amžinai. 2019-ųjų vasarį, prasidėjus pastato rekonstrukcijos darbams, studentams teko po truputį kraustytis. Paskutiniai šių metų sausio pradžioje savo daiktus iš čia išsinešė Tapybos katedros studentai.
D. Vrubel (kairėje, viršuje) ir J. Abrasonytės kūriniuose – pastato, kuriame ugdyta ne viena menininkų karta, praeitis.
Istorija, išliekanti paveiksluose
Daiktų buvimo vietas pakeisti lengva, tačiau atsiminimai laiku ir erdve juda nepriklausydami nuo nieko. Neretai norisi eiti jiems iš paskos, nepaisant to, kad iš tiesų jie neveda niekur, tik įklampina, neleisdami pajudėti. Įstrigti praeityje nesinori, tačiau jos visiškai užmiršti – taip pat. Todėl VDA KF Tapybos katedros studentai pabudino po šį pastatą, nuo kurio sienų šiuo metu yra lupami dažai, keičiamos grindys, besiblaškančius vaiduoklius ir legendas, kviesdami į parodą "Nebylios istorijos".
Akademinės erdvės užkulisiai įkvėpė (iš kairės) M. Valentukonį. E. Marcinkevičiūtę, R. Levulienę.
"Dirbant, kuriant gyvenimo įspaudų ir informacijos prisodrintame pastate teko susidurti su neįtikimais, nepaaiškinamais reiškiniais. Kai miestą pradėdavo gaubti sutemos, o studentai auditorijose likdavo darbuotis po paskaitų, girdėdavo ne tik palėpėse ūžaujantį vėją, bet ir graudžias aimanas, sunkius žingsnius tamsiuose koridoriuose, kurie veda į pastato rūsius", – pasakoja Tapybos katedros vedėja, parodos kuratorė Aušra Vaitkūnienė.
Anot menininkės, tapytojus visada veikia paslaptinga erdvių šviesotamsa, daiktai, virtę plastinėmis formomis, spalvų sluoksniai, pasislėpę po sienų tinku, pasakojantys prabėgusio laiko istorijas.
"Taip, kaip yra dabar, greitai jau niekada nebebus, todėl tapytojai suskubo įamžinti esamus interjerus, prisišaukti ir uždaryti pastato vaiduoklius savo paveiksluose. Juk kūrybai reikalingi įvairūs potyriai, o ir pasaulis mums iki galo nėra pažinus", – sakė ji.
Gyvenimo istorijos
Statinio Muitinės g. 2 interjerai, jų fragmentai studentų darbuose atskleidžia šiame pastate virusio vidinio gyvenimo istorijas, paremtas šioje vietoje klaidžiojančiomis legendomis ir autentiškais studentų potyriais.
Fragmentiškose Danielės Vrubel kompozicijose žiūrovas tampa stebinčiu, žiūrinčiu pro pravirų durų plyšį ar pasislėpusiu už sienos ir akies krašteliu žvelgiančiu į ilgą, tamsų koridorių ar suklypusius medinius laiptus ir laukiančiu, kol kažkas įvyks.
Tapytojus visada veikia paslaptinga erdvių šviesotamsa, spalvų sluoksniai, pasislėpę po sienų tinku, pasakojantys prabėgusio laiko istorijas.
Menininkus įkvepia detalės, kurių kiti praeiviai nepastebi.
Eglė Marcinkevičiūtė kūriniuose fiksuoja ne visada pastebimas detales, kuriomis yra kuriamas pasakojimas apie šio pastato lėtą nykimą ir šį procesą sudrumstusius jo gyventojus – studentus. Julija Abrasonytė darbuose pasineria į chaotišką, neramią šios erdvės atmosferą, klaidžiodama tarp realybės ir ant jos užslenkančio rūko, atsėlinusio iš praeities.
Mantas Valentukonis kuria siurrealistines kompozicijas, kuriose žiūrovas suabejoja tikrove ir patiki tapytojo sukurta fantazija. Rita Rimšienė prie erdvės kontekstų prisiliečia švelniai, atsargiai, lyg nenorėdama pažadinti prisnūdusių vaiduoklių.
Rūta Levulienė, pasiremdama šiam pastatui priklausančiomis istorijomis, kuria jomis paremtą savitą naratyvą. Rokas Totoraitis taip pat kiek atsitraukia nuo sklandančių pasakojimų ir dėmesį sutelkia į jo gyventojų paliekamus ženklus, daiktus, sukurdamas naują istorijos sluoksnį. Šarūnas Baltrukonis, priešingai, pasinaudodamas erdvės kontekstais juos pagilina, paaštrina, sužadindamas žiūrovo emocijas ir vaizduotę.
Pradžioje buvusios nesvetingos, šiurkščios naujiesiems jų gyventojams erdvės, einant laikui, leido prie jų priprasti ir, žvelgiant į parodos kūrinius, pasidaro gaila, kad tokių, kokios jos buvo, tuoj nebebus. Jos niekada neprisitaikė prie pasikeitusių šeimininkų, netapo jiems jaukiu prieglobsčiu kūrybai, tik įsileido į savo vidų ir leido likti tol, kol atėjo pabaigos laikas. Tačiau tol, kol studentų paveiksluose neišbluks dažų sluoksniai, tol juose pasakojamomis istorijomis apsuptas pastatas atmintyje liks nesugriautas. Bet laikas eina, dažnai bėga, todėl jau šį rudenį prasidės nauja istorija.
R. Rimšienės kūrinys atspindi studentų kasdienybę.
Parodos dalyviai
Eglė Marcinkevičiūtė, Julija Abrasonytė, Danielė Vrubel, Rita Rimšienė, Rūta Levulienė, Rokas Totoraitis, Šarūnas Baltrukonis, Mantas Valentukonis; parodos kuratorė – Aušra Vaitkūnienė.
Kas? Paroda "Nebylios istorijos".
Kur? VDA Kauno fakultete (Muitinės g. 4).
Kada? Atidarymas vasario 17 d. 17 val. Paroda veiks iki kovo 2 d.
