Taryba net nežino
Akcijos plakatuose šūkis "Nedėk skerso" smulkiomis raidelėmis išaiškintas ir taisyklinga lietuvių kalba: nestatyk paspirtuko skersai kelio ar šaligatvio. Jį palaiminę savivaldybės veikėjai puikiai suvokė, kad ši frazė gali būti suprasta ir kitaip. Po socialiniuose tinkluose kilusios pasipiktinimo bangos internete pasirodė komunikacijos specialistų svarstymai, esą reklaminis šūkis "ant ribos", tačiau skirtas tikslinei auditorijai ir todėl pateisinamas, nes raginimas, parašytas taisyklinga lietuvių kalba, nebūtų atkreipęs tiek daug dėmesio.
Vilnius ne pirmą kartą reklaminio efekto siekia nešvankybėmis – pernai Europą ir net Ameriką prajuokino turistus viliojančia kampanija "Vilnius – Europos G taškas". Galbūt tikėtasi pralenkti sekso turizmu garsėjantį Tailandą, tik nepavyko. O didelė dalis Lietuvos žmonių, ne tik vilniečių, tuo metu kaip tik laukusių popiežiaus Pranciškaus, jautėsi tarsi apspjaudyti, nes seksistiniu šūkiu "pagardintoje" reklamoje buvo ir Vilniaus arkikatedros, ir Šv. Onos bažnyčios vaizdų.
Aktorė, režisierė, Vilniaus miesto tarybos narė, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos atstovė Violeta Podolskaitė atsiribojo nuo šių kontroversiškų reklaminių kampanijų, nes vilniečių išrinkti miesto tarybos nariai tokiems dalykams jokios įtakos neturi ir sužino apie tai post factum.
Mūsų valstybė auga, vystosi ekonomiškai, bet su kultūra esame labai smarkiai įstrigę, ir kuo toliau, tuo labiau klimpstame į dumblą.
Paprašyta įvertinti šias kampanijas, ji priminė seną lietuvių patarlę "Iš didelio rašto išėjo iš krašto" ir akcentavo, kad išminties ir kultūros tautosakoje, liaudies kūryboje galima rasti gerokai daugiau nei įvairiose reklaminėse provokacijose.
"Reakcija į tokias šokiruoti siekiančias reklamas priklauso nuo kiekvieno konkretaus žmogaus kultūros lygio. Gal kažkam "Nedėk skerso" atrodo juokinga, bet, pavyzdžiui, man visiškai nejuokinga ir negražu, neįžvelgiu čia jokio sąmojo. Mūsų valstybė auga, vystosi ekonomiškai, bet su kultūra esame labai smarkiai įstrigę, ir kuo toliau, tuo labiau klimpstame į dumblą. Aš kalbu apie kultūrą ne tik meno kūriniuose, bet ir mūsų kasdieniame gyvenime, ir buityje", – sakė V.Podolskaitė.
Abejingumas skatina šokiruoti
Pasak pašnekovės, menas taip pat gali šokiruoti, tačiau vis dažniau idėjų ar fantazijos pritrūkę žmonės, laikantys save menininkais, naudoja simboliką iš "žemiau juostos". Jeigu tai, ką mato teatro scenoje, žeidžia jausmus ar įsitikinimus, žmogus tiesiog pakils ir išeis iš salės, o reklaminės kampanijos – ant kiekvieno kampo, nuo jų nepasislėpsi. Plakatai puošia miesto transporto stoteles, ta "estetika" brukama per televiziją, socialinius tinklus.
Birželį pristatydami reklaminę kampaniją "Nedėk skerso" ir taisykles paspirtukininkams, Vilniaus valdžios atstovai aiškino, kad tokį žargoną esą vartoja ir patys paspirtukininkai, ir daugybė socialinių tinklų lankytojų. Remiantis tokia logika, ateityje galima tikėtis viešoje erdvėje ir dar labiau šokiruojančių plakatų su žodžiais, prasidedančiais raidėmis "F" ar "B", nes ir šie tam tikruose sluoksniuose vartojami. "Facebook" lankytojai, reaguodami į paspirtukininkams skirtą plakatą ir šūkį, mestelėjo miesto valdžiai baisių "idėjų", pavyzdžiui, perėjas akliesiems pasiūlė reklamuoti šūkiu "Meras tau į akį".
"Paspirtukininkai irgi kažkur auga, juos auklėja tėvai, pedagogai. Aplinka taip pat auklėja, ir jeigu mes leidžiame vaikams ir paaugliams būti tokioje viešoje "kultūroje", tai ką mes darome?" – piktinosi Vilniaus miesto tarybos narė. – Juk yra nerašytų taisyklių, kurių nevalia peržengti, nevalia užgauti, tyčiotis, provokuoti. Nežinau, kam reikia nuolat viską aštrinti tais "pipiriukais", mūsų gyvenimas ir be to pilnas neigiamų emocijų. Bet tas siekis šokiruoti turi ir priešingą efektą – daugelis tiesiog tampa abejingi ir stengiasi nieko nematyti, nereaguoti. Tada norint atkreipti dėmesį reikia dar labiau "pasistengti".
V.Podolskaitės manymu, žmonės, kurių kultūros lygis daug aukštesnis negu šokiruojančių reklamų kūrėjų ir užsakovų, neturėtų abejingai nutylėti, ypač kai tokius dalykus platina net ir savivaldybė: "Jeigu būtų išreiškiamas nepakantumas, gal ir mėgėjai šokiruoti susimąstytų, kur tai gali nuvesti. Kažkodėl rinkiminių kampanijų plakatuose matome skaisčius ir besišypsančius politikų veidukus ir mandagius lozungus, o ne keiksmažodžius ar žargonizmus."
Nulis atsakomybės
Filosofo, humanitarinių mokslų daktaro Krescencijaus Stoškaus vertinimu, sudrausminti paspirtukininkus, pateikti jiems savivaldybės pageidaujamas elgesio taisykles buvo galima ir nevartojant nešvankybėmis atsiduodančių reklaminių frazių. Juolab kad daug svarbiau yra tai, kaip reikia paspirtuku važiuoti, kaip apsaugoti save, pėsčiuosius ir visus aplinkinius, o ne kaip tą paspirtuką pastatyti baigus kelionę.
"Manau, kad kiekvienas, prieš važiuodamas paspirtuku, turėtų būti supažindinamas su taisyklėmis ir jas išmokti, galbūt kažkas tai dar turėtų ir patikrinti, – teigė pašnekovas. – O šiuo atveju savivaldybės atsakingi asmenys tiesiog "nuplaukė" su mados srove ir išleidę vilniečių pinigus reklaminei akcijai neprisiima jokios atsakomybės, ar tos taisyklės tikrai pasiekė tuos, kam jos buvo sukurtos."
Jeigu esi valdžioje, reikėtų bent jau išlaikyti regimybę, kad esi orus žmogus.
K.Stoškus įtaria, kad šįkart Vilniaus valdžia labiau siekė pademonstruoti savo pačios išskirtinumą ir tariamą modernumą, nes sostinės savivaldybė jau kurį laiką yra tapusi kontrkultūros forpostu ir dėl to turi nemažai gerbėjų ir palaikytojų būtent iš šios srities.
"Normalioje kultūroje yra tam tikri sveiko proto kriterijai, o kontrkultūroje reikia iš tų kriterijų išeiti. Ir kai tos ribos peržengiamos, vieni daro chuliganiškus veiksmus, o kiti, vadinamieji specialistai, aiškina, kad tai yra normalu, kadangi šitaip galima patraukti žmonių dėmesį, – sakė filosofas. – Kontrkultūra jau yra tapusi visos mūsų civilizacijos bėda, ir tai leidžia prognozuoti bjaurius padarinius. Be atsakomybės galima gyventi tam tikrą laiką, nes yra tradicijos, kurios dar šiek tiek priešinasi, reikia laiko joms "išmušti" bent iš dalies visuomenės. Bet kai atsakomybės nebuvimas tampa gyvenimo norma, jau galima verstis per galvą: aš turiu išsiskirti iš visų, turiu būti pastebėtas bet kokia kaina. Galima tyčiotis, spjaudyti, įžeidinėti, kad tik būtum dėmesio centre, ir visiškai nesvarbu, jei kažkam arba net ir didelei daliai aplinkinių tai sukelia neigiamas emocijas."
Nelieka nieko švento
Labiausiai K.Stoškus nuogąstauja, kad visuomenėje priimtų nerašytų taisyklių, normų laužymas užvaldo ir politikus, tuos žmones, kurie išrinkti visuomenės ir privalo atstovauti jos interesams. Tarp jų irgi daugėja "plaukiančių" paskui madas, ir nebelieka kam sudaryti opozicijos griaunančioms tendencijoms.
"Tai veda į dar greitesnį žlugimą, ir tas visuotinai priimtų normų žlugimas kelia grėsmę net įstatymams ir pačiai valstybei", – prognozavo mokslininkas, lygindamas šokiruojančius faktus, kurie šimtus kartų svaresni nei reklaminiai žaidimai su nešvankybėmis.
Sovietmečiu toks faktas buvo vasario 16-osios naktį kur nors iškelta Lietuvos trispalvė. Tai buvo spjūvis sovietinei santvarkai, o išdrįsusiam iškelti vėliavą grėsė ilgi metai už grotų. Ta valstybė žlugo beveik prieš 30 metų. O nepriklausomoje Lietuvoje naktį nulupama memorialinė lenta tautos didvyriui Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai. Visuomenė šokiruota, supriešinta, bet jau mėnuo, kai nėra jokio teisinio įvertinimo, nors visi žino, kad tai padaryta vienasmeniu Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu.
"R.Šimašius neturėjo teisės teisėjauti iš tokio didelio laiko atstumo ir dar su ribotais faktais. Tai turbūt visi jau supranta. Ar jis save laiko kažkokiu pranašu – gavo valdžią ir viską gali daryti? Bet čia juk yra istorinių įvykių įamžinimas, ir sprendimus turi priimti ne merai, o tie žmonės, kurie tą istoriją kūrė, arba mokslininkai istorikai, išnagrinėję faktus ir dokumentus, – įsitikinęs K.Stoškus. – Tiesa, istorikai irgi kartais "išmeta" ne grynus faktus, o jau suformuotas nuomones, kurios išvirsta į diskusijas "padebesiais". Žmonės labai greitai užsiangažuoja priklausomai nuo partiškumo ar nuo santykio su pokario laikotarpiu, koks buvo jų šeimų likimas, nes vienose buvo partizanų, kitose – tuometės valdžios atstovų. Šiame kontekste reikėjo kaip tik santūresnio elgesio, o R.Šimašius pasielgė tiesmukai demonstruodamas savo valdžią."
Pasak jo, panašiai įvyko ir su Jono Meko fondui priklausančiais dokumentais – skyrybų su vyru įkarštyje Agnė Zuokienė tik spėjo savivaldybei pasiskųsti, ir prasidėjo srautas intrigų: "Dokumentų paėmimas su antstoliais, skandalas žiniasklaidoje – nieko prieš tai neišsiaiškinęs meras priskaldė visą vežimą, o paskui teko viešai nešvarius marškinius skalbti."
Filosofo požiūriu, tai rodo politinį trumparegiškumą ir savotišką infantiliškumą, kai elgiamasi valiūkiškai, neatsakingai, nesvarstant apie galimus tokių veiksmų padarinius.
"Tokių nesubrendėlių yra nemažai, bet jeigu esi valdžioje, reikėtų bent jau išlaikyti regimybę, kad esi orus žmogus. Deja, orumas apskritai yra išsitrynęs iš realaus gyvenimo, tas žodis, ko gero, bevartojamas tik teismų bylose, – apgailestavo K.Stoškus. – Jau nemažai ir politikų, kurie nėra įsisąmoninę saugoti orumą, kad nereikėtų kaitalioti žodžio, kad priimdamas sprendimą žmogus galvotų, jog kada nors gali tekti dėl jo pasiaiškinti. R.Šimašių gal dar būtų galima pateisinti, jeigu politikoje būtų vos kojas apšilęs, bet juk buvo ir ministru, ir Seimo nariu, ir Vilniaus meras jau antrą kadenciją – turėjo jau susiformuoti politinę nuovoką. Bet panašu, kad ir jį yra užvaldžiusi ta iš Vakarų atėjusi kultūrinio chuliganizmo mada, ir ji vis labiau veši, kadangi nesulaukia jokio atoveiksmio."
Valdžia nesupranta
Redakcijai nusiuntus R.Šimašiui skirtus klausimus apie šią akciją, mero patarėjas Karolis Žukauskas atsakė, kad meras žino apie "Nedėk skerso". Į klausimą, gal vis dėlto laikas būtų stabdyti tą patyčių platinimą, K.Žukauskas atsakė, kad "patyčių apibrėžimas sako – tai tyčiniai, pasikartojantys veiksmai, kuriuos, siekdamas įžeisti, įskaudinti kitą žmogų, sukelia psichologinę ar fizinę jėgos persvarą turintis asmuo" ir paprašė patikslinti, kur šiuo atveju įžvelgiamos patyčios.
