– G. Landsbergis neabejotinai yra patriotiškas ministras ir jo patriotinėmis nuostatomis niekas neabejoja. Kita vertus, ir jis, ir prezidentas Gitanas Nausėda palaiko vadinamą vertybinę politiką. Vis dėlto, ta vertybinė politika turi savo ribas, kadangi ji neatitinka to, ką šiandieną Vakaruose vadina šaudykline diplomatija. Šaudyklinė – čia nuo audimo, kai šaudyklė laksto iš kairės į dešinę ir suaudžia irstančius audinius. Tada turima omeny, kad kai politikoje atsitinka kažkokios įtampos, tai pirmiausia užsienio reikalų ministrai važinėja po Europą, susitikinėja su įvairiausiais veikėjais ir sprendžia sudėtingas problemas vietoj to, kad viešai ir garsiai atstovautų vien tik savo vertybes. Tai tokio aktyvumo iš užsienio reikalų ministro mes galime pasigesti. Pavyzdžiui, kai įvyko konfliktas tarp Ukrainos ir Lenkijos, tokių konfliktų būna daug ir visada įsivaizduojama, kad kitų šalių užsienio reikalų ministrai galėtų tarpininkauti labai aktyviai judėdami tarp įvairių ministerijų ir rangų. Tam jie užima postus – kad išspręstų diplomatiškai kylančias problemas. Vietoj to mes matome tai, kad užsienio reikalų ministras iš esmės atkartoja prezidento vaidmenį ir sprendžia apie tai, kad pasaulis geras arba blogas ir kad mes elgiamės vienaip ar kitaip. Kitaip tariant, užsiima vertybių propaganda. Tai labiau panašu ne į užsienio reikalų ministro veiklą, o būtent į konservatorių partijos vadovo veiklą, kuris yra suinteresuotas tuo, kad jo partijos reitingai būtų aukštesni, kad jie gautų daugiau vietų Seimo rinkimuose arba kad pasiektų geresnių rezultatų prezidento rinkimuose.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Klausimas, ar su tokiomis viešomis kalbomis ministras G. Landsbergis neplatina tarp lietuvių bejėgystės jausmo? Nes juk kalba tas, kurio partija šiuo metu yra valdžioje ir pagal galią tikrai gali kažko imtis, o ne skųstis, kad esam nepasirengę ir gąsdinti.
– Na, jūs teisus abiem atvejais. Ir pirmuoju, mano minėtu, kad užsienio reikalų ministras gali užsiimti aktyvia diplomatine veikla, kuri kaip tik ir spręstų šitas grėsmes, ir būtų įsitraukęs į tarptautinį bendradarbiavimą, kurio dėka mes ir užtikrintume savo grėsmes. O jis mato tų grėsmių didėjimą, vadinasi, ir pats nepadaro visų darbų. O kitas dalykas, žinoma, kad Konservatorių partija vadovauja Seimui jau ilgai ir jie atsakingi už saugumo politiką, ir būtent jie akcentavo šiuos klausimus. Ir jeigu mano, kad grėsmės ne sumažėjo, o padidėjo, jie patys sako, kad nepadarė visko. Tai tada ir sakykite, ko jūs nepadarėte, kad ateinanti naujoji politinė valdžia galėtų tuos žingsnius padaryti, kurių jūs nepadarėte. Vis dėlto šitos savikritikos mes pasigesime. Taigi mes matome tokį abejotiną dalyką. Galų gale, tai didina nepasitikėjimą ir pačia Ukraina, ir NATO, ir Europos Sąjungos misija remti Ukrainą, tikintis geresnių rezultatų ne tik fronte, bet ir įvairiose galimose užkulisinėse derybose, kurių dėka galima būtų Rusiją, galbūt ne karo, o diplomatiniu būdu, išstumti iš Ukrainos teritorijos. Tai šitoje vietoje mes irgi nematome mobilizacinių nuostatų, kurios mobilizuotų visuomenę būtent šiam tikslui, kad Rusija išeitų iš Ukrainos teritorijos. O veikiau sako, žiūrėkit, kaip viskas blogai, jau visi tuoj derėsis, o mes čia ne prie ko.
Vietoj to mes matome tai, kad užsienio reikalų ministras iš esmės atkartoja prezidento vaidmenį ir sprendžia apie tai, kad pasaulis geras arba blogas ir kad mes elgiamės vienaip ar kitaip.
– Krašto apsaugos ministras ramina, esą situacija nei pagerėjo, nei pablogėjo. Seimo vicepirmininkas Vytautas Mitalas sako, kad koalicijos posėdyje G. Landsbergis apie didėjančias grėsmes nė neužsiminė. Tai gal tokios viešos kalbos ir gąsdinimai buvo skirti net ne Lietuvos auditorijai, o Vakarams?
– Na, aš manau, kad šitas gąsdinimas labiausiai patiktų Rusijos auditorijai. Kadangi jie irgi kalba, kad Ukraina nieko nepasiekia, pralaimi, reikalingos derybos, bet tokios derybos, kuriomis Rusija būtų suinteresuota. Iš tikrųjų, apie tokius dalykus, kaip sekasi ar nesiseka fronte, krašto apsaugos ministras turėtų kalbėti arba kariškiai. O užsienio reikalų ministras turėtų komentuoti tai, kaip sekasi diplomatiniame fronte. Todėl, kad kiekvienas karas baigiasi diplomatinėmis derybomis. Tiktai fronto linija brėžiama skirtingose vietose ir įvardijamos skirtingos sąlygos. Tai šitoje vietoje jeigu yra įmanoma išlaisvinti vieną ar kitą miestą derybų būdu, o ne kariniu būdu, tai, žinoma, būtų sveikintina. Prezidentas Volodymyras Zelenskis ne kartą yra užsiminęs, kad jis visai už tai, kad Rusija taikiai paliktų užimtas Ukrainos teritorijas ir tai būtų pagrindas didelėms deryboms. Jeigu šitaip būtų galima paskatinti Rusiją palikti minėtas teritorijas, nereikėtų nei šaudmenų, nei nieko, čia yra diplomato darbas, konkrečiai ir G. Landsbergio.
