Kodėl laivuose išnyko gydytojai?

Lietuvoje gydytojai laivuose nebuvo itin vertinami. Jų atlyginimai prilygo eilinio jūreivio darbo užmokesčiui. Prekybiniuose tolimojo plaukiojimo laivuose ir jūrų keltuose dirbęs gydytojas Pragiedrulis Velička teigė, kad nepriklausomoje Lietuvoje laivo gydytojo atlyginimas būdavo 1 000–1 200 litų su nemokamu maitinimu.

Anot jo, tolimojo plaukiojimo laivuose netgi mokėdavo šiek tiek geriau, nes prie to dar buvo ir 300 JAV dolerių dienpinigiai.

Trampiniuose laivuose gydytojai išnyko, kai tik buvo nuspręsta privatizuoti ir suskaidyta Lietuvos jūrų laivininkystė (LISCO). Jūrų keltuose gydytojų neliko, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. P.Veličkos teigimu, įvertino, kad laivo gydytojui mokėti trečiojo šturmano etato atlyginimą būtų per brangu, todėl jų atsisakyta.

Tuomet jau klostėsi ir nepalanki situacija. Dėl mažo atlyginimo gydytojai nebenorėdavo eiti dirbti į laivus. P.Velička pripažino ir pats ne vieną kalbinęs eiti dirbti gydytoju į jūrų keltą.

Panašumas: P.Velička (dešinėje) viename iš bendrų pasirodymų su J.Sąlyga apie 1980 m. (P.Veličkos asmeninio archyvo nuotr.)

Iš jūros grįžus tik nedaugeliui gydytojų pavyko susirasti geresnes vietas. Anot P.Veličkos, laivų gydytojai buvo tarsi trečiarūšiai. Jiems reikėjo lankyti papildomus 180–200 valandų kursus. Grįžę iš laivyno dalis gydytojų tiesiog nuėjo dirbti į greitosios medicinos pagalbos automobilius.

Nekoks laivuose buvo ir aprūpinimas medikamentais. Prekiniuose laivuose kartais laivo kapitonas skirdavo pinigų papildomiems vaistams įsigyti būnant užsienio uostuose.

Jūrų keltuose aprūpinimas buvo kiek geresnis, tačiau laivybos kompanija ir čia taupydavo pinigus. P.Veličkai įsiminė atvejis, kaip viena laive susižeidusi ponia pamačiusi didelę adatą, nes tik tokiomis laivas buvo aprūpintas, atsisakė siūtis žaizdą, kad neliktų randų.

Audros ir karštligės laivuose

Galima pamanyti, kad dirbti jūrų keltuose, kurie plaukioja iš taško A į tašką B, yra didžiulė nuobodybė.

„Jūrų keltuose netgi buvo įdomiau nei tolimojo plaukiojimo laivuose. Keltuose sutikau daug įdomių žmonių. Jais plaukė ir sportininkai, ir aktoriai. Bendraudavau ir su užsieniečiais. Toks buvo laivo gydytojo darbas – pasitikti į keltą atėjusius žmones, pasikalbėti su jais, pasidomėti jų sveikata“, – pasakojo P.Velička.

Reisas: jūrų keltas grįžta į Klaipėdą. (Vidmanto Matučio nuotr.)

Jūrų keltuose dirbti gydytoju buvo nepalyginamai sunkiau. Laivui plaukiant darbo grafikas būdavo 24 valandos per parą. Dažnai ir naktį pažadindavo, nes virdavo ir naktinis gyvenimas.

Jūrų keltuose neretos būdavo girtų vairuotojų tarpusavio muštynės, kartais ir peštynės su keleiviais. Po jų gydytojui tekdavo ką nors siūti. Jis teigė savo lėšomis specialiai lankęs plastinės chirurgijos kursus. Juose kaip mokomoji medžiaga naudotos kiaulių kojos.

Anot P.Veličkos, nereti būdavo ir „baltosios karštligės“ atvejai po padauginto alkoholio. Įsiminė nutikimas, kaip į pirmą reisą sunkvežimiu važiavęs jaunuolis tiek pasigėrė, kad iš keleivių zonos žemyn galva nėrė į sunkvežimių denį. Vėliau paaiškėjo, kad jam skilo kaukolė.

Keleiviniame laive gydytojui tekdavo padėti žmonėms ir atsiradus jūros ligos simptomų. Gelbėdavo tabletės nuo jūros ligos. Audra ir bangavimas jūroje keldavo ir daugiau rūpesčių, ypač senesniuose keltuose, kurie neturėjo stabilizatorių. Laivui siūbuojant susižeisdavo ne tik keleiviai, bet ir laivo virtuvės darbuotojai, kartais ir kiti įgulos nariai. Įsiminė vienas nemalonus atvejis, kai pagyvenusi keleivė laivui siūbuojant „pasikabino“ ant metalinės muilinės krašto kajutės dušinėje.

Laivo gydytojui laivuose rūpesčių keldavo ir dūkstantys vaikai, kuriuos tėvai pamiršdavo įlipę ir atsipalaidavę kelte. Daugiausia dėmesio reikėjo vyresnio amžiaus žmonėms. Jiems, anot P.Veličkos, kildavo ir aukštas spaudimas, būdavo ir širdies ritmo sutrikimų, ir priešinfarktinių būsenų, ir venų trombozių. Įprasta, kad į laivą atėjusius vyresnius nei 70 metų žmones gydytojas stebėdavo atidžiau. Tokių žmonių būdavo nemažai. 70–80 metų vokiečiai vieni patys drąsiai su dviračiu leisdavosi į keliones plaukdami keltais.

Kartais rūpesčių gydytojui keldavo ir paties laivo įgulos nariai. Kas dėl alerginių odos bėrimų, o kas dėl odos ir nagų grybelinių ligų.

Įdomiausi keltų reisai

P.Veličkai gydytoju teko dirbti LISCO, o vėliau DFDS keltuose „Kaunas“, „Vilnius“, „Palanga“, „Patria“, „Gloria“. Dažniausiai gydytojai jūrų keltuose dirbdavo 4 mėnesių pamainą, kai kiti įgulos nariai keisdavosi kas mėnesį. Bet būdavo, kad ir gydytojas kartais dirbdavo tik mėnesį.

Jam labiausiai įsiminė maršrutas dar LISCO keltu „Palanga“ iš Klaipėdos į Stokholmą. „Keltas atplaukdavo į Stokholmą penktadienį ir stovėdavo iki sekmadienio. Su Švedijos sostine susipažinau išsamiai. Įspūdingas ir Stokholmo „Seamens club“. Ten keletą kartų, kaip kelto futbolo komandos gydytojas, dalyvavau varžybose su kitų laivų įgulų komandomis. Laisvalaikiu į klubą atvykdavau pažaisti bilijardo ar stalo teniso“, – prisiminė P.Velička.

„Palangos“ kelte gyvenimas virdavo ir šiam stovint uoste. Šeštadienio vakare kelte veikdavo baras. Į jį iš Stokholmo atvažiuodavo lietuvių. Alus kelte kainavo 3–4 litus, kai Stokholmo mieste – net 12. Kelte jis susipažino ir su Stokholmo lietuvėmis – dailiomis merginomis, kurios gyveno su jau solidaus amžiaus arabais.

„Ką mums daryti, jei švedai į mus nežiūri“, – guodėsi merginos.

Su grupe arabų ir lietuvių P.Velička buvo nuvykęs ir į diskoteką Stokholme. Taip pat buvo pasikėlęs ir į Stokholmo televizijos bokštą, iš kurio atsivėrė nuostabus vaizdas, pro žiūroną matėsi uoste stovinti „Palanga“.

Po pusantros paros LISCO keltai stovėdavo ir Vokietijos Kylio bei Švedijos Karlshamno uostuose.

„Viskas ėmė keistis, kai keltus galutinai perėmė Danijos DFDS kompanija. Buvau liudininkas, kaip Kylyje buvo uždažytas laivo „LISCO Gloria“ pavadinimas ir atsirado „DFDS Gloria“. Širdyje buvo graudus jausmas, net kepurę nusiėmiau tarsi kažką išlydėdamas...“ – prisiminė P.Velička.

Keltuose taip pat šis tas ėmė keistis. Ryte keltas atplaukdavo į Kylį, o vakare jau išplaukdavo atgal. Romantikos, kad atplaukęs dar galėdavai nuvykti ir į uostamiestį, beveik nebeliko.

Kurioziški atvejai

Pagal profesinę patirtį įpratęs stebėti ir analizuoti žmonių meilės ryšius, P.Velička teigė, jog keltuose jų buvo, bet ne itin daug. Įtakos turėjo ir tai, kad laivuose įgulos dirbdavo palyginti neilgai – keisdavosi kas mėnesį. Dažnai, net ir esant laive, dalis įgulos narių atplaukus į Klaipėdą galėdavo kelioms valandoms grįžti į namus.

„Pagrindiniai meilės santykiai jūrų keltuose užsimegzdavo tarp įgulos narių ir keleivius aptarnaujančio personalo. Kai kurie baigėsi „laimingai“ – vestuvėmis. Klaipėdoje esu sutikęs žmonių su vaikais, pažįstamų iš to laiko, kai dirbau keltuose“, – prisiminė P.Velička.

Buvo ir išskirtinių atvejų. Išgėręs alkoholio ir raminamųjų vaistų kajutėje korėsi kelto virtuvės šefę be atsako įsimylėjęs laivo virtuvės darbininkas.

P.Velička prisiminė, kad po šio incidento prie jo budėjo kelias valandas, dėjo kvėpavimo kaukę. Vėliau sužinojo, kad jaunuolio mama apkaltinusi įgulą, kad esą jos tai įvykę su sūnumi.

Plaukiojant keltais P.Veličkai nutikdavo ir kurioziškų atvejų. Vienas iš tokių, kai laive jį supainiojo su Jūrininkų ligoninės vyriausiuoju gydytoju Jonu Sąlyga. Priėjo vyriškis ir pakvietė padainuoti jo žmonai, kuri kelte šventė penkiasdešimtmetį. Už tai siūlė net 100 litų.

„Gal turėjome kokio nors panašumo, o gal todėl, kad ir aš, ir J.Sąlyga dažnai rodydavomės televizijos ekranuose – jis kaip pageidavimo koncertų dainininkas, aš – kaip Klaipėdos kabelinės televizijos laidos apie sveikatą vedėjas“, – prisiminė P.Velička.

Iš viso tokių atvejų tai ligoninėje, tai Klaipėdoje pasitaikė gal 10.

Kai alkoholis liejosi laisvai...

„Man patiko laivuose dirbti gydytoju, nors plaukiodami ir netapome turtuoliais. Pamačiau daug gražių vietų, sutikau įdomių žmonių. Jūra ir jūrinė sritis man tapo artima“, – prisipažino P.Velička.

Iš Klaipėdos jūrų keltais jis plaukė visomis tuo metu buvusiomis kryptimis – į Kylį, Karlshamną, Stokholmą. Taip pat turėjo kontraktą ir linijoje iš Rygos į Liubeką jūrų keltu „Vilnius“.

Visuose keltuose tiek jam gydytojui, tiek laivo įgulai didžiausią galvos skausmą kėlė sunkvežimių vairuotojai. Sakė netgi negalįs išskirti kokios nors krypties, kur situacija buvo geresnė. Kiek kitoks buvo plaukimas iš Klaipėdos į Stokholmą – ten vairuotojų nebuvo daug. Keltas būdavo pilnas keleivių ir įvairių incidentų jame taip pat netrūko.

„Laive bendraudavau ir su vairuotojais. Vienas „fūristas“ man aiškino, kad jie turi yra tradiciją įlipus į keltą susiskirstyti grupelėmis po penkis ir mesti burtus. Du kelte galės gerti, kiti trys ne, nes nuplaukus turės išvaryti ir jų mašinas“, – prisiminė P.Velička.

Apie vairuotojų girtuokliavimą laivuose žinojo tiek Švedijos, tiek Vokietijos policija. Ir reidus rengdavo, ir alkotesteriu kas antrą trečią vairuotoją tikrindavo, ir draudimus įvesdavo, pavyzdžiui, sekmadieniais ar savaitgaliais atplaukus keltui iš uosto neišleisdavo į kelius.

„Aš pykau ant keltų savininkų, barmenų, kad laisvai pardavinėja alkoholinius gėrimus „fūristams“, netgi tiems, kurie jau turėjo incidentų. Bet pinigai keltuose buvo svarbiau. Netgi tą, kuris naktį girtas krito į krovininį denį ir susitrenkė galvą, ryte pamačiau bare geriantį konjaką“, – prisiminė P.Velička.

Ne visur „fūristai“ buvo beviltiški. P.Velička prisiminė, kaip 2013 metais, savo noru iš Klaipėdos keltu „Kaunas“ plaukė į Zasnicą–Mukraną prieš uždarant šią liniją. Norėjo pamatyti Vokietijos Riugeno salą. Kelte buvo penki „fūristai“ ir nė vienas negėrė. Vaikinai iš Kretingos paaiškino, kad jie iš viso negeria, nes pagal sutartį iš karto būtų atleisti iš darbo.

„Vienas „fūristas“ mane pavežė iki Štralzundo. Nepakartojamas jausmas važiuoti šiuolaikinio sunkvežimio kabinoje, kai iš aukštai atsiveria puikūs pro šalį prabėgantys vaizdai“, – teigė P.Velička. Taip ir jo gyvenimo dalis laivuose prabėgo greitai, įdomiai, su daugybe įsimintinų vaizdų.