Konkurencija mažina kainas
Tiek Lietuvos, tiek užsienio kapitalo bendrovės nuo 2012 m. pradėjo investuoti į biokuro katilines. Lietuvos šilumos rinka tuomet priklausė nuo Rusijos „Gazprom“ dujų, o didžioji dalis savivaldybėms priklausančių šilumos tiekimo įmonių snaudė letargo miegu, nepajudindamos piršto situacijai pakeisti.
Nepriklausomų šilumos gamintojų investicijos į šilumos gamybą iš biokuro tapo kirčiu ne tik „Gazpromui“, jos pažadino ir tuos pačius šilumos tiekėjus investuoti į biokuro katilines. Biokuras tapo strategine žaliava Lietuvos šilumos rinkai, sumažinusia kainas.
Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, savivaldybių šilumos tiekimo įmonės yra įpareigotos supirkti nepriklausomų gamintojų pagamintą šilumą, jei šie ją pagamina pigiau, nei galėtų patys tiekėjai.
Tokios tvarkos pastarųjų metų rezultatą Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos gyventojams galima apibrėžti konkrečia suma. 30 mln. eurų – tiek šių miestų gyventojai nuo 2015 m. sutaupė mažiau mokėdami už šilumą dėl nepriklausomų šilumos gamintojų veiklos ir konkurencijos, rodo verslo konsultacijų bendrovės „PwC“ atlikta studija. Konkurencija gyventojams Kaune sutaupė 15,5 mln., Klaipėdoje – 11,4 mln., o Vilniuje – 2,7 mln. eurų.
Kaune veikia daugiausiai nepriklausomų gamintojų, todėl čia sutaupyta daugiausiai. Tuo tarpu Vilniaus gyventojams nauda yra kuklesnė, kadangi sostinėje ne tik vis dar trūksta aktyvesnės konkurencijos, bet ir pačių biokuro įrenginių – miestas iki šiol pusę šilumos gamina iš gamtinių dujų, triskart brangesnių už biokurą.
Keisis šilumos supirkimo tvarka
Vis dėlto galiojanti supirkimo tvarka turi savo trūkumų. Esminis jų – konkurencija šilumos gamyboje tarytum yra, bet varžytis eina ne visi.
Kas mėnesį vykstančiuose šilumos supirkimo aukcionuose šilumos tiekėjams pakanka pasiūlyti kainą, kuri padengtų biokuro įsigijimo sąnaudas, kadangi kitus kaštus, tokius kaip darbuotojų atlyginimai, remonto ar nusidėvėjimo sąnaudos, jiems kompensuoja vartotojai. Tokiu būdu pelnas šioms įmonėms yra garantuojamas automatiškai, nepriklausomai nuo to, ar jos dirba efektyviai, ar ne.
Nepriklausomiems šilumos gamintojams tokios kompensacijos netaikomos, aukcionuose jie turi siūlyti pilnas kainas, įtraukiant visus kaštus.
Tai reiškia, kad šiuo metu šilumos tiekėjai turi privilegiją pirma susipirkti savo pačių pagamintą šilumą, net jei ją gamina brangiau, o tik trūkstamą kiekį įsigyti iš nepriklausomų gamintojų.
Gyventojams nėra užtikrinama teisė šilumą gauti iš pigiausių šaltinių.
Painu, tiesa? Šią situaciją lengviau įsivaizduoti, jei ją palygintume su prekyba turguje. Įsivaizduokite, kad norite nusipirkti savo mėgstamų obuolių, kainuojančių 20 centų už kilogramą. Tačiau pardavėjas į jūsų krepšį pirmiausia prikrauna savo parinktų obuolių, kurie kainuoja 50 centų už kilogramą, o tik likutį užpildo pigesniais, jūsų mėgstamais obuoliais. Ir, galiausiai, jūs esate priverčiamas už juos sumokėti. Ar nesijaustumėte apgauti?
Tokia situacija rinkoje lemia, kad gyventojams nėra užtikrinama teisė šilumą gauti iš pigiausių šaltinių. Jie taip pat nėra skaidriai informuojami, kiek moka už šilumos gamybą, kiek už jos perdavimą, kiek kainuoja klientų aptarnavimas ir kitos paslaugos.
Tačiau viskas pasikeis jau šį gruodį, kuomet įsigalios Kainų komisijos patvirtinta, nauja šilumos supirkimo tvarka, kuri suvienodins konkurencines sąlygas šilumos gamybos rinkoje. Pati Kainų komisija prognozuoja, kad pokyčiai leis sumažintini kainas centralizuoto šildymo vartotojams Vilniuje iki 16,2 proc., Kaune – iki 6,4 proc., o Klaipėdoje – iki 3,4 proc.
Naujoji tvarka sumažins ir gyventojų permokų savivaldybių šilumos tiekimo įmonėms kaupimosi galimybę. Dabar gi konkurencijos nauda nepasiekia gyventojų laiku, kadangi mažėjant nepriklausomų gamintojų šilumos kainoms, tiekimo įmonės tą naudą sukaupia gyventojų permokų pavidalu.
Štai rudenį Kainų komisija nustatė, kad kauniečiai „Kauno energijai“ už šilumą permokėjo daugiau nei 15 mln. eurų, o Klaipėdos gyventojai „Klaipėdos energijai“ – daugiau nei 9 mln. eurų.
Bijo netekti privilegijų
Šilumą tiekiančios savivaldybių bendrovės baiminasi lygiavertės konkurencijos su nepriklausomais gamintojais, kadangi negalės automatiškai užsitikrinti iki šiol garantuotų pelnų. Šilumos tiekėjai, nepaisydami Seimo Energetikos komisijos, Konkurencijos tarybos, Kainų komisijos rekomendacijų, eina va banque ir reikalauja Seimo narių atšaukti konkurenciją bei palikti jiems monopolines, šiltnamio sąlygas.
Šilumos tiekėjai teigia, kad keičiama šilumos supirkimo tvarka neva pataikauja nepriklausomiems gamintojams, kad šie netrukus ims žarstyti pelną ir perims šilumos rinką.
Tačiau nutylima, kad ne gamintojai, o tos pačios šilumos tiekimo bendrovės jau metų metus kaupia gyventojų pinigus permokų už šilumą pavidalu. Pamirštama užsiminti apie pačių šilumos tiekėjų pelnus, o juk yra konkrečių pavyzdžių, kai tokių, neva vartotojų interesais besirūpinančių, įmonių pelningumas vos per penkmetį išaugo net ne procentais, o dešimtimis kartų.
Tačiau ne į tai turime badyti pirštais – vartotojams nėra skirtumo, kas uždirba iš paslaugos. Svarbiausia – kad su jais būtų elgiamasi skaidriai ir sąžiningai, o šilumos kainos būtų pagrįstos.
Mokėdamas gyventojas turi aiškiai žinoti, kad moka už šildymą, o ne savo lėšomis išlaiko perteklinį, nenaudojamą ir su tiesiogine veikla nesusijusį šilumos bendrovių turtą.
Nepriklausomi gamintojai nesiekia perimti ar atimti veiklos iš šilumos tiekėjų. Kalbame tik apie aiškias, skaidrias ir vienodas veiklos sąlygas šilumos gamyboje, nes esame tikri, kad dėl konkurencijos sukurta ta pati 30 mln. eurų nauda turėjo likti vartotojams, o ne nusėsti permokų pavidalu šilumos tiekimo bendrovių sąskaitose, būti išmokama dividendais ar premijomis už neva gerus rezultatus.
