Nuo 1906 m. jis pradėtas vadinti Didžiuoju Vilniaus seimu, dirbusiame 1905 m. gruodžio 4–5 dienomis Vilniaus miesto salėje (dabartinė Nacionalinė filharmonija). Pirmajame lietuvių dienraštyje „Vilniaus žinios“, kurio data įvardinta „Ketvergas, Lapkričio 24 (gruodžio 7) d. 1905 m. N 276“, paskelbti „Pirmojo Lietuvių Tautos Atstovų suvažiavimo nutrimai“. Susirinkime dalyvavusieji lietuviai nutarė: šviestis... Tai pirmasis paskelbtų nutarimų žodis. Pažvelkime kaip mūsų istorikai nušviečia svarbiausius Lietuvos dokumentus.

1905 m. suvažiavimo dalyvių antrajame nutarime skelbiama, kad „Lietuvos gyventojų reikalai pilnai gali būti užganėdinti tiktai prie tikros mūsų krašto autonomijos (savivaldos). [...] Lietuvių suvažiavimas nusprendė: reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje“. Dabar žinome, kad Didysis Vilniaus seimas tapo svarbiu lietuvių tautos telkimosi postūmiu, suvienijęs lietuvių visuomenę, o suvažiavimo nutarimas yra tapatus viešam nepriklausomybės siekio paskelbimui. Carinės Rusijos priespaudos sąlygomis tai buvo aiškus žingsnis valstybingumo link.

1916 m. vasario 12–14 dienomis Berno lietuvių konferencijoje pirmą kartą buvo įvardintas aiškus Lietuvos nepriklausomybės reikalavimas.

Lietuvių konferencijos 1917 m. rugsėjo 21 d. dalyviai Lenkų žiemos teatro (dabar Rusų dramos teatras) salėje Vilniuje, buvusioje tuomet vadintoje Didžiosios Pohuliankos gatvėje, išrinko Lietuvos tarybą. 1917 m. gruodžio 11 d. ši taryba save įvardijo ne kaip „Lietuvos taryba“, o kaip „lietuviškų gubernijų Taryba“ ir paskelbė „erklärung“.

Šis žodis iš vokiečių kalbos verčiamas kaip (iš)aiškinimas, paaiškinimas, bet dabar tas paaiškinimas stebuklingai virto „deklaracija“. Jo antraštėje parašyta: Savo posėdyje [įvykusiame] 1917 m. gruodžio 11 lietuviškų gubernijų Tarybos paaiškinimas.

Taigi, šiame klaidingai verčiamame dokumente nėra žodžio „deklaracija“ ir nepaisant to, kad jame yra mums mieli žodžiai „skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilniuje ir jos atskyrimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis tautomis“, visi tokie „deklaracijos“ vertimai į lietuvių kalbą tampa klastotėmis.

Galima suabejoti tokiu išaiškinimu ir tokia nepriklausomybe, tačiau pastangos atkurti valstybę buvo. Šias pastangas vainikavo 1918 m. vasario mėnesį kelias dienas posėdžiavusi, jau save vadinanti Lietuvos Taryba. Tai liudija vasario 11 d. posėdžio protokolas Nr. 55. Lietuvos Tarybos posėdžių protokolai primena, kad vasario 16 d. įvyko ne vienas, o du (!) Tarybos posėdžiai. Posėdžiauta ilgai, nes tarpusavyje derintas kiekvienas žodis kol galų gale buvo paskelbtas Nutarimas. Nutarimas pasirašytas name, kuriame veikė kavinė „Biały Sztral“ (lietuviškai „Baltasis Štralis“), todėl įgavusi pavadinimą „Štralio namai“. Dabar šis pastatas Pilies g. 26 vadinamas Signatarų namais, tačiau Štralio namuose tas lemtingas šeštosios sesijos aštuntas posėdis įvyko Lietuvių Komiteto bute. Ir vėl dabar istorikai mėgsta skelbti netikrą pavadinimą.

Ilgą laiką manyta, kad tai, kas 1918 m. vasario 16 d. buvo išguldyta ir pasirašyta ant popieriaus yra dingę. Besidomintiems kaip atrodė tas dokumentas, tekdavo tenkintis Adolfo Šapokos redaguotos „Lietuvos istorija“ 1936 m. spausdintu vaizdu, kurį mes bemaž šimtmetį žinojome kaip vienintelį tikrą vaizdą. Tačiau spausdinimo mašinėle rašytame dokumente nėra žodžio „aktas“. Pažvelgus į tai kas pabraukta minėtos A. Šapokos istorijos 544 puslapio viršuje ir kas parašyta jo apačioje matome klastotę – Nutarimas kažkodėl vadinamas aktu. Vėliau kiti įvairių leidinių, pavadintų „Istorija“, „Lietuvos istorija“ autoriai ir Visuotinės lietuvių enciklopedijos mokslinė redakcinė taryba skelbia „Vasario 16-osios Aktas“, „Nepriklausomybės Aktas“. Kur dingo „Nutarimas“?

Netikėtai 2017 m. kovo 29 dieną Vokietijos diplomatiniame archyve Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis rado Vasario 16-osios Lietuvos Tarybos Nutarimą lietuvių kalba. Jame mes nematome žodžio „aktas“, jo paprasčiausiai – nėra.

Pasak Tomo Berkmano, šis mums svarbus ir brangus dokumentas yra niekas kitas, o tik kreipimasis į kitų šalių vyriausybes („Taryba … nutarė kreiptis … į … vyriausybes“). Tai nėra kreipimasis į tautą ir niekada, net pagal garsųjį žinomą spausdintą jo vaizdą, skelbtą įvairiuose leidiniuose, tokiu nebuvo. Nutarimas visada buvo kreipimasis į kitų šalių vyriausybes su tikslu būtent joms parodyti Tarybos valią ir siekti pripažinimo ir tai patvirtina nutarimo pabaiga („… prašo pripažinti…“). Į tautą nebuvo jokio reikalo kreiptis, nes tauta tam jau buvo išrinkusi Lietuvos tarybą.

1918 m. lapkričio 30 d. Tilžėje pasirašytas Mažosios Lietuvos lietuvių (lietuvininkų) politinis dokumentas – Pareiškimas. Dabar jis Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje pavadintas „Tilžės Aktas“, o Mažosios Lietuvos enciklopedijoje – „Tilžės Aktas“ ir pridėtas žodelis „deklaracija“. Iki šiol pirmąjį žodį „pareiškimas“, pakeitus „aktu“, platinami įvairūs neva tikro akto plakatai. Tačiau kodėl pradanginamas Pareiškimas? Kodėl pakišamas aktas? Seniausiame spausdintame dokumente, kurį pavyko aptikti minimas „pareiškimas“.

Jozefas Gebelsas, fašistinės Vokietijos propagandos ministras, yra pasakęs: daug kartų pakartotas melas tampa tiesa. Ir štai, daug kartų pakartotas „aktas“ galiausiai – 1990 m. kovo 11 d. tapo tiesa. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba paskelbė Aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo.

Ar dar kuri kita tauta per mažiau nei šimtmetį tiek kartų bandė atkurti savo valstybingumą? Net tada, kai atrodė, jog prošvaisčių tam nebėra ir laisvės viltis jau galutinai užgesinta, ją vis iš naujo įžiebdavo nenumaldomas laisvės troškimas. Vasario 16-osios Nutarimas, skelbdamas tikėjimą Lietuvos valstybe, tapo lietuvių savasties dalimi, vilties žiburiu, skatinančiu kurti ir įgyvendinti sėkmės vizijas.

Taigi, pirmiausia turėjome (iš)aiškinimą, po to kelis nutarimus ir tik vienintelį kartą – 1990 m. aktą. Čia pravartu prisiminti ką įvardijame aktu. Vadinamame „tarptautinių“ žodžių žodyne, nors nėra tarptautinės kalbos, išskyrus esperanto, ir jokia kita kalba nesančiuose „tarptautinių“ žodžių žodynuose, kaip pavyzdžiui Wörterbuch der Fremdwörter = Svetimų žodžių žodynas, Oxford Essential Dictionary of Foreign Terms in English = „Oxford“ užsienio kalbų žodynas anglų kalba, Большой словарь иностранных слов = Didysis užsienio žodžių žodynas, Terminu un svešvārdu skaidrojošā vārdnīca = Terminų ir svetimžodžių aiškinamasis žodynas, išvardinta keletas prasmių aiškinimų, bet šiuo atveju mus domintų antroji prasmė Aktas – (lot. actus – poelgis, veiksmas): 2. oficialus dokumentas, fiksuojantis privačių asmenų, valstybės, kelių valstybių ekonomines ir politines sutartis bei sandorius, pvz., teisių perdavimo aktas. Šiame aiškinime papildomai pavartoti dar keli lotyniški, prancūziški ir graikiški, bet ne lietuviški žodžiai. O juk pakanka vieno lietuviško žodžio ir viskas aišku. Kas verčia atsisakyti lietuvių kalbos ir vietoje „Nutarimas“ rašyti „aktas“? Kodėl istorikai bet kurį dokumentą mums pakeičia niekada nebuvusiais aktais? Priežastis gal ta, kad, kaip sakė Jonas Jablonskis, „maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti“, tik dabar tampa atvirkščiai – maža garbė sava kalba kalbėti, didi garbė „tarptautiniais“ svetimžodžiais kalbėti.

Tarnyba pranešė gruodžio pradžioje įvykdžiusi 2017 metų spalio 5 dieną Vokietijos užsienio reikalų ministro Sigmaro Gabrielio ir tuomečio Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus pasirašytos sutarties sąlygas.

Pagal Vokietijos archyvo ir Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos bei Lietuvos valstybės istorijos archyvo susitarimą dokumentas 2018 metais Lietuvai perduotas eksponuoti ilgiausiai penkeriems metams. Jis eksponuotas Signatarų namuose ir Istorinėje Prezidentūroje Kaune.

Užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas praėjusią savaitę padėkojo Vokietijai už galimybę eksponuoti šį dokumentą bei paprašė sudaryti galimybes pratęsti jo buvimą Lietuvoje, BNS informavo užsienio reikalų ministro patarėja Paulina Levickytė.

1918 metais Vokietijai siųstą Nepriklausomybės Akto originalą politiniame Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve 2017 metų kovą rado Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis.

Tai vienintelis žinomas Vasario 16-osios Akto originalas. 1918 metų vasario 16 dieną Vilniuje Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Istorikai mano, kad tądien galėjo būti pasirašyti keli dokumentai, tačiau kitų buvimo vieta iki šiol nėra žinoma.

Nutarimo nuorašas su originaliais signatarų parašais yra autentiškas Lietuvos valstybės gimimo liudijimo egzempliorius.

Nepriklausomybės akte užfiksuota Lietuvos praeitis, dabartis, ateitis bei įpareigojimai šiuo metu gyvenančioms ir ateities kartoms. 122 žodžių dokumente tarsi užkoduota Lietuvos dvasia. Apie tai akto perdavimo ceremonijoje kalbėjo dokumento originalą 2017 metų kovo mėnesį Berlyne aptikęs profesorius Liudas Mažylis.

„Labai džiaugiamės, kad Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministerijos Politinis archyvas sutiko pratęsti sutartį dar metams ir sudarė galimybę Lietuvos gimimo liudijimą eksponuoti Kaune“, – sakė Lietuvos vyriausioji archyvarė Kristina Ramonienė.

Pagal Vokietijos archyvo ir Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos bei Lietuvos valstybės istorijos archyvo susitarimą Lietuvos Tarybos nutarimas dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, pasirašytas 1918 m. vasario 16 d., Lietuvai perduotas ilgiausiai penkeriems me-tams, dokumento saugojimą pratęsiant kas metus.

Susitarimas numatė galimybę šiais metais dokumentą eksponuoti Kaune.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Pagal iš anksto suderintą grafiką dokumentas nuo 2018 metų buvo eksponuojamas Signatarų namuose Vilniuje ir saugomas Lietuvos valstybės istorijos archyvo saugykloje, kur, anot K. Ramonienės, periodiškai sugrįždavo „pailsėti“.

Akto perdavimo Kaunui ceremonijoje dalyvavo Užsienio reikalų viceministras Arnoldas Pranckevičius, Kultūros viceministras Albinas Vilčinskas, Vokietijos ambasadoriaus pavaduotojas dr. Peteris Buschmannas, Lietuvos vyriausioji archyvarė K. Ramonienė, „Kaunas2022“ vadovė Virginija Vitkienė, Istorinės Prezidentūros vadovė Renata Mikalajūnaitė ir aktą apdraudusiois bendrovės AB „Lietuvos draudimas“ vienas vadovų Arūnas Raziūnas.

Lietuvos Tarybos nutarimo dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo atvykę pamatyti lankytojai taip pat gali apžiūrėti parodą „Vasario 16-osios akto Signatarų autografai profesoriaus Liudo Mažylio kolekcijoje“.

Lietuvos nepriklausomybės aktas Kaune bus eksponuojamas iki šių metų lapkričio 27 dienos.

Nors čia, savo senelio įkurtuose gimdymo namuose, jis negimė, bet iki maždaug dešimties augo, čia dirba. Dėl modernistinės architektūros, diplomatijos istorijos ir šiandienių pokyčių tai išties viena europietiškiausių gatvių.

Apie pokyčius, drąsą būti savimi, atvirumą kitam – pokalbis su L.Mažyliu P.Mažylio gimdymo namų kieme.

– Kuriuo gyvenimo etapu pasijautėte tikru europiečiu?

– Pirmiausia tada, kai pradėjau ir išmokau skaityti žemėlapius, –  Lietuva ir Kaunas juk niekada nebuvo kito kontinento dalimi. Bet klausimas turbūt turi ir kitą potekstę – vakarietiškojo europiečio. Tai, ko gero, apie 1972 m., paauglystėje, kai kilo bitlomanijos judėjimas, būrėsi ilgaplaukiai, stiprėjo laisvės troškimas. Jaunimo laisvės idėja buvo apvaldžiusi tikrai ne vien Vakarų Europą, bet ir Vidurio Rytų, ir puikiausiai atsispindėjo Kaune. Sieju tai su Romo Kalantos įvykiais.

O jau visiškai europiečiu pasijutau, manau, kaip mokslininkas tirdamas 2003-iųjų metų referendumus dėl integracijos į ES ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Vidurio Rytų Europos valstybėse, Maltoje. Iki šiol aidi, kaip prisimenu, grupės "Pikaso" daina "Europos vidury". Ir tikrai tada suvokėme, kad mes ne šiaip sau Europos pakraštys, mes – Europos vidurys. Mes – visavertė Europos dalis.

– O kada supratote, kad Kaunas – visai europietiškas miestas?

– Neabejojau tuo nuo pat gilios vaikystės. Įsivaizduokite, 6-ajame dešimtmetyje tarpukario dvasia dar buvo jaučiama, dominavo architektūriniai, išdėstymo akcentai. Tokį Kauną ir priėmiau natūraliai. O jau kai atvažiuodavo kokių nors svečių nuo Rytų, tai jie iš karto pasakydavo, kad Kaunas yra labai europietiškas, ir tuos visus akcentus labai greitai pagaudavo, kartu ir auksinį Kauno vaizdą nuo Aleksoto kalno. Nors buvome okupuoti, imperijos dalis, bet Kauno europietiškumas ir autentiškumas buvo suprantamas visiems.

– Paminėjote referendumą. Jo reikėjo, nes ne visi buvo tikri, ar jie nori būti ES. Taigi, kaip manote, kodėl dalis žmonių bijo būti tokios federacijos, kaip ES, dalimi?

– Aš nemanyčiau, kad žmonės bijo jaustis europiečiais. Tai turbūt yra labiau konstrukcija kai kurių politikų galvose ir jie sutirština federalizmo idėjas ir ar to reikia, nes jaučia, kad tai yra įdomi erdvė diskusijoms. O Europa yra turtinga ir vertinga savąja įvairove. Ji tikrai nėra koks nors bendras tautų katilas. Tų skirtybių yra pačių įvairiausių, ir kultūrinių, tuo mes ir esame unikalūs, išskirtiniai, vertingi.

Svarbu, kad politinės idėjos būtų išsakomos sąžiningai. Valstybės ir jų piliečiai gali turėti skirtingą matymą, skirtingus interesus, bet svarbu siekti juos suderinti. O tai iš tikrųjų Europoje ir vyksta. Aš didelių baimių iš tikrųjų nematau.

– Ką kiekvienas mūsų galėtų padaryti, kad Europa būtų dar artimesnė?

– Manau, kad galėtume nuoširdžiai domėtis kitokiais negu mes. Tada patys tapsime įdomūs, tai ir bus ta visus mus kontinente vienijanti idėja. Aš manau, kad mes to siekiame ir savo gyvenimu iš tikrųjų tai ir įrodome.

– Prisiminkime jūsų atrastą Nepriklausomybės Aktą Vokietijos archyvuose. Kaip manote, kuo šis dokumentas, Lietuvos valstybingumo įrodymas, svarbus ne tik mums, bet ir Europos kontekste?

Europa yra turtinga ir vertinga savąja įvairove. Ji tikrai nėra koks nors bendras tautų katilas.

– Vasario 16-osios akto surašymo aplinkybės ir visa ta epocha yra svarbu visai erdvei nuo Baltijos iki Juodosios jūros – turiu omeny nuo Suomijos iki Ukrainos. Visos šios valstybės tuo metu atsirado – na, Lietuva atsikūrė, kitos susikūrė, bet visa tai buvo panašioje geopolitinėje erdvėje, visa tai vyko vienu metu. Vėliau mūsų likimas tų valstybių buvo gana įvairus ir dar dabar jis įvairus. Vis dėlto šio įvykio svarbos supratimas yra gana vienodas, aš tik manau, kad yra pareiga supažindinti kaimynines valstybes, kaip visa tai konkrečiai įvyko, kaip atsitiko, kad tas dokumentas buvo dingęs, taigi čia dar yra labai daug erdvės ir bendravimui. Ir tai didina tarpusavio supratimą. Juk jei tos ar kitos valstybės dokumentas niekada nebuvo dingęs, tai jie žiūri truputį iš šalies ir su tam tikra nuostaba, bet jiems tikrai visada yra įdomu.

– Turbūt niekas neabejoja, kad įdomu dirbti EP. O ar smagu?

– EP yra labai dinamiškas darinys. Ten susipina kultūriniai, ekonominiai, politiniai interesai, ta visa Europos įvairovė ten ypač ryški. Daugiakalbystė labai svarbu. Ten tikrai nenuobodu, ir žmonės geranoriškai nusiteikę, ir pačių įvairiausių įmanomų nesusipratimų ten gali įvykti, ir visi į juos žiūri su humoru ir tam tikra ironija. Galiu pasakyti, ko nėra, – nusistatymo, kad tu toks iš tos valstybės, o tu anoks, nes  vėliau įstojai į Europą, o aš čia senbuvis. To niekada nėra. Yra labai įdomus dūzgiantis avilys, kuriame labai daug dinamikos. Na, į tą dinamiką dar reikia sugrįžti po pandemijos, bet visi vienareikšmiškai to labai nori.

– Jūsų gyvenimas glaudžiai susijęs su bene europietiškiausia Kauno gatve. Kuo asmeniškai jums, čia gimusiam, augusiam, dirbančiam, V.Putvinskio gatvė brangi ir įdomi, kokią jos istoriją norėtumėte perduoti ateičiai?

– Aišku, kad V.Putvinskio gatvė man yra išskirtinė erdvė. Jai turbūt pasisekė, kad ji buvo formuojama kaip vientisa ir tuo laiku, kai Kaunas jau buvo klestintis miestas ir iš tikrųjų čia buvo kuriamasi prabangiai. Mano senelio ligoninė buvo įrengta pagal paskutinį tuometės technikos žodį, su moderniausiais gydymo metodais, vaistais ir akušerijos bei ginekologijos suvokimu. Ir architektūrinis vaizdas, ir ligoninės funkcija yra pavyzdys, kaip Kaunas buvo suklestėjęs XX a. 4-ajame dešimtmetyje. Buvo ir kitų ligoninių šitoje gatvėje, kūrėsi muziejai, diplomatinės atstovybės, pagaliau ir Kauno simbolis – funikulierius. Vaizdas į Žaliakalnį absoliučiai išskirtinis dar ir dėl Prisikėlimo bazilikos dominavimo iš pačių įvairiausių taškų. Tai ir sukūrė unikalią erdvę, kurioje pati gamta ir istorija tiesiog prisako mums, kad turime ją toliau puoselėti, ir aš matau, kad tai vyksta.

Nežinau, ar yra labai daug gatvių Kaune ar Lietuvoje, kur būtų ir gatvės šventės, o jos vyksta ir man visada smagu prie jų prisidėti. Tai iš tikrųjų niekieno nepadiktuota, joje gyvenantys, dirbantys žmonės turbūt perėmė tą dvasią. Tad nieko nuostabaus, kad ir savo biurą įkūriau būtent šioje gatvėje, istoriniame Kauno pastate. Ir savotiškas stebuklas, kad būtent V.Putvinskio gatvėje buvo pastatyti modernūs Vytauto Didžiojo universiteto rūmai, kur man pirmą kartą pakilus į savo kabinetą šeštame aukšte atsivėrė tokios Kauno erdvės, kad į universitetą norisi grįžti ir grįžti, nepaisant viso smagumo ir darbo EP.

Atsakingas vaidmuo

„Galbūt sušuktų: šaunu, Lietuva, pirmyn, Lietuva, mes pradėjome, o jūs tęsiate!“ – neslėpdamas jaudulio svarstė aktorius Gintautas Strockis.

Jau ketvirtus metus gatvės pasirodymo „Signatarai eina fotografuotis“ pagrindinį vaidmenį atliekantis aktorius sako tik atstovaujantis J.Basanavičiui.

„Negaliu jo suvaidinti. Mano kūnas gal ir panašus į J.Basanavičiaus, bet visa kita – tikrai ne“, – šyptelėjo G.Strockis.

Ruošdamasis vienam svarbiausių savo vaidmenų, aktorius skaitė daug literatūros, domėjosi, koks buvo J.Basanavičiaus charakteris.

Ne pirmą kartą Klaipėdoje gatvės pasirodymus kuriantis režisierius tikino, kad uostamiesčio publika – išskirtinė.

„Rašytinių šaltinių, kaip jis judėjo, nėra. Tik menki filmuoti kadrai. Ir tie pagreitinti. Bet koks jis buvo pats – nieko neišliko“, – aiškino aktorius.

J.Basanavičius veikiausiai nedaugžodžiavo, tad jį įkūnijančiam G.Strockiui tenka susitelkti į judesius ir formas.

„Kai kuriuos momentus išgyvenu iki ašarų. Atiduodu visą save“, – prisipažino aktorius.

Pandemija nesustabdė

Nelengvą atsakomybės naštą juto ir kitiems signatarams atstovavę aktoriai. Tris dienas trukusiose repeticijose buvo ir medituojama, ir kalbama apie nepriklausomybę.

„Labai gera patirtis. Prisidėti prie signatarų – geras jausmas“, – džiaugėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto Teatro meno katedros studentas Aurimas Bareikis. Jis atviravo, kad tokia proga pasitaiko ne kasdien. Ypač tęsiantis pandemijai.

Žvejų rūmai kartu su „Senųjų menų studija“ spektakliui ruošėsi kruopščiai laikydamiesi visų atsargumo priemonių. Prieš repeticijas pirmiausia buvo atliekami COVID-19 testai.

Gatvės pasirodymą režisavęs argentiniečių kilmės ispanas Adrianas Schvarzsteinas pats persirgo lengva koronaviruso forma dar pernai. Todėl atvykti į Klaipėdą galėjo net ir tęsiantis karantinui, nors kelionė nebuvo lengva.

„Nebeliko pigių skrydžių į Lietuvą“, – juokėsi A.Schvarzsteinas.

„Dabar visi patiria labai daug nežinomybės. Dėl apribotų kontaktų teatrui – labai sudėtinga. Bet Klaipėdoje gavome puikią progą parodyti, kad viskas įmanoma. Žmonėms neužtenka nueiti į parduotuvę, kad patenkintų bendravimo poreikį“, – tvirtino režisierius.

Jo teigimu, pandemija negali tapti priežastis  atimti iš žmonių kultūrą.

„Mūsų miestai – gražūs, juose daugybė gatvių, atvirų erdvių. Mes galime išlaikyti atstumą. Stebėti iš balkono, nesvarbu koks oras“, – tvirtino A.Schvarzsteinas.

Negailėjo komplimentų

Ne pirmą kartą Klaipėdoje gatvės pasirodymus kuriantis režisierius tikino, kad uostamiesčio publika – išskirtinė.

„Smalsumas ir atvirumas – šio miesto dalis. Kiekvieną kartą organizuodamas pasirodymą stebėjausi – ką jūs čia veikiate? Eikite namo! Oras prastas! Ne ne, mes privalome pamatyti pasirodymą bet kokia kaina – atsakydavo jie. Klaipėdiečių energija yra milžiniška. Vaidindamas suprakaituoju, mane kiaurai permerkia lietus ar sniegas, bet vis tiek čia būnu laimingas“, – atviravo A.Schvarzsteinas.

Režisierių žavi lietuvių smalsumas ir atvirumas gatvės teatrui.

„Žinau, ką sakote užsieniečiams. Kad esate drovūs, kuklūs, nebendraujantys ir taip toliau. Bet tai ne tiesa. Jums tiesiog reikia priežasties atsiverti. Ir tai gali būti teatras. Ypač – gatvės teatras“, – tikino A.Schvarzsteinas.

Dėl pandemijos spektaklio nematę klaipėdiečiai jį galės pasižiūrėti Žvejų rūmų „YouTube“ ir „Facebook“ paskyrose.

Lietuvos Nepriklausomybės Aktas pasirašytas 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje. Juo buvo atkurta Lietuvos valstybė. Išreikšdami tautos valią, Aktą pasirašė 20 Lietuvos Tarybos narių.

Vokietijai siųstą 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto originalą politiniame Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos archyve 2017 metų kovo mėnesį rado Vytauto Didžiojo universiteto prof. Liudas Mažylis.

Lietuvos valstybės šimtmečio proga Vokietija istorinį dokumentą paskolino Lietuvai.

Lietuvos Tarybos Nutarimas dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir vėl bus eksponuojamas tame pačiame kambaryje, kuriame 1918 m. vasario 16 d. jį pasirašė dr. Jono Basanavičiaus pirmininkaujamos Lietuvos Tarybos 20 narių, ir saugomas specialiai jam pagamintoje neperšaunamoje vitrinoje su reikiamu mikroklimatu.

Aktas iki tol saugotas archyve, nes popierius ir rašalas yra jautrūs šviesai ir pagal dokumentų saugojimo tvarką jie gali būti eksponuojami ne ilgiau kaip pusę metų.

Kelis mėnesius eksponuotą faksimilę į originalų dokumentą pakeis Vokietijos ambasadorius Lietuvoje Matthias Sonn ir Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė. Renginyje taip pat dalyvaus Lietuvos valstybės istorijos archyvo direktorius Ramutis Kurpė.

Taip pat planuojama, kad ambasadorius M. Sonn pasirašys Signatarų namų svečių knygoje ir kartu su muziejaus direktore R. Kačkute tars sveikinimo žodžius. Po to vyks susitikimas su žiniasklaidos atstovais, bus pristatytos šalių bendradarbiavimo aktualijos.

„Ilsisi. Sausio 31 dieną mes jį parsivešime“, – BNS sakė Signatarų namų vedėja Meilutė Peikštenienė.

Lietuvos ir Vokietijos pasirašytoje sutartyje numatyta, kad daugiau nei 100 metų senumo dokumentas po tam tikro eksponavimo laiko vis turi būti perduotas į archyvą, kur nepatenka dienos šviesa.

„Pailsėti“ aktui leista ir pernai. Tuomet jis archyve laikytas ilgiau nei pora mėnesių.

M. Peikštenienės teigimu, Vasario 16-osios aktas yra puikios būklės.

„Mes jį labai prižiūrime, labai mylime ir labai rūpinamės“, – sakė Signatarų namų vedėja.

Jos teigimu, praėjus beveik dvejiems metams nuo dokumento atvežimo į Lietuvą, susidomėjimas juo yra šiek tiek atslūgęs.

„Ateina dar. Aišku, nebe taip gausiai, kaip ėjo pirmaisiais mėnesiais, pirmaisiais metais, bet eina. Dabar šiek tiek pasikeitė požiūris. Anksčiau ateidavo ir sakydavo: atėjome pasižiūrėti akto. O dabar ateina pažiūrėti ekspozicijos ir klausia: ar aktas dar yra“, – pasakojo M. Peikštenienė.

Anot jos, kai Vasario 16-osios aktas eksponuojamas muziejuje, prie jo budi du Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai.

Nepriklausomybės aktas eksponuojamas tame kambaryje, kur Lietuvos Tarybos nariai jį ir pasirašė.

Vokietijai siųstą nutarimą dėl valstybės atkūrimo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis Berlyno diplomatiniame archyve rado 2017 metų pavasarį.

Lietuva ir Vokietija sutarė, kad aktas nuo 2018 metų sausio Lietuvai perduodamas ilgiausiai penkeriems metams, dokumento saugojimą pratęsiant kas metus. Susitarimas numato, kad 2022 metais dokumentas galėtų būti eksponuojamas Kaune.

Jono Basanavičiaus pirmininkaujama Lietuvos Taryba Nepriklausomybės aktą pasirašė 1918 metų vasario 16 dieną Vilniuje. Istorikai mano, kad tądien galėjo būti pasirašyti keli dokumentai, kitų buvimo vieta nėra žinoma.

Rodo, kur pasirašytas

Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministerijos Politiniame archyve prof. Liudo Mažylio rastas 1918 m. vasario 16 d. nutarimas dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo pirmą kartą visuomenei buvo pristatytas sausio 21 d. Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje – Signatarų namuose.

Mums ypač svarbus istorinis dokumentas eksponuojamas tose pačiose patalpose, kur ir buvo pasirašytas – čia tuo metu veikė Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komitetas. Ši draugija buvo ne tik viena iš 1914–1918 m. legaliai veikusių ir savo tautai oficialiai atstovavusių draugijų, bet ir politikų sambūris. Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo pasirašė Jono Basanavičiaus pirmininkaujama Lietuvos Taryba.

Vokietijai siųstą nutarimą dėl valstybės atkūrimo prof. L.Mažylis pernai rado Berlyno diplomatiniame archyve. Lietuvai šį dokumentą, pagal susitarimą tarp šalių Užsienio reikalų ministerijų, valstybės šimtmečio proga paskolino Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministerijos Politinis archyvas. Lietuva ir Vokietija pasirašė sutartį, pagal kurią aktas Lietuvai perduodamas ilgiausiai penkeriems metams, dokumento saugojimą pratęsiant kas metus.

Rodys ne nuolat

Kaip "Vilniaus dieną" informavo Lietuvos vyriausiasis archyvaras Ramojus Kraujelis, visa dokumento "viešnagės" mūsų šalyje tvarka apibrėžta užsienio reikalų ministrų pasirašytame susitarime. Jame numatytos ir eksponavimo, ir saugojimo vietos, net datos.

"Susitarime taip pat numatyta, kad istorinis dokumentas negali būti nuolat eksponuojamas penkerius metus – net ir specialioje vitrinoje. Jis, kaip sakoma, retkarčiais turi šiek tiek "pailsėti". Tas poilsis bus čia, Lietuvos valstybės istorijos archyve", – sakė R.Kraujelis.

30 tūkst. – maždaug tiek žmonių nuo sausio buvo užsukę pamatyti Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

Tad jau lapkričio 15-ąją dokumentas keliaus į archyvą porai mėnesių, o nuo vasario 1-osios, planuojama, vėl bus eksponuojamas Signatarų namuose.

Susidomėjimas sumažėjo

Signatarų namų vedėja Meilutė Peikštenienė "Vilniaus dienai" teigė, kad nuo sausio pamatyti Nepriklausomybės Akto dokumentą buvo užsukę per 30 tūkst. žmonių. Ypač aktyviai signatarų namuose žmonės lankėsi pirmaisiais mėnesiais, vos praėjus eksponuoti dokumentą, vėliau srautai sumažėjo. Dirbantys žmonės, ištaikę momentą, užsukdavo darbo dienomis, šeimos, draugų būreliai dažniau užsukdavo savaitgaliais.

Muziejaus atstovė pastebėjo, kad vasarą Nepriklausomybės atkūrimo aktu bene labiau nei Lietuvos gyventojai domėjosi užsieniečiai. Anot jos, šalies svečiams kelia nuostabą ir daro didelį įspūdį tokia lietuvių šviesuolių drąsa.

"Iš pradžių į Signatarų namus užsukdavo gana daug žmonių, kurie norėjo pamatyti tik dokumentą, vėliau vis daugiau žmonių ateidavo pas mus pažiūrėti visos Signatarų namų ekspozicijos, pageidavo apžvalginės ekskursijos, platesnės edukacijos", – sakė muziejaus vedėja.

Anot jos, dokumentui laikinai iškeliavus į archyvą, Signatarų namuose jį pakeis faksimilė. O vasarį lankytojai vėl galės pamatyti originalą.

"Signatarų namuose, net kai dokumento originalo nebus, tikrai yra ką pasižiūrėti. Čia rasite ir tradicinę, ir interaktyvią ekspozicijas. Galima nusifotografuoti atkurtame tokiame pačiame kaip Jurašaičio fotoateljė interjere, kokiame prieš daugiu nei 100 metų – 2017 metais – fotografavosi 20 būsimųjų signatarų. Galima parašyti palinkėjimą Lietuvai, o po to jį pamatyti monitoriuje prie įėjimo į muziejų", – apsilankyti Signatarų namuose ragino M.Peikštenienė.

Kada pamatys kauniečiai?

Vyriausiojo šalies archyvaro teigimu, Lietuvos susitarime su Vokietija taip pat yra numatyta, kad dokumentas kažkada galėtų būti eksponuojamas Kaune, tačiau tokia galimybė numatyta gana abstrakčiai: galbūt 2022 m., kai Kaunas bus Europos kultūros sostinė.

"Kitaip sakant, tokia galimybė numatyta yra, o vieta ar konkretus laikas nėra niekur fiksuoti. Šalių Užsienio reikalų ministerijos tuos dalykus turės derinti diplomatiniais kanalais. Tad teoriškai tokia galimybė yra, bet šiandien tiksliai pasakyti, kada ir kur dokumentas dar bus eksponuojamas, sudėtinga. Susitarime dabar numatyta eksponavimo vieta – Signatarų namai", – sakė R.Kraujelis.

Ta proga surengtoje iškilmingoje ceremonijoje Europos Parlamento pirmininkas Antonio Tajanis pasidžiaugė, kad Lietuvos nepriklausomybės akto kopija bus eksponuojama Europos istorijos namuose.

„ES puoselėja demokratijos, laisvės, teisinės valstybės ir solidarumo vertybes. Jas branginančių drąsių piliečių dėka ES išgyvena ilgiausią istorijoje laisvės, taikos ir klestėjimo laikotarpį. Nepriklausomybės aktas yra šių vertybių testamentas. Jomis vadovaudamiesi Lietuvos žmonės ryžosi atsikratyti sovietų priespaudos ir 2004 m. prisijungti prie ES. Lietuva yra svarbi europinės šeimos narė, iš esmės prisidedanti prie geresnės Europos kūrimo“, - sakė Europos Parlamento pirmininkas.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius padėkojo Europos Parlamento vadovui už galimybę eksponuoti čia šį svarbų dokumentą.

„Jis primena istoriją ir dabartį - už ką kovojame, kodėl esame ir kodėl tokia svarbi yra Europos Sąjunga - dabar ir ateityje“, - pabrėžė Lietuvos diplomatijos vadovas.

Pasak Europos istorijos namų patikėtinių tarybos nario europarlamentaro Algirdo Saudargo, šiemet valstybės atkūrimo šimtmetį švenčia ne vien Lietuva. Po Pirmojo pasaulinio karo, suskaldžius senąsias imperijas, daug šalių atkūrė modernias valstybes, kurios šiandien priklauso vieningai Europos šeimai. Šiame kontekste Vasario 16-osios aktas yra tautos ir valstybės identiteto simbolis, padėjęs jai išlikti okupacijų ir karų metu.

Europos istorijos namai įsikūrę viename iš Europos Parlamentui priklausančių pastatų. Muziejaus ekspozicija parengta visomis 24-omis ES kalbomis. Įėjimas į muziejų nemokamas.