Talento kelias
Muziejaus lankytojai žavisi namo architektūra, interjeru – originaliais B. Bučo sprendimais. Kita vertus, nenuostabu: dailininkas studijavo užsienio meno akademijose Romoje, Paryžiuje, Briuselyje, kur Dailės akademijoje įgijo aukštąjį išsilavinimą. Panevėžio berniukų gimnazijoje (dabar – Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija) būsimam skulptoriui dėstė gerai žinomas dailininkas, skulptorius Juozas Zikaras, pas kurį B. Bučas lankė privačias pamokas.
J. Zikaras vadovavo B. Bučo rengtiems konkursiniams projektams 1923–1925 m. Talentingas gimnazistas laimėjo pirmąją vietą lietuviško lito kūrybos konkurse, tris pirmas ir vieną antrą premijas – pašto ženklų konkursuose. Vėliau buvo premijuotas lošiamųjų kortų konkurse: 1925 m. jo kurtos kortos buvo išleistos į apyvartą ir laikytos gražiausiomis tuomet. J. Zikaras, matydamas savo mokinio talentą, paskatino gabų jaunuolį siekti aukštesnių mokslų užsienio akademijose.
1930 m., jau turėdamas aukštojo mokslo diplomą, B. Bučas grįžo į Lietuvą. Tie metai, minint 500-ąsias Vytauto Didžiojo mirties metines, buvo paskelbti Vytauto Didžiojo metais, tad B. Bučas gavo užsakymą sukurti kunigaikščio biustą. Darbas kritikų buvo labai gerai įvertintas. Buvo daromos Vytauto Didžiojo biusto kopijos, biustą įsigijo Panevėžio ir Biržų muziejai, kai kurios mokyklos, įstaigos ir pavieniai asmenys. B. Bučas taip pat sukūrė skulptūrėlę „Vytautas sfinksas“, kurią galima pamatyti Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinyje, Juozo Tumo-Vaižganto bute-muziejuje.
Tų pačių metų rudenį B. Bučas buvo pakviestas atlikti karinę tarnybą Ketvirtajame Lietuvos Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulke. Čia tarnaudamas menininkas sukūrė karaliaus Mindaugo biustą. 1932 m. skulptorius sukūrė Lietuvos prezidento Antano Smetonos biustą. 1933–1934 m. Lietuvos žemės banko rūmų (dabar – Kauno technologijos universiteto Centriniai rūmai) fasadui Kaune sukūrė dekoratyvinius bareljefus ir skulptūrą „Sėjėjas“ tų rūmų vestibiuliui. Skulptūra buvo sunaikinta, tačiau 1939 m. skulptorius ją atkūrė.
Architektūra: B. Bučo suprojektuotas ir pastatytas namas Palemone 1938 m. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.
Produktyvus kūrėjas
1933 m. B. Bučas pristatė pirmąjį paminklą Juozui Tumui-Vaižgantui, kuris buvo pastatytas 1937 m. Anykščių rajone, Svėdasų miestelyje. S. Nėries ir B. Bučo namuose-muziejuje žiemos skulptūros dirbtuvėse eksponuojamas menininko sukurtas šio rašytojo biustas.
1934 m. skulptorius sukūrė vieną žymiausių savo darbų – bronzinį kunigo ir poeto Jono Mačiulio-Maironio antkapinį horeljefą, kurį galima išvysti prie Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos pietinės sienos. Toks pat nulietas darbas eksponuojamas ir S. Nėries ir B. Bučo namuose-muziejuje, žiemos skulptūros dirbtuvėje.
Talentingas gimnazistas laimėjo pirmąją vietą lietuviško lito kūrybos konkurse, tris pirmas ir vieną antrą premijas – pašto ženklų konkursuose.
Tais pačiais metais Panevėžio miesto senosiose kapinėse pastatytas skulptoriaus sukurtas antkapinis paminklas „Motinystės pareigos auka“, skirtas mokytojai Veronikai Būtėnienei. Vėliau B. Bučas kūrė ir religinės tematikos darbus – vienam Aukštaitijos bažnyčios altoriui nulipdė „Kristų maloningąjį“, taip pat skulptūrą „Marija“, kuri stovi Pakalnių kaime, Utenos rajone.
1935 m. lapkričio 22 d. menininkas įteikė prašymą su savo atliktų darbų sąrašu švietimo ministrui, kad gautų stipendiją pasitobulinti Paryžiuje. Rašydamas apie save B. Bučas teigė: „Nuo mažens jaučiu palinkimą prie dailės...“ ir išvardijo visus savo pasiekimus dar nuo gimnazijos laikų.
Talentingas, daug žadantis skulptorius gavo prašytą stipendiją ir 1936 m. rudenį su savo sužadėtine poete Salomėja Nėrimi išvyko į Paryžių, kur tobulinosi dviejose dailės mokyklose. Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje (École Nationale Supérieure des Beaux-Arts) studijavo akmens ir marmuro skulptūrą. Taikomosios dailės aukštojoje mokykloje (Conservatoire des Arts et Métiers) gilinosi į mozaikos, betono, freskos sritis.
Kuklu: žiemos skulptūros dirbtuvės S. Nėries ir B. Bučo namuose-muziejuje. / A. Čiukšio nuotr.
Užuovėja Palemone
1936 m. gruodžio 12 d. B. Bučas ir S. Nėris Paryžiuje susituokė, o 1937 m. pavasarį grįžę į Lietuvą ieškojo vietos, kur galėtų apsigyventi. Menininkų dėmesį patraukė vaizdingas gamtos kampelis Palemone, prie Nemuno slėnio, kur tekėjo šaltinėlis.
Čia B. Bučas pastatė savo suprojektuotą modernizmo stiliaus namą, juosiamą dviejų balkonų ir dviejų terasų, su žmona pasisodino didžiulį sodą. 1937 m. lapkričio pabaigoje Bučai kartu su prieš mėnesį gimusiu sūneliu Sauliumi, švelniai vadintu Balanduku, atsikraustė gyventi į savo naujuosius namus Palemone. Iš pradžių namas buvo medinis, kiek vėliau aptinkuotas ir atrodantis lyg baltoji vila gamtos apsuptyje.
Šiame name skulptorius įsirengė ir dirbtuves. Čia B. Bučas baigė bareljefus Vaižganto paminklui, lipdė Kauno karininkų ramovei reljefą „Žirgai“, ruošė Ukmergės gimnazijos rūmų dekoravimo eskizus, 1938 m. vykdė šios gimnazijos dekoravimo darbus, 1939 m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodeliui sukūrė generolo Silvestro Žukausko ir vieno iš Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjų Vlado Pūtvio-Putvinskio biustus, antrąjį „Sėjėją“, kuris išlikęs iki šių dienų.
Dokumentas: 1941 m. liepos 15 d. išduotas liudijimas, kuriuo patvirtinama, kad B. Bučas yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.
Kūrybos tėkmė
1940–1941 m. B. Bučas dėstė dekoravimą Kauno prekybos vidurinėje mokykloje, kūrė paminklus Joniškėlio ir Joniškio kapinėse. Taip pat jo sukurti bareljefai, skulptūros ar jų ansambliai: „Žygis Vilniui atstatyti“ – laimėjo paskelbtą tuometį konkursą, „Partizanas“ – darbas skirtas broliui Adolfui atminti, „Tėvams“ – dabar pripažintas valstybės saugomu paminklu, paminklą docentui Viktorui Juozapavičiui galima rasti Petrašiūnų kapinėse, Kaune, rašytojos ir filantropės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biustas stovi Juozo Balčikonio gimnazijos kieme Panevėžyje ir kiti.
1955 m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje pastatytas skulptoriaus sukurtas antkapinis paminklas žmonai. Skulptūrą B. Bučui teko kurti net dešimt metų, nes tuometei valdžiai vis neįtiko projektai, kuriuose B. Bučas savo žmoną vaizdavo kaip lyrikę. Iš skulptoriaus buvo reikalauta sukurti poetės kovotojos statulą.
Paskutinis B. Bučo darbas – skulptūra „Nevėžis“ (1979 m.), kurią galima išvysti Panevėžio vandens nuotekų valymo stotyje. Iš pradžių buvo numatyta kita skulptūros vieta – Liepų alėjos ir Maironio tako sankirtoje, tačiau galiausiai ją nuspręsta pastatyti prie miesto nuotekų valymo įrenginių administracinio pastato.
B. Bučo susimąstęs, ant rankos parimęs „Nevėžis“ primena Maironio eilėraščio „Lietuva brangi“ eilutes: „Ten susimąstęs tamsus Nevėžis / Kaip juosta juosia žaliąsias pievas; / Banguoja, vagą giliai išrėžęs; / Jo gilią mintį težino Dievas.“ Manoma, kad tuometei valdžiai buvo neparanku statyti tautiškumą žadinančią skulptūrą, todėl pradinis vietos sumanymas netiko ir galiausiai kūrinys buvo pastatytas prie vandens nuotekų valymo stoties... Tais pačiais metais, atlikęs paskutinius „Nevėžio“ potėpius, skulptorius B. Bučas sunkiai susirgo ir gruodžio 21 d. paliko šį pasaulį.
2009 m. B. Bučas tapo dienraščio „Respublika“ ir „Zonta International“ (pasaulinės nepolitinės moterų organizacijos) organizuojamų Respublikos nacionalinių vertybių rinkimų nominacijos „Žmogus – istorinė asmenybė“ nugalėtoju. Skulptoriaus talentą liudija jo darbai, o asmenybę taikliai apibūdino menotyrininkas Povilas Valaika: „Bernardas Bučas – didelis kūrėjas. Ir visur jį lydėjo ir tebelydi erudicija, tolerancija kitų kūrybai, sugebėjimas pastebėti individualius brangintinus talento pradmenis.“
Drauge: B. Bučas dirba prie Salomėjos Nėries paminklinės skulptūros Kaune, Žaliakalnyje. / R. Jakulevičiaus nuotr.
Kas? Renginys, skirtas Bernardo Bučo 120-osioms gimimo metinėms paminėti. Apie skulptorių pasakos jo dukra Rasa Bučaitė-Karaškienė, bus demonstruojamos nuotraukos.
Kur? S. Nėries ir B. Bučo namuose-muziejuje.
Kada? Lapkričio 18 d. 13 val.
