Kaip pastebėjo šios parodos kuratorė, menotyrininkė Jurgita Ludavičienė, N. Poškutė-Jukumienė Lietuvos šiuolaikinėje juvelyrikoje užima unikalią poziciją: ji nesusikoncentruoja į kūnui skirtus objektus, nekuria papuošalų, o fiksuoja procesus. Juvelyrika jai – nuolat kintančio tyrimo programa, kurioje svarbiausi dalykai – jos kaip menininkės smalsumas ir aktyvi socialinė pozicija. Juvelyrės kūryba neįmanoma be žiūrovų, ne pasyvių stebėtojų, o aktyvių dalyvių. Jie provokuojami judėti menininkės nubrėžtomis trajektorijomis, instaliacijos fragmentus mintyse prisiderinti prie savo kūno, o labiausiai pageidaujama – kad patys taptų instaliacijos dalimi kaip šįkart.

Naujausioje N. Poškutės-Jukumienės juvelyrikos instaliacijoje „Prūsų mėlis“ pasakojama apie šiuolaikiškumo ir istorijos sankirtą, apie iliuzijų ir realybės neatitikimą, apie politiką ir sakralumą.

Prūsų mėlis – spalva, atsiradusi dėl klaidos, kai šveicaras dažų gamintojas Johannas Jacobas Diesbachas, XVIII a. pradžioje dirbęs Berlyne, bandė sukurti raudonus košenilio dažus. Tačiau, sureagavus kraujui, kaliui ir geležies sulfatui, susidarė geležies ferocianidas, turintis labai ryškų mėlyną atspalvį. Šis pirmasis sintetinis pigmentas buvo pavadintas prūsų mėlyna arba Berlyno mėlyna; pavadinimas inspiravo poetus, rašytojus, iki šiol jis skamba romantiškai, nors nieko romantiško čia nėra. Dažnai žmonės, pamatę tikrąją prūsų mėlio spalvą, išgyvena nusivylimą.

N. Poškutė-Jukumienė įvairiais prūsiškos mėlynos spalvos emalio, epoksidinės dervos atspalviais dengia rombus, sudarančius pagrindinius instaliacijos akcentus. Ji, galima sakyti, mato pasaulį per rombo formą. Ją pasitelkus galima žaisti daugeliu būdų: į rombus išsiskirsto geltonai juoda užtverianti juosta, rombas simbolizuoja deimantą ir moters įsčias, jis naudojamas eismo ženkluose; jis kaip modulis, galintis ta pačia forma išreikšti daugybę dalykų. Šiuo atveju Palangos gintaro muziejaus koplyčia pavirsta vienu dideliu rombu, kuriame tarsi sakraliame rate dar kartą įvairiais būdais atsikartoja iš rombų sudėliota mozaika.

N. Poškutė-Jukumienė memus perkelia į juvelyrinius rombus, juos paversdama instaliacijos dalimi ir skatindama žiūrovus atpažinti tai, kas buvo aktualu, o praėjus laikui nebeteko reikšmės. Tie prūsiško mėlio rombai – kaip savotiškos laiko kapsulės. Ar ne tokia pati laiko kapsulė yra ir gintaras? Ar ne taip pat romantizuojame mėlynąjį gintarą, patį rečiausią, iš tiesų anaiptol nešvytintį mėlyna spalva? Ar mėlis nesuteikia savotiško romantiško spindesio „mėlynajai žemei“, kurioje slūgso gintaro klodai ir kuri išties tėra tik kito atspalvio pilka? Mes patys savo aplinką pripildome iliuzijų ir nusiviliame susidūrę su realybe.

Paroda veiks iki 2023 m. balandžio 16 d. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Ji sudaryta iš dviejų parodų „In Gold We Trust“ (eksponuota 2019 m. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose) ir „WTF“ (pristatyta 2021 m. Kaune, galerijoje Meno parkas).

Parodoje pristatomos instaliacijos: „In Gold We Trust“, „The Ring of Mayor“, „Regalia. Invitation: Be Mayor“, „Bang“, „Let's go for a walk?!“ ir objektai „Shallow“.

Juvelyrikos ir metalo meno pasaulis, kaip ir kitos vizualinę meninę informaciją žiūrovui suteikiančios meno sritys, patiria visus įmanomus dirgiklius: nuo malonumo iki absurdo.

Kaip terminas kūryboje, juvelyrika praplečia savo ribas, užsiima nemažą erdvę ir jungiasi į draugystę su vaizdo įrašais, garso įrašais ir kitkuo, kas parodos instaliacijoje tampa vieniu bei tiesiogiai nukelia į „OMG“ akronimo reikšmės esmę ir sąsajas parodoje, kurios bus aptartos parodos atidarymo bei edukacijų metu.

„Suvokimas apie juvelyriką keičiasi ar yra įgyjamas tik nuolat save edukuojant, tad turiu įspėti: jūs kviečiami ne į „vitrininės“ juvelyrikos parodą. Čia būsite kviečiami mąstyti, matyti, girdėti, nors kai kas, iš pirmo žvilgsnio, jums bus atpažįstama, – sako parodos autorė N. Poškutė-Jukumienė ir priduria. – Auksas. Taip, tiesa. Parodoje vienu ryškiausių akcentų pasirinktas auksas. Jo vertė aukščiausia pasaulio biržose, o ir šiaip viskas, kas sukurta iš aukso, nekvestionuojamai menas, turtas ir prabanga. Visuotinis slapstymasis už pseudonimų ir šių dienų žiniasklaidos fake news mus atveda į akistatą su savimi ir su „auksu“, kad ir kas tai būtų“.

Paroda kalba apie vertes: menamas, esamas, įgyjamas. Parodoje pagrindinė instaliacija ir joje atvirai žiūrovą kviečiantis 24 karatų auksas dominuoja tik kaip medžiaga, materija, kurią kiekvienas gali turėti greitai ir efektyviai: kaip ir visa kita šiuolaikinėje vartotojiškoje mūsų pasaulio nūdienoje. Drauge pagrindžiamas ir išliekamosios vertės nebuvimas bei jo fikcija, kuri turi labai trumpą savo gyvavimo laiką ir jokios perspektyvos.

Čekų režisieriaus Jan Klata spektaklyje „Faustas“ Mefistofelį vaidinanti aktorė ištaria „WTF?“ ir tai šiame moderniame pastatyme pakeičia klasikinę J. V. Getės frazę „Sustok, akimirka žavinga!“ Kaip dažnai jums tenka pagalvoti ar net garsiai pasakyti: „WTF!..“? Kada paskutinį kartą tai darėte ir kodėl? Ar šiuolaikinis menas jums sukelia tokį klausimą, o gal tik padeda demaskuoti viešojo gyvenimo „WTF“ momentus? Ištarus „WTF“, kitas po to sekantis ištiktukas – „OMG“!

Ribas žymintys ženklai, ribų žymėjimo juostos ir simboliai – yra visuotinai sutarti žymėjimai, kaip ir daugelis kitų dalykų, kurie yra tik visuomenės susitarimo reikalas ir kuriuos traktuojame kaip savaime suprantamus. Emocijos, kurios kyla pa(si)keitus jiems, tiesiogiai nuveda į parodos pavadinimo reikšmę. Kembridžo internetiniame žodyne raidinė frazė WTF išaiškinama kaip vartojama tokiai atvejais, kai esame nustebę, susierzinę ar nekvaršiname sau dėl ko nors galvos. Pristatomoje parodoje susiformuoja visos tiesioginės aplinkybės tuos jausmus identifikuoti. WTF iššifravimas paliekamas žiūrovui, nes pirmąjį įspūdį dažnai ir suformuoja pirmoji vizualinė bei verbalinė patirtis, skambesys.

„Pastaraisiais metais savo kūryboje tyrinėju juvelyrikos kaip medijos ribas. Siekiu juvelyrikos termino praplėtimo vizualiąja priemone. Personalinis santykis su juvelyrika, kaip medija, parodoje nėra pirmapradiškai nuspėjamas. Jis pasislepia, maskuojasi arba reikalauja įsigilinimo. Parodoje pristatomo tyrimo dalis – sociokultūrinės ribos, gyvenimo sociume reikšmė ir ženklai. Eksponuojamų objektų vizualinei grafikai pasirinkta modulio forma – rombas. Tai universali geometrinė forma, savyje talpinanti ir daug prasminės reikšmės. Pasitelkdama geometrinio apibrėžimo specifiką neapsiriboju ir nagrinėju jį kaip socialinės komunikacijos modulį, kuris reikšminiame išaiškinime nėra oficialus jaustukas, tačiau naudojamas kaip unikodo (standarto, apibrėžiančio beveik visų kalbų abėcėlių bei papildomų ženklų kodavimą kompiuteriuose) simbolis. Juvelyrika semantine prasme įgyja kūnišką egzistenciją ir simbolio pagalba yra tiesioginė nuoroda į brangakmenių kiekį parodoje. Brangumo sąvoka taip ir suprantama – ekspoziciniu ir eksploataciniu maksimumu“, – sako autorė.

Paroda vyks iki 2022 m. gegužės 7 d.

Juvelyrikos pasaulis, kaip ir kitos vizualinę meninę informaciją žiūrovui suteikiančios meno šakos, patiria visus įmanomus dirgiklius – nuo malonumo iki absurdo. Kartu juvelyrika kaip terminas praplečia savo ribas ir jungiasi į draugystę su video-, audio- ir kitkuo, kas parodos instaliacijoje tampa vieniu.

Dažnas žiūrovas pasenusių juvelyrikos terminų vartojimo nesureikšmina, o ir supratimas apie galimus kitus suvokimo būdus keičiasi ar yra įgyjamas tik nuolat save edukuojant. Tačiau turiu įspėti: Jūs kviečiami ne į „vitrininės“ juvelyrikos parodą. Čia būsite kviečiami mąstyti, matyti, girdėti, nors kai kas, iš pirmo žvilgsnio, Jums bus atpažįstama. Auksas.

Taip, tiesa. Parodoje vienu iš ryškiausių akcentų pasirinktas AUKSAS. Jo vertė pasaulio biržose, o ir šiaip viskas, kas sukurta iš aukso, nekvestionuojamai mena turtą ir prabangą. Visuotinis slapstymasis už pseudonimų ir šių dienų žiniasklaidos fake news mus atveda į akistatą su savimi ir su „auksu“, kad ir kas tai būtų.

Taigi, paroda kalba apie vertes: menamas, esamas, įgyjamas. Žvelgiant materialiai ir į apibrėžimus verta žinoti:

Auksas – ryškiai geltonas taurusis metalas, yra minkštas, tąsus ir kalus: lengvai ištempiama aukso viela, išplojami plonyčiai (peršviečiami) lakštai (folija). Lydymosi temperatūra 1064.33,5 °C.

Tikėjimas – psichologinė būsena, kai informacijos suvokimas, nereikalaujantis apčiuopiamų įrodymų ar loginio patikrinimo, priimamas už tiesą.

Organizatorių nuotr.

Parodoje pagrindinė instaliacija ir joje atvirai žiūrovą kviečiantis 24 karatų auksas dominuoja tik kaip medžiaga, materija, kurią kiekvienas gali turėti greitai ir efektingai – kaip ir visa kita šiuolaikinėje vartotojiškoje mūsų pasaulio nūdienoje. Bet drauge pagrindžiamas išliekamosios vertės nebuvimas ir jo fikcija, kuri turi labai trumpą savo gyvavimo laiką ir jokios perspektyvos. Tik klausimas – kiek Jums reikia medžiagos, kad pajustumėme jos tikrumą?

Nykstantys procesai nėra nepastebimi, todėl natūralu, kad šioje parodoje kalbama ir apie tai. Griūvantys „paveldai“ skaudina ir trina brangius, aukso vertės prisiminimus. Reflektavimas į politinį, socialinį, kultūrinį dirgiklį, mane, kaip menininkę, įgalina naujai jėgai – per ironišką, tačiau perspektyvų architektūrinio paveldo trupinį, kurį drąsiai kabinu su visa taikomąja juvelyrikos paskirtimi ant neteisingais žodžiais ir kreivais valdžios pažadais „nuplaktų“ mūsų kūnų. Papuošalų kolekcija ir nykstančios Klaipėdos architektūros inkliuzai yra šios parodos dalis.

Papuošalų kolekcija ir nykstančios Klaipėdos architektūros inkliuzai yra šios parodos dalis.

Savo kūryba siekiu atskleisti ne juvelyrikos, kaip materialios vertės vaizdo, išraišką, bet kitą šios nišinės vaizduojamojo meno srities šiuolaikinę kokybę. Siekiu pagilinti juvelyrikos suvokimą ir percepcijos svarbą. Parodoje pristatau asmenines savo patirtis ir galimas turinio variacijas.

Siekiu provokuoti žiūrovą derindama taurias ir visas kitas, ne tokias brangias, medžiagas, išlaikydama estetinės, filosofinės ir jautrios socialinės reikšmės pagrindą, kuris čia atlieka vertybinį vaidmenį ir žiūrovą atsuka prieš jį patį. Dėl veidrodžio principo neturi kur dėtis: jame tuo pačiu metu matai save ir pasaulį. Neturi galimybės likti nuošalėje, bet turi galimybę suprasti, kas mus visus puošia.