Pagrindinis herojus, gan nihilistiškas vyrukas Karlas Alenas, gyvena liūdnai, gal net apgailėtinai. Kol vieną dieną papuolęs į asmeninio tobulėjimo seminarą meta sau iššūkį: nuo šiol kiekvienai pasitaikiusiai avantiūrai sakyti „taip“. Kaip ir reikėtų tikėtis, greitai jo kasdienybė pradeda keistis. Geryn.

Paradoksalu, bet gyvenimas nuo Holivudo filmų gan smarkiai skiriasi. Net panašu, kad realybėje problemos dažnai ir prasideda tada, kai mums nemieliems dalykams niekaip nemokame ištarti „ne“.

Kiekvienas pažįstame tokį žmogų gelbėjimo ratą, kuris padarys viską, ko jo paprašysi. O jei neturime, reikėtų susimąstyti, ar tik patys nesame tas samarietiškasis pažįstamas.

Kai prisimenu, kaip buvo ugdoma didžioji dalis mano kartos, ar matau, kaip auga nemažai dabartinių vaikų, viskas pro truputį darosi aiškiau. Kalbu apie visus tuos „padeklamuok eilėraštį svečiams“, „dalykis nauju žaislu su kiemo draugais“ ar „atsisveikindamas duok tetai bučkį“. Visai nesvarbu, kad eiliuodami priešais menkai pažįstamus suaugusiuosius jaučiamės žiauriai nejaukiai, žaislu iš pradžių norėtume atsidžiaugti patys, o nuo tetos nemaloniai trenkia svogūnais ir apskritai jos šiek tiek prisibijome. Nevykdančius tų prašymų mus gėdina ir įkalbinėja, kol galų gale vis vien nusileidžiame. O tada jau paskatinami ar pagiriami. Ir, matyt, tokiu būdu iš vaikystės į suaugusiojo suvokimą persimeta pasąmoningas įsitikinimas, kad geras esi tik tuo atveju, jei kartu ir patogus aplinkiniams.

Sakydama, kad kartais „ne“ ištarti yra tiesiog gyvybiškai svarbu, jokiu būdu neturiu galvoje rimtų pareigų ar jau duotų pažadų nevykdymo, nes štai ėmė ir pasikeitė nuotaika. Darantiems pastaruosius fokusus turbūt verda atskiras katilas pragare.

Kalbu apie kitus dalykus, tuos, kurių daryti tikrai neprivalome. Su kuriais taikstomės ar sutinkame iš mandagumo ar noro būti visiems ir visada geri, o paskui patys kenčiame. Apie įprotį, psichologų dar kartais priskiriamą vidurinio vaiko sindromui, kai taip smarkiai norime būti pastebėti, jog atiduodame nenormaliai daug savęs. Pavyzdžiui, valandomis nedrįstame mandagiai užsiminti užsisėdėjusiems svečiams, kad jau pavargome ir norime miego. Sutinkame sėdėti darbe iki išnaktų, nors už viršvalandžius niekas nemoka. Puoselėdami asmeninius santykius darome dalykus (tiek fiziškai, tiek dvasiškai), kurie mums nei malonūs, nei priimtini – iš baimės prarasti. Nieko nesakydami klausomės apkalbinėti mėgstančių bičiulių pletkų, nors girdėti juos bjauru. Organizuojame pompastiškas vestuves su visomis tetulėmis ir prieš dešimtmetį paskutinįkart matytais klasiokais, kai mieliau jaukiai pabūtume tik su pačiais artimiausiais. Paskoliname pinigų pažįstamui, iš kurio juos paskui reikia išsimušinėti dalimis mėnesių mėnesiais. Vardyti galima būtų dar ilgai.

Ir turbūt kiekvienas pažįstame tokį žmogų gelbėjimo ratą, kuris padarys viską, ko jo paprašysi. O jei neturime, reikėtų susimąstyti, ar tik patys nesame tas samarietiškasis pažįstamas. Mažai išimčių turinti taisyklė, kad tokie žmonės, nors ir degantys empatija bei įpročiu padėti, retai būna laimingi. Nes norintys pasinaudoti tuo gerumu aplimpa it musės. Ir tuomet tie nuolatiniai „taip“ sakytojai pasijunta kaip Zobovo meškutės ankštame narve, iš visų pusių pro grotas badomos prisiimtų įsipareigojimų lazdomis, atsakomybėms skaudžiai spaudžiant šonus. O žongliruodami troškimu įtikti visiems ir visada, jie nuvilia bei apleidžia svarbiausią žmogų – save pačius.

Nes nors smagu, kai aplinkiniai tau šypsosi, pagiriamai plekšnoja per petį ir vadina šaunuoliu, kuris išgelbės pasaulį, tai neturėtų būti pasiekiama aukojant asmeninę gerovę. Kad ir kaip aplinka gali imti įtikinėti atvirkščiai, nėra nieko savanaudiško ar amoralaus kartais tiesiog atsisakyti daryti tai, ko nenori. Tai absoliučiai pakankama priežastis savęs neprievartauti. Gal ėmus taip elgtis ir kyla rizika iš aplinkos iškratyti vieną kitą mėgėją užsiropšti ant kupros. Užtat imi geriau pažinti save. Ir tuos, kuriems rūpi iš tikrųjų. Nes tam pagaliau atsiranda ir laiko, ir jėgų.

Kaip elgtis tokiose situacijose? Ar pirkti kiekvieną žaislą, kurio tik vaikas įsigeidžia, iš tiesų, yra vienintelė išeitis? Ar tokie veiksmai vaiko neišpaikina, įpratindami rodyti savo užgaidas nuolatos?

Apie tai pasakoja Kauno miesto poliklinikos Dainavos Jaunimo centro psichologė, programos „Didysis draugas“ vadovė Monika Matonytė. Ji pristato leidyklos VAGA išleistą vieno žymiausių Amerikos vaikų psichiatrų – dr. Rudolfo Dreikurso ir Vicki Soltz knygą „Laimingi vaikai: iššūkis tėvams“.

Bet koks žmogaus elgesys turi tikslą. Kartais jį nuspėjame, kartais – ne. Visi esame patyrę būseną, kai sakome sau: „Kodėl aš taip padariau?“. Tokią nuostabą galima pateisinti: mus veikti pastūmėjo priežastis, slypinti pasąmonėje. Tas pats tinka ir mūsų vaikams: jei norime padėti vaikui keisti savo elgesį, turime suprasti, kas lemia jo veiksmus. Vaiką išmokysime elgtis kitaip tik pakeitę jo elgesio motyvaciją. Taigi, kodėl taip dažnai neįšdrįstame pasakyti vaikui „Ne“ ir kaip išmokyti vaiką į jį reaguoti?

– Kodėl tėvams dažniausiai taip sunku pasakyti vaikui „Ne“?

– Dažniausia priežastis yra pačių tėvų nuovargis ir nenoras leistis į ilgą kovą „noriu-negalima“ su vaiku. Kitos taip pat gana dažnai pasitaikančios priežastys yra kaltės jausmas, atsirandantis dėl negalėjimo kažko suteikti bei noras tai kompensuoti. Ir sakydama „kažko“ neturiu mintyse materialinių dalykų, nes kartais meilės dydis bandomas parodyti būtent per tą prizmę. Pavyzdžiui, tėvai nepasako „Ne“ dėl dar vieno žaislo pirkimo, jausdami kaltę, kad negali su vaiku praleisti daugiau laiko.

Tėvai nepasako „Ne“ dėl dar vieno žaislo pirkimo, jausdami kaltę, kad negali su vaiku praleisti daugiau laiko.

– Kaip reikėtų tinkamai pasakyti vaikui „Ne“? Neretai 1–2 kartų neužtenka, nes vaikas dažniausiai tokį pasakymą linkęs ignoruoti.

– Pirmiausia, svarbu suprasti, kad tėvai niekaip neskriaudžia vaiko pasakydami jam savo „Ne“. Vaiko ir tėvų santykius galime laikyti lygiaverčiais, siekiančiais bendradarbiavimo, nes visi dirba tam pačiam tikslui – vaiko asmenybės augimui. Vaikas yra ta komandos dalis, kuri augs greičiau ir efektyviau, kai tėvai bus drąsesni, nesijaus menkesni už jį. Taigi, tvirtas balso tonas ir nesileidimas į derybas, net savo viduje, būtų tinkamiausias būdas vaikui pasakyti „Ne“.

– Kokio amžiaus vaikai yra pajėgūs suprasti, kad gali manipuliuoti tėvų veiksmais? T. y. į sakomą „Ne“ nereaguoti sąmoningai arba rodydami nevaldomas emocijas – pykti, rėkti, kristi ant žemės.

– Nedrįsčiau apibrėžti konkretaus vaiko amžiaus, kiekvieno raida labai skirtinga ir net 1,5 metų vaikas gali manipuliuoti. Tačiau, tai ką dažnai vadiname manipuliacija tėvų atžvilgiu, tėra vaiko noras išbandyti ribas ir išmoktos elgesio reakcijos į norimą gauti rezultatą. Jeigu vaikui pavyksta išsireikalauti tam tikro daikto ar veiklos savo ašaromis, kritimu ant žemės, jis tokį elgesį taikys visą laiką, kol tėvai į jį reaguos. Jis sąmoningai suvokia, kad taip gali paveikti tėvų sprendimą. Taigi amžius čia nėra tas veiksnys, kuris padėtų tėvams nuspėti, kad vaikui sulaukus tokio amžiaus reikėtų laukti manipuliacijų.

Focusonthefamily.com nuotr.

– Šiandien dažnai kalbama apie tolerantišką auklėjimą ir mokymąsi būti vaiko draugu. Daugeliui tėvų gali atrodyti, kad griežtas elgesys ir draudimai, iš tiesų, yra žalingi vaiko psichikai. Visgi galbūt yra universalių, realių situacijų, kuomet tikrai turėtume nepabijoti pasakyti vaikui „Ne“?

– Taip, dažnas tėtis ir mama bijo su vaiku kalbėti pakeltu tonu, o tuo labiau ką nors drausti. Tačiau viskas turi būti saikinga. Jeigu nebus draudimų, aiškių ribų, taisyklių ir susitarimų, nebus ir vaiko atsakomybės, brandumo augimo. Bet lygiai taip pat, prieš vaikui ką nors draudžiant, turi būti aptartos aiškios taisyklės ir susitarimai, už ką jis gali būti baudžiamas arba kokia bausmė gali laukti už susitarimo nevykdymą. Visose situacijose, kuriose vaikas nesilaiko jūsų aptartų susitarimų, jam gali būti taikomas atitinkamas draudimas, bausmė. Tačiau su vaiku visa tai turi būti aptarta iš anksto, kad jam būtų lengviau įsisavinti, kokio elgesio iš jo laukiama ir kaip jis gali elgtis ateityje.

– Viena dažniausių konfliktiškų situacijų pasitaiko dėl vaiko melavimo, kaip tėvai turėtų į jį reaguoti? Tarkime, melavimas sukėlė rimtesnes pasėkmes – buvo prarastas ar sugadintas daiktas, praleista pamoka, meluojama, kur buvo lankomasi ir t. t.

– Į vaiko melą tėvams reiktų atkreipti dėmesį pasigilinant su kuriomis sritimis jis dažniausiai susijęs. Tai gali padėti suprasti ne tik melo priežastis, bet ir sritis, kuriose jam kyla sunkumų. Bausti už kiekvieną melą tikrai nereikėtų. Viskas priklauso nuo to, koks tas vaiko melas. Kartais tai tėra vaiko savo naujo elgesio atradimas ir išbandymas. Tik įsivaizduokite, kaip smagu kurti kokią „pasakaitę“, kuria kiti patiki. Tokį melą galima ignoruoti nesuteikiant didelės reikšmės ir jo neakcentuojant, kuomet matome, kad vaikas tokiu būdu tesiekia dėmesio. Jeigu toks melas pasitaiko retai ir telieka tik vaiko sukurta pasaka, galima pagirti jį už tokį kūrybiškumą. Taip nukreipiame vaiką teigiamesne linkme. Bet kuriuo atveju su vaiku turi būti aptariama, kas yra melas, fantazija ir kuo tai skiriasi. Žinoma, tai neturėtų sekti iš karto po tokių nekaltų situacijų, o pasitaikius „diskusijų progai“.

Tačiau, kai melas atsiranda sukeldamas rimtesnes pasekmes, pirmiausiai turime leisti vaikui pasitaisyti. Galima duoti šiek tiek laiko pačiam vaikui pasakant: „Dabar aš einu iki parduotuvės, o kai grįšiu, tavęs dar kartą paklausiu apie tą situaciją, kas gi ten nutiko?“ Ir priklausomai nuo buvusios situacijos rimtumo, tėvai turėtų pagalvoti apie pasėkmes, laikinas – pavyzdžiui, telefono atėmimas valandai ar papildomų namų ruošos darbų atlikimas. Tačiau kartu ir leidžiančias pasitaisyti – tarkime, susimušus su kitu vaiku, parašyti jam atsiprašymo laiškelį, neatlikus namų darbų, juos atlikti.

– Su kokiomis problemomis gali susidurti suaugusieji, kuriems vaikystėje ar paauglystėje iš tėvų pusės buvo nuolaidžiaujama nuolat nedrįstant pasakyti „Ne“?

Suaugę, kuriems vaikystėje ar paauglystėje buvo nuolaidžiaujama nedrįstant pasakyti „Ne“ gali susidurti su šiomis pagrindinėmis problemomis:

Jautriau reaguoja, kai kiti žmonės nepritaria jų nuomonei arba negali skirti laiko susitikimui. Kitaip sakant jautriau reaguoja į bet kokį išgirstą „Ne“;

Jiems sunkiau sekasi atpažinti tokius dalykus, kaip nusivylimas, empatija, prisitaikymas, bendradarbiavimas; 

Priklausymo grupei ar pergalės pripažinimo jie gali reikalauti aršesniais būdais, ypač jei šeimoje būtent pykčiu pasiekdavo norimą rezultatą.