Besąlygiškai sutinku su tuo, kad kiekvienas išvardytas istorinis įvykis ar reiškinys yra savitas ir neginčijamas dėl savo indėlio į Lietuvos visuomenės istoriją. Tačiau yra svarbu kalbėti apie tai, kokią prasminę žinią siunčia pastarųjų įvykių minėjimas. Kita vertus, problema slypi ir nevykusiuose bandymuose užpildyti istorinės atminties spragas populiariuoju lygmeniu. Čia galima atskirai diskuoti, kas labiau nuvilia – serialas "Laisvės kaina" ar Valstybės dienos proga parodytas filmas "Niekas nenorėjo mirti". Gal dėl mėginimų jungti skirtingų istorinių laikotarpių simboliką į visumą ir sukuriama panaši situacija? Taigi, pradėkime simbolines varžybas dėl Lietuvos piliečių istorinės sąmonės.

Paskutinė vieta grupėje tenka Liublino unijai. Nors Liublino unijos 450-ųjų metinių minėjimas Valdovų rūmuose vyko tarpvalstybiniu lygiu, dalyvaujant Lenkijos Seimo maršalkai ir Lietuvos Seimo pirmininkui, tačiau viešoje erdvėje šia tema nebuvo nei per daug rašoma, nei diskutuojama. Taip atsitiko dėl to, kad Abiejų Tautų Respublikos gyvenimas daugumai Lietuvos piliečių yra tamsus miškas. Galbūt daliai iš mūsų atmintis sukibirkščiuos pradėjus kalbą apie Abiejų Tautų Respublikos žlugimą ir nesunku spėti, kodėl. Be to, verta prisiminti ir sudėtingus Lenkijos ir Lietuvos santykius tarpukariu. Dėl to Liublino unija išlieka svarbiu Lietuvos ir Lenkijos istorijos įvykiu, kuris gali suteikti naujų postūmių ateityje kaimyninių valstybių santykiuose.

Šeštą vietą užima "Aušros vartų" operacijos 75-ųjų metinių minėjimas. 1944 m. liepos 7 d. rytą apie 4 tūkst. Armijos Krajovos (AK) karių atakavo vokiečių įtvirtinimus Vilniuje. AK puolimo tikslas buvo išvyti iš Vilniaus vokiečių įgulą ir, tapus miesto šeimininkais, pasitikti Raudonąją armiją. Vokiečiai atrėmė lenkų partizanų puolimą ir jiems teko kautis mieste kartu su grėsmingai greitai atžygiavusiais raudonarmiečiais. Nors AK kariai liepos 13 d. net du kartus Gedimino pilies bokšte iškėlė Lenkijos vėliavą, tačiau jų vadams nepavyko išvengti NKVD klastos. Šis minėjimas turi du svarbius aspektus. Pirmas –  visose atmintinose Rytų Lietuvos vietose, susijusiose su "Aušros vartų" operacija, vyko iškilmingi minėjimai, kuriuose dalyvavo Lenkijos Seimo maršalka ir kiti aukšti pareigūnai. Antras – jei kiekvienais metais Vilniaus Kalvarijose, Bogušiuose, Skorbutėnuose, Kriaučiūnuose vyksta "Aušros vartų" operacijos minėjimai, gal jau laikas pakoreguoti Lietuvos etnografinių sričių žemėlapį, nes manau, kad dzūkai tikrai nebuvo AK kariais. Kita vertus, verta pamąstyti, kiek mus yra aktuali Vietinės rinktinės tema, kurios įkūrimo 75-metį temdo bendravimas su nacių karine vadovybe ir jos kovos su AK. Tenka apgailestauti, kad paminklas Paneriuose sušaudytiems Lietuvos vietinės rinktinės kariams atminti taip ir nesulaukė didesnio Lietuvos valstybės pareigūnų dėmesio.

Reikia suprasti, kad tautinės saviveiklos kolektyvai negali užpildyti visų istorinės rekonstrukcijos nišų.

Penktą vietą iškovoja karalius Mindaugas. Tokią žemą vietą lemia trys aplinkybės. Pirma, Gyvosios archelogijos dienos vyksta Kernavėje, o tokių istorinės rekonstrukcijos entuziastų kaip baltų vikingai, kurie suorganizavo edukacines programas ant Lapių piliakalnio, yra labai mažai. Dėl to LDK kasdienybei, apie kurią yra gana daug rašoma, yra mažai atstovaujama. Piliakalniai prisimenami tik Rasų šventės metu, kur dominuoja ne baltų genčių apdarai ir ginkluotė, o tautinis kostiumas. Antra, artimiausiu metu mažai tikėtina, kad Lietuvos valstybė skirs lėšų LDK kariuomenės nuo XIII iki XVIII a. paradui Valstybės dienos proga organizuoti. Čia galima bendradarbiauti ir su kaimynais lenkais. Įdomus LDK laikotarpis, apie kurio karius ir ginkluotę mūsų supratimas minimalus. Ir tokia rekonstruota LDK kariuomenė galėtų keliauti po didžiuosius Lietuvos miestus. Trečia, pateiksiu klausimą, ar Dainų šventė kartu su Tautinio kostiumo diena neužgožia Valstybės dienos, nors virš Vilniaus skrenda NATO naikintuvai, o prie prezidentūros šaudo patrankos ir aidi šautuvų salvės.

Ketvirtoje vietoje – Tautinio kostiumo diena. Pagrindinis šios dienos variklis yra Dainų šventė, Fokloro diena ir jos dalyvių eitynės iš Katedros aikštės į Vingio parką. Kita vertus, tautinio kostiumo padėtis žymiai keičiasi, jei nevyksta Dainų šventė. Situaciją gelbėja žmonių entuziazmas, kurie ateina giedoti "Tautiškos giesmės" pasipuošę tautiniais drabužiais. Tačiau tai kol kas nėra masinis reiškinys, kuriam paplisti ir įsitvirtinti reikia daugiau laiko. Galima užsiminti ir apie tautinio kostiumo konkurentus. Tai dvarų paveldo puoselėtojai, baltų kultūrinio palikimo rekonstruktoriai ir įvairių karo istorijos klubų entuziastai. Dvaro paveldo puoselėtojai yra pasirinkinę saugų atstumą nuo bajoriškosios istorijos, t.y. rekonstruoja XIX a. pab. – XX a. pr. ponų gyvenimą ir vengia pasinerti į sukilimų tematiką ar XVII a. karų stichiją. Visa tai reikalauja nemažų investicijų ir išmanymo. Tenka pripažinti, kad prieš Tautinio kostiumo dienos ir Dainų šventės sąjungą, kurią remia valstybė ir savivaldybės, konkurentams bus sunku atsilaikyti. Apmaudu, kad Lietuvos valstybė net Valstybės dienos proga neranda galimybės reprezentuoti įvairių istorinės rekonstrukcijos klubų veiklos. Gal ateityje šalia žmonių su tautiniais darbužiais pamatytume ir kuršių karį, partizaną ar bajorą. Bet tam reikalingas supratimas, kad tautinės saviveiklos kolektyvai negali užpildyti visų istorinės rekonstrukcijos nišų.

Trečią vietą grupėje užima Lietuvos reokupacija. Kad ir kaip būtų liūdna, bet prieš 75 metus liepos 13 d. Raudonoji armija užėmė Vilnių. Ši pergalė buvo tik nedidelė dalis Baltarusijos operacijos, kurios metu Sovietų Sąjunga sutelkė 1,4 mln. karių, 31 700 pabūklų ir minosvaidžių, 5 200 tankų ir savaeigių artilerijos pabūklų, daugiau kaip 6 000 lėktuvų. Pralaužusi vokiečių gynybą SSRS kariuomenė užėmė Minską (liepos 3 d.), Vilnių (13 d.), Šiaulius (27 d.), iki liepos 15-osios – Dzūkiją, forsavo Nemuną, rugpjūčio 1 d. užėmė Kauną, iki rugpjūčio 29 d. – Užnemunę ir priėjo Rytų Prūsiją.

Pagrindinis dalykas, kurį būtina suvokti, – tai pokyčiai Lietuvoje, kuriuos sukėlė sėkmingos Raudonosios armijos operacijos. Raudonųjų partizanų veikla vokiečių užnugaryje, prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją, teroras prieš taikius gyventojus – visa tai aprašyta R.Zizo, V.Tininio, A.Anušausko ir kitų istorikų knygose. Raudonosios armijos atėjimas nebuvo džiūgesio kupinas įvykis. Šiandien esame pažymėję žydų žudynių ir partizanų žūties vietas. Gal verta pradėti pradėti žymėti ir prievartinės mobilizacijos į Raudonąją armiją aukų žūties vietas? Nors pagal leidžiamų knygų kiekį apie Antrąjį pasaulinį karą supranti, kad aktualiausia šio laikotarpio problema lietuviams – Raudonosios armijos sėkmės ir nesėkmės Rytų fronte, o ne lietuviška tikrovė. Tačiau verta atkreipti dėmesį į vieną Tony Judto knygoje "Pokaris: Europos istorija nuo 1945 metų" išsakytą mintį: "Smurtas skatino cinizmą. Naciai ir sovietai, būdami okupantai, kurstė visų karą prieš visus. Jie gesino ne tik atsidavimą mirštančiai buvusio režimo ar valstybės valdžiai, bet ir bet kokį visuomeniškumo ar bendruomeniškumo jausmą, ir iš esmės jiems tai puikiai sekėsi. Jei valdžios jėgos žiauriai ir neteisėtai elgiasi su tavo kaimynu, nes jis žydas, išsilavinusio elito ar tautinės mažumos atstovas, o gal tiesiog be jokios aiškios priežasties užsitraukė režimo nemalonę, kodėl turėtum jį gerbti tu? Tiesa sakant, neretai buvo išmintinga ir dėl viso pikto užsitarnauti valdžios palankumą pridarant kaimynui bėdos."

Antroje vietoje – "Tautiškos giesmės" giedojimas. Akimirka, kai patiri vienybės ir pasididžiavimo jausmą. Nors pastarąjį jausmą sustiprina artėjantis Baltijos kelio 30-metis, tačiau tą pačią akimirką supranti, kad ne visiems Lietuvoje Sąjūdžio veikla ir jo sukelti pokyčiai yra priimtini. Tačiau "Tautiška giesmė" akimirkai suvienija tiek V.Landsbergio, tiek A.M.Brazausko ar kitų politinių veikėjų šalininkus, kad ir kur jie būtų. Ir tai yra didelis pasiekimas.

Pirmą vietą grupės varžybose atiduodu filmui "Niekas nenorėjo mirti". Paaiškinsiu, kodėl taip manau. Pirma, šis filmas atskleidžia visuomenėje vyraujantį mentalitetą. Sovietų Lietuvos kinas yra integrali naratyvo "ir tuomet dirbome Lietuvai" dalis. Ar visuomenė būtų taip sujudusi, jei dalį dienos būtų rodomas serialas "Tadas Blinda" ar "Herkus Mantas"? Antras argumentas – per 30 nepriklausomybės metų taip ir nėra sukurta normalių istorinių filmų, kuriuos galima būtų parodyti tuomet, kai Sąjūdžio laikų dainos būna jau sudainuotos. Beje, Lietuvos šimtmečio proga minėtas dainas sudainavome ar bandėme joms suteikti naują atspalvį. Kyla toks klausimas, kokias dainas dainuosime Kovo 11-osios 30-mečio proga. Trečias argumentas – ar LDK valdovus dar ilgai bus bandoma rengti tautiniais drabužiais? Mes turime vieną dieną vasaros viduryje ir per ją norime viską paminėti bei pagerbti. O gal verta Tautinio kostiumo dieną pastūmėti į Žolinės pusę? Ar tokiam sprendimui prieštarauja naratyvas – ir tuomet dirbome Lietuvai? Kita vertus, gerbiu kiekvieno partizano atminimą, tačiau verta įsiklaustyti į Kriso (aktorius D.Banonis) ir profesoriaus Snauto dialogą apie mokslinės pažangos prasmę (o  slapta – ir komunizmo) filme "Soliaris". O tiems, kurie dar abejoja dėl P.Cvirkos paminklo likimo, siūlau pasižiūrėti filmą "Stalkeris" ir paklausyti Zonoje klajojančio rašytojo ir inžinieriaus minčių. Belieka tik apgailestauti, kad ryškios alternatyvos filmams "Žaizdos žemės mūsų", "Vyrų vasara" ir "Niekas nenorėjo mirti" nėra sukurta, o LRT yra tik šios padėties įkaitas. Pagalvokime, kokią serialo "Laisvės kaina" dalį norėtumėte pažiūrėti dar kartą valstybinės šventės metu, kai už langos plaupia liūtis ar siaučia pūga.

Minint Valstybės – Karaliaus Mindaugo karūnavimo – dieną, šeštadienio vakarą LRT rodė sovietmečiu, 1965 metais kurtą Vytauto Žalakevičiaus filmą „Niekas nenorėjo mirti“. Tai sukėlė sumaištį socialiniuose tinkluose, dalis internautų piktinosi, jog tokio filmo rodymas Valstybės dieną įžeidžia kovojusius už Lietuvos laisvę.

Šis filmas pro akis nepraslydo ne tik apžvalgininkui Rimvydui Valatkai, Seimo nariui ir istorikui Arvydui Anušauskui,  bet ir žurnalistui, visuomenės veikėjui Andriui Tapinui.

„Filmo gerbėjai aiškins, kad autoriai mėgino atskleisti sunkų laiką, kai paprasti žmonės atsidūrė tarp dviejų ugnių – partizanų, kurie filme vadinami banditais, ir stribų, kurie yra žmonių gynėjai, ir kaip viskas buvo sudėtinga. Dabar nieko sudėtingo nėra. Nieko. Viena pusė yra tiesiogiai atsakinga, kad 50 metų neturėjom Valstybės, kad buvom žaginami, kad praradom dvi kartas ir progą jau dabar būti klestinčia valstybe savo vaikų ir anūkų labui. Jie buvo Valstybės priešai ir tokie turi likti visų kartų atmintyje“, – socialiniame tinkle rašė A. Tapinas.

Anot žinomo vyro, tokius filmus galima ir reikia rodyti, bet tai daryti per Valstybės dieną yra didžiulis įžeidimas visiems, kovojusiems ir kritusiems už Valstybės laisvę.

„Pripažįstame, kad liepos 6-ąją rodyti „Niekas nenorėjo mirti“ buvo netinkamas pasirinkimas. Šis filmas yra vienas iš klasikinių Kino centro restauruotų filmų, tačiau neturėtų būti rodomas Valstybės dieną. TV departamento sprendimas buvo netinkamas, ir dėl jo atsakingi asmenys turės prisiimti atsakomybę. Taip pat peržiūrėsime tinklelių sudarymo procedūras“, – feisbuke sekmadienį rašė LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė.

„Niekas nenorėjo mirti“ – diskusijų keliantis lietuviškas vaidybinis filmas, jame vaizduojamas neigiamas partizanų įvaizdis, pateisinama sovietų valdžia.

Filmas yra sulaukęs tarptautinio pripažinimo, Kino šimtmečio proga UNESCO filmą „Niekas nenorėjo mirti“ įtraukė į reikšmingiausių kino kūrinių šimtuką.

Režisierius buvo gyvas to įrodymas, tikras kino fanatikas, padovanojęs ne vieną laikui atsparų kino kūrinį.

Minint prieš du dešimtmečius Anapilin išėjusį menininką, „Skalvijos" kino centras kartu su Lietuvos kino centru kviečia į specialų filmo „Niekas nenorėjo mirti" seansą lapkričio 15 d. Galutinai restauruotą ir suskaitmenintą filmą pristatys kino kritikė Rasa Paukštytė, parengusi knygą apie V. Žalakevičiaus kūrybą „Aš nežinau...", atsiminimais iš filmavimo aikštelės dalinsis aktoriai Regimantas Adomaitis ir Juozas Budraitis, vienas iš filmo operatorių Jonas Tamoševičius, kino kritikė Izolda Keidošiūtė.

Filmas „Niekas nenorėjo mirti" išskirtinis Lietuvos kinematografe ne tik dėl talentingos režisūros, paveikių vaidmenų. Tai pirmasis pasakojimas apie pokario Lietuvos kaime vykusias kovas, kuris iki šiol kelia diskusijas ir dalija žiūrovus į skirtingas stovyklas.

Į kritiką V. Žalakevičius taip atsakė: „Mūsų filmas ne apie tuos, kurie žudė, ne apie tuos, kurie buvo šalia kovos, užsisklendę laukė jos baigmės, troško išlikti, o ne kovoti. Jis skirtas tiems, kurie žuvo, tiems, kurie kovojo. Kovojo už teisę gyventi ir mylėti, už teisę svajoti ir vadintis žmogumi".

Tik per stebuklą „Niekas nenorėjo mirti" pasiekė kino ekranus: aukšti šalies pareigūnai buvo pasiruošę filmą numarinti, pasipiktinę jame vaizduojamais „banditais". Tačiau V. Žalakevičius nepasidavė - pavogė filmo juostą ir pats ją nugabeno į Maskvą, kur, laimei, tuometiniam sovietinio kino vadovui „Niekas nenorėjo mirti" taip patiko, kad šį pavadino sovietiniu vesternu ir palaimino tolesnį jo likimą.

Aistringai profesijai pasišventęs režisierius nemėgo būti kalbinamas, juolab filmuojamas. Bene vienintelis valandos trukmės pasikalbėjimas yra išlikęs I. Keidošiūtės laidoje. Paklaustas, kas esąs - režisierius ar scenaristas, V. Žalakevičius susimąstė: „Kas aš esu, aš nežinau". Tačiau tuoj pat pasitaisė: „Aš žinau, kas aš esu. Aš esu kino režisierius".

Kaune gimęs V. Žalakevičius pradėjo studijuoti kino režisūrą 1951 m. Sąjunginiame kinematografijos institute, grįžęs dirbo Lietuvos kino studijoje, tapo jos meno vadovu. Kine debiutavo Petro Cvirkos ekranizacija „Skenduolis" (1956), netrukus išgarsėjo filmais „Adomas nori būti žmogumi"(1959), „Vienos dienos kronika" (1963), „Savaitgalis pragare" (1987), „Atsiprašau" (1982). V. Žalakevičius buvo daugelio filmų scenaristas („Jausmai",1966, „Sadūto tūto, 1974, „Faktas", 1980), scenarijų bendrautoris („Ave vita" ir kt.)

Specialus filmo „Niekas nenorėjo mirti" seansas vyks „Skalvijoje" lapkričio 15 d., 18.30 val.

Įėjimas su nemokamais bilietais.

Kaukia begalviai šunys

"Ten buvo kaimas Konstantinovskaja Slabada. Gyveno apie 300 žmonių. Sovietmečiu vykdė melioraciją, žmones iškėlė, kiti išsivažiavo, nieko neliko, – važiuojant 1895 m., o kai kurių teigimu, dar anksčiau pastatyto vandens malūno link, pasakojo energija trykštanti, guvi 74 metų kraštotyrininkė ir etnografė iš Betygalos Marijona Birutė Navakauskienė. – Ten – Žemygalos dvaras. Gaila, niekam nerūpi, nes apleistas, o buvo labai gražus dvaras. Ten – Burbiškių kaimas, kuriame gimė Aleksandras Ferdinandas Bendoraitis, ten - pasakiški Dubysos slėniai, kur nuolat filmuojama ir fotografuojama, čia – senosios Maslauskiškių kapinės, o ten – malūnas."

"Jokių mistinių istorijų apie jį negirdėjau, – sakė M.B.Navakauskienė. – Tik toliau, kur dvarai, žydų kapinės, pasakojama apie bildukus, velnius ir vaiduoklius. Žydai plukdydavo sielius, jie valdė malūnus, tad juos ten laidodavo. Pasakojama, kad ten naktimis kaukia begalviai šunys..."

Vaizdingame Dubysos slėnyje pastatytas vandens malūnas 1920, 1937, 1949, 1986 m. buvo renovuotas, o greta jo kadaise buvo įrengta lentpjūvė, milo velykla. Malūnas vis dar žavi senąja autentika, įspūdingais akmenimis ir skleidžia ypatingą aurą.

Slėnyje ramu, žalia, iš abiejų pusių – kalvos.

Antrojo pasaulinio karo metais vieni kitus šūviais vaišindavo už vienos kalvos įsitaisę rusai, už kitos – vokiečiai.

O tuo metu slėnyje gyveno žmonės.

Merginų širdžių daužytojai

"Oi, kažkada Maslauskiškiai buvo it gyva upė, žmonės prie malūno išsirikiuodavo kilometrinėmis eilėmis, ateidavo pėsčiomis, atjodavo, atvažiuodavo, laukdavo tris keturias paras", – pastebėjus, kad aplink tvyro ramybė, teigė kadaise čia, malūne, dirbusio Prano Leščinsko dukra Ramutė Poškienė.

65 metų moteris dabar gyvena netoli malūno kartu su vyru.

Kai Ramutė mokėsi 9 klasėje, jos tėvas dirbo malūne ir gavo epizodinį vaidmenį klasika tapusiame 1965 m. kurtame Vytauto Žalakevičiaus filme "Niekas nenorėjo mirti".

"Viską atsimenu – kelias savaites čia virte virė gyvenimas. Kiek garsių aktorių čia atvažiuodavo – Donatas Banionis, Juozas Budraitis, estas Bruno Oja ir gražuolis Regimantas Adomaitis. Visos panos buvo jį įsimylėjusios, – nusijuokė Ramutė. – Dabar kanale vandens nėra, o kadaise jame buvo pilna geltonų ir baltų lelijų. Aktoriai nepokštaudavo – na, kartais iškrisdavo jiems irklas iš valties."

O kur jie gyvendavo? "Ariogaloje... O ten, Dubysos saloje, Banionis gaudė arklius, – papildė pasakojimą Marijona. – Papasakok, Ramute, apie Maironio medį."

Prie pat malūno – gluosnis, prie kurio dažnai lankydavosi, eiles kūrė, bendraudavo kunigas poetas Maironis.

"Šį medį vadina Maironio gluosniu", – žiniomis dalijosi Marijona ir Ramutė.

Vokiečių vaikystė prie malūno

Karo metu apdegęs, apgriuvęs vandens malūnas buvo restauruotas: vieną, medinę, jo dalį pakeitė plytos, tačiau senieji didžiuliai akmenys liko.

"Jis autentiškas, liko toks, koks buvo senais laikais, – jau rakindama keturių aukštų malūno duris tęsė R.Poškienė. – Restauruota turbina, tačiau viduje viskas taip, kaip buvo."

Medinės grindys, įrėmintos senos taisyklės, švediški, Malmės fabriko, įrenginiai.

"Čia patraukdavo grandine ir užkeldavo maišus grūdų į viršų, – pasakojo Ramutė. – Girnomis maldavo grūdus kiaulėms, geresnius – valcais. Žmonės galėjo pasirinkti, kokių miltų nori – pirmos, antros ar trečios klasės. Malūnas veikė dieną naktį, dirbo kelios dešimtys darbuotojų. Atvykėliai miegodavo ant maišų, arkliams ir žmonėms buvo įrengta pavėsinė."

Vandens malūnas priklausė vokiečiui Aleksandrui Bodendorfui, kuris buvo vedęs lietuvaitę iš Jurbarko. Vėliau vandens malūnas atiteko Lietuvoje gimusiems jo vaikams.

Per Antrąjį pasaulinį karą vokietis grįžo, tačiau po to vėl turėjo palikti Lietuvą, o po nepriklausomybės atgavimo teises į malūną atgavo jo dukra Erna. Ji buvo viena pirmųjų užsieniečių, Lietuvai skyrusių  daug labdaros.

"Vokiečiai jautė nostalgiją Lietuvai, čia praėjo jų vaikystė, – pasakojo Ramutė. – Ernai mirus, malūnas atiteko jos broliui Albertui. Greta malūno vokiečiai įrengė namukus, dar kelis pastatus, čia vykdavo menininkų susibūrimai."

Istorija apie baltą varną

Lipome dar aukščiau, o Ramutė tęsė pasakojimą: malūnas tarsi tik trumpam apmirė, nors paskutinį kartą jis veikė 1996 m.

"Čia  sverdavo maišus, kabindavo prie grandinių – filme matėte? Maišus traukavo iki trečio aukšto, o šitais kalneliais nusileisdavo maišai jau su miltai, – mostelėjo ranka Ramutė. – Trečiame aukšte supildavo grūdus, naudojant diržus ir oro piltuvėlius jie būdavo pakeliami į ketvirtą aukštą, malūne veikė trys valcavimo mašinos. Sako, kad per dieną kartais sumaldavo net apie 4 tonas grūdų."

Malūno klestėjimo metais, 1934-aisiais, valcais perdirbo 290, o girnomis – 170 tonų grūdų.

"Čia beveik niekas nepasikeitė nuo senųjų laikų, – leisdamasi iš ketvirto aukšto ir rodydama užburiančias malūną apsėmusio ledonešio, Bendorfo šeimos nuotraukas tęsė Ramutė. – Žada, kad vėl kanale tyvuliuos vanduo, greta namuke galės ilsėtis keliautojai. Tiesa, avarijoje tragiškai žuvo Alberto sūnus, o jau į devintą dešimtmetį įkopęs vokietis šiemet Lietuvoje dar nesilankė."

Maslauskiškių vandens malūne vis dar tylu. Ir nors filme "Niekas nenorėjo mirti" mirčių netrūko, tačiau čia velnių ar vaiduoklių niekas nematė.

"Tik trims keturioms paroms apsistoję žmonės krėsdavo vienas kitam pokštus, – nusijuokė R.Poškienė. – Pirmą kartą atvykusiuosius apgaudavo istorija apie baltą varną."

Atvykėliams sakydavo: jei nupirksi buteliuką, pamatysi baltą varną. Žinoma, niekas tuo netikėjo, todėl drąsiai susilažindavo.

Maslauskiškiuose paukščių netrūkdavo, o gudrūs vietiniai ar nuolatiniai malūno lankytojai vieną varną nupurkšdavo kalkėmis.

"Susilažinę pabaidydavo paukščius ir su būriu varnų pakildavo viena balta, – šypsojosi Ramutė. – Žinoma, vėliau lietus nuplaudavo kalkes, balta varna vėl tapdavo juoda, bet lažybos jau būdavo pralaimėtos..."

Uostamiestyje šurmuliuoja tarptautinis pajūrio teatralų festivalis „Jauno teatro dienos“.

Klaipėdos jaunimo teatro trečią kartą organizuojama šventė šiemet – gausesnė renginiais ir dalyvių skaičiumi. Pirmą kartą festivalis iš Klaipėdos universiteto Menų fakulteto persikėlė į naujas Kultūros fabriko erdves.

Festivalio metu šeštadienio popietę klaipėdiečiai susitiko su televizijos žurnalistu, prodiuseriu, kino kritiku, rašytoju Ryčiu Zemkausku. Ko gero patį šilčiausią šių metų šeštadienį Kultūros fabriko kino salė buvo sausakimša.

R. Zemkausko paskaitos arba, kaip pats įvardijo, žurnalistinio komentaro pasiklausyti rinkosi ne tik jaunimas, bet ir vyresnieji.

Žurnalistas kvietė diskutuoti apie sovietinio mąstymo likučius šiandieninėje visuomenėje. Kaip pavyzdį pranešėjas pasitelkė, jo manymu, puikiai minėtą temą iliustruojantį Vytauto Žalakevičiaus filmą "Niekas nenorėjo mirti".

Mat dar 1965 m. režisieriaus V. Žalakevičiaus sukurtas filmas iki šiol neprarado aktualumo ir išliko viena geriausių visų laikų lietuviško kino juostų.

Klasika tapusiame filme “Niekas nenorėjo mirti” vaizduojami pokario įvykiai Lietuvos kaime, kada norėdami išlikti gyvais žmonės privalėjo įtikti abiems pusėms. T.y. būti ir kolaborantais, ir rezistentais.

R. Zemkauskas, analizuodamas legendinio filmo ištraukas, retoriškai klausė, kiek mumyse yra likusio sovietiškumo, kaip tai veikia kūrybą, šiandienos kultūrą ir mus pačius.

Tiesa, pats žurnalistas atsakyti į šiuos klausimus nesiryžo. Anot jo, vieningos tiesos nėra ir negali būti, esą kiekvienas mūsų susikuriame savo individualią ir neginčytiną tiesą.

“Kai aš gimiau ir augau, neatrodė, kad buvo galima pasirinkti trečią kelią, tik dvigubą. Na, nebent emigruoti. Sovietmetyje už melą niekada nereikėjo atsakyti, tačiau už tiesą – visada”, – dalinosi įžvalgomis R. Zemkauskas.

Pasak pranešėjo, sovietinio žmogaus identitetas mumyse vis dar regimas, jis veikia per kultūrą, socialinį gyvenimą, politiką.

“Instancijos diktatūra mus atleido nuo atsakomybės. Tai – laikai, kuomet idėja buvo auksčiau už žmogų. Tačiau šiandienos liberalizmas mus įgalina daryti savo pačių klaidas ir prisiimti už jas asmeninę atsakomybę”, – kalbėjo žurnalistas.

Šiemet “Jauno teatro dienų” festivalio repertuare – ne tik dešimt spektaklių, bet ir kino peržiūros, paskaitos, į kurias klaipėdiečiai ir miesto svečiai kviečiami jau nuo ketvirtadienio.

Lietuvos kino centras iš Rusijos Federacijos valstybinio kino fondo „Gosfilmofond“  įsigijo ir suskaitmenino režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus vaidybinį filmą „Niekas nenorėjo mirti“.  Skaitmeninė filmo kopija bus pristatoma šį sekmadienį, kovo 9 dieną.

„Viena Lietuvos kino centro funkcijų – rūpintis kino paveldu. Praėjusiais metais užmezgėme kontaktą su Rusijos Federacijos kino archyvu „Gosfilmofond“, o šiemet jau galime džiaugtis ir pirmuoju rezultatu – suskaitmeninta „Niekas nenorėjo mirti“ kopija. Galimybe parodyti suskaitmenintą filmo kopiją domisi ir užsienio partneriai, atsižvelgiant į tai, iš karto parengti angliški bei prancūziški subtitrai, - sako Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas.  – Planuojame iki šių metų galo įsigyti iki 10 filmų kopijų, jos bus saugomos Lietuvos archyvuose ir, pagal turimas lėšas, skaitmeninamos. Tikimės kasmet visuomenei pristatyti po 3-4 filmus“.

2005 metais iš „Gosfilmofond“ UAB „Lietuvos kinas“ įsigijo filmą „Velnio nuotaka“, o prieš keletą metų kino ekspertai sudarė 15 filmų sąrašą, kuriuos rekomenduota esant galimybei suskaitmeninti. Šiame sąraše be „Niekas nenorėjo mirti“, taip pat tokie garsūs filmai kaip „Gražuolė“, „Jausmai“, „Sadūto tūto“ ir kiti. Įsteigus Lietuvos kino centrą, siekiama sistemiškai organizuoti šiuos darbus.

„Niekas nenorėjo mirti“ skaitmeninės kopijos pristatymo renginys, kurį organizuoja Lietuvos kino centras su „Skalvijos“ kino centru ir Lietuvos kinematografininkų sąjunga, įvyks šį sekmadienį, kovo 9 dieną, „Skalvijos“ kino centre.  Renginyje bus pagerbtas šiemet 90-metį švenčiantis aktorius Donatas Banionis, taip pat dalyvaus aktoriai Juozas Budraitis, Regimantas Adomaitis, Antanas Šurna ir Vytautas Tomkus, filmo operatorius Jonas Gricius, kompozitorius Algimantas Apanavičius, dailininkas Algirdas Ničius ir kostiumų dailininkė Viktorija Bimbaitė bei kiti kviestiniai svečiai.

Filmo pristatymo proga  „Skalvijos“ kino centre taip pat  bus surengta Audriaus Zavadskio fotografijų paroda „Filmavimo aikštelė“.  Joje demonstruojami originalūs ir nematyti kadrai iš „Niekas nenorėjo mirti“ filmavimo aikštelės.

Po šio juostos pristatymo renginio filmą išvysti galės ir visi norintys. Filmas bus rodomas „Skalvijos“ kino centre vykstančiuose „Kino klasikos“ vakaruose.

„Nuolat keliantis ideologinius ginčus, septintame dešimtmetyje filmas „Niekas nenorėjo mirti“ labai aukštai iškėlė lietuviško vaidybinio kino kokybės kartelę.  Jis parodė, kad kino priedermė yra kelti rimtus, aštrius klausimus apie istoriją ir žmogų, naudoti visas tuomet įmanomas menines priemones ir jų pagalba plėsti kalbėjimo apie pokarį ribas. Operatorius Jonas Gricius šiame filme sukūrė bene kanoninius dramatiško Lietuvos pokario įvaizdžius, daugeliui filme vaidinusių aktorių filmas buvo lemtingas – parodė jų galimybes, pradėjo ar praturtino kūrybines biografijas“, - sako kino kritikė Rasa Paukštytė. 

Filmo veiksmas vyksta Lietuvos pokario kaime: vieni jo gyventojai palaiko sovietų valdžią, kiti – remia  prieš ją kovojančius partizanus, siekiančius apginti savo žemę nuo okupantų. Pasakojimo centre – nužudyto kaimo  seniūno sūnų kerštas.

Ši kino juosta yra apie tuos, kurie nenorėjo mirti – apie paprastuosius žmones, priverstus grumtis dėl savo būvio, rinktis puses susirėmime, supriešinusiame savus. Kino šimtmečio proga UNESCO įtraukė šį filmą į reikšmingiausių kino kūrinių šimtuką.