Provokacijos teatras
Laikas negailestingas net tik žmogui, bet ir spektakliams – vieni jų greitai prabėga akyse ir ištirpsta didžiuliame laiko dulkių sūkuryje. Tačiau kai kurių negali pamiršti, o prisimeni pačiomis netikėčiausiomis kasdienybės akimirkomis – valydamasis dantis ar rakindamas pašto dėžutę. Taip dažnai nutinka po A.Jankevičiaus spektaklių. Tiesi ranką "Maximoje" į dėžės dugne kelis belikusius šviežius lietuviškus agurkus ir girdi: "...eik, mergele, n****, leliumoj"... Tai fragmentas iš "Niggaz" pradžioje trijų Skakiškio miestelio mokytojų atliekamos dainos, kurioms niekaip nepavyksta demokratiškai susitarti su Švietimo ministerija, kad jų miestelyje nebūtų uždaryta vidurinė mokykla.
Kas aktyviai seka A.Jankevičiaus kūrybinę veiklą, tų tikrai nestebina režisieriaus noras provokuoti, kelti aktualius klausimus, atverti įvairius manipuliacijos mechanizmus ir tai daryti paprastomis ir kartu drąsiomis sceninėmis priemonėmis. Dažniausiai savo spektaklių personažus jis įkurdina kamerinėje erdvėje, trindamas ribą tarp žiūrovo, aktoriaus ir personažo, tarp to, kas yra vieša ir privatu.
Stebina tai, kad tenka vis dar nugirsti, kaip kas nors kūrėją pavadina chuliganu. Tenka pripažinti, kad šiandien šis epitetas jau yra nebeveiksmingas, kas vakar buvo chuliganizmas, šiandien jau yra tapę klasika. Ar įžūlu yra kalbėti apie šiuolaikinį pasaulį ir jame vykstančius įvykius tokius, kokie jie yra? Personažams leisti kalbėti tokia kalba, kokia yra kalbama darbe, gatvėje, namuose, socialiniuose tinkluose?
Scenoje matai du skirtingus ir vienas kitam prieštaraujančius pasaulius – įsivaizduojamą tėvynę su visais patriotiniais jausmais, ir tikrą tikrovę, paneigiančią šį vaizdinį.
Šiandien tai jau yra natūrali būtinybė. Neišvengiamybė atėjus į teatrą pamatyti savo paties tapatybės atspindžius ir yra vienas pagrindinių A.Jankevičiaus kūrybos bruožų, nebe stebinančių, o su kiekviena premjera laukiamų. Kaip tikro, gaivaus gurkšnio gausybėje dirbtinai sutaurinančių, užmaskuojančių tikrąją žmogaus prigimtį spektaklių. Neabejoju, egzistuoja ir visiškai priešinga nuomonė. Kaip ir dvi demokratijos veido pusės spektaklyje "Niggaz".
Režisierius ne vieną spektaklį sėkmingai yra pastatęs pagal pasaulyje puikiai žinomų ir įvertintų rašytojų aktualia socialine tema dramaturgiją. Vis dėlto labiausiai jo kuriamo provokacijos teatro efektas juntamas, kai kūrėjas pats imasi rašyti scenarijų, remdamasis tikrais įvykiais, kurio nors vieno žmogaus išskirtine patirtimi ir savo vaizduote. "Niggaz" – būtent toks atvejis.
Spektaklyje susilieja Olandijos Oranje miestelyje vykę įvykiai su lietuviška realybe. Veriasi su logika prasilenkianti situacija, kai demokratija žmones nuveda į visišką absurdiškumą, fiziškai patiriamą abiejų tautų. Prieš ketverius metus šiame Olandijos miestelyje buvo įkurdinti pabėgėliai. Paradoksalu, miestelyje iš viso gyveno 140 gyventojų olandų, o pabėgėlių skaičius viršijo dešimt kartų. Vėliau naujieji gyventojai vyriausybei tapo nebereikalingi ir juos čia tiesiog paliko likimo valiai. Nebedomino jos ir vietinių nuolatiniai skundai ir prašymai. Kaip vietiniams reikėtų elgtis susiklosčius tokiai situacijai? Kaip elgtis pabėgėliams, nežinant, kaip jiems čia išgyventi, kuo užsiimti, jaučiantis visišku nuliu?
Lietuviškos superherojės
Ieškodamas atsakymų ir pasitelkdamas vaizduotę A.Jankevičius pasiūlo olandams išeitį – dalį pabėgėlių perkelti į Lietuvą, Skakiškio miestelį, tam kad mokykla nebūtų uždaryta. Čia ir prasideda dinamiški ir neįtikėtini nuotykiai. O jų pagrindinės veikėjos – lietuvių kalbos, tikybos ir fizinio lavinimo mokytojos. Aktorių trio – Greta Šepliakovaitė, Gabrielė Ladygaitė ir Severina Špakovska – sukuria visą supermoters manifestą. Jos tampa lyg kokio veiksmo filmo herojėmis. Moteriška žmogaus šikšnosparnio, voro ar paukščio versija.
Aktorės tiek išvaizda, tiek elgesiu meistriškai įkūnija atitinkamų mokomųjų dalykų pedagogių tipiškumą. Bet jos – ne vien kiekvienoje mokykloje sutinkamos mokytojos, jos kartu ir fėjos, keičiančios kitų žmonių, savo ir netgi visos tautos likimą. Su stebuklingomis burtų lazdelėmis, kuriomis tampa musmušis ir beisbolo lazda, jos gali viską. Išsinuomotu autobusu nuvykti į Olandiją, pasiimti pabėgėlius. Visos trys labai skirtingos, unikalios ir be galo charizmatiškos. Kaip ir išskirtiniai, metaforomis virtę jų vardai – Laimė, Viltis ir Vakarė.
G.Šepliakovaitės mokytoja Laimė stipriai žadina prisiminimus – iš atminties kyla seniai kažkur giliausiame pasąmonės kampe nukišti pamokų fragmentai. O juose – labai jau panašus lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos paveikslas: romantiškai laki mintis ir nėriškas aprangos stilius. Tik šio dalyko mokytoja gali taip stipriai įkvėpti, leisti patikėti, kad net ir Kafkos "Metamorfozė" yra reali, kad, regis, iš tikrųjų jauti, kaip tavo kūnas vėsta, traukiasi ir pavirsti žmogumi vabalu. G.Šepliakovaitės Laimė taip pat rankoje turi nematomą burtų lazdelę ir ne tik koleges, bet žiūrovus įtikina, kad ji – žmogus fėja, priversianti uždarytos mokyklos duris vėl atsiverti.
G.Ladygaitės tikybos mokytoja Viltis – paprasta, nuoširdi, naivi, baikšti ir nuolat į vidinius konfliktus panirusi asmenybė. Aktorei toks vaidmuo nėra naujas išbandymas, panašius vaidmenis ji vaidina ir kituose A.Jankevičiaus spektakliuose. Šiandien teatre egzistuoja nemažai puikiai daugelio aktorių įkūnijamų populiarių moteriškų tipažų, tačiau moters, besisukančios religinės manipuliacijos rate, karščiuojančios sąmonės ir į žiūrovą žvelgiančios šiek tiek išprotėjusiomis akimis, vaidmuo – vienintelis toks. Ir jį įtikinamai atskleisti geba tik G.Ladygaitė.
S.Špakovskos fizinio lavinimo mokytoja Vakarė koleges nuolat įžemina, išlaikydama loginį ir kritišką mąstymą. Treningas ir sportiniai bateliai aktorę leidžia pamatyti visai kitokią, nei įprasta. Ir tas neįprastumas jai, regis, net tik pačiai patinka, bet itin tinka žiūrovo akyse. Stebint jos veikėją, sportišką, visada pasiruošusią padėti, sudėliojančią visus taškus ant "i", itin žmogišką, sunku atskirti aktorės ir kuriamos mokytojos tapatybes. Jos vienodai realios.
Anapus ribos
Kiekvieną sceną lydintys nesusipratimai pralinksmina ir primena skaudžią tiesą, kad, kaip ir mokytojos, tu, galbūt taip pat turėdamas net ir antgamtiškų galių, dažnai pajunti savo nereikalingumą. Spektaklis leidžia pamatyti tai, ką ir pats kasdien matai, tik karčiai nutyli, tikėdamasis, kad tai tik tavo asmeninė nevykėliška patirtis. Scenoje matai du skirtingus ir vienas kitam prieštaraujančius pasaulius – įsivaizduojamą tėvynę su visais patriotiniais jausmais, minties laisve ir t.t., ir tikrą tikrovę, paneigiančią šį vaizdinį.
Gali mąstyti, rengtis, kaip nori, dirbti, ką nori, reikšti savo nuomonę ir kritiką, taip tapdamas tautos dalimi, tapdamas reikalinga ir kuriančia jos ląstele. Taip yra kalbama, bet ar tikrai visa tai realu? Spektaklis ir jo pavadinimas sufleruoja neigiamą atsakymą. Nesi reikalingas, nesi laukiamas, nesi vertas, nesi net pastebimas. Svarbu tik tai, kiek gali atlaužti iš savo paskutinio duonos kepalo. O po to su tavimi pasikalbama civilizuotai, t.y. esi pasiunčiamas toli toli. Taip toli, kad tave nuo pabėgėlio teskiria tik odos spalva.
Neatsitiktinai scenoje stovi vaikų žaidimo aikštelė. Olandijoje pabėgėliai apgyvendinami vaikų laisvalaikio parke, kurį vėliau patys padega. Spektaklio pabaigoje, išgyvenę utopiją, taip pat žaidimo aikštelėje gimtajame miestelyje veikėjos numeta savo fėjų sparnus, jausdamos išstumtos ir nustumtos, įkalintos ir nežinančios, ką daryti toliau. Pabėgėlių jos taip ir neparsiveža. Šie neišgelbsti Skakiškio, kurio prototipas – Skapiškio miestelis, iš kurio yra kilęs režisierius ir kuriame vyksta panašūs nykimo procesai.
A.Jankevičius daugiabriauniškai supina paraleles tarp Olandijos ir Lietuvos. Kai kada labai įtikinamai ir tikroviškai, kai kada atsirandant siužetinėms duobėms, tačiau iš pastarųjų greitai ištraukia meninės vaizduotės pasiūlyti sprendimai. Bet ne tai svarbiausia, kiek kas yra realu ar išgalvota, svarbus yra į šias situacijas patekęs žmogus, stumdomas lyg žaidimo figūra. Režisierius apnuogina Lietuvos pedagogių sielas, didelį dėmesį skirdamas įvairioms smulkmenoms, plačiausiai atskleidžiančias jų emocijas.
"Niggaz" intriguoja nenuspėjamu siužetu, tarsi natūraliai gimstančiu humoru, metaforomis, keliamais klausimais ir charizmatiška aktorių vaidyba. Įkvepia į tave supančią aplinką pažvelgti taip taip su šypsena, o ne per įprastus suicidinius akinius. Prikelia seniai atmintyje užgesusius prisiminimus, kaip kad vieną paauglystės vasaros popietę ežero pakrantėje ir ant joje stovinčio suolelio užrašytus žodžius: "Geriausias savižudybės būdas – gyventi toliau." Tad gyvenkime toliau, drauge su mokytojomis įstrigę šioje vaikų žaidimų aikštelėje.
