Antrojo tipo civilizacija turėtų sugebėti naudotis visa Saulės sistemoje prieinama energija. 1960 m. kitas fizikas, futuristas ir vizionierius Freemanas Johnas Dysonas pasiūlė plačiai anuomet nuskambėjusį sprendinį – sukurti ir pastatyti sferą, kuri apjuostų visą Saulės sistemą ir kosminę radiaciją paverstų Žemei reikalinga energija. F.J.Dysono sfera – turbūt didžiausias tiek apimtimi, tiek ambicija kada nors žmogaus sugalvotas projektas. Nors mums, kaip rūšiai, jo neįmanoma įgyvendinti, jis tebėra svarbus tuo, kad išreiškia žmogišką troškimą tobulėjimui, savęs kaip rūšies peržengimui ir... transcendencijai.
Galų gale trečiojo tipo civilizijai, anot N.Kardaševo, jau būtų pasiekiama visa Paukščių Tako galaktikoje prieinama energija. Šiame lygmenyje žmonija ims kolonizuoti kosmosą ir kitas žvaigždžių sistemas. Tikriausiai laiku atkeliavusio trečiojo tipo civilizacijos atstovo jau nepalaikytume žmogumi. Toks žmogus, kaip evoliucionavusi žmonija, matyt, jų būtų pastatęs ne vieną ir ne dvi F.J.Dysono sferas.
XX a. pozityvizmas ir tikėjimas absoliučia mokslo ir pažangos (daugiausia technologinio progreso) nauda davė tikrai įdomių rezultatų. Radijo bangomis mes dabar galime siųsti tada neįsivaizduojamus kiekius informacijos, o štai 5G ryšys, kurio vieni bijo ir keikia, o kiti laukia, turėtų sujungti žmogų su mašina, įgalinti automatinę gamybą. Ne tiek daug jau ir trūksta iki to bent jau žemiausio laiptelio – pirmojo lygmens civilizacijos. Bet ar viskas taip gražu ir lengva?
Ne viename savo darbe, tiek moksliniame, tiek eseistikoje, dariau išvadą, kad žmogus – visų pirma, kalbu apie Vakarų civilizacijos ar judaizmo-krikščioniškosios kultūros kontekstą – siekė ne evoliucionuoti, bet gerinti savo aplinkos kokybę. Tobulinti ne save, o daiktus. Nors ir vidutinis Žemės gyventojų intelekto koeficientas pastarąjį šimtmetį kilo beveik 20 punktų, ir tai tikrai įspūdingas rodiklis, tačiau jei lyginsime įžvalgą, kuria pasižymėjo senovės Graikijos mokslininkas, viduramžių scholastas, su šiuolaikiniais mąstytojais, kažin ar pamatysime kokybinį paties mąstymo skirtumą. Taip, dalį procesų mes išmanome giliau, tačiau, eidami specializacijos keliu, tam tikra prasme prarandame holistinį visatos vaizdinį.
Globalinė pandemija neblogai atskleidžia pozityvistinio mąstymo trūkumus. COVID-19 atima vis daugiau ir daugiau gyvybių, tačiau visų pirma ji nusitaikiusi į mūsų gyvenimo būdą. Tai ne tik medicininis iššūkis, tai gilesnis mūsų civilizacijos, kuri sudaro apie 80 proc. pirmojo tipo civilizacijos, sąrangos įvertinimas.
Ar mums tikrai reikia tris ar keturis kartus keliauti į Turkijos, Egipto ar Ispanijos vadinamuosius resortus? Ar tikrai, kai užsisakome ekskursiją kokiame nors sename Europos senamiestyje ir išklausome įdomų gido pasakojimą, iš tiesų gauname gilesnių žinių, ar vien tik užsidedame varnelę, kad aplankėme? Turizmas atsiranda iš piligrimystės ir prekybos, bet tiek pirmasis, tiek antrasis visais laikais ne tik imdavo iš vietos, bet iš jos paėmęs duodavo. Turistas irgi moka pinigus, perka paslaugas ir suneša, grubiai tariant, 10 proc. viso pasaulio BVP.
Suabsoliutinta vertybė – individualusis humanizmas, kuris, deja, yra persmelkęs Lietuvą, iš tiesų niveliuoja tik patį asmenį, o juo labiau žmoniją.
Galbūt nuskambės ortodoksiškai, tačiau tikrai ne 10 proc. mūsų Žemėje sukuriamų socialinių malonumų, o 90 proc. jų vargiai yra mums reikalingi. Kiti net žalingi. Nors mūsų materialinė padėtis nuolat gerėja, psichikos ligų ir sutrikimų skaičiai yra stulbinami. Ypač itin stipriai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse šis procentas netgi didesnis nei kraštuose, kenčiančiuose ekonominį nepriteklių ar karo baisumus. Iš tiesų žmogus tampa technologijos dalimi. Technologijos, taip pat ir socialinės, ima veikti kaip impozicijos mums būti vienokiems ar kitokiems, turėti tą ir aną.
Kritikuodamas egzistencialistinę filosofiją Antanas Maceina išreiškė mintį, kad žmogus yra pasaulyje ir gamtoje, bet nėra jo dalis. Gyvūnas ar augalas visų pirma nėra gyvūnas ar augalas – jie pirmiausia yra pasaulio dalis, integralus biomos elementas. Žmogus yra virš pasaulio ir gamtos, ir tai yra jo palaiminimas, bet kartu gali tapti ir savotišku prakeiksmu.
Žmogus vis labiau ir labiau tampa savo sukurtų mechanizmų dalimi. Jei galime apvardyti gamtą, tai metauždavinys – susivienyti į vientisą organizmą ir kolektyviai išspręsti mus kankinančias problemas – yra neįmanoma misija. Techninio singuliarumo apologetai kalba apie žmogaus sujungimą su žmogumi ir su technikos artefaktais, tačiau bažnyčia jau daugiau 2000 metų kviečia žmoniją susijungti į mistinį kūną. Todėl ir F.J.Dysono sfera ar kitos pažangos idėjos, tebūnie kartais ir utopijos, nėra kažkas nauja, kažkas nebūdinga ar nenatūralu. Žmogus yra virš pasaulio ir Dievas žmogui nori daugiau nei vien tik laikino, praeinančio, malonumo Žemėje.
COVID-19 atima restoranus ir begėdiškai gerą maistą, aukštos kokybės aptarnavimą, atima keliones, baseinus ir kultūros renginius. O kai čia mes, Gintaro Beresnevičiaus žodžiais tariant, nesugebame savęs apriboti, tada COVID-19 atima gyvybes.
Nesu sveikatos reikalų žinovas, tačiau kultūriniu požiūriu net Juodoji mirtis, nušlavusi, įvairiais skaičiavimais, nuo 30 iki 60 proc. Europos populiacijos, taip stipriai nesikėsino į žmonijos gyvenimo būdą. Jis buvo daug sėslesnis ir žmonių judėjimas vyko daug arčiau jų habitato nei dabar. Todėl nubloškusi žmoniją į kančią, sielvartą ir neviltį Juodoji mirtis nesunaikino gyvenimo būdo. Net priešingai: nuslūgus marui iš naujo suklestėjo miestiškumo tradicija, amatai ir kiti verslai. Paradoksas, tačiau kai kurie tyrinėtojai, kaip Paulas Masonas, Juodosios mirties siautėjimą priskiria vienai iš keturių esminių sąlygų, sukūrusių prielaidas santykinai ankstyvam finansinio kapitalizmo įsigalėjimui Europoje, o tai įgalino Vakarų civilizaciją tapti dominuojančia kultūra pasaulyje.
Kitos trys priežastys: spausdintas žodis – Johanno Gutenbergo mašina, kreditavimas ir transnacionalinių finansinių konglomeratų užuomazgos bei naujųjų pasaulių atradimas, suteikęs Europos žmonėms prieigą prie neribotų resursų.
Viduramžiais miestiškumo grūdas jau skleidėsi, ypač prie to daug prisidėjo monastinių centrų veikla, jų įdiegtos vertybės: pasitikėjimas, įsitinklinimas, žinių perdavimas – visa tai, ką laikome itin svarbiomis sąvybėmis ir dabar. Ir sukrečiantys globaliniai pokyčiai bei trauminiai atsitikimai iš esmės prisidėjo prie to, kur link žmonija ir taip ėjo, – sustiprinimo. COVID-19 civilizaciją veikia priešingai. Nebūdamas, bent jau kiek žinoma, toks pražūtingas kaip maras, šis virusas – tarsi tekstas, sakantis, kad žmonijos gyvenimo būdas turi keistis. Keistis jis turi iš esmės.
N.Kardaševas kalbėjo apie pirmojo ar antrojo tipo civilizacijas XX a. būdinga ganėtinai agresyvia maniera: apie poreikį išgauti energiją rūšies tobulėjimui. XXI a. net ne kiek dėl COVID-19, bet dėl bendros Žemės organizmo kaitos, dirbtinio intelekto keliamų iššūkių tikriausiai bylos, kad tikrai turime pereiti bent jau į tą pirmąjį tipą. Tačiau, matyt, bus akcentuojami tvarūs ir aplinkai draugiški būdai tai energijai gauti.
Tad, būdami virš pasaulio ir gamtos, kartu esame ir mažiausia jos dalis, labiausiai pažeidžiama dalis. Galbūt XX a. pozityvizmas, kosminė svajonė ir tikėjimas neįtikėtinais dalykais yra verti bent jau savojo genotipo išsaugojimo. Galbūt metatikslų kėlimas, bet jau ne technologijos sudėtingumui, ne daugeliu atvejų nebūtinam manieringumui (juk tikrai nėra būtina automobilį keisti kas trejus, o kompiuterį – kas metus), o mūsų kaip rūšies sąmonės tobulėjimui – evoliucijai, yra atsakymas į tas bėdas, kurių mes taip paprastai negalime išspręsti.
Dar daugiau: mes paverčiame individą pasaulio centru. Nesinori būti tragedijų pranašu, bet suabsoliutinta vertybė – individualusis humanizmas, kuris, deja, yra persmelkęs Lietuvą – iš tiesų niveliuoja tik patį asmenį, o juo labiau žmoniją.
Pastarojo meto įvykiai Lenkijoje tam tikra prasme atspindi savotišką žmonijos raidos absurdą. Žmogus teigia, kad jam, ir tik jam, priklauso jo kūnas, jis gali kiek tik įmanydamas tenkinti savo poreikius – keliauti, pirkti ir vartoti, neatsižvelgti į bendruosius bendruomenės, visuomenės, ateities, ką jau kalbėti apie praeities, kartų poreikius. Čia mes save įvarome į izoliaciją nuo pačių savęs, nereikia net pandemijos.
Tačiau kažkuriam ateities laike mes įsisąmoninome Fiodoro Dostojevskio mintis apie rojų ir jau ten esame. Galų gale A.Maceina apsiėmė atsakyti į klausimą, kurį užduoda ateistai, pozityvistai ar agnostikai: jei Dievas geras, tai kodėl jis neišsprendžia žmoniją kankinusių problemų, leidžia nutikti siaubingiausiems dalykams? A.Maceina atsako labai paprastai: mes nesuprantame ir neturime net galimybės pasaulio empirikoje pamatyti vientisą Dievo vaizdinį, mes čia matome tik skirtingus jo aspektus, briaunas. Iš tikrųjų, kaip galime sakyti, kad kažkas yra gera ar kažkas yra bloga, kai net nematome savo istorijos kaip vientiso naratyvo. Aš, kaip absoliutus tik sau priklausąs individas, esu įmestas į tokį pasaulį, koks jis yra. Kvailai skamba! Juk jei aš būčiau absoliutus, aš įmesčiau pats save į pasaulį, prieš tai jį sukūręs pagal savo preferencijas, ir save susikurčiau tokį, kokį norėčiau matyti, ir man nereikėtų plastinės operacijos ar apskritai medicininės pagalbos.
Atrodo, kad žmonija vis dėlto nugalės COVID-19, tačiau labai norėtųsi, kad ta pergalė sukurtų prielaidas pasiruošti daug didesniems šiame amžiuje dar laukiantiems iššūkiams, kurie nors ir pridarys mums daug žalos, tikriausiai taps ir galimybe tapti geresne rūšimi.
