– Nikoleta, iki šiol džiuginai savo žurnalistiniais darbais, o štai dabar –  maisto tinklaraštis "Virtuvė N". Ar tik ne karantinas bus pasitarnavęs tokiam viražui?

– Tiesą sakant, viena koja virtuvėje gyvenu beveik visą savo gyvenimą. Kiek tik save prisimenu, vis kokia nors alchemija prie puodų užsiimdavau. Matyt, meilė gaminti maistą man užsikodavo vaikystėje. Kai buvau mažytė, mano tėvai turėjo restoraną, o aš daug laiko leisdavau jo virtuvėje. Pamenu, kaip nepaprastai įdomu man buvo viskas, ką veikdavo virėjos, o jos, matydamos mano plačias akis, kartais leisdavo kokią daržovę nuskusti ar kitą nediduką darbą mažytėmis rankytėmis nudirbti.

Tikiu, kad gaminti pirmiausia yra smagu, nepriklausomai nuo to, kiek patirties šioje srityje turi, ir norėčiau šią idėją perduoti pasauliui.

Turbūt tai įstrigo kažkur pasąmonėje ir greitai pavirto labai mėgstamu hobiu. Mama vis primena man, kai iš to paties restorano namo parnešė geldeles nuo jūros šukučių, o aš, tada gal penkiametė, pagaminau salotas ir jas tose geldelėse paserviravau namiškiams. Gal mama pagražina, bet tikina, kad tos salotos visai valgomos buvo (juokiasi). Man augant, žinoma, didėjo ir gaminamų patiekalų įvairovė.

Visuomet su malonumu paskaitau su kulinarija susijusius straipsnius, žiūriu laidas apie maistą – žodžiu, mielai vis sužinau ką nors naujo, ką galėčiau pritaikyti ir pati. Kadangi namuose daug gamindavau ir iki pandemijos, nepasakyčiau, kad karantinas pakoregavo mano įpročius maisto atžvilgiu. Kita vertus, dažnesnis buvimas namuose suteikė daugiau laisvo laiko, o tai ir paskatino pagaliau prisiruošti sukurti savo maisto tinklaraštį.

– Pastaraisiais metais maisto tinklaraštininkų itin smarkiai padaugėjo. Kaip manai, kuo turėtų skirtis patiekalai, kuriais verta dalytis su plačia auditorija, nuo tų, kurie džiugina artimuosius ir draugus?

– Manau, labai daug kas priklauso nuo platformos, kurioje tas tinklaraštis kuriamas, maisto pateikimo formos, bendros tinklaraščio nuotaikos. Instagrame seku vieną tinklaraštininkę, kurios dauguma patiekalų – kasdieniai ir paprasti, tačiau ji taip įtraukiančiai tą maistą savo storiuose sugeba parodyti, kad tikrai smagu pažiūrėti.

Pastaruoju metu gaminti pradėjo net tie, kuriems anksčiau virtuvė buvo terra incognita, todėl labai sveikintina, kad yra žmonių, rodančių sudėtingumu negąsdinančius receptus. Jei atsiranda, kam tokie patiekalai visoje plačioje tinklaraštininkų jūroje pasirodo įdomūs ir patrauklūs, tai kodėl jų neskelbus plačiajam pasauliui? Galų gale, juk ir auditorijų interesai skiriasi: viena įdomu gurmanui, pasiilgusiam restorano valgių, kita – mamai, auginančiai nevalgius vaikus, trečia – norintiems sveikiau ir liesiau gyventi, o ketvirta – absoliučiam virtuvės naujokui, kuris dar tik mokosi maisto gaminimo pagrindų.

– Tad kuriai auditorijai skirtas tavo tinklaraštis "Virtuvė N"?

– Visus receptus, kurie jau yra ar dar tik atsidurs tinklaraštyje, jungia vienas dalykas – visi jie įveikiami net ir tiems, kam gaminimas nėra vienas pagrindinių hobių. Be to, aprašinėdama receptus stengiuosi įtraukti ir bendresnių su maistu susijusių patarimų, kuriuos pati gamindama sužinojau.

O receptus pateikiu tų patiekalų, kuriuos valgau pati. Kai kurie jų –  paprastučiai, kiti –  sudėtingesni, yra ir labai sveiko maisto, ir valgių, tinkamų, kai norisi pasilepinti bei pernelyg neskaičiuoti angliavandenių ar kalorijų.

Tikiu, kad valgome pirmiausia akimis, todėl stengiuosi maistą serviruoti gražiai, daug dėmesio skiriu ne tik patiekalų skoniui, bet ir išvaizdai. Tinklaraštyje yra ir tokių patiekalų receptų, kuriuos daugelis užsisakinėja tik restoranuose, nors didelio profesionalumo jiems paruošti iš tikrųjų nereikia. Juk šiuo metu, kai esame pasiilgę progų skaniai pavalgyti, smagu susikurti restoraną savo namuose.

– Kas tave paskatino savo gaminamu maistu dalytis viešai?

– Mintis kurti tinklaraštį atsirado tarsi savaime. Mėgstu į svečius atėjusius bičiulius kuo nors vaišinti, o maniškiai draugai sukrenta į dvi kategorijas: arba visiškus virtuvės naujokus, kurių kulinariniai eksperimentai apsiriboja pieniškomis dešrelėmis, arba tokius pat išprotėjusius dėl gaminimo, kaip ir aš. Su pastaraisiais keičiamės įkvėpimais ar atradimais, dalijamės receptais. O štai iš tų, ne itin draugaujančių su maisto ruoša, neretai išgirsdavau: "Oi, aš tai tikrai taip nepagaminčiau", – bet kategoriškai atsisakydavau tuo tikėti. Užsidegdavo mano galvoje lemputė su užrašu "iššūkis" ir pasiūlydavau drauge pamėginti patiekalą pasigaminti – pasirodydavo, kad viskas įveikiama.

Labai džiaugiuosi, kad kai kurios mano draugės užsikrėtė aistra gaminti, o dabar jau ir pačios drąsiai eksperimentuoja. Tad vieną dieną sumąsčiau, kad galėčiau savaisiais patiekalais dalytis ne tik artimame rate, bet ir su platesne auditorija. Tikiu, kad gaminti pirmiausia yra smagu, nepriklausomai nuo to, kiek patirties šioje srityje turi, ir norėčiau šią idėją perduoti pasauliui. Kadangi du pagrindiniai mano pomėgiai – maisto gaminimas ir rašymas, pagalvojau, kodėl gi jų nesujungus?

–  Žinau, kad socialiniuose tinkluose seki nemažai maisto tinklaraštininkų, virtuvės šefų. Kaip apibūdintum dabartines maisto madas, tendencijas?

–  Šiandien savo ruoštais valgiais viešai dalijasi daugybė žmonių, tai daro ne tik tinklaraščiuose, bet ir įvairiose feisbuko grupėse. Pagrindinė tendencija – įvairovė ir apskritai išaugęs susidomėjimas kulinarija. Taip pat labai domimasi užsienio šalių, ypač tolimesnių, virtuvėmis.

Kaip ir aprangoje, maisto srityje taip pat būna sezono populiariausi, tam tikru metu ant bangos atsiranda koks nors produktas ar patiekalas. Pavyzdžiui, prieš metus labai išpopuliarėjo buratos sūris, su juo paruoštų salotų ar užkandžių galima buvo rasti bene kas antroje maitinimo įstaigoje, o pirmojo karantino metu visi kepė cinamonines bandeles. Dabar į populiarumo viršūnę sparčiai kopia gardieji kinų bao – jų receptą, beje, galima rasti ir mano tinklaraštyje.

– Šaltieji metų mėnesiai dažnam padovanoja papildomų kilogramų, o dar karantinas... Šaldytuvo duris varstome dažniau, nei reikėtų. Ar pati nesusidūrei su šiuo rūpesčiu?

– Tikrai nesu iš tų, kurie desperatiškai ieškotų mažiau kaloringų ar neriebių pakaitalų įprastiems produktams. Taip, nemaža dalis mano gaminamų patiekalų – sveiki ir nekenkia figūrai, bet bent jau šiandien neįsivaizduoju, kaip gyvenčiau, jei iš savo virtuvės tektų visiškai išmesti cukrų ar sviestą. Laikausi filosofijos, kad jei labai nori, tai ir reikia, svarbu tik jausti saiką. Mano galva, geriau suvalgyti mažą gabalėlį išsvajoto šokoladinio torto ir nuraminti jo prašantį vidinį balselį, nei iškeisti tortą į gerokai didesnį kiekį saldumynų be glitimo, cukraus ir beveik be kalorijų, kuris nei tau skanus, nei džiaugsmo teikia.

Visada kalbant šia tema prisimenu jau kokį dešimtmetį internete klajojantį koliažą su dviem 50-metėmis moterimis. Vienoje pusėje sveikos gyvensenos guru, rekomenduojanti vegetarizmą, vien ekologišką mitybą, organizmo detoksikaciją ir t.t., o kitoje – britų kulinarijos žvaigždė Nigella Lawson, kuri ir alkoholį vartoja, ir cigaretę sutraukia, valgo mėsą, sviestą, saldumynus. Jokiu būdu nenoriu girti žalingų įpročių, bet bent jau tame koliaže Nigella atrodo kur kas jauniau, gražiau ir sveikiau nei toji kita moteris.

Tad, sakyčiau, gyvenime svarbiausia pusiausvyra, o prie gražaus kūno labai smarkiai prisideda dar ir judėjimas, pozityvi pasaulėžiūra. Be to, maistas turėtų būti energijos ir džiaugsmo, o ne nuolatinės kaltės šaltinis. Jei niekada neleisime sau pasilepinti ir tik akylai skaičiuosime, kiek šilauogių galime suvalgyti, kad neviršytume dienos kalorijų normos, rizikuojame gyventi labai liūdną gyvenimą.

Mano pačios genetika nebloga, nesu linkusi lengvai priaugti daug svorio. Bet jei pajuntu, kad džinsų siūlės ėmė spausti, kuriam laikui tiesiog riboju angliavandenius, valgau mažesnėmis porcijomis ir dažniau, stengiuosi gerti daugiau vandens, sportuoti ir viskas greitai grįžta į ankstesnę situaciją.

–  Vis dėlto išpažink – kokios tavo saldžiosios nuodėmės?

–  Ne vien saldžiosios... Štai kad ir pomėgis vakarais filmą žiūrėti su užkandžių lėkšte, kurioje beveik visada galima rasti riebaus sūrio. Nesu didelė smaližė, bet jei lėkštėje priešais mane atsiduria gabaliukas gero tiramiso ar tikrai skanaus tortuko, proga pasinaudoju. Tik nuodėmėmis tų saikingų pasigardžiavimų nebūčiau linkusi vadinti. Na, argi gali dangiškas gabalėlis sūrio pyrago būti nuodėme, jei taip skraidina į rojų? (Juokiasi.)

Trys patiekalai iš tuno

Kadangi karantininės šventės bus kuklesnės, nei įprasta, o tradicijų laikytis vis vien norisi, Nikoleta nusprendė truputį pagudrauti ir iš vieno žuvies gabalėlio paruošti tris skirtingus užkandžius. Šalia tradicinių Kūčių patiekalų ji žada patiekti egzotiškų valgių iš žalio tuno. Tiesa, primena: prieš vartojant žalią tuną, dėl saugumo jį reikia kuriam laikui užšaldyti ir tik prieš gaminant atšildyti.

Tuno karpačas su mangais ir aitriosiomis paprikomis

(1 porcijai)

100 g tuno,

¼ prinokusio mango,

¼ aitriosios paprikos (didinkite ar mažinkite kiekį pagal tai, kiek aštrumo mėgstate),

1 saujos šviežių gražgarsčių,

¼ didesnio avokado,

1 šaukšto kedrinių pinijų,

½ šaukšto skrudintų sezamų aliejaus,

1 saujelės šviežių kalendrų lapelių,

1 skiltelės žaliosios citrinos,

druskos, pipirų.

Sausoje keptuvėje paskrudinkite kedrinių pinijų ir trumpam atidėkite. Kubeliais pasmulkinkite mangą, avokadą supjaustykite griežinėliais, pasmulkinkite aitriąją papriką. Gabalėlį užšaldyto tuno (patogiausia, jei jis bus pailgas ir apskritesnės formos) pjaustykite kuo plonesniais griežinėliais ir šiais išklokite lėkštę. Šiam darbui naudokite kuo aštresnį peilį. Ant tuno berkite gražgarsčių, smulkintą mangą, avokadą ir aitriųjų paprikų, pabarstykite skrudintų kedrinių pinijų. Pašlakstykite skrudintų sezamų aliejaus, pagardinkite druska ir pipirais, užberkite šiek tiek šviežių kalendrų lapelių. Patiekite su skiltele žaliosios citrinos ir, jei norite sotesnio užkandžio, pora riekelių skrudintos šviesios duonos.

Tuno tataki su wakame salotomis

(1 porcijai)

80 g šviežio tuno (pageidautina, kad gabalėlis būtų pailgo stačiakampio ar kvadrato formos),

šiek tiek sezamų sėklų tunui apvolioti (nebūtina),

4–5 šaukštai wakame salotų,

1 didesnio ridiko,

½ nedidelio obuolio,

2 šaukštų ryžių acto,

2 šaukštelių rudojo cukraus,

1 šaukšto sezamų aliejaus kepti.

Padažui:

½ šaukšto sojos,

½ šaukštelio smulkiai kapotos imbiero šaknies,

½ šaukštelio rudojo cukraus,

½ šaukšto žaliosios citrinos sulčių,

½ šaukštelio skrudintų sezamų aliejaus.

Sumaišykite ryžių actą su ruduoju cukrumi, plonais griežinėliais supjaustykite ridiką ir palikite acto bei cukraus mišinyje pamarinuoti apie 10 min. Per tą laiką pasiruoškite visas kitas sudedamąsias dalis. Sumaišykite produktus padažui, atidėkite. Tuną kruopščiai nusausinkite popieriniu rankšluosčiu, keptuvėje gerai įkaitinkite aliejų ir iš visų keturių pusių apkepkite tuną ant didelės kaitros. Kiekvieną pusę kepti reikėtų maždaug 30–45 sek. – turi apskrusti tik kraštai, o vidurys likti žalias. Apskrudintą tuną apvoliokite sezamo sėklose ir palikite atvėsti. Per tą laiką kubeliais supjaustykite obuolį. Kad obuolys greitai nepradėtų ruduoti, galite supjaustytus obuolio gabalėlius pusei minutės pamerkti į vandenį, kuriame ištirpinta keletas šaukštų medaus. Atvėsusį tuną labai aštriu peiliu pjaustykite maždaug pusės centimetro storio griežinėliais. Dėliokite patiekalą: klokite wakame salotų sluoksnį, ant jo dėkite tuno gabalėlius, pašlakstykite žuvį padažu. Šalia dėkite trumpai pamarinuoto ridiko griežinėlius ir smulkintą obuolį.

Tuno tartaras

(1 porcijai)

70 g šviežio tuno,

1 nedidelės violetinės bulvės (tikrai galima keisti ir įprasta bulve, tačiau su violetine patiekalas bus spalvingesnis),

¼ avokado,

2 šaukštelių konservuotų kaparėlių,

½– 1 šaukšto skrudintų sezamų aliejaus

1 šaukštelio sezamo sėklų,

1/5 žaliosios citrinos sulčių,

keletos lapelių kalendros,

½ šaukšto smulkiai kapoto laiškinio česnako,

šiek tiek alyvuogių aliejaus kepti,

druskos, pipirų.

Bulvę supjaustykite mažais kubeliais ir berkite į gerai keptuvėje įkaitintą šlakelį alyvuogių aliejaus. Pabarstykite druska ir vis pamaišydami kepkite apie 5 min., kol bulvės iš išorės apskrus, o viduje bus minkštos. Iškepusias palikite atvėsti ant popieriniu rankšluosčiu išklotos lėkštės, kad susigertų riebalų perteklius. Imkite kuo aštresnį peilį ir labai smulkiai sukapokite tuną. Kubeliais supjaustykite avokadą. Prie tuno berkite smulkinto avokado, bulvių, kaparėlių, sezamo sėklų, laiškinio česnako. Įspauskite žaliosios citrinos sulčių, pašlakstykite skrudintų sezamų aliejumi, pagardinkite druska, pipirais. Viską gerai išmaišykite. Jei norite gražesnio vaizdo, tartarą formuokite neaukšto cilindro forma. Tam galima panaudoti specialias kulinarines formas – žiedus arba paprasčiausią mažą dubenėlį. Patepkite vieną ar kitą indą iš vidaus trupučiu aliejaus, tuomet gausiai pridėkite tuno masės, paslėkite ir išlyginkite šaukštu bei, uždėję formelę ant lėkštės, atsargiai nuimkite žiedą ar dubenėlį. Puoškite šviežios kalendros lapeliais, patiekite su skrudinta mėgstama šviesia duonele.

Sugebėjome atsisveikinti gražiai ir abiem buvo aiški tų atsisveikinimų priežastis – nesvarbu, skirtingas požiūris į kertinius dalykus ar tiesiog atšalę jausmai. Bet kai pasiklausau, kas dedasi gyvenimuose tų, kurie ir šiandien ieško romantinių santykių, pasijuntu išimtimi. Atrodo, daugelis jaunesnės kartos patarimų, kaip užbaigti savo romanėlį, sėmėsi iš Paulo Simono dainos "50 ways to leave your lover" ("50 būdų palikti mylimąjį"). Pavyzdžiui, daug nediskutavus tiesiog atiduoti raktą.

Išeiti civilizuotai – nelengvas kelias. Bet vienintelis – garbingas.

Neseniai internetas juokėsi iš besiskiriančios M. Šedžiuvienės, kai ji pasakė, kad žmogų pažinsi tik per tokius procesus. Mintis ekstremali, bet, reikia pripažinti, tiesos yra. Kol esama intencijų būti kartu – cukrumi nubarstyti žodžiai ir vakarienės žvakių šviesoje, o jų liepsnoms užgesus, staiga dingsta ne tik žmogiškoji šiluma, bet ir elementari pagarba. Pagarba jam ar jai, savo pasirinkimui ir, galų gale, sau pačiam.

Nes, bent mano nuomone, jei jau leidai kitam patikėti, kad jis tau nuoširdžiai rūpi, turėk sąžinės ir atviromis kortomis žaisk iki galo. Taip, tai turbūt sunkiausias kelias. Gali būti, kad bus labai nejauku pradėti tą "mums reikia pasišnekėti" pokalbį. Galbūt ji ar jis ims pykti, verkti, o tu sėdėsi kaip kvailys ir nežinosi, ką daryti. Gal tave tuo metu keiks, o gal atvirkščiai, palinkės visokeriopos sėkmės ir dėl to jausiesi tik dar mėšliniau. Išeiti civilizuotai – nelengvas kelias. Bet vienintelis – garbingas. O negarbingų – daugybė.

Pamenu, kartą vaikščiojome su vienu pažįstamu ir kalba kažkaip pasisuko apie santykius, nutrūkusius, nes "tiesiog nebebuvo smagu". O jis ir skelia: "Žinai, norint viską baigti, imi ir padarai, kad būtų nelinksma." Čia tasai siekis bet kokia kaina nelikti blogiuku, kaltu, kuris ėmė ir paliko. Tai scenarijai, kai anksčiau normalus žmogus staiga tampa tikra rakštimi minkštojoje – priekaištaujančia, amžinai viskuo nepatenkinta, nuobodžia. Tokia, į kurią žiūri ir galvoji, gal piktoji dvasia įsikūnijo į anksčiau tau mielą ir dėmesingą asmenį? O vienintelis būdas ją išvaryti – kartu iš savo gyvenimo vyti ir to piktojo poltergeisto apsėstą kūną.

Anksčiau ar vėliau pritraukiame panašius į save.

Dar yra tie, kuriuos staiga ištinka sunkus metas arba jie suvokia, kad yra nepasiruošę rimtiems santykiams. Čia, kaip sakoma, seniausias triukas knygoje. Nekalbu apie atvejus, kai žmogų išties pasiglemžia depresija ir aplink niekas nebedžiugina arba ant pečių nugula tokios asmeninės problemos, kad išties pasimatymai atsiduria paskutinėje vietoje.

Kalbu labiau apie tuos, kuriems tie sunkūs laikai netrukdo žarstyti komplimentų, siūlyti drauge miegoti ar pilnais žandais kimšti su meile gamintus patiekalus. Bet štai horizonte atsiradus patrauklesniam variantui ar tiesiog nusprendus it bitelei paskraidžioti nuo vieno žiedelio ant kito, tie visa apimantys sunkumai smogia milžiniška jėga.

O populiariausias, bent jau pasiskaičius tam tikrus nusivylusių priešinga lytimi forumus, būdas – vadinamasis ghostinimas. Lietuviškai turbūt būtų vaiduoklio sindromas: čia žmogus buvo, čia nebėra. Kai išnyksta it dūmas, neblaškomas vėjo. Kai be jokios aiškios priežasties staiga nei skambina, nei rašo, nei kartu kryželiu siuvinėti siūlo. Na, toks Operos fantomas ar vaiduokliukas Kasparas, kaip jau kam mieliau. Pasipustantis padus ir paliekantis patį susiprasti, kad daugiau vaidentis neketina.

Apie šlykščius būdus, kaip atgauti vienišiaus statusą, galima pasakoti ilgai ir nuobodžiai. Nemažai prisiklausau tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties draugų pasakojimų, kuriuos galima būtų traukti į knygą: "Taip daryti nereikia." Nereikia, nes palieki kitą žmogų įskaudintą, spėliojantį ir abejojantį pačiu savimi, o kartu ir visa vyrų ar moterų gimine. Tik, manau, tokiems herojams svetimi skausmai menkai rūpi, nes svarbūs tik jie patys. Todėl galima tik priminti apie karmos egzistavimą. Juk anksčiau ar vėliau pritraukiame panašius į save.

Pagrindinis herojus, gan nihilistiškas vyrukas Karlas Alenas, gyvena liūdnai, gal net apgailėtinai. Kol vieną dieną papuolęs į asmeninio tobulėjimo seminarą meta sau iššūkį: nuo šiol kiekvienai pasitaikiusiai avantiūrai sakyti „taip“. Kaip ir reikėtų tikėtis, greitai jo kasdienybė pradeda keistis. Geryn.

Paradoksalu, bet gyvenimas nuo Holivudo filmų gan smarkiai skiriasi. Net panašu, kad realybėje problemos dažnai ir prasideda tada, kai mums nemieliems dalykams niekaip nemokame ištarti „ne“.

Kiekvienas pažįstame tokį žmogų gelbėjimo ratą, kuris padarys viską, ko jo paprašysi. O jei neturime, reikėtų susimąstyti, ar tik patys nesame tas samarietiškasis pažįstamas.

Kai prisimenu, kaip buvo ugdoma didžioji dalis mano kartos, ar matau, kaip auga nemažai dabartinių vaikų, viskas pro truputį darosi aiškiau. Kalbu apie visus tuos „padeklamuok eilėraštį svečiams“, „dalykis nauju žaislu su kiemo draugais“ ar „atsisveikindamas duok tetai bučkį“. Visai nesvarbu, kad eiliuodami priešais menkai pažįstamus suaugusiuosius jaučiamės žiauriai nejaukiai, žaislu iš pradžių norėtume atsidžiaugti patys, o nuo tetos nemaloniai trenkia svogūnais ir apskritai jos šiek tiek prisibijome. Nevykdančius tų prašymų mus gėdina ir įkalbinėja, kol galų gale vis vien nusileidžiame. O tada jau paskatinami ar pagiriami. Ir, matyt, tokiu būdu iš vaikystės į suaugusiojo suvokimą persimeta pasąmoningas įsitikinimas, kad geras esi tik tuo atveju, jei kartu ir patogus aplinkiniams.

Sakydama, kad kartais „ne“ ištarti yra tiesiog gyvybiškai svarbu, jokiu būdu neturiu galvoje rimtų pareigų ar jau duotų pažadų nevykdymo, nes štai ėmė ir pasikeitė nuotaika. Darantiems pastaruosius fokusus turbūt verda atskiras katilas pragare.

Kalbu apie kitus dalykus, tuos, kurių daryti tikrai neprivalome. Su kuriais taikstomės ar sutinkame iš mandagumo ar noro būti visiems ir visada geri, o paskui patys kenčiame. Apie įprotį, psichologų dar kartais priskiriamą vidurinio vaiko sindromui, kai taip smarkiai norime būti pastebėti, jog atiduodame nenormaliai daug savęs. Pavyzdžiui, valandomis nedrįstame mandagiai užsiminti užsisėdėjusiems svečiams, kad jau pavargome ir norime miego. Sutinkame sėdėti darbe iki išnaktų, nors už viršvalandžius niekas nemoka. Puoselėdami asmeninius santykius darome dalykus (tiek fiziškai, tiek dvasiškai), kurie mums nei malonūs, nei priimtini – iš baimės prarasti. Nieko nesakydami klausomės apkalbinėti mėgstančių bičiulių pletkų, nors girdėti juos bjauru. Organizuojame pompastiškas vestuves su visomis tetulėmis ir prieš dešimtmetį paskutinįkart matytais klasiokais, kai mieliau jaukiai pabūtume tik su pačiais artimiausiais. Paskoliname pinigų pažįstamui, iš kurio juos paskui reikia išsimušinėti dalimis mėnesių mėnesiais. Vardyti galima būtų dar ilgai.

Ir turbūt kiekvienas pažįstame tokį žmogų gelbėjimo ratą, kuris padarys viską, ko jo paprašysi. O jei neturime, reikėtų susimąstyti, ar tik patys nesame tas samarietiškasis pažįstamas. Mažai išimčių turinti taisyklė, kad tokie žmonės, nors ir degantys empatija bei įpročiu padėti, retai būna laimingi. Nes norintys pasinaudoti tuo gerumu aplimpa it musės. Ir tuomet tie nuolatiniai „taip“ sakytojai pasijunta kaip Zobovo meškutės ankštame narve, iš visų pusių pro grotas badomos prisiimtų įsipareigojimų lazdomis, atsakomybėms skaudžiai spaudžiant šonus. O žongliruodami troškimu įtikti visiems ir visada, jie nuvilia bei apleidžia svarbiausią žmogų – save pačius.

Nes nors smagu, kai aplinkiniai tau šypsosi, pagiriamai plekšnoja per petį ir vadina šaunuoliu, kuris išgelbės pasaulį, tai neturėtų būti pasiekiama aukojant asmeninę gerovę. Kad ir kaip aplinka gali imti įtikinėti atvirkščiai, nėra nieko savanaudiško ar amoralaus kartais tiesiog atsisakyti daryti tai, ko nenori. Tai absoliučiai pakankama priežastis savęs neprievartauti. Gal ėmus taip elgtis ir kyla rizika iš aplinkos iškratyti vieną kitą mėgėją užsiropšti ant kupros. Užtat imi geriau pažinti save. Ir tuos, kuriems rūpi iš tikrųjų. Nes tam pagaliau atsiranda ir laiko, ir jėgų.

Vieni garsiausiai piktinasi. Sako, kad tuoj ir orą apmokestins. Kiti džiaugiasi naujiena – gal sumažėjus tų, kurie ten automobilius ištisomis paromis nemokamai laiko, nebereiks it rykliams sukti ratais aplink aikštelę, kol rasi vietą prisiparkuoti. Iš tikrųjų keista gal tik, dėl to, kad kol ramiausiai užkardais apsitvėrė nemažai didesnių miesto stovėjimo aikštelių, jokios polemikos nebuvo girdėti, o štai kritus kone paskutiniam Mohikanui Nemuno pakrantėje – sujudimas. Matyt, kaip dažnai pasitaiko, tiesa kažkur per vidurį.

Pažiūrėjus, kiek procentų tikrai nepigių automobilių važinėja didmiesčių gatvėse, gali pagalvoti, kad atlyginimais lenkiame Šveicariją.

Logiška, kad darbuotojams, nesvarbu, ar dirba jie nedidelėje maisto prekių parduotuvėje, ar prekybos ir pramogų milžine, mašinos laikymas turi būti nemokamas. Vienas aspektas – finansinis, kitas – paprasčiausias saugumas. Norisi tikėti, kad dauguma prekybos ar verslo centrų mąsto taip pat ir savo darbuotojų neskriaudžia. Kitas dalykas – tų užkardų funkcionalumas. Kai kurios aikštelės, ko gero, pataupė technikai, tai dabar toji eina iš proto: tai numerių nesugeba nuskaityti, jei sustojai ne centimetro tikslumu ant linijos, tai įleisti ar išleisti nesiteikia. Teko patirti nuotykių vieno Savanorių prospekto daugiabučio aikštelėje, kur ne tik užkardas veikia pagal savo paties nuotaiką, bet ir kontaktinio numerio ant jo nenurodyta: "Neišleidžia – gaudyk vėją laukuose!"

Bet kažkas kužda, kad šios problemos nėra tai, dėl ko į tą nemokamo stovėjimo laiko ribojimą būtų šitaip jautriai reaguojama. Pamenu, mokantis centre įsikūrusiame universitete, gal koks ketvirtadalis studentų automobiliais atvažiuodavo iki "Akropolio", o paskui ateidavo į visą ar bent pusę dienos vykstančias paskaitas. Jau neminint, kad kai kurie ta aikštele, it nemokamu personaliniu kiemu su vaizdo stebėjimo kameromis, sugeba pasinaudoti dar ilgiau – pavyzdžiui, išvykdami į kelionę. Džiaugsmo iš to yra nebent aplinkinių namų gyventojams, nes mažiau gudruolių neapmokamų vietelių ieško svetimų namų kiemuose, tad rečiau tenka vėluoti į darbą, nes tavo automobilis buvo užstatytas ar jį įbrėžei milimetrais laviruodamas iš nuosavo garažo.

Jei atvirai, man apskritai keistokas lietuvių santykis su automobiliais. Įdomus pats prioritetizavimas. Štai gyvena žmogus sename, neremontuotame vieno kambario bute ar apskritai pas mamą, užtat kieme stovi jo šventas apynaujis BMW. Pažiūrėjus, kiek procentų tikrai nepigių automobilių važinėja didmiesčių gatvėse, gali pagalvoti, kad atlyginimais lenkiame Šveicariją. Ir skirtis su automobiliu daugumai taip skaudu, kad kai kurių net "dviejų promilių kondicijoje" į taksi neįsodinsi. Mane pažįstami dažnai nužiūri kaip ateivį, nes nors turiu automobilį ir vairuoti mėgstu, į kitus miestus, jei daiktų nedaug, dažnokai vykstu autobusu arba traukiniu. Sunku jiems paaiškinti, kad tiek laiko, tiek pinigų prasme man efektyviau kelionėje padirbėti kompiuteriu, o ne nuobodžiauti spūstyse sumokėjus keliasdešimt eurų už benziną.

Ir turint galvoje šitokią žmonių meilę automobiliams, akių nebadyti negali tam tikri paradoksai. Pavyzdžiui, taupoma pilant į juos nekokius degalus, taisyti vežama pas neaiškų meistriuką, ratai bildinami beieškant vietos tarp svetimo duobėto kiemo kraterių. O kalbant apie pasipiktinusius, kad po keturių valandų nemokamo stovėjimo prie PLC teks pradėti mokėti, tarsi ir savaime kyla klausimas. Kodėl negaila kine pirkti spragėsius, už kuriuos lupama velniai žino kiek kartų daugiau negu savikaina, kodėl net akys nesumirksi čiumpant madingą šaltą kavą (vėlgi, savikaina palikta kažkur už horizonto), bet euras ar du už papildomą stovėjimo valandą – svieto pabaiga?

Neseniai akys užkliuvo už laiško, viešai paskelbto viename portale. Moteris skundėsi, kad per draugo vestuves josios sutuoktinis tokį tostą skėlė, kad tik po šventiniu stalu slėpkis – garsiai gailėjo jaunikio, nes šis po vestuvių amžiams praras laisvę. Panašios "tautosakos" apstu visur, kad ir bernvakarių tradicijos. Būrelis įraudusių vyrukų atlieka idiotiškas užduotis, litrais plempia degtinę, džiaugiasi striptizo šokėjos pasirodymu ir apskritai elgiasi taip, lyg ne į santuokinį gyvenimą, o paskutinę kelionę bičiulį išlydėtų. Matant visa tai kyla elementarus klausimas: nejaugi 2019-aisiais prie altoriaus taręs "Taip" pasižadi nuo šiol gyventi lyg kalėjime?

Amžinas vaikščiojimas susikibus it kokiems krabams žnyplėmis anaiptol nėra sveikos draugystės receptas.

Nuo tada, kai išvykti iš šalies man nebereikia tėvų leidimo, bent kartą per metus šia teise pasinaudoju. Viena. Nes net ir tada, kai turi mylimą žmogų, su kuriuo tau labai gera, į naudą kartais keletą dienų turėti tik sau. Ir, žinote, labai keista, bet pirmas dalykas, kurio paklausia sutikti žmonės tokių atostogų metu: "O tai kaip tave draugas vieną išleido?" Iš pradžių juokdavausi, nes apskritai vargiai suprasdavau, kaip šviesaus proto pilnamečiui galima ką nors drausti. Ypač, jeigu tai tiesiog išvyka, o ne pasisėdėjimas pirtelėje su "The Chippendales". Paskui darėsi pikta dėl tokio požiūrio, nes kai kurie iškart traktuoja bet kokią atskirą nuo antrosios pusės veiklą kaip būtinai įvyksiančią neištikimybę. Lyg, kaip toji vištelė, žengusi žingsnį už kiemo ribų, pamirši, kur namai. Ir, vykdama į Graikiją, moralines vertybes paliksi kartu su žieminiu paltu kabėti spintoje.

Kuo vyresnė darausi, tuo geriau suprantu, kad amžinas vaikščiojimas susikibus it kokiems krabams žnyplėmis anaiptol nėra sveikos draugystės receptas. Atvirkščiai. Jei sunerimstame, nes mylimas žmogus susitinka su draugais, parankėje nesivesdamas mūsų, ar tai nėra ženklas, jog patys už santykių ribų savęs nematome kaip asmenybių? Jei pikta, kad antroji pusė gerai praleis laiką be mūsų, gal tai signalas apie baimę, kad esame nuobodūs ir vieną dieną dėl to būsime palikti? Visi tie priekaištingi verkšlenimai "Na, ir praleisk puikiai vakarą be manęs!" tėra egoizmas, nepasitikėjimas savimi ir patologinis kito savinimasis, o ne meilė. Nes laisvė apskritai nėra tas dalykas, kurį kitam galime suteikti ar iš jo atimti vien dėl to, kad šis mus myli.

Ir, pasakysiu dar vieną dalyką, kuris daug kam nepatiks. Jei kas ir stumia į nuklydimus, tai būtent nuolatinė kontrolė ir draudimai. Nes jei tik kartą metuose gauni indulgenciją su draugais pažvejoti, tai ir gaudyti norisi nebe lydekas. Čia panašiai, kaip tie tėvai, iki pilnametystės neleidžiantys savo atžalų nakvoti pas draugus, nes taip "visiems bus ramiau". Ne nuostabu, bet būtent jų vaikai, per kažkokį stebuklą ištrūkę, klasiokų vakarėliuose pirmi eina apkabinti klozeto. Taip, kai tik įsimylime, norisi nuolatos būti drauge. Bet ilgalaikėje perspektyvoje tai panašu į sugadinamas mėgstamas dainas – kai mums itin patinka naujai išgirstas kūrinys, jog imame šio be perstojo klausytis valandų valandomis, kol jis įkyri iki gyvo kaulo.

Taip, santykiai, o ypač santuoka, yra įsipareigojimas. Įsipareigojimas kitą žmogų gerbti, palaikyti, atsiradus negandų, stengtis jas įveikti drauge. Bet ne amžinas leidimas sutuoktiniui reguliuoti, kokio ilgio šiandien bus mūsų pavadėlis. Nes ilgai nelaisvėje niekas nesijaučia laimingas.

Jos paauglystės laikais, kai visi skanėstai iš užjūrio buvo kažkas neragauto ir įstabaus, į gimtojo miestelio krautuvę pirmąkart užvežė "Bounty", "Mars" ir "Snickers" batonėlių. Išgirdę grandiozinę naujieną, jiedu su broliu ilgai sprendė, kuris kokį šokoladuką pirks, kol galiausiai sutarė – "Snickers" jam, o kokosinis "Bounty" – jai. Spausdami delniukuose pinigus vaikai nuėjo į parduotuvę, nusipirko išsvajotus saldumynus ir parsinešė namo. Varto rankose, atplėšti nedrįsta, tik staiga mergaitės veide pasirodo žiaurus nusivylimas – jos "Bounty" per vidurį sulūžęs! Bėgte atgal parduotuvėn, pardavėja bando keisti "nekondicinį" šokoladuką į kitą, bet ir tas, jaučiasi per pakuotę, perlūžęs. Ir taip visa dėžė! Dabar iki ašarų juokinga pagalvojus, kiek patirta streso dėl neragauto importinio batonėlio, nes nė minties nebuvo, kad šis specialiai galėjo būti padalytas į dvi dalis.

Tikiu, smagių pasakojimų ir nostalgiškų prisiminimų iš laikų, kai atrodė, jog Britney Spears su Justinu Timberlake’u kartu bus amžinai, turi kiekvienas mano kartos atstovas. Vien jau ko verti mažyčiai MP3 grotuvai, į kuriuos tilpdavo vos keliolika dainų, stebuklui prilygstančios kuprinės su tos pačios, anuomet dar žvalaus ir tyro veido, B.Spears atvaizdu ar išsvajotasis "Danone Fantasia" jogurtas, kur atskirose indelio dalyse puikavosi jogurtas ir džemas. Žinoma, turbūt ir vyresnių kartų atstovai papasakotų savo perliukų: vieni apie stovėjimą atskiromis merginų bei vaikinų eilėmis šokiuose, laukiant, kol patinkantis berniukas pakvies šokti, kiti – apie legendinį "Astros" kepsnį ir naujausiam mersedesui prilygusius žiguliukus.

Vis susimąstau, kodėl kone visi mes, kuriems jau kokie 25-eri ar daugiau, šitaip nostalgiškai prisimename praėjusius laikus? Kodėl išmaniosios televizijos, siurblių robotų ir tuomečius kompiuterius atminties talpa pralenkiančių telefonų laikais ilgimės visų tų pirmųjų žingsnių tobulėjimo bei plačiojo pasaulio link? Ir vienintelis besiperšantis logiškas paaiškinimas: ilgimės ne deficito, ne vis atsirandančių ir mus nustebinančių naujienų, o paprasčiausiai savęs. Tokių, kokie kadaise buvome, – gebančių nuoširdžiai stebėtis, to pirmųjų patirčių žavesio.

Ilgimės ne deficito, ne vis atsirandančių ir mus nustebinančių naujienų, o paprasčiausiai savęs. Tokių, kokie kadaise buvome, – gebantys nuoširdžiai stebėtis.

Šiandien tokiuose pliažuose, kaip garsiojoje "Bounty" reklamoje, deginomės jei ne patys, tai bent jau kas nors iš pažįstamų.  Ir tai anaiptol nereiškia, kad aplink vien tik milijonieriai. Ilgiau paieškojus pigių skrydžių, nukeliauti į bet kurį pasaulio galą – ne brangiau negu paatostogauti Nidoje. Lygiai taip pat, kaip paragauti egzotinių vaisių ar apsirengti jei ne tiesiai nuo "Balenciaga" podiumo, tai bent jau ją beveik identiškai kopijuojančių masinės mados ženklų drabužiais. Be to, visam šiam gėriui daromės ir itin kritiški – net ir ragaudami kokteilį, kurio nė pavadinimo prieš dešimtmetį nebuvome girdėję, jau žinome, kad šįkart jis suplaktas su ne to, kurio reikėtų, gamintojo toniku. Žodžiu, kaip rašė I.Koncevičiūtė savo žymiajame, vienus sužavėjusiame, o kitus baisiai papiktinusiame feisbuko įraše, tikrai seniai karo nebuvo.

Ir iš esmės dėl to nieko nėra blogai. Atvirkščiai – plati paslaugų ir produktų pasiūla, galimybės pamatyti pasaulio bei suprasti, kas tau patinka, o kas ne, suteikia laisvę. Ne tik pasirinkimo, bet ir šanso būti pačiam savimi, tokiam, kokiam tau būti patinka. Suprasti, koks būti nori. Tik čia, it kokio holivudinio filmo pirmosiose scenose parodomajame kontrakte, popieriaus lapo apačioje, mažytėmis nematomomis raidėmis prie žvaigždutės įrašyta papildoma sąlyga. Kad visa tai neštų gėrį, o ne apatiją, nuobodulį ir nusivylimą, reikėtų neišbarstyti gebėjimo džiaugtis it naiviam vaikui dešimtajame dešimtmetyje pamačiusiam MTV kanalą. Nes nėra didelio skirtumo, skanauji "Bounty" ar slyvų kauliukų grietinėle pagardintą ganašą. Svarbiausia, kad širdis nebūtų surambėjusi ir gebėtų tuo pasimėgauti.

Bulvarinės naujienos tam tikra prasme man visuomet priminė pornografiją. Ne tik dėl vojeristinio prieskonio, bet ir todėl, kad nors retas išdidžiai prisipažins jas skaitantis, statistika byloja priešingai. Kol gero tono ženklas yra po asmeninėmis garsenybių istorijomis spaudoje paburbėti "O kam tai įdomu?", tarp skaitomiausių naujienų atsiduriantys pranešimai apie skyrybas ir neištikimybę įrodo – įdomu daugumai. Ir labai.

Štai žiniasklaida jau kurį laiką, nusitaikiusi į kelias pramogų pasaulio poras, desperatiškai ieško užuominų, atsakysiančių į klausimą, opesnį negu kietosios dalelės ore ar girtos gimdyvės: "Tai skiriasi jie ar ne?" Tokios temos visuomet rasdavo savo skaitytoją, tad nieko naujo, kad skiltelę turi net ir respektabiliuose leidiniuose. Tačiau kol bent didžioji dalis dirbančiųjų žiniasklaidoje laikosi tam tikrų etikos normų, užaugti spėjo kita – neprognozuojama ir nevaldoma – pabaisa.

Šiandien veikia ištisi internetiniai forumai, skirti knistis po nešvarius lietuviškųjų žvaigždučių skalbinius. Čia kas tik nori gali incognito skleisti neva nugirstų asmeninių pokalbių detales, skelbti tariamų meilužių vardus (kad norintieji galėtų įvertinti feisbuke, ar verta nuodėmės) ir dalytis liudijimais, kaip kelių vaikų tėvas dūko orgijose su kitais vyrais. Akivaizdu, kad dauguma tų kalbų – šlykštūs per daug vaizduotės ir per mažai veiklos turinčių kvailių išsigalvojimai. Tik vargu ar fantazijų herojams nuo to maloniau. Dar galima viską nuleisti juokais, kai namo grįžti į laimingą šeimą, bet sunku net įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmogus, jei ne tik byra santuoka, bet dar ir kiekvienas patvorio amsius dalijasi savo spėjimais, kodėl taip nutiko.

Gyvename visuomenėje, kuri įsivaizduoja, kad jei jau esi iš šou pasaulio, visas tavo gyvenimas tėra šou. Kad tu klounas, dirbantis be išeiginių, net jei šiandien ir liūdnasis.

Nes normalioms poroms paprastai skauda, kai išyra ilgai kurtas ryšys. Net jei išsivaikštoma geruoju, niekam nėra smagu dalytis būstus, vaikus ir prisiminimus apie laimingą praeitį. Taip, pasitaiko tokių, kuriems kiekvieną skyrybų teismo posėdį knieti perpasakoti visam pasauliui. Bet adekvatiems žmonėms, nepriklausomai nuo to, jų veidą atpažįsta dešimtys ar milijonai, tokiu gyvenimo periodu daugiau negu bet kada norisi ramybės ir privatumo. Tik šiandien be proto sunku tai gauti. Gyvename visuomenėje, kuri įsivaizduoja, kad jei jau esi iš šou pasaulio, visas tavo gyvenimas tėra šou. Kad tu klounas, dirbantis be išeiginių, net jei šiandien ir liūdnasis.

Priežasčių, kodėl kažkur pakeliui į žodžio laisvę dingo atsakomybė už jį, greičiausiai ne viena. Visų pirma, kai dalis tautos pratusi nubusti ir užmigti su mylimais ar nekenčiamais influenceriais, užgimsta iliuzijos, kad to žmogaus gyvenime esi tiek pats svarbus, kiek ir jis tavajame. Tada užtenka įžūlumo dalyti neprašytus patarimus, kuri plaukų spalva ir katras vyras geriausiai tinka garsenybei. Kitas dalykas – amžinas noras pasiguosti, kad tavo gyvenimas – ne toks jau blogas. Tai daryti daugumai paprasčiau ne sprendžiant savas situacijas, bet baksnojant į svetimas, gal net problemiškesnes. Geriausia, kai tos bėdos ištinka garsius, gražius, turtingus. Na, čia iš serijos, jei jau Beyonce vyras neištikimas, tai kam man su tuo savo Petru dėl jo posūkių kairėn draskytis?

Prieš daugiau negu dešimtmetį pasaulį apskriejo vlogerio Chriso Crockerio filmukas, kuriame jis ašaringai prašė palikti Britney ramybėje (Leave Britney alone! – angl.). Žinoma, tai liko nors dėmesio sulaukusiu, bet neišgirstu klyksmu tyruose. Panašiai turbūt bus ir pas mus – kad ir kiek garsūs žmonės prašys gerbti jų privatumą, vis vien atsiras tokių, kurie ant pleškančių santuokų čirškins šašlykus ir skleis naujus gandus. Nes, deja, tik jais dar kažkam ir gali būti įdomūs.

Štai turiu pažįstamą, kuri jau kokius septynerius metus neatranda laiko sau. Teisybės dėlei, neatrado turbūt ir anksčiau, bet tada dar nebuvome bičiulės. Kiek probėgomis susitinkame, visuomet pajuodusiais paakiais, ties nervinio išsekimo riba ir maitinanti save, o kartu aplinkinius, pažadais. Iš pradžių – apie vieną diplomą, paskui – apie antrą, vėliau buvo svajonių darbas, paskui kitas – geresnis. Tie pasižadėjimai visuomet suręsti pagal tą pačią formulę: "Kai jau į šį kalną užkopsiu, tada pagaliau pailsėsiu ir pasidžiaugsiu tuo, ką turiu. Nes dabar tam tiesiog neturiu laiko."

Pastebėjote, kad vaikystėje rašytus mamos raštelius ko nors nenuveikti pakeitė burtininkiška frazė: "Neturiu laiko." "Neturiu laiko pabendrauti su draugais", "Neturiu laiko atostogoms su šeima", "Neturiu laiko nueiti pas psichologą, nors gyvenimas virto ištisa kančia", "Neturiu laiko pasitikrinti sveikatą"... Tai turbūt užvis liūdniausia, nes kai to laiko galiausiai atrandi, gali sužinoti, kad ne marios jo ir beliko.

Kaip ir didžioji manosios kartos dalis užaugau su serialu "Draugai". Jame buvo viena kiek neurotiška veikėja Monika, kuri taip brangino savo indų servizą, kad jį laikė labai ypatingoms progoms – na, pavyzdžiui, Anglijos karalienės vizitui. Juokėsi milijonai žiūrovų, bet ir patys elgiasi panašiai. Tos šventinės lėkštės dulka kone kiekvienos šeimos indaujoje, kol būna ištraukiamos porąkart per metus. Kaip ir tas gražus bei neprotingai brangus peniuaras, stalčiuje laikomas Valentino dienai ir vedybų metinėms. Panašiai pas daug ką laikomi dar ir geri žodžiai, nuoširdūs pokalbiai ar realus svajonių siekimas. Nes dabar nėra laiko, į šonus baksnoja darbai ar tiesiog nėra progos.

Jei negali prisiminti, kada iš tikrųjų stabtelėjai, giliau įkvėpei oro ir jauteisi laimingas, gal metas lėkščių, peniuarų ir žmogiškos šilumos nebesaugoti ypatingai progai.

Taip, būna tokių ruožų gyvenimo kelyje, kai nuo riedėjimo tempo ir duobių norisi tik užsimerkti ir tvirčiau įsikibti. Bet jei negali prisiminti, kada iš tikrųjų stabtelėjai, giliau įkvėpei oro ir jauteisi laimingas, gal metas lėkščių, peniuarų ir žmogiškos šilumos nebesaugoti ypatingai progai? Kol dar tebeturi, kas šiais dalykais pasidžiaugs kartu.

J.Lennono dainoje, skirtoje sūnui, buvo ir kitos eilutės: "I can hardly wait to see you come my age, but I guess, we’ll both just have to be patient" ("Laukiu nesulaukiu pamatyti tave savojo amžiaus, bet tam abiem mums prireiks kantrybės"). Tolimesnę tragišką genialiojo bitlo istoriją žinome turbūt kiekvienas. Sunku nuspręsti, kiek tiesos frazėje "kantrybė – dorybė", o kiek Ambrose'o Bierce'o citatoje: "Kantrybė – nežymi nevilties forma, pateikiama kaip vertybė." Bent jau aš apie tai pagalvoti planuoju arbatą plikydama gražiausiame porceliano puodelyje – nelaukdama ypatingos progos.

Programų, kaitinančių sofos entuziastų aistras, yra tiek, kad tik spėk rinktis. Nuo "Oskarų" teikimo ceremonijos kino gurmanams iki saldžiabalsių vaikučių išsiilgusiems "vajezau, kaip miela!" faktoriaus. O kur dar kasmetės atrankos į "Euroviziją", dažnoje kompanijoje virstančios proga susirinkti draugėn ir kramsnojant traškučius palaikyti savuosius favoritus? Ir, žinote, kalbant apie tokio tipo konkursus, labiausiai stebina du dalykai.

Pirma, kaskart gali įsitikinti, kad posakis "Nugalėtojų niekas neteisia" tėra melas. Dar tebevykstant atrankoms, žiūrovai, staiga tapę muzikos ekspertais, žinovo tonu aptarinėja pasirodančiųjų balso galimybes, charizmą, sceninę išvaizdą. Piktesnieji nevengia prikišti žmogui, atėjusiam, šiaip jau į dainų konkursą, kreivų dantų ar netradicinės orientacijos. Ir visai nesvarbu, ką nusprendžia tauta (kartu su komisija), visada atsiranda tokių, kurie, užuot pasidžiaugę, drabstosi putomis, rėkia apie neteisybę bei sąmokslo teorijas. Paradoksalu, kad neretai garsiausiai rėkia tie, kurie savuosius favoritus skatino tik minčių galia, o paimti į rankas telefono ir atiduoti apčiuopiamą palaikymo balsą, nesugebėjo.

Iš tokio universalaus žinojimo, kuris vaikas turi daugiausia šansų užaugęs tapti megažvaigžde, koks režisierius nusipelnė garbingosios statulėlės ar kuris atlikėjas turi realiausius šansus "Euroviziją" kitąmet partempti į Vilnių, galima pagalvoti, jog tvirtą nuomonę turime visada. Tačiau anaiptol. Netikite? Paklauskite dešimties pažįstamų, už ką balsuos šiek tiek svarbesniame konkurse, kuris jau ne už kalnų. Paskui paklauskite, kodėl.

Turiu įtarimą, kad gebančių adekvačiai atsakyti procentas bus tikrai mažesnis negu tvirtai žinančių, kuri daina pakerėtų Europą. Tik reikalas tas, kad, net jei per stebuklą laimėtume "Eurovizijos" auksą, iš esmės paprasto lietuvio gyvenime niekas nepasikeistų. Na, taip, savaitė šaršalo ir turistų antplūdis taptų gaivaus oro gurkšniu sostinės maitinimo ir nakvynės įstaigoms. Dargi galėtume ilgus metus girtis tuo laimėjimu, lyg jis būtų mūsų asmeninis nuopelnas. Bet tai – kaip ir viskas. Daugiau globalių pokyčių – jokių. O štai kiek visko pasikeisti gali, priklausomai nuo to, kur kryžiuką biuletenyje užbrauksime prezidento rinkimuose, baisoka pagalvoti. Ypač, kai nemaža dalis piliečių renkasi vien pagal tai, ar gražiai kandidatas dainuoja.

Kai pagalvoji, "kas blogiausio gali nutikti?", tada jau nebe taip ir bijai.

Neseniai autobuse teko nugirsti dviejų šalia sėdėjusių vyrukų diskusiją, ką reikia rinkti prezidentu. Šiaip jau nemėgstu klausytis svetimų pokalbių, bet kai rėkia per visą dviaukštį autobusą, nori nenori žmogus suklūsti. O ir negirdėti sunku, kai argumentuojama taip, kad sunkiai laikaisi nepaklausus, ar vaikystėje žmogučio mama ant vonios plytelių nenumetė. Galva žemyn. Dviejų draugelių politinio dialogo fone susižvalgėme su priešais sėdinčia bendrakeleive ir abi vos sulaikėmė juoką, kylantį dėl beviltiškumo. Retas atvejis, kai jauti galįs skaityti nepažįstamojo mintis, bet, tikiu, abi galvojome tą patį: a) ir tai šneka žmonės, kuriems lytis a priori per amžių amželius suteikė balsavimo teisę, kai mums teko už ją kovoti; b) jei dauguma tokių iš vakaro neužgers ir balsuoti nueis, dar ir kitas demokratijai būdingas teises galime prarasti.

Turintiems nerimo sutrikimų psichologai pataria veiksmingą praktiką – įsivaizduoti "katastrofišką scenarijų". Kai pagalvoji, "kas blogiausio gali nutikti?", tada jau nebe taip ir bijai. Tai, manau, gali pasitarnauti ne vien žmonėms, kuriems baimė neleidžia išeiti į parduotuvę, bet ir tiems, kuriems nežinojimas už ką balsuoti ausin pakužda mintį neiti balsuoti apskritai.

Nežinau, kaip jus, bet mane labai gąsdina įmanomi scenarijai išrinkus kai kuriuos kandidatus. Nes jei toliau nuoširdžiai domėsimės vien rinkimais "duonos ir žaidimų" kategorijos konkursuose, liūdnasis agurkų sezonas užderėti gali ilgam.

Turbūt noras atrodyti geresniam, negu esi iš tikrųjų, – daugiau ar mažiau natūralus kiekvienam mūsų. Gajus jis ne vien romantinių santykių srityje. Štai, kad ir darbo pokalbiai, kuriuose visi tik ir dega noru tobulėti, spinduliuoja motyvaciją didinti įmonės apsukas ir įplaukas, o po kelių mėnesių jau patys tik plaukioja it bejausmis planktonas maršrutu kabinetas–kavos aparatas. Nekart rašiau ir apie socialinius tinklus, kur dauguma publikuoja laimingiausias akimirkas, o stebėtojai paskui bodisi savo gyvenimo, nė iš tolo neprimenančio paveiksliukų iš Maldyvų. Ir vis tik, naudinga nubrėžti ribą tarp nekenksmingo pasisukimo gražesne puse bei absoliučiai kitokio alter-ego generavimo, mezgant kiekvieną naują pažintį.

Štai, pavyzdžiui, viena priežasčių, kodėl egzistuoja automobilių nuomos kompanijos – pasimatymai. Ir bent jau man tikrai netelpa į galvą, ko šituo siekiama? Na, dar gerai, jei kliauniesi mąstymu "ant ko gaudai, tas ir kimba", tikėdamasis, kad atriedėjus blizgančiu BMW, romantiška vakarienė baigsis pusryčiais į lovą. Bet kas tada, jei mergina pabendrauti norėtų ilgiau negu vieną vakarą? Kaip ji jausis galiausiai sužinojusi, kad jaunasis oligarchas iš tikrųjų niekur nedirba, gyvena su mama, kuri ir sušelpia viešojo transporto bilietėliams? Ir baisu ne todėl, kad dėl brangių "lietnykų" vyrais susidomima. O dėl to, kad jaustis apgautam – šlykštu.

Bet ne vien vyrukai mėgsta tapti Davido Koperfildo pasirodymų vertais iliuzionistais. Pavyzdžiui, niekada nesupratau tikslo naujai simpatijai skiesti apie tai, kad neturi žalingų įpročių, charakteris auksinis ir tenkina neįpareigojantys santykiai. Ypač, jei dūmini kaip kaminas, šiaip nebloga ragana esi, o dar turi tikslą ištekėti iki ateinančių metų. Tai, beje, ne kokie atskiri beprecedenčiai atvejai, o kai kurių žmonių kasdienis įprotis. Pamenu, kartą net teko važiuoti pas pažįstamą merginą marinuoti vištos sparnelių. Išrinktajam prisigyrė, kaip skaniai gamina, o iš tikro, net sumuštinį sutepti – iššūkis. Juokinga iki ašarų, bet kartu ir graudoka. Nes net ir nekaltas melas anksčiau ar vėliau išlenda. Ir skaudžiai bado panages.

Ilgokai laužiau galvą, kokia tai mistika: kai čiustijiesi tris valandas, nepadarai tokio įspūdžio, kaip ateini pavargusi ir nužliumbtomis pandos akimis, sužavi. Kad labiau patraukia žmones nusiteikusi "ai, kaip bus, taip" ir kalbėdama, kas ant liežuvio galo, o ne tada, kai cituoji F.Dostojevskį. Kad rimti santykiai užsimezga tada, kai toli gražu nesi geriausia savo pačios versija. O paskui pradėjo aiškėti – apsimetinėjimas atbaido kur kas labiau negu neužmaskuotas spuogelis. Žavesnis tikras juokas, o ne suvaidintas subtilus šypsnis. Net jei žvengi kaip arklys ir dar pasikriuksi. Nes jis – tikras. O tikri žmonės šiandieniame iškamšų muziejuje – nykstanti rūšis.

Turbūt dažnas yra susidūręs su baime, kad jo ar jos niekada niekas nepamils. Ir tada kai kurie nusprendžia apsimesti kažkuo kitu, vertesniu simpatijų. Apsimetinėja iki absurdo – išgalvotų istorijų, kvėpuoti neleidžiančių korsetų po suknelėmis ir pavogtų nuotraukų. Ir net sunku įsivaizduoti, koks varganas šitokių žmonių gyvenimas. Nes jei pagaliau ir sulauki išmaldautų dėmesio trupinių, giliai širdyje puikiai žinai – šis dėmesys skirtas ne tau. Jis, lygiai toks pats butaforinis kaip ir imituojamas žavesys. Nes iš tikrųjų mylima yra nepaisant realių netobulumų, o ne už suvaidintus pliusus.