Jai buvo 80 metų.

Apie jos mirties priežastį kol kas neskelbiama.

2020 metais žydų kilmės amerikietei poetei ir eseistei buvo paskirta Nobelio literatūros premija „už jos su niekuo nesupainiojamą poetišką balsą, savo rūsčiu grožiu darantį individualią egzistenciją universalią“.

L. Gluck, dėsčiusi keliuose universitetuose, įskaitant Jeilį ir Stanfordą, „siekia to, kas universalu, ir šiuo atžvilgiu ji semiasi įkvėpimo iš mitų ir klasikinių motyvų, esamų daugumoje jos kūrinių“, sakė Švedijos akademija skelbdama prestižinės premijos laureatę.

Kūriniais vaikystės ir šeimos gyvenimo temomis pagarsėjusi L. Gluck 1993-iaisiais pelnė Pulitzerio (Pulicerio) premiją už poezijos rinkinį „Laukinis vilkdalkgis“ (The Wild Iris), o 2014 metais jai buvo paskirta Nacionalinė knygų premija už vėliausią rinkinį „Ištikima ir dorybinga naktis“ (Faithful and Virtuous Night).

Sviatlana Aleksijevič – baltarusių rašytoja, žurnalistė, scenaristė, kuriai 2015-aisiais suteikta Nobelio literatūros premija. Ji tapo 14-ąja rašytoja moterimi ir pirmąja baltarusių rašytoja, gavusia šį apdovanojimą. Kaip teigiama Švedijos akademijos, skiriančios šią prestižinę premiją, pristatyme, „S. Aleksijevič laureate tapo jos polifoninės prozos dėka, kuri tapo paminklu kančiai bei mūsų laiko heroizmui“. Tarp garsiausių rašytojos kūrinių – dokumentinės prozos knygos „Karo veidas nemoteriškas“, „Cinko berniukai“ bei „Černobylio malda“. Pasitelkiant kai kuriuos pastarosios knygos motyvus, sukurtas garsus HBO mini serialas „Černobylis“.

„Mūsų universitetas džiaugiasi ir didžiuojasi, kad gerbiama rašytoja Sviatlana Aleksijevič priima VDU daktaro regalijas ir planuoja atvykti į Lietuvą susitikti su bendruomene, kai tik leis galimybės. Šis doctor honoris causa titulas rašytojai skiriamas už indėlį dokumentinės grožinės literatūros, demokratijos ir žmogaus teisių stiprinimo srityse, išsaugojant žmonių istorinę ir daugiabalsę atmintį bei reikšmingas pastangas ginant laisvės ir teisingumo vertybes“, – teigia VDU rektorius prof. Juozas Augutis.

Pasak VDU pranešimo, pati Sviatlana Aleksijevič siunčia linkėjimus lietuviams, su kuriais nekantrauja susitikti gyvai, ir prisipažįsta, kad jos pasaulyje ypatingą reikšmę ir galią turi žodžiai: „Mieli draugai, bendraminčiai, ačiū už man parodytą garbę. Kartais mane vadina katastrofų rašytoja, bet aš jaučiuosi kitaip Žodžio pasaulyje, jaučiuosi kaip žmogaus dvasios rinkėjas. Vaikystę ir paauglystę praleidau Baltarusijos kaime ir visą gyvenimą prisiminiau savo nutirpusią širdį paprastos valstietės, atradusios savuosius žodžius kalbėtis su Dievu, istorijos akivaizdoje. Tie žodžiai buvo tokie ryškūs, turėjo tokią jėgą, kokios dabar visada ieškau tikrame gyvenime. Paslaptyje, kuri saugoma, gyvena kiekviename iš mūsų. Taip gimė idėja sukurti romanus iš gyvų balsų, iš to, kaip kiekvienas iš mūsų įgyja žmogų savyje. Mūsų laikais, susidūrus su naujais išbandymais – naujomis revoliucijomis ir kosminiais tekstais, kuriuos rašo paslaptingasis COVID, džiaugiuosi, būdama su Jumis ir ieškodama žmogaus žmoguje“, – sako rašytoja S. Aleksijevič.

VDU atstovės Rimgailės Dikšaitės teigimu, tarp Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktarų yra Nobelio literatūros premijos laureatas Česlovas Milošas, rašytojas Tomas Venclova, avangardinio kino kūrėjas Jonas Mekas, sociologas, mąstytojas ir profesorius Zygmuntas Baumanas, Yale universiteto (JAV) prezidentas Peteris Salovey, antropologė ir gamtosaugininkė prof. Birutė Galdikas, Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki-moonas, Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, taip pat Airijos, Lenkijos ir Latvijos prezidentai – Michaelis D. Higginsas, Bronisławas Komorowskis, Vaira Vike Freiberga.

Universiteto rektoriaus prof. Juozo Augučio teigimu, VDU savo tapatybę visuomet formavo demokratijos, žmogaus ir pilietinių teisių bei laisvių fone.

„Šios vertybės yra neatsiejama akademinės bendruomenės gyvenimo dalis ne tik vykdant mokslines veiklas ar studijas, bet ir aktyviai dalyvaujant valstybės, regiono ir pasaulio politinių, kultūrinių įvykių aptarime, įsijungiant į tarptautinių organizacijų veiklas bei ginant laisvę, teisingumą ir autonomiją. Idealus, kurių žmonija pasiekė dar prieš tūkstantį metų, įkūrusi pirmąjį universitetą ir išmokusi gyventi kaip bendrija“, – tikina prof. J. Augutis ir papildo, kad „ir Sviatlanai Aleksijevič be galo artimos visos šios vertybės, už kurias ji kovoja savo „aštria plunksna“.

Penktadienį tviteryje O. Tokarczuk parašė, kad nors vertina siekį ją pagerbti, ji negali priimti Žemutinės Silezijos vaivadijos garbės pilietės vardo.

Rašytoja paaiškino, kad tai, jog gautų šį titulą drauge su vyskupu Ignacy Decu (Ignacu Decu), pabrėžtų „skausmingą nesantaiką“ dėl LGBT teisių Lenkijoje.

„Užuot būdama džiaugsminga bendruomeniškumo jausmo švente, tai yra ryški skausmingos nesantaikos mūsų visuomenėje iliustracija“, – sakė ji.

„Nenoriu tapti tokių veiksmų objektu ir elementu šiame žaidime“, – sakė 2018 metų Nobelio premijos laureatė O. Tokarczuk, tvirta LGBT bendruomenės rėmėja.

I. Decas nekart vadino LGBT teisių judėjimą grėsme Katalikų bažnyčiai ir Lenkijai.

Vietos valdžios atstovai iš Lenkijos centristinės opozicinės Piliečių koalicijos nominavo O. Tokarczuk regiono garbės pilietės titului, o dešiniojo sparno partijos „Įstatymas ir teisingumas“ atstovai iškėlė I. Deco kandidatūrą.

Homofobija tebėra labai gaji šioje katalikiškoje šalyje, kurios dešinioji vyriausybė ne kartą vartojo prieš LGBT nukreiptą retoriką, skambėjusią ir vasarą įvykusių prezidentų rinkimų kampanijos metu.

Prezidentas Andrzejus Duda (Andžejus Duda), perrinktas liepos mėnesį, per savo kampaniją lygino „LGBT ideologiją“ su komunizmu.

Keli Lenkijos regionai pasiskelbė esantys „zonomis be LGBT ideologijos“.

Dėl tokios oficialios pozicijos Europos Komisija liepą atmetė šešių Lenkijos miestų paraiškas gauti nuo subsidijų pagal Europos Sąjungos programą, skatinančią kultūrinį bendradarbiavimą tarp vadinamųjų miestų dvynių skirtingose valstybėse narėse.

„Raginame JT Generalinę Asamblėją išsiųsti stebėtojų misiją stebėti piktnaudžiavimo žurnalistų atžvilgiu“, – sakoma pareiškime.

S. Aleksijevič, A. Bastunecas ir Ch. Deloire'as taip pat paragino Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją (ESBO) „spaudos laisvę kaip prioritetą įtraukti į savo pasiūlymą dėl tarpininkavimo sureguliuojant krizę“.

„Raginame NVS (Nepriklausomų Valstybių Sandraugos) šalis Baltarusijos pirmininkavimą šioje organizacijoje, numatomą 2021 metais, susieti su smurto žiniasklaidos atžvilgiu nutraukimu“, – nurodoma pareiškime.

Kiek anksčiau šešiems baltarusių žurnalistams, kurie rugsėjo pradžioje buvo sulaikyti Minske, kai rengė reportažus apie nesankcionuotą protestą, buvo skirta po tris paras arešto, pripažinus jų kaltę dėl dalyvavimo toje akcijoje.

Rugpjūčio pabaigoje baltarusių Užsienio reikalų ministerija atšaukė 17 Baltarusijoje dirbusių užsienio žiniasklaidos žurnalistų akreditacijas.

„Pasinaudojau teise neliudyti prieš save, pasižadėjimo neviešinti (informacijos) irgi nepasirašinėjau. Nemanau, kad mes darome kažką neteisėta“, – sakė ji žurnalistams.

Ji nurodė, kad ir toliau turi liudytojos statusą, bei neatmetė galimybės vėl būti iškviesta į apklausą.

S. Aleksijevič buvo iškviesta į Tyrimų komitetą kaip liudytoja baudžiamojoje byloje, kuri iškelta dėl Koordinacinės tarybos sudarymo.

Aliaksandro Lukašenkos oponentai įkūrė Koordinacinę tarybą, kurios pagrindinis tikslas yra taikus valdžios perdavimas, jiems atmetus jo tvirtinimą, kad laimėjo šeštą kadenciją prezidento poste per rugpjūčio 9-ąją vykusius rinkimus.

Baltarusijos saugumo pajėgos agresyviai vaikė masinius protestus prieš A. Lukašenką, taip pat buvo pradėtas baudžiamasis tyrimas dėl Koordinacinės tarybos sudarymo, apkaltinus jos narius bandant nuversti jo vyriausybę.

S. Aleksijevič pateko į Baltarusijos opozicijos Koordinacinės tarybos prezidiumą, tačiau dėl blogos savijautos iki šiol jos susirinkimuose nedalyvavo.

„Esu visiškai rami. Nesijaučiu kalta. Viskas, ką mes darome, yra teisėta ir reikalinga“, – naujienų agentūrai AFP sakė rašytoja, atvykusi prie Tyrimų komiteto būstinės Minske.

Netrukus ji išėjo iš pastato ir pareiškė, kad atsisakė atsakinėti į tyrėjų klausimus, bei pabrėžė, kad vienintelis Koordinacinės tarybos tikslas yra „vienyti visuomenę“.

S. Aleksijevič, 2015 metais pelniusi Nobelio literatūros premiją, yra balsinga A. Lukašenkos kritikė, reiškusi paramą opozicijos veikėjai Sviatlanai Cichanouskajai, kuri pasiskelbė laimėjusi prezidento rinkimus ir išvyko į Lietuvą.

Kitas Koordinacinės tarybos prezidiumo narys, buvęs diplomatas ir kultūros eksministras Pavelas Latuška antradienį 3,5 valandos buvo apklausiamas Baltarusijos tyrimų komitete kaip liudytojas. Jis sakė pasirašęs pasižadėjimą neviešinti informacijos apie apklausą.

Dar du tarybos prezidiumo nariai buvo sulaikyti, jiems teismas skyrė po 10 parų arešto už nesankcionuotų mitingų organizavimą.

Europos Sąjunga atmetė Baltarusijos prezidento rinkimų rezultatus ir pranešė, kad paskelbs sankcijų 15–20 A. Lukašenkos režimo atstovų, kurie yra kalti dėl smurto prieš taikius protestuotojus ir rinkimų klastojimo.

„[Prašymą] jau pasirašė Svetlana Aleksijevič ir Vladimiras Cesleris“, – nurodoma V. Babarykos tinklapyje paskelbtame pranešime.

Išvakarėse rinkimų štabo atstovė Marija Kolesnikova paragino garsenybes laiduoti už buvusį „Belgazprombank“ vadovą ir jo sūnų Eduardą, suimtus ekonominių nusikaltimų byloje.

„Norėtume paprašyti visų neabejingų, visų, kas tiki Viktoru ir Eduardu, laiduoti už juos, kad jiems būtų pakeista taikoma kardomoji priemonė“, – sakė A. Kolesnkikova, paraginusi užpildyti atitinkamą prašymą ir nusinešti jį į Valstybės saugumo komitetą (KGB).

Birželio 18 dieną, artėjant prezidento rinkimams Baltarusijoje, V. Babaryka ir jo sūnus Eduardas buvo sulaikyti ir uždaryti į KGB areštinę. Tyrėjai įtaria, kad „Belgazprombank“ buvo sukurta nusikalstama grupė.

Dabartinio prezidento Aleksandro Lukašenkos oponentas kaltinamas kaltinamas kyšio davimu ir ėmimu, mokesčiu vengimu bei neteisėtai gautų lėšų legalizavimu. Iš viso šioje byloje figūruoja apie 30 žmonių, įskaitant šešis „Belgazprombank“ valdybos narius.

Šalies Generalinė prokuratūra neseniai paskelbė, kad sulaikytam politikui buvo pareikšta naujų kaltinimų.

S. Aleksijevič – pirmoji Nobelio premiją pelniusi baltarusių rašytoja – tarptautinį pripažinimą pelnė jaudinančiais pasakojimais apie Černobylio katastrofą ir Antrąjį pasaulinį karą.

V. Cesleris yra garsus Baltarusijos menininkas ir dizaineris.

Pasak šalies vadovo, jautri rašytojos paskata atsigręžti į suluošintus žmonių likimus posovietinėje erdvėje dar kartą primena apie galimas, šiuo metu mūsų akivaizdoje bręstančių branduolinių ir geopolitinių grėsmių pasekmes.

„Už kiekvienos tragedijos slypi tragiški žmonių likimai. Ar mokame įvertinti skaudžią patirtį ir deramai iš jos pasimokyti? Visai šalia Lietuvos, Baltarusijoje, kyla šiuolaikinis Černobylis – Astravo atominė elektrinė. Tai – grėsmė ne tik Lietuvai, bet ir visai Europos Sąjungai“, – Prezidentūros pranešime cituojamas G. Nausėda.

Pasak jo, S. Aleksijevič knyga „Černobylio malda“ yra žadintuvo skambutis Astravo atominės elektrinės grėsmių neįvertinančioms valstybėms.

„Turime stengtis, kad niekam netektų parašyti kronikos „Astravo malda“, – sakė šalies vadovas.

Jis taip pat išreiškė padėką rašytojai už jos kūrybinį indėlį, įamžinant skaudžias, bet itin prasmingas Rytų Europos šalių žmonių patirtis sunkiausiais regiono istorijos etapais.

Turime stengtis, kad niekam netektų parašyti kronikos „Astravo malda“.

G. Nausėda kartu su Nobelio literatūros premijos laureate taip pat kalbėjosi apie kultūrinės diplomatijos prioritetus Rytų Europos valstybėse, aptarė istorinės atminties svarbą bei istorijos perrašymo grėsmes, su kuriomis susiduria Lietuva bei kaimyninės šalys.

Susitikime kalbėta apie iniciatyvą 2022 metus paskelbti garsaus Europos švietėjo, leidėjo Pranciškaus Skorinos metais, taip pat išreikštas palaikymas S. Aleksijevič iniciatyvai atidaryti moterų rašytojų knygų leidyklą, skatinti bei puoselėti moterų rašytojų, moterų karuose ir kituose konfliktuose temas.

2015 metų Nobelio literatūros premijos laureatė Vilniuje dalyvauja tarptautinėje konferencijoje apie kolektyvines traumas.

Minske gyvenanti rašytoja yra parašiusi knygą „Černobylio malda“ apie avarijos Černobylio atominėje elektrinėje padarinius, ji kritikuoja šiuo metu Baltarusijoje baigiamą statyti Astravo branduolinę jėgainę.

Ši atominė statoma Lietuvos pasienyje. Praėjusių metų pabaigoje Minskas skelbė, kad pirmasis jos reaktorius bus įjungtas 2020-ųjų pirmąjį ketvirtį.

Astravo AE stato Rusijos valstybinė branduolinės energetikos korporacija „Rosatom“. Jėgainė turės du rusiško VVER projekto reaktorius, kurių kiekvieno galia – 1200 megavatų. Jėgainės statyba finansuojama Rusijos valstybine paskola.

Lietuva teigia, kad Astravo atominė elektrinė 50 kilometrų nuo Vilniaus statoma pažeidžiant saugumo ir aplinkosaugos standartus. Minskas kaltinimus neigia.

Leidykla "Alfred A. Knopf" nurodė, kad T. Morrison užgeso Niujorko ligoninėje „Montefiore Medical Center“.

„Su didžiuliu liūdesiu pranešame, kad po trumpos ligos praėjusį vakarą apsupta šeimos ir draugų ramiai mirė mūsų dievinama motina ir senelė Toni Morrison“, – sakoma šeimos pareiškime.

„Nors jos mirtis yra didžiulė netektis, esame dėkingi, kad ji nugyveno ilgą, gerą gyvenimą“, – sakoma pareiškime, kuriame velionė vadinama „įgudusia rašytoja, kuri brangino rašytinį žodį“.

T. Morrison parašė 11 romanų ir daugelyje jų kalbėjo apie afroamerikiečių gyvenimą. Jos įspūdinga, daugeliu apdovanojimų pažymėta karjera truko daugiau kaip šešis dešimtmečius.

1993 metais ji tapo pirmąja juodaode, pelniusia prestižinę Nobelio literatūros premiją. Švedijos akademija gyrė T. Morrison kalbos vartojimą ir „vizionierišką galią“.

Jos romanas „Mylima“ (Beloved), vaizduojantis motinos tragišką pasirinkimą nužudyti savo dukterį, kad išvaduotų mergaitę iš vergovės, 1988 metais buvo apdovanotas Pulitzerio (Pulicerio) premija.

Pagal knygą, kurios veiksmas vyksta XIX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje po Amerikos pilietinio karo, vėliau buvo pastatytas filmas su Danny Gloveriu (Daniu Gloveriu) ir Oprah Winfrey (Opra Vinfri).

T. Morrison taip pat gavo daugybę kitų apdovanojimų, tarp jų 1993 metų Nobelio literatūros premiją.

1996-aisiais ji buvo pagerbta JAV nacionalines knygų premijas skiriančio Nacionalinio knygų fondo medaliu už gyvenimo pasiekimus.

2012-aisiais tuometinis prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama) įteikė jai Prezidento laisvės medalį, o 2016-aisiais ji gavo PEN ir Saulo Bellow (Solo Belou) apdovanojimą už Amerikos grožinės literatūros pasiekimus.

Antradienį pasipylė užuojautos ir pagarbos pareiškimai.

„Ji buvo puiki moteris ir puiki rašytoja, ir nežinau, ko pasiilgsiu labiau“, – sakoma naujienų agentūrai AFP atsiųstame Roberto Gottliebo (Roberto Gotlibo), ilgamečio T. Morrison redaktoriaus leidykloje „Alfred A. Knopf“, pareiškime.

Leidyklos valdybos pirmininkas Sonny Mehta (Sonis Mehta) sakė nežinantis daug Amerikos rašytojų, „rašiusių su didesniu nei Toni žmogiškumu ar didesne meile kalbai“.

„Jos pasakojimai ir užburianti proza paliko neišdildomą žymę mūsų kultūroje. Jos romanai nusipelno ir reikalauja mūsų dėmesio. Tai kanoniniai darbai ir, dar svarbiau, tai yra knygos, kurias ir toliau labai mėgsta skaitytojai“, – sakė jis.

T. Morrison gimė Ohajuje 1931 metų vasario 18 dieną. Jos pirmasis romanas „Mėlyniausioji akis“ (The Bluest Eye) buvo išleistas 1970 metais. 1973-iaisiais pasirodė „Sula“, o vėliau – dar devyni romanai.

Ji taip pat kurį laiką redaktoriavo leidykloje „Random House“ ir dėstė Prinstono universitete.

Baltarusijos rašytoja Svetlana Aleksijevič priima sveikinimus su jai paskirta 2015 metų Nobelio literatūros premija.

„Aš dar tokia (Nobelio premijos laureatė) esu tik dvi valandas, nežinau, ką darysiu toliau“, – rašytoja ketvirtadienį sakė žurnalistams, atsakydama į jų klausimą apie jos ateities planus.

Ji sakė, kad ją jau pasveikino Rusijos kultūros ministras.

Baltarusijos prezidentas ir kultūros ministras jos dar nepasveikino.

„Ne, prezidentas manęs nepasveikino, nei baltarusių, nei rusų“, – patikino S.Aleksijevič.