2023-iųjų Metų knygos rinkimų nominantai bus paskelbti šiandien vidurdienį. Balsavimas už mėgstamiausias skaitytojų knygas vyks iki balandžio 23 d., o akcijos laimėtojai bus skelbiami gegužės 7-ąją – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.

Naujų rinkimų išvakarėse ankstesni Metų knygos rinkimų prizininkai Norbertas Černiauskas ir Akvilina Cicėnaitė pasidalijo mintimis apie kūrybą ir sėkmę dalyvaujant konkursuose.

Negalėjo nerašyti

Istoriko N. Černiausko kūrinys „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ Metų knygos apdovanojimą publicistikos ir dokumentikos kategorijoje laimėjo 2021 m. Autorius įsitikinęs, kad ši knyga buvo jo, kaip istoriko, vidinių klausimų išlaisvinimas, nes kūrinys dedikuotas temai, kurią jis privalėjo apsvarstyti.

Kalbėdamas apie motyvus, paskatinusius po ilgų svarstymų ar ieškojimų galutinai sėsti prie knygos, N. Černiauskas teigia, kad 1940 m. įvykių klausimas niekada nepalikdavo ramybėje, tarsi visą laiką persekiojo. Tad knietėjo šitą klausimą išanalizuoti knygoje ir taip suvesti sąskaitas su savimi ir išspręsti šią dilemą. Dar viena priežastis – prisidėjęs prie kitų knygų leidybos ar prirašęs mokslinių straipsnių pats istorikas nebuvo išleidęs asmeninės knygos.

Tiesa, N. Černiauskas pripažįsta, kad tuomet ištikusi pandemija irgi savotiškai padėjo parašyti knygą. Ji tapo galutiniu ženklu, paskatinusiu prisėsti prie knygos.

„Metai bėgo, tie klausimai vis kėlė nerimą. Parašydavau nuotrupų, fragmentų, bet tai nesusidėdavo į jokią apčiuopiamą visumą. Prasidėjus pandemijai, tapo aišku, kad turiu nepanikuoti, neatidėlioti, o sėsti ir imtis darbo“, – pasakoja autorius.

Pasak istoriko, tokios fenomenalios knygos sėkmės jis nesitikėjo, tačiau manė, kad atgarsio knyga sulauks vien dėl joje svarstomų klausimų. „1940 m. problema ir jų įvykių klausimai tūno ir reguliariai prasiveržia kiekviename, kuris bent kiek domisi istorija. Tad galvojau, kad atgarsio knyga sulauks. Tačiau tikrai nesitikėjau tokio didelio“, – prisipažįsta N. Černiauskas.

Kalbėdamas apie atsiliepimus ar komentarus, istorikas teigia, kad jį nustebino interpretacijų gausa. Anot autoriaus, jam buvo įdomu pamatyti, kaip skirtingai žmonės ją suprato. „Kaip autorius palikau erdvės toms interpretacijoms“, – sako istorikas.

Pasak N. Černiausko, knygoje aptariamam turiniui įtakos turėjo ir geopolitiniai poslinkiai pasaulyje.

Nepaisydamas patirtos sėkmės, kai debiutinė knyga buvo pripažinta Metų knyga, N. Černiauskas tikina negalįs duoti gero, sėkmingo literatūros kūrinio recepto. Tiesa, remdamasis asmenine patirtimi teigia, kad kuriant buvo svarbu išlaikyti dramaturgiją, kūrinio nuotaiką, atmosferą.

„Rašiau, nes kitaip negalėjau. Net kai iš pradžių negavau jokio finansavimo tai knygai, vis tiek rašiau, negalvodamas apie menamą sėkmę. Manau, tai irgi yra labai svarbi sudedamoji vykusio kūrinio dalis“, – pabrėžia istorikas.

Patarimas: N. Černiausko sėkmingo literatūros kūrinio receptas – išlaikyta dramaturgija, kūrinio nuotaika, atmosfera. / U. Bagdonavičiaus nuotr.

Tęsia temą

Paklaustas, ar pajuto knygos įtaką skaitytojams, autorius teigia, kad vienu iš kūrinio nuopelnų galima laikyti glaudesnio ryšio su praeitimi užmezgimą ir parodymą, kad panašumų su tolimais metais galima rasti gerokai daugiau, negu iš pradžių atrodytų.

„Poveikis visuomenei tikrai buvo. Žinoma, jį nelengva išmatuoti, nustatyti ar įvertinti. Kita vertus, malonu, kad knyga analizuojama stebint ir dabarties paraleles, nes dažniausiai profesiniame lauke ginčijamės dėl praeities. Knyga atvėrė akis ir sukūrė empatijos ryšį su buvusiais laikais“, – sako N. Černiauskas, naujojoje knygoje „Fado. Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“ bandantis pažvelgti į mūsų praeitį, kuri galėjo įvykti.

Pastaroji knyga, anot autoriaus, skirta dar vienam ilgai kankinusiam klausimui analizuoti: kaip Lietuva gyventų ir atrodytų, jeigu nebūtų lemtingųjų 1940-ųjų įvykių ir viskas būtų susiklostę kiek kitaip.

„Knygą iš esmės galima skaityti ir kaip pirmosios tęsinį. Laiko ilgesys, kuris nebūtinai įvyko. Tai diktuoja ir pavadinime esantis žodis „fado“, reiškiantis melancholiškos portugalų liaudies dainos žanrą“, – aiškina Vilniaus universiteto dėstytojas.

Iššūkiai ir principai

2022 m. grožinės literatūros kategorijoje laimėjusios Akvilinos Cicėnaitės romanas „Anglų kalbos žodynas“ buvo antrasis rašytojos kūrinys suaugusiesiems. Kalbėdama apie perėjimą iš rašymo paaugliams į suaugusiųjų literatūrą, rašytoja sako, kad tai buvo visiškai natūrali mintis, brendusi ilgą laiką.

Istorikas teigia, kad jį nustebino interpretacijų gausa. Anot autoriaus, jam buvo įdomu pamatyti, kaip skirtingai žmonės ją suprato.

„Kuriant paaugliams svarbus siužetas, gyva, paveiki kalba, norisi lengvumo, šviesos net ir kalbant sunkesnėmis temomis. Svarbu vengti didaktiškumo, moralizavimo – jaunoji auditorija tai greitai pastebi. Rašydama suaugusiesiems galvojau ne tiek apie siužetą, kiek apie idėją – kokios temos man atrodo svarbios, į kokius klausimus neturiu atsakymo. Rašydama jiems galėjau daryti ką noriu – tam tikra prasme tai buvo iššūkis, bet drauge išlaisvino nuo galvojimo apie žanrus ir jų ribas“, – sako rašytoja.

Pirmasis autorės romanas suaugusiesiems „Tylos istorija“ buvo sutiktas ir priimtas gerokai kukliau, tačiau pati rašytoja teigia tai įvertinusi kaip gerą pamoką, leidusią pamatyti lietuvių literatūros lauką ir galimybes dalyvauti jame, gyvenant svetur.

Pasak rašytojos, kuriant jai svarbiausia yra ištobulinti tekstą, nudailinti kalbą, išlaikyti vientisą struktūrą.

„Man buvo svarbus ir tekstas kaip visuma, jo struktūra, ir kartu kiekvieno sakinio grožis. Dvejus metus, kol rašiau, gyvenau tuo tekstu, rašiau jį mintyse net nerašydama. Tądien, kai turėjome pristatyti „Žodyną“ Vilniaus knygų mugėje, prasidėjo karas, ir visi kurį laiką turbūt mažiausiai galvojome apie literatūrą. Tad vėlesni knygos apdovanojimai vėlgi buvo savotiškas netikėtumas“, – prisimena autorė.

Antrindama N. Černiauskui, A. Cicėnaitė įsitikinusi – vienintelis raktas į sėkmę yra autentiškumas. Ji ragina nemėginti taikyti į menamą skaitytojų skonį, bandyti jį nuspėti, o tiesiog rašyti taip, kaip autorius geba geriausiai.

Kūrybos scenarijus

Rašytojos teigimu, knygos auditorija diktuoja ir savus jos kūrimo įpročius. Knygose vaikams teksto nebūna daug, todėl kiekvienas žodis įgyja ypatingą vertę. Kuriant paaugliams, itin svarbus siužetas, aiškūs jo rėmai, struktūriškumo laikymasis, nuoseklumas. „Anglų kalbos žodynas“ – lėtos kūrybos kūdikis.

Metų knygos rinkimų apdovanojimo laureatė atvira: parašyti knygą įkvėpė pats gyvenimas užsienyje, dvikalbės aplinkos dilemos, namų pasidalijimas, iškylantis negalėjimas perteikti minčių ar jausmų užsienio kalba.

„Didžiausią įtaką darė nemažai metų gyvenimo svetur – rašydama šią knygą, norėjau pati sau paaiškinti, ką reiškia gyventi tarp dviejų šalių ir dviejų kalbų, ar išvis įmanoma turėti dvejus namus, kas yra namai kaip įsipareigojimas, kaip vertybinis sprendimas. Svarbus buvo ir laikas – didžiąją dalį teksto rašiau pandemijos metu, kai Australija, kurioje gyvenau, buvo atsiskyrusi nuo viso likusio pasaulio“, – apie knygos rašymo kontekstą kalba A. Cicėnaitė.

Autorė pabrėžia, kad rašydama daug skaitė, o didžiausią įtaką jai darė kūriniai ir autoriai, nepabijoję laužyti nusistovėjusių literatūros normų, leidęsi į eksperimentus. Tarp jų A. Cicėnaitė pamini Nobelio premijos laureates Annie Ernaux ir Olgą Tokarczuk.

Dvejus metus, kol rašiau, gyvenau tuo tekstu, rašiau jį mintyse net nerašydama.

Rašytoja sako, kad jai įdomūs literatūros kūrėjo vaidmens pokyčiai visuomenėje, kai nuo jo numetama autoriteto ar moralinio vedlio, turinčio ypatingą pašaukimą, etiketės našta. Į kai kuriuos su literatūros kritika ir rašytojo įtakos kaita susijusius klausimus A. Cicėnaitė tikisi atsakyti ir rengiamame moksliniame darbe.

„Man įdomu stebėti rašytojų statuso, savivokos, laikysenos viešumoje kaitos procesus – kaip vis mažiau kalbame apie ypatingą kūrėjo paskirtį ir misiją, apie rašytoją kaip tautos vedlį ar moralinį autoritetą, kaip įsigalėjus socialiniams tinklams vyksta prieigos prie literatūros ir kūrėjo demokratizacija, stiprėja rašytojų pastangos konstruoti simboliškai ir komerciškai sėkmingą viešąjį įvaizdį, darosi gaji nuostata „rašyti gali kiekvienas“; kaip rašytojo darbas vis labiau imamas suvokti kaip viena profesijų, o ne ypatingas pašaukimas; kaip keičiasi ir literatūros kritikos vaidmuo. Neseniai šia tema pradėjau rengti disertaciją, kurioje ir tikiuosi bent iš dalies atsakyti į šiuos klausimus“, – sako rašytoja.

Pasijuto piligrimai

„1940-ieji. Paskutinė Lietuvos vasara Vilniuje“ – virtualioji Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS centro parengta paroda – papildo taip pat pavadintą istoriko Norberto Černiausko knygą. Projektas, prieinamas adresu https://www.limis.lt/v-exhibition/exhibitions/linear/808075/96828, pristato XX a. 4–5 dešimtmečių Vilniaus fotografijas ir kitas susijusias vertybes iš Lietuvos muziejų kolekcijų.

Tarpukariu Lenkijos periferijos miestu tapęs Vilnius 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartimi buvo priskirtas Lietuvai. Atgauta sostine džiaugtasi neilgai: 1940 m. birželio viduryje šalį okupavo SSRS. Tačiau laikotarpiu iki šio šaliai tragiško įvykio visi keliai vedė į Vilnių – apžiūrėti sostinės ir visos Vilnijos leidosi moksleiviai su mokytojais, jaunuomenė, valdininkai, akademikai, naujų rinkų besižvalgantys verslininkai ir ūkininkai. Masino ne tik Vilniaus įžymybės, bet ir Verkiai, Trakai.

Nuotraukų, kuriose užfiksuotos istorinės akimirkos, gausi virtuali paroda perteikia sostinės atgavimo džiaugsmą, dar neaptemdytą būsimos tragedijos nuojautos.

Dėl išaugusių ekskursijų skaičiaus „Lietuvos geležinkeliai“ net kreipėsi į visuomenę su prašymu, organizuojant gausesnes iškylas, iš anksto informuoti įmonės valdybą, atidžiau sekti tvarkaraščius.

„Žymiai išaugus ekskursijoms pačioje sostinės širdyje, Gedimino gatvės 16-ame name buvo netgi atidarytas turizmo informacijos centras. Atsirado ir daugybė naujų kelionių vadovų, kitų pažintinių leidinių, turėjusių padėti atvykėliams susiorientuoti ir pažinti senąją sostinę, apylinkių įžymybes“, – teigia parodos autoriai.

Šventė: Valstybinės literatūros premijos įteikimas Vilniaus universiteto kolonų salėje. Paskutiniuoju jos laureatu tapo poetas Bernardas Brazdžionis (trečias iš kairės). /  Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotr.

Visa apimanti euforija

„Nors dar ankstoka, aštunta valanda, žmonių visur pilniausiai pilna. Skuba jie šaligatviais, automobiliai, sunkvežimiai ir autobusai dūzgia, kemšasi gatvėse. Kaip iš jų lentelių pažymėjimų numerių matyti, atvažiuoja jie iš viso krašto, toliausiai, su keleiviais ir prekėmis: nuo Alytaus, Marijampolės, Tauragės, Raseinių, Ukmergės, Utenos, Zarasų“, – 1953-iaisiais išleistoje knygoje „Raudonasis tvanas“ apie seną, gražiai apdainuotą ir patrauklų miestą rašė Ignas Jurkūnas-Šeinius.

Visi keliai vedė į Vilnių – apžiūrėti sostinės ir visos Vilnijos leidosi moksleiviai su mokytojais, valdininkai, akademikai, ūkininkai.

Vilnius netruko tapti ir konferencinio turizmo centru. Nuo gegužės pradžios kiekvieną savaitgalį buvo suplanuotos kokios nors organizacijos ar įstaigos proginis suvažiavimas, sąskrydis, konferencija. Čia susibūrę žydų kariai veteranai svarstė savo ir Lietuvos problemas, ragino tautiečius aktyviau įsitraukti į krašto atsparumo stiprinimą. Rinkosi Lietuvos akušerės, agronomai, pavasarininkai ir ateitininkai.

„Išaušo pavasaris taip pat Vilniaus prekybai. Vilniaus pirkliai, mažesni ir didesni, taip pat daug ko laukia. Jie tikisi, kad galės atsigriebti, padengs nuostolius, pagydys visas senas žaizdas. Visi miesto gyventojai tiek daug laukia ir tikisi iš šio pavasario! Bedarbė rankų darbininkų tarpe jau sumažėjusi 60 nuošimčių, inteligentijos tarpe — 35 nuošimčiais. Jei taip gerai klosis ir toliau, gal greitai ji ir visai išnyks“, – rašė I. Jurkūnas-Šeinius.

Ekskursija: masino ne tik sostinė, bet ir jos apylinkės. Nuotraukoje – 1940 m. gegužę Trakus aplankiusios Kauno IV gimnazijos mokinės su lydinčiais asmenimis, įsiamžinusios prie pilies donžono griuvėsių. / Trakų istorijos muziejaus archyvo nuotr.

Viltys ir realybė

Birželio 15-ąją pirmąjį vadinamąjį lietuviškąjį semestrą baigė Vilniaus universitetas – per 1 000 studentų: humanitarų ir teisininkų, kurių gretas netrukus praretins sovietų ir nacių okupacijos, nuo naują represijų bangą pranašaujančios Raudonosios armijos artėjimo sukelta desperatiška emigracija į Vakarus.

Dėl Vilniaus diplomatinėse kovose sulaužius tiek iečių niekas nepaisė, kad sykiu su sostine jauna šalis atgavo ir virtinę socialinių problemų: pabėgėlius, darbo netekusius valdininkus, atlietuvinimu nepatenkintus vietos gyventojus – priešindamiesi Lietuvos įstatymams, tvarkai net kai kurie Vilnijos kitataučiai ūmai pasijuto esą lenkai.

Tarp lietuvių ir lenkų kilę vadinamieji giesmių karai, į kuriuos įsitraukė net ir paprastai abejingi valstiečiai, nors dauguma jų buvo baltarusiai ir save laikė tuteišiais, netrukus atrodys it beprasmis jėgų švaistymas.

Išgelbėjo drąsa ir ryžtas

– Ar Lietuvos valstybės atkūrimas 1918-aisiais buvo dėsningas dalykas?

– Galėtume sakyti, kad 1918–1920 m. įvykiai buvo savotiškas stebuklas. Bet stebuklų nebūna, istorijos dovanos iš dangaus nekrenta, viskam reikia pastangų. 1918 m. ėmė byrėti dvi imperijos: Vokietijos ir Rusijos. Tuo metu reikėjo ryžto šiomis aplinkybėmis pasinaudoti, todėl Lietuvos valstybės sėkmės negalima paaiškinti vien palankiomis aplinkybėmis. Lietuvos žmonės labai pasistengė sukurti valstybę. Tuo metu kai kurios šalys neišlaikė nesunkiai gautos nepriklausomybės.

– Kodėl vienos naujosios, po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusios valstybės išliko, kitos – ne?

Su raštingumu atėjo tam tikra vietinė, savita kultūra, bendras istorinis pasakojimas, išsivystė spauda, žiniasklaida. Visa tai formavo tapatybę, kuri siejama su valstybe.

– Tai susiję su nacionaliniais judėjimais ir Europoje gyvuojančia mintimi, kad tautos gali apsispręsti ir tapti valstybių pagrindu. Kalbėdami, kodėl nepasisekė Kaukazo valstybėms, Baltarusijai, Ukrainai, turėtume pažvelgti į nepriklausomybės karus, kilusius iškart po Didžiojo karo. Mums tokios kovos baigėsi daugmaž sėkmingai. Tai ir buvo pagrindinis laimėjimas. Kiek 1919–1920 m. Lietuvos savanoriai apgynė, tiek jos ir liko. Kai kuriems kraštams taip nepasisekė, tos šalys buvo pavergtos. Jei nebūtume ryžtingai elgęsi, Vasario 16-ąją prisimintume kaip neišsipildžiusių vilčių ar politinių idėjų priminimą.

– Kas lėmė, kad lietuviai dar valstybės atkūrimo priešaušryje tapo savo valstybės patriotai, kūrėjai ir gynėjai?

– 1918 m. valstybingumo kūrėjai, ko gero, visi būtų tilpę vienoje salėje. O po 20 metų turėjome politiškai sąmoningą tautą, valstybę su ištikimais jai piliečiais. Išskirčiau dvi priežastis. Nepriklausomybės pradžioje apie trečdalis visuomenės nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Švietimo reforma lėmė, kad Lietuvoje per 20 metų neliko neraštingų žmonių, beraščių buvo tik pora procentų. Su raštingumu atėjo tam tikra vietinė, savita kultūra, bendras istorinis pasakojimas, išsivystė spauda, žiniasklaida. Visa tai formavo tapatybę, kuri siejama su valstybe. Daugelis žmonių dalyvavo įvairiausiose draugijose bei organizacijose. Kitas ne mažiau svarbus, nors rečiau pabrėžiamas aspektas – privačios nuosavybės įtvirtinimas. Tai padarė žemės reforma – dešimtims tūkstančių žmonių suteikė darbo įrankį, suteikė nuosavybę ir susiejo ją su valstybe. Natūralu, kad ėmė atsirasti verslumo, ūkininkiškumo savybės. Nors ne visiems bandymas išlaikyti žemę baigėsi gerai. Manau, šios dvi reformos suformavo politinę tautą.

Tikslas – pasivyti Europą

– Kaip apibūdintumėte tarpukario Lietuvą?

Pradžioje net su Latvija negalėjome lygintis.

– Jei žiūrėtume be jokio konteksto, mūsų šalis pasiekė labai daug. Jeigu 1918-uosius laikytume starto linija ir sakytume, kad tai yra 0 taškų, tai 1940-ieji būtų visas 100 taškų. Žiūrint tarptautiniu kontekstu, Lietuva tarpukario pradžioje buvo Europos užkampis, po 20 metų valstybė jau pakilo tarptautiniame išsivystymo reitinge. Svarbiausia – per Nepriklausomybės metus buvo padėti pagrindai tolesniam augimui. Atlikome elementarius namų darbus, kad valstybė egzistuotų. Tarpukariu buvo sakoma, kad šaliai reikia ne tik sukurti valstybę, bet ir pasivyti 100 metų atsilikimą nuo Europos. Tai buvo du milžiniški tikslai.

Per 20 metų namų darbai buvo padaryti. Per kitą 20-metį jau būtume susilyginę ir tapę vidutine Europos valstybe. Prisiminus, koks buvo startas, tampa aišku, kad padaryta daug. Pradžioje net su Latvija negalėjome lygintis. Latvija tarpukariu buvo pažengusi žymiai toliau, nes jos pradinės pozicijos buvo geresnės. Ryga buvo vienas pagrindinių Rusijos imperijos kultūrinių ir ypač pramoninių miestų. Latviai sukūrė valstybę, kuri nebuvo vien tik agrarinė. Oficialiais duomenimis, iš Lietuvos į kaimyninę šalį kiekvieną vasarą išvykdavo dirbti ne mažiau kaip 20 tūkst. darbininkų, nes ten buvo galima daugiau uždirbti. Dar Rusijos imperijos laikais, pačioje XX a. pradžioje, Ryga konkuravo su Čikaga, kalbant kuris šių miestų yra lietuviškiausias pasaulyje. Lietuvių ten buvo daugiau negu Vilniuje ar Kaune. Galbūt galėtume labiau lygintis su Estija, bet ir ji buvo kiek labiau priekyje, turėjo mažiau pramonės nei Latvija, bet daugiau nei Lietuva. Kartais gali kilti klausimas, su kuria šalimi galėtume būti lyginami. Gal su Albanija. Nepriklausomybės pabaigoje vaizdas jau buvo kitoks.

– Gal galima palyginti tarpukario ir dabartinės Lietuvos tarptautinį žinomumą?

– Sakymas, kad esame Europos pakraštyje, gali skambėti liūdnai, bet tai ne Lietuvos problema, tiesiog esame europinės civilizacijos pakraštys. Dabar mūsų valstybė tarptautiniu lygiu labiau žinoma nei tarpukariu. Tada buvo kalbama apie tam tikrus mūsų kokybiškus ir pigius produktus (sviestą, bekonus), bandėme išgarsėti krepšiniu, kurio nelabai kas žinojo.

Dauguma tarpukarį laiko nostalgiškai idealiu laiku, savotišku tautos aukso amžiumi. Tokio įsivaizdavimo negalima pavadinti visišku mitu.

Galbūt Lietuvos vardas labiau nuskambėjo dėl Klaipėdos problemų, kai 1935 m. vyko pronacistinių organizacijų veikėjų teismas. Europos politikams skaudėjo galvą ir dėl Vilniaus klausimų, ką daryti su Lenkija ir Lietuva, kurios, užuot bendradarbiavusios, vis konfliktavo. Vakarų Europai būtų buvę daug ramiau, jei čia būtų susidaręs naujųjų šalių aljansas, Sovietų Sąjunga ir nacių Vokietija negalėtų jomis po vieną manipuliuoti. Bet dėl to kaltės neturime prisiimti tik sau. Dabar mums nebereikia desperatiškų žingsnių žinomumui didinti. Juk Lietuva – pirmoji šalis 1990 m. kovo 11-ąją išėjusi iš blogio imperijos, o 1991-ųjų sausio 13-osios įvykiai Vilniuje tapo pasaulio dėmesio centru. Įstojimas į ES ir NATO tapo neįtikėtinu laimėjimu. Dar labiau neįtikėtina tai atrodo, kai žinome, kad mums pavyko tai padaryti vos po 13 metų nuo Sausio įvykių. Ir dabar, nepaisant dvigubos krizės, viskas atrodo net labai neblogai.

– Kiek ir kokių dabar turime mitų apie tarpukario Lietuvą?

– Dauguma tarpukarį laiko nostalgiškai idealiu laiku, savotišku tautos aukso amžiumi. Tokio įsivaizdavimo negalima pavadinti visišku mitu. Galbūt kai kurie svarbūs dalykai iš to meto ir yra sureikšminti mūsų atmintyje, bet tai nenuostabu – 50 okupacijos metų vertė taip įsivaizduoti. Tam galima būtų rasti ir psichologinių paaiškinimų. Manau, Kovo 11-osios neturėtume, jei nebūtų buvę tarpukario 20-mečio. Galbūt turėtume kažkokį tarpinį variantą. Čia norėčiau minėti Ukrainą, Baltarusiją, Kaukazo valstybes, kurios neturėjo valstybingumo patirties tarpukariu. 1990-aisiais dar didelė dalis mūsų visuomenės buvo gimę nepriklausomoje Lietuvoje ir prisiminė, kas tai buvo. Tas laikotarpis neabejotinai pasitarnavo Kovo 11-osios sėkmei.

Tvirtybė: N.Černiauskas įsitikinęs, kad Lietuvos valstybės atkūrimo diena yra pati svarbiausia mūsų valstybingumo istorijos data. Edgaro Kurausko nuotr.

"Tėvelio caro" nesiilgėjo

– Ar dabartinės Lietuvos visuomenė – tokia pat tvirta savo valstybės atžvilgiu kaip 1940-aisiais?

– Esu optimistas ir manau, kad dabar mūsų patriotizmas nėra mažesnis nei tarpukariu. Tikiuosi, kad laikinos diskusijos arba socialinių tinklų burbulai, kurie bando vaizduoti, kad taip mąsto visas pasaulis, nieko nereiškia. Esant tam tikrai situacijai kiekvienas Lietuvos žmogus gali labai racionaliai įvertinti, ką jis turi, ką gavo ir užgyveno per nepriklausomybės metus. Pokyčiai yra akivaizdūs. Kai atostogų sezono metu madeirose ir turkijose būna pilna lietuvių, labai keista klausytis kažkokių nostalgiškų sovietmečiui kalbų. Tame galėtume ieškoti psichologinių priežasčių.

– Dalis dabartinės Lietuvos visuomenės vis dar ilgisi sovietmečio. Ar tarpukariu Lietuvoje buvo bent menka gyventojų dalis, kuri ilgėjosi "tėvelio caro" ar kitos svetimos valdžios?

– Sakyčiau, anuometė visuomenė buvo labiau patriotiška. Nostalgijos ir ilgesio nelabai normaliems dalykams būta mažiau. Labiau kalbėta, kad esame labai maža valstybė, abejota, ar išliksime žaisdami demokratiją, kai turime tokius didelius ir negeranoriškus kaimynus. Neretai būdavo sakoma, kad dar ilgai neatsikratysime baudžiauninko mentaliteto ir patirčių. Nors baudžiavos panaikinimas buvo įvykęs seniai, baudžiavinių liekanų buvo likę žmonių mentalitete, bet jų negalėtume lyginti su homo sovieticus patirtimis. Tiek dėl žemės reformos, tiek dėl kultūrinės orientacijos į Europą baudžiauninko mentalitetas sunyko gana greitai. Apmaudu, bet pokariu per kolektyvizacijos dešimtmetį buvome nublokšti atgal.

1918 m. daugelis nelabai suprato, kas vyksta. Tada nebuvo nė vieno, kuris prisimintų Lietuvos valstybę, nei kaip ją reikia kurti, ar kokia ji turėtų būti.

– Kaip greitai tarpukariu formavosi piliečių sąmoningumas?

– 1918 m. daugelis nelabai suprato, kas vyksta. Tada nebuvo nė vieno, kuris prisimintų Lietuvos valstybę, nei kaip ją reikia kurti, ar kokia ji turėtų būti. Valstybė kilo iš susitarimo, o prieš tai būta ir pykčių, ir nesusikalbėjimo. Užrašyta prisiminimų, kad tais metais paklausti žemdirbiai, prie kurios valdžios būtų geriau gyventi, atsakydavo pasirinksią tuos, kurie uždės mažesnius mokesčius. Bet jau po poros metų į Steigiamojo Seimo rinkimus didžioji dalis gyventojų ėjo savo noru, balsavo, o tai reiškia, kad save siejo su Lietuvos valstybe. Per porą metų įvyko kardinalūs pasikeitimai.

Nuotaikoms nepasiduoda

– Ar rašydamas knygą "1940. Paskutinė Lietuvos vasara" pats matėte paralelių su dabar mūsų išgyvenamais įvykiais ir nuotaikomis?

– Knygą rašiau pandemijos pradžioje. Tada buvo tik šiek tiek nerimo paralelių tarp realybės ir 1940-ųjų, kai aplinkui Lietuvą vyko karas ir šalis gyveno blogos nuojautos nuotaikomis. Net kai prasidėjo pabėgėlių krizė, galvojau, kad šių dviejų laikotarpių negalima lyginti. Bet pastarojo mėnesio aktualijos, susijusios su karu, nuteikė kitaip. Jei rašyčiau dabar, nerimas būtų kur kas panašesnis į 1940-ųjų nuotaikas. Kai pagalvoji, kad apie tūkstantį kilometrų bendros sienos turime su autoritarinių režimų valstybėmis, kurios yra priešiškos demokratinėms, europietiškoms vertybėms, tikrai neramu. Nors ir dabar tiesioginio lygybės ženklo su 1940-ųjų nuotaikomis nedėčiau.

– Ar iš mūsų valstybingumo praradimo XX a. viduryje galime pasisemti pamokų?

– Esu tikras, kad istorija nesuteikia tiesioginių pamokų. Niekas neįvyksta lygiai taip pat. Istorija moko, kad visada reikia galvoti apie netikėčiausius scenarijus ir jiems ruoštis. Patirtis rodo, kad šalia mūsų esantys režimai nuolat galvoja, kokių netikėtumų mums pakišti, kad pasimestume, prarastume savitvardą. Iš tarpukario neabejotinai galima pasimokyti, kad nepaisant to, kiek skiriame lėšų kariuomenei, dalyvavimas tarptautinėse organizacijose yra labai svarbus dalykas. Skirtingai nuo tarpukario, visa tai turime. Net su Lenkija esame strateginiai partneriai. Mūsų misija – šių organizacijų narėms nuolat kalbėti, kad gyvename prie pasienio, ir pasakoti, kaip yra ten, už sienos.

– Ar nebūsime apkaltinti paranoja vien apie tai kalbėdami pasauliui?

– Kai prisimename 2008-ųjų įvykius Kaukaze, vėliau Ukrainoje ir 2014-ųjų Krymo aneksiją, tampa aišku, kad tai nėra paranoja. Geriau būti pavadintu paranojiku, nei vėliau sakytume, kokie buvome naivūs.

Dezinformacinius dalykus, mano galva, reikėtų tiesiog ignoruoti, o ne apie juos diskutuoti.

– Ar dabartinis visuomenės susipriešinimas kelia pavojų valstybei?

– Jau gal 20 metų girdžiu apie tai, kad esame kaip niekad susipriešinę, ne kartą atrodė, kad peržengėme visas ribas. Abejoju, ar dabartinė padėtis yra išskirtinė. Tai lemia labai objektyvios priežastys. Turėtume ieškoti racionalių būdų labiau susitarti, bet tuo pat metu svarbu atskirti tuos, kurie išnaudoja aktualią temą svetimų jėgų tikslams. Pastaruoju metu tapo aišku, kad žmonėms galima įkišti daug netiesos. Domėjimasis Lietuvos valstybingumo patirtimi yra viena pagrindinių priemonių, kuri jungia apskritai visus mūsų žmones. Nepaisant to, ar didžiuojamės ar diskutuojame kažkuriuo klausimu. Net kai susipykstame dėl kažkokių istorinių dalykų, tai yra jungiantys mus, kaip bendruomenę, dalykai. Dezinformacinius dalykus, mano galva, reikėtų tiesiog ignoruoti, o ne apie juos diskutuoti.

– Kas jums yra Vasario 16-oji?

– Man tai – svarbiausia šventė. Ji jungia senąjį ir Kovo 11-osios valstybingumą. Kaip mes, istorikai, sakome, tai yra aukščiausia Lietuvos valstybingumo viršukalnė visame įvykių kalnyne.

Likusią vasaros dalį, rudenį, žiemą ir daugybę metų Lietuva praleido jau tempdama sovietų okupacijos jungą, kurio itin skaudžia dalimi tapo trėmimai, kitoks susidorojimas, lietuvybės trynimas iš atminties ir iš kasdienybės. Autorius kviečia pabandyti įsivaizduoti, kuo pirmomis birželio dienomis, kurios tapo paskutinėmis laisvės dienomis, gyveno žmonės, apie ką svajojo, ką planavo.

Optimizmu persmelkta atmosfera, kunkuliuojantys darbai, idėjos ir gandai, rekordinis šalies biudžetas, nors tuo metu aplink Lietuvą siautė karas. Visa tai N.Černiauskas perteikė per įvairias to meto asmenybes, išanalizavęs jų dienoraščius ir kitus šaltinius.

„Tai dviejų savaičių Lietuvos gyvenimo kronika, kur kartais dėmesys sukoncentruojamas į labai kasdieniškus dalykus, eilinių žmonių kasdienybę. Kartais žvilgsnis pakyla virš kasdienybės, virš visuomenės iki valdžios, Europoje vykstančių dalykų. Vaizdas – tarsi žiūrint ir mikroskopu, ir teleskopu“, – knygą apibūdino istorikas.

– Koks tuo metu buvo Lietuvos gyvenimas? – paprašėme papasakoti N.Černiausko.

Istorikas N.Černiauskas kviečia mintimis nusikelti į lemtingą vasarą prieš daugiau nei 80 metų. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

– Gana panašus į dabartinį. Kunkuliuojantis, įvairiapusis. Visuomenės nuotaiką tuo metu nori nenori veikė tai, kad aplink Lietuvą Europoje vyko karas. Žmonės gyveno nerimaudami, kaip čia bus, kas laukia. Dabar irgi panaši situacija dėl pandemijos. Kyla daug klausimų, ar ji jau baigiasi, kaip gyvensime rudenį.

– Nepaisant aplink vykusio karo, nuotaikos Lietuvoje 1940 m. iki okupacijos buvo optimistinės?

– Retrospektyviai žiūrėdami į praeitį, į 1940 m., jų pradžią, žinodami, kad valstybę ir visuomenę ištiks okupacija, tuos žmones tarsi nurašome, manydami, kad nieko nebevyko, kad vyravo apatija, visi tarsi laukė tos blogiausios valandos. Anaiptol. Taip linkstama manyti, nes žinome, kuo viskas baigėsi, bet tuo metu žmonės gyveno savo įprastus gyvenimus, dirbo žemės ūkio darbus, planavo atostogas, niekas apie jokias okupacijas negalvojo. Virė gyvenimas tiek, kiek galėjo aplink siaučiant karui.

Dauguma moksleivių, studentų tradiciškai vasarą planavo grįžti į savo tėviškes, padėti šeimų ūkiuose ir pailsėti. Valdininkija – į Palangą.

– Kur tuo metu Lietuvos gyventojai tą vasarą planavo atostogauti?

– Labai įvairiai. Dauguma moksleivių, studentų tradiciškai vasarą planavo grįžti į savo tėviškes, padėti šeimų ūkiuose ir pailsėti. Valdininkija – į Palangą. Atsirado ir naujų kurortų. Tuo metu labai populiarėjo Zarasai. Aplink Kauną atsirado kaimo turizmo ištakos. Ūkininkai prie Nemuno poilsiui nuomojo daug sodybų, kambarių.

– Kaip to birželio pradžioje laikėsi šalies verslas?

– Nepasakyčiau, kad 1939 ir 1940 m. sandūra buvo prasta, bet signalų buvo. Strigo kai kurių medžiagų importas, todėl jų trūko gamyboje, eksportas kai kur irgi sustojo, bet krizės, kokios buvo galima tikėtis, kad ištiks Lietuvą kaip 1931 m., nebuvo. Ekonomika tą rekordiškai speiguotą žiemą atsilaikė, galima sakyti, stebuklingai, bet daug kas nerimavo, kaip seksis kitą žiemą. Tam buvo intensyviai ruošiamasi. Ieškota naujų rinkų, keičiamos žaliavos, imta taupyti.

– Vyriausybė patvirtino didžiausią metinį biudžetą ir palaimino šalies elektrifikacijos bei susisiekimo gerinimo planus. Iš kur toks biudžetas karo metu?

– Optimizmo netrūko. Biudžeto išlaidos planuotos tikrai didžiulės. Tai iš dalies susiję su susigrąžintu Vilnijos kraštu. Padidėjo Lietuvos teritorija, smarkiai išaugo gyventojų skaičius. Tokį biudžetą leido formuoti tuo metu atsigavusi Lietuvos pramonė ir ūkis. Pajamos nuolat augo nuo krizės 1931 m., todėl nuostabos dėl biudžeto nebuvo. Kalbos apie elektrifikacijos, geležinkelio, melioracijos projektus vyko apie dešimtmetį, tačiau kaip tik tą vakarą prieita prie konkrečių dalykų. Valstybė tuo metu skatino didžiulius projektus, nes jie leidžia įdarbinti daug žmonių. Dėl karo nemažai žmonių buvo netekę darbo. Iš tiesų tada pradėta planuoti tiesti magistralę Vilnius–Kaunas, atskiras geležinkelio atkarpas, ypač domėtasi elektrifikacijos planais prijungtame Vilniuje. Spręsta, ar baigti statyti lenkišką Turniškių hidroelektrinę, kuri taip ir nebuvo baigta. Dabar mūsų valstybės vadovai gyvena namuose, kurie buvo statyti tos elektrinės inžinieriams. Elektrifikacijos planai tuo metu buvo didžiuliai, nes ji tuo metu buvo progreso variklis. Daug kalbėta ir apie hidroelektrines, kad reikia tvenkti Nemuną. Gal, koncentruojantis į didelius planus, stengtasi nuvyti mintis apie aplink siaučiantį karą? Pesimizmui nebuvo pasiduodama.

– Kodėl reikėjo tokios knygos apie gyvenimą paskutinėmis dienomis prieš okupaciją?

– Kolegos istorikai yra labai daug parašę apie tą laikotarpį, bet dažnai geopolitiniuose procesuose pradingsta žmonių kasdienybė, ką paprasti lietuviai tuo metu veikė. Gyventojai dažnai rodomi kaip politinių procesų įkaitai, nors jie tiesiog gyveno, nebūtinai galvodavo, gilinosi į šiuos procesus. Tai tiesiog kitoks žvilgsnis į tą lemtingą vasarą. Žvilgsnis iš kitos pusės duoda peno apmąstyti įvairius aspektus, pavyzdžiui, tokius, kad Lietuva kažkuo savo veiksmais prisidėjo prie to, kas jai nutiko 1940 m. vasarą. Niekuo neprisidėjo.

– Kodėl pasirinkote atspindėti dviejų savaičių įvykius?

– Mąsčiau rašyti apie vasaros laikotarpį, tos vasaros laisvos ir tebuvo dvi savaitės. Tai tarsi trumpoji ir paskutinė tos nepriklausomos Lietuvos vasara.

– Kokie pokyčiai, kuriuos pajuto eiliniai žmonės, vyko per dvi pirmas okupacijos savaites?

– Nieko katastrofiško. Per dvi savaites vykdyti tik formalūs ir simboliniai pokyčiai, bet jau buvo pradėta naikinti valstybingumą ir jo ženklus. Okupantai stengėsi, kad iš pradžių okupacijos ženklų matytųsi ir jaustųsi kuo mažiau, norėjo išvengti spontaniško pasipriešinimo ir t.t. Tačiau žmonės pradėjo užsisklęsti, nes iki galo nebuvo aišku, kad vyksta. Visuomenė darėsi vis mažiau visuomeniška, imta labiau rūpintis tik savimi. Dalis karininkijos paleista į oficialias atostogas, taip bandant ja atsikratyti. Liepos pabaigoje prasidėjo visuomenės narių suėmimai ir kiti drastiškų padarinių turėję procesai.

– Kaip rinkote faktus, istorijas knygai?

– Naudojausi tradiciniais šaltiniais. Didelį dėmesį skyriau periodinei spaudai, archyvams, dienoraščiams, užrašams. Amžininkų atsiminimais naudojausi mažiau, nes jie jau persmelkti žinojimo, kas įvyksta vėliau. Karantinas šiek tiek suvaržė šaltinių prieinamumą, bet daugiau dėmesio skyriau patiems šaltiniams, juose rastai informacijai interpretuoti, susieti.

Knygos pristatymas surengtas istorinėje aplinkoje. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

– Gal kas nors jums pačiam tapo atradimu? Kas nustebino?

– Asmenybės, su kuriomis netiesiogiai susipažinau rinkdamas informaciją. Tikrai nustebino ir dailininkė, etnografė Halina Kairiūkštytė, ir poetas Vincas Mykolaitis-Putinas. Nors apie jį daug ką žinojau, bet šįkart jis kitaip atsiskleidė. Nustebino ir jaunoji to meto dvidešimtmečių karta, turėjusi tapti auksinė. Jie nustebino savo europietišku žvilgsniu, gyvenimo būdu, svajonėmis, idėjomis. Įkvepiantys dalykai.

– Žiūrint iš šių dienų perspektyvų, ar teisingas buvo sprendimas nesipriešinti sovietams? Netrūksta svarstymų, spėlionių, kas būtų buvę, jeigu tuomet būtų nuspręsta kitaip.

– Sunku įvertinti. Tai šalutinis klausimas. Dažnai užstringame ties šiuo klausimu. Jis tarsi primestinis. Užduodamas tarsi iš aukos pozicijų. 1940 m. okupacija neretai svarstoma, tarsi auka išprovokavo užpuoliką, gal ne taip elgėsi. Gal mums reikėtų mažiau apie tai galvoti? Yra aiški agresija. Reikia mažiau teisinti, ieškoti, ką ne taip padarėme. Iššovėme ar neiššovėme – tai nieko nekeičia. Yra okupacijos, baisios okupacijos faktas. Lengva patarti, kai žinome, kuo viskas baigėsi.

– Kaip manote, kam labiausiai praverstų perskaityti šią knygą?

– Mano tikslas buvo parašyti studiją, skirtą labai plačiam ratui žmonių, kad jie atrastų tam tikrą praeities žaismę, interpretaciją, skatinančią vaizduotę.

N. Černiauskas komisijai pateikė darbą „Gerovės valstybės vizija ir jos kūrėjai Lietuvos Respublikoje 1918–1940 metais“.

Projekto tikslas – ištirti to laikotarpio Lietuvos socialinės politikos teoretikų ir praktikų indėlį kuriant gerovės valstybės užuomazgas bei sudaryti kolektyvinę socialinės politikos kūrėjų biografiją.

Valstybės Nepriklausomybės stipendija skiriama humanitarinių ir socialinių mokslų sričių jauniesiems mokslininkams už Lietuvos valstybingumo stiprinimui svarbius mokslo tyrimus, su jais susijusią visuomeninę veiklą ir mokslo populiarinimo darbus.

Stipendija įteikiama kiekvienų metų kovo 11-ąją, minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Stipendijos dydis yra 12 tūkst. eurų.

1984 metais gimęs N. Černiauskas studijavo Vilniaus universitete, dirbo istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytoju Vilniaus rajono Paberžės „Verdenės“ gimnazijoje, Utenos apskrities šaulių 9-osios rinktinės vado pavaduotoju (2009–2012), moksliniu ekspertu Utenos kraštotyros muziejuje. Nuo 2013 metų iki šiol yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros lektorius.

Tarpukario Lietuvoje pagrindinė priemonė kovojant su nedarbu buvo viešieji darbai, sako istorikas Norbertas Černiauskas. „Buvo manoma, kad tai [...] daug geresnis dalykas, nes Vakarų Europoje buvęs draudimas nuo nedarbo per Didžiąją ekonomikos krizę patyrė fiasko. Be to, Lietuvoje buvo sakoma, kad jis tvirkina darbininkus, nes jie gauna išmokas ir nebenori dirbti, o viešieji darbai yra priemonė, kuri suteikia pragyvenimą, o darbininkas nepraranda įgūdžių“, – pasakoja jis.

N. Černiauskas spėjimu, jei ne okupacija, Lietuva būtų sugebėjusi sukurti gerovės valstybę: „Per 20 metų buvo sukurta sistema, kuri pradėjo rūpintis bedarbiais. Tai nereiškia, kad Lietuvoje nebuvo skurdo, socialinės atskirties – jos būta labai daug. Bet tai, kas buvo padaryta per 20 metų, leidžia teigti, kad kitas 20-metis būtų sukūręs gana funkcionalią gerovės valstybę.“

– Daugeliui tarpukario Lietuva asocijuojasi su agrarine valstybe (tokia ji ir buvo), o nedarbas, kaip reiškinys, jau yra modernėjimo ženklas – Vakaruose bedarbiai atsiranda per pramoninį laikotarpį. Kada ir kaip pirmieji bedarbiai atsirado Lietuvoje? Kas jie tokie buvo?

– Taip, nedarbas yra modernios visuomenės reiškinys. Pirmiausia jį ir reikia nagrinėti kaip reiškinį, o ne kaip problemą. Lietuvos teritorijoje masiškesnis nedarbas pirmą kartą užfiksuotas 1903 m., per ekonomikos krizę, kai Vilniuje atsirado keli šimtai bedarbių, kurie nebeturėjo galimybės grįžti į kaimą iš pramoninių sektorių. Disertacijoje nagrinėju grožinę literatūrą: beveik tuo pačiu metu Jonas Biliūnas parašė apysaką „Be darbo“, kiek vėliau – Julius Janonis eilėraštį „Bedarbiui“. O apie 1907 m. Jonas Jablonskis mūsų laikraščių redakcijas mokė, kad nedarbas, bedarbis nereiškia tinginystės, veltėdžiavimo – tai visiškai naujas reiškinys, kuriam paaiškinti reikia naujo žodžio. Žodis „nedarbas“, reiškiantis modernų neužimtumą, Vakarų Europoje atsirado maždaug nuo 1890 m. Taigi pirmieji ženklai rodo, kad nedarbas atsirado XX a. pradžioje, bet buvo mažas ir išsiplėtojo būtent tarpukario Lietuvoje.

– Kur tie žmonės dirbo ir kokiomis aplinkybėmis darbo netekdavo?

– „Bedarbis“, „nedarbas“ pirmiausia siejama su miestų gyventojais – būtent pirmųjų pramonės įmonių aplinkoje. Sezoninių darbų (pavyzdžiui, statybose, viešieji darbai) miestuose buvo, vasarą būdavo samdoma daugiau darbininkų. Bet žiemą, netekę darbo, jie nebegalėdavo atsitraukti į kaimą, nes ten buvo viską pardavę arba nebeturėjo ryšių, giminių.

– Jūs tiriate1918–1940 m. laikotarpį. Kokius etapus galima išskirti kalbant apie nedarbą tuo metu?

– Iš pradžių galvota, kad tai tiesiog Pirmojo pasaulinio karo pasekmė, kuri greitai susitvarkys savaime. Po keleto metų, pamačius, kad tie procesai savaime nesusitvarko, suvokta, kad yra problema, kurią reikia spręsti diegiant įvairias socialinio draudimo sistemas, kuriant institucijas. Parlamentiniu laikotarpiu po perversmo, kuris iš esmės sutapo su ekonominio pakilimo metais 1927–1931 m., buvo galvojama, kad nedarbo Lietuvoje iš esmės negali būti, nes Lietuva – žemės ūkio kraštas, vasaromis netgi trūksta darbininkų, miestai per maži. Manyta, kad bedarbiai – iš esmės veltėdžiavimo, tinginystės apraiškos. Bet Didžiosios ekonomikos krizės metu suvokta, kad ši problema egzistuoja ir Lietuvoje – didžiausias nedarbas užfiksuotas 1933–1935 m. Vėliau, 4-ojo dešimtmečio pabaigoje, nedarbas didėjo. Vis dėlto šis faktas rodo ne tai, kad Lietuvoje blogėjo ekonominė ar socialinė padėtis, o tai, kad, struktūravus visuomenę, didėjo darbininkų klasė, kaimo ūkininkai, šiuolaikiniais terminais kalbant, tapo verslininkais, dirbo ne tik tam, kad išlaikytų savo šeimas, bet ir gautų pelno. Paskui nedarbui ypač daug įtakos turėjo pasauliniai procesai: Antrasis pasaulinis karas, Klaipėdos, Vilniaus įvykiai ir pan.

– Kokia buvo socialinės apsaugos Lietuvoje raida? Kaip valstybė reagavo į nedarbą, kokių priemonių ėmėsi?

– Pirmiausia galvota, kad, įkūrus tam tikras institucijas, problema bus greitai pažabota. 1919 m. buvo įkurta darbo birža ir tikėtasi, kad jų atsiras visuose miesteliuose ir miestuose, kuriuose yra nuo 4–5 tūkst. gyventojų. Bet paaiškėjo, kad visoje Lietuvoje veikė tik trys darbo biržos, nes, matyt, žmonės provincijoje nelabai suprato, kam jos reikalingos. Jos veikė didžiuosiuose miestuose, ten, kur darbo arba ekonominiai santykiai buvo labiausiai pažengę. Parlamentiniu laikotarpiu buvo daug diskusijų apie socialinio draudimo sistemą susirgus, senatvėje, įvykus nelaimingam atsitikimui, buvo pradėta kalbėti ir apie draudimą nuo nedarbo. Bet diskusijos pasibaigdavo, nes dar nebuvo apibrėžta, kas yra bedarbis, ypač kaime, nereglamentuotos darbo sutartys ir pan.

Reikia paminėti, kad pagrindinė priemonė kovojant su nedarbu tarpukario Lietuvoje buvo viešieji darbai – čia buvo daugiausia pažengta. Bet, kaip sakiau, 4-ajame dešimtmetyje socialinių draudimų bazė jau buvo išplėsta, atsirado ligonių kasų, nelaimingų atsitikimų draudimas, reglamentuotas žemės ūkio, pramonės darbininkų samdymas. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje, atsiradus teisinei terpei, vis dažniau pradėta kalbėti, kad jau laikas ir draudimui nuo nedarbo, bet nespėta to padaryti.

– Vadinasi, per visą tarpukario laikotarpį netekus darbo valstybė tegalėjo pasiūlyti viešuosius darbus?

– Galėjo suteikti laikiną pašalpą ir viešuosius darbus. Net 4-ajame dešimtmetyje buvo manoma, kad tai alternatyva draudimui nuo nedarbo ir apskritai daug geresnis dalykas, nes Vakarų Europoje buvęs draudimas nuo nedarbo per Didžiąją ekonomikos krizę patyrė fiasko. Be to, Lietuvoje buvo sakoma, kad jis tvirkina darbininkus, nes jie gauna išmokas ir nebenori dirbti, o štai viešieji darbai yra priemonė, kuri suteikia pragyvenimą, o darbininkas nepraranda įgūdžių.

– Ar galima apibrėžti tų laikų bedarbio socialinį portretą?

– Teisiškai tikriausiai bedarbis reiškia tą patį, ką ir dabar, – žmogus, kuris neturi darbo, bet gali ir nori dirbti, ieško darbo. O socialinis portretas kiek kitoks negu šiais laikais. Tai daugiausia jauni, apie 30 metų vyrai, neturintys profesinio pasirengimo, išsilavinimo. Tai paprasti juodadarbiai, tam tikrų fizinių darbų atlikėjai. Reikia pasakyti, kad bedarbių vyrų padaugėjo tik tada, kai atsirado viešieji darbai. Iki tol daug daugiau bedarbių buvo moterų, ypač Kaune. Tai – tarnaitės, virėjos, vaikų prižiūrėtojos. Taip atsitiko, nes vyrai, kurie atvykdavo į Kauną uždarbiauti, vasarą padirbdavo, o jei kas nors nepavykdavo, stengdavosi grįžti į kaimą. Ne viename šaltinyje radau, kad dėl įvairių kultūrinių priežasčių moterys, atvažiavusios į Kauną uždarbiauti, bet kokiu atveju norėdavo likti ir negrįžti į kaimą. Taigi jos, neturėdamos darbo, pirmiausia ir kreipdavosi į darbo biržą. Dėl to pirmosiose 1923–1924 m. statistikose dominuoja moterys. O kai išsiplėtė viešieji darbai, kaimo žmonės stengdavosi ten pakliūti, nes uždarbis buvo didesnis nei žemės ūkyje. Tada vyrų skaičius ėmė viršyti moterų.

– Kalbate apie skaičius. Kiek jie buvo tikslūs? Kiek tarpukariu buvo bedarbių?

– Galima sakyti, kad apčiuopiamos statistikos iki 1935 m. beveik nebuvo. Buvo statistika tik tų miestų, kur veikė darbo biržos. Tai nerodo, kad valstybė slėpė ar nenorėjo žinoti tikslių skaičių. Tiesiog didžioji dalis provincijos gyventojų nelabai suprato, kad neturi darbo arba yra pusiau bedarbiai. Jie išsigrynindavo tik miestuose. Bet tam tikrus skaičius galima minėti. Žiemą Lietuvoje tuo metu tikrųjų bedarbių būdavo apie 10 tūkst. – čia jau didžiausias skaičius.

– Paminėjote darbo dažniausiai netekdavo virėjos, tarnaitės ir pan. O vyrai? Sakėte, kad tai nebūtinai išsilavinę, mažai raštingi žmonės. Ko gero, kalbame apie darbus fabrike? Ar ne tik?

– Ne tik. Darbas fabrike tuo metu reiškė, kad žmogus turi neblogą kvalifikaciją, įgūdžių, be to, darbas fabrike buvo gana prestižinis. O juodadarbiai ar padienių darbų darbininkai, pavyzdžiui, kasdavo griovius, sausindavo pievas, nes tuo metu vyko pirmieji melioracijos projektai. Ir Žemaičių plentas nutiestas tų, kurie dirbo viešuosius darbus. O moterų padėtis buvo šiek tiek kitokia, nes dirbti fizinių darbų jų nesiųsdavo, todėl mažiau jų užregistruodavo, jų kvalifikacija buvo geresnė negu bedarbių vyrų.

– O ką siūlydavo bedarbėms moterims?

– Ilgainiui pradėjo ryškėti problema, kad joms nėra ką pasiūlyti. Vėliau atsirado siūlymų steigti siuvyklas ir pan., bet iš esmės problema nebuvo išspręsta. Ją pradėjo puikiai spręsti Kaune atsiradusios privačios, bet nelegalios įdarbinimo agentūros. Į jas besikreipusios moterys už tam tikrą kainą gaudavo tų pačių tarnaičių, namų šeimininkių, vaikų prižiūrėtojų, auklių ir pan. darbą.

– Žinome, kad su nedarbo reiškiniu yra susijusios profesinės sąjungos, darbininkų mitingai bei protestai ir t. t. Ar tokių procesų buvo ir Lietuvoje?

– Bedarbių organizacijos ypač išryškėjo nepriklausomybės pradžioje. Jie rinkosi į savo susirinkimus, net kėlė tam tikrus politinius reikalavimus. O vėliau tai dažniausiai kildavo spontaniškai, dėl tam tikrų konkrečių problemų, kurios iškildavo dirbant viešuosius darbus. Pavyzdžiui, alga mokama už atliktą darbą, bet žemės kasimo darbai vyksta sausį – žemė įšalusi, todėl neišeina nė kiek uždirbti. Tada bedarbiai savivaldybei ar viešųjų darbų organizatoriams siūlo kažką keisti. Dažnai pasikalbėjimai baigdavosi kompromisu, bet būta atvejų, kai susitarti nepavykdavo. Žymiausi du atvejai, buvę 1925 m. ir 1934 m. Sausį Kaune dėl mažo atlygio bedarbiai streikavo prie savivaldybės, bet viskas virto didžiulėmis riaušėmis, net kraujo pralieta. Vis dėlto, palyginti su tuo, kas vyko Vakarų Europoje, galima sakyti, pas mus bedarbių susiorganizavimo ar net antivalstybinio elemento problemos nebuvo. Sovietmečio vadovėliuose rašoma, kad tarpukario Lietuvoje buvęs didžiulis nedarbas ir socialinė atskirtis lėmė vėlesnę padėtį. Bet iš tiesų tai visai nesusiję su tuo, kas Lietuvoje atsitiko 1940 m.

– Toks požiūris, ko gero, pačių sovietų ir pasiūlytas?

– Taip, buvo išryškinti būtent tie didieji mitingai, bedarbių padėtis, sunki kasdienybė. Kaune bedarbiai iš tikrųjų gyvendavo apleistuose fortuose, baisiomis sąlygomis. Bet nepamirškime, kokia tų žmonių padėtis buvo iki 1918 m. Jie iš viso neturėjo jokio teisinio reglamentavimo, negalėjo tikėtis jokios paramos, nebent išmaldos gatvėje. O per 20 metų buvo sukurta sistema, kuri pradėjo jais rūpintis ir pan. Tai nereiškia, kad Lietuvoje nebuvo skurdo, socialinės atskirties – jos būta labai daug. Bet tai, kas buvo padaryta per 20 metų, leidžia teigti, kad kitas 20-metis būtų sukūręs gana funkcionalią gerovės valstybę.