Mintys materializuojasi
Balandžio 16 d. LRT pradėjo rodyti R.Bružo dokumentinį ciklą "Nuo Baltijos iki Bengalijos", kuris gimė po neseniai įvykusios ekspedicijos garsiuoju keliautojo A.Poškos (1903–1992) keliu.
Netiesioginė R.Bružo pažintis su A.Poška prasidėjo 2011 m., kai Rimas rašė knygą "Biker Story LT. Lietuvos motociklizmo istorija 1918–1940". "Tada man į rankas papuolė pirmasis iš aštuonių A.Poškos tomų "Nuo Baltijos iki Bengalijos", kuris buvo išleistas 1939 m. Perskaičiau tą knygą, nuvažiavau į Rokiškio krašto muziejų, kuriame saugoma dalis jo archyvo, pradėjau žiūrėti fotografijas. Kuo daugiau giliniesi, tuo labiau supranti, kad Lietuvoje tikrai yra herojų, tik jie užmiršti. Nereikia nieko pagražinti, nes jų gyvenimas ir veikla turi visas sudedamąsias dalis. Reikia tiesiog juos ištraukti į dienos šviesą", – neabejojo R.Bružas.
"Kai retrospektyviai žiūriu atgal, prisimenu save galvojantį, kad vieną dieną aš įgyvendinsiu šitą kelionę, nors neturėjau minčių, kaip, kada ir kokiomis sąlygomis tai padarysiu. Bet ta idėja pradėjo materializuotis. Mano bičiulis Aurimas Mockus per tą laiką pastatė A.Poškai ir tuo pačiu pirmajam motociklistų klubui Klaipėdoje paminklą. Pradėjome kalbėtis apie tai, kad reikia kelionę "Nuo Baltijos iki Bengalijos" įgyvendinti, ir kada, jei ne dabar", – apie idėjos materializavimą pasakojo jis.
LRT televizijos vadovybei uždegus žalią šviesą, praėjusių metų vasarą R.Bružas ir A.Mockus pradėjo ruoštis kelionei. "Iš pradžių galvojome keliauti dviem motociklais, bet paskui nusprendėme keliauti vienu, kaip tai darė A.Poška su Matu Šalčiumi. Mes norėjome atkartoti tą 1929 m. kelią, kad susidurtume su iššūkiais, su kuriais susidūrė jie – kad būtų kuo daugiau autentikos. Bet kadangi mūsų su Aurimu gabaritų keliautojams keliauti vienu motociklu nelabai įmanoma, pasirinkome modifikuotą motociklo ir priekabos variantą", – dalijose R.Bružas.
Vienui vieni
Kelionės bendražygiai išvažiavo pernai spalio 17 d., keliavo 108 dienas ir aplankė 15 šalių. "Aplankėme Rusiją, Lenkiją, Vokietiją, Čekiją, Austriją, Vengriją, Serbiją, Bulgariją, Graikiją, iš Graikijos keltu persikėlėme į Egiptą, iš Egipto į Izraelį, iš Izraelio į Turkiją, iš Turkijos į Iraną, iš Irano į Saudo Arabiją, o tada beliko Indija. Įveikėme daugiau nei 15 tūkst. km, nors prieš kelionę spėjome, kad tai bus apie 14 tūkst. km maršrutas", – pasakojo dokumentinių filmų kūrėjas.
Neturėjome prabangos ir jos nesiekėme – norėjome būti arčiau Poškos ir Šalčiaus legendos.
Ši kelionė buvo kitokia vien dėl to, kad keliautojams iš paskos nevažiavo joks ekipažas, jie neturėjo techninės pagalbos, filmavimo grupės ir kitų žmonių, kurie jų gyvenimą darytų paprastesnį. "Tiesiogine prasme važiavome dviese, viską darėme patys: filmavome, remontavome motociklą, sprendėme įvairius logistikos klausimus. Neturėjome prabangos ir jos nesiekėme – norėjome būti arčiau Poškos ir Šalčiaus legendos", – neslėpė R.Bružas.
"Mūsų motociklas jau Čekijoje pradėjo rodyti pirmuosius gedimo ženklus. Šias problemas sprendėme visos kelionės metu – ir Turkijos kalnuose, esant 14 laipsnių šalčio. Bet nuo to šis iššūkis tapo tik įdomesnis", – pridūrė jis.
Keliautojai važiavo susitikdami su lietuvių bendruomenėmis užsienyje. Tai padaryti jie užsibrėžė 2019 m. minint kaip pasaulio lietuvių metus. "Lietuvos istorinę vėliavą vežėmės nuo pat namų ir rinkome palinkėjimus Lietuvai", – pasakojo R.Bružas.
Dūžtantys stereotipai
Žinomas žurnalistas tikino, kad su A.Mockumi Lietuvą paliko padarę namų darbus ir puikiai suprasdami, kad ES teritorijoje jokių problemų keliaujant veikiausiai nekils.
"Didžiausi iššūkiai buvo kaip pernelyg nesušlapti ir nesušalti, kur nakvoti. Puikiai suvokėme, kad tas komfortas baigsis už Graikijos, persikėlus per Viduržemio jūrą į Egiptą. Žinojome, kad Egipte bus tam tikrų problemų persikeliant per Sueco kanalą į Sinajaus pusiasalį, bet nemanėme, kad jos bus tokios – Egipte įstrigome daugiau negu mėnesiui. Reikėjo gauti kubinius metrus parašų ir dokumentų, kad mus įsileistų per Sueco kanalą, nes paaiškėjo, kad motociklai ir keturiais ratais varomi visureigiai ten yra paprasčiausiai neįleidžiami. Bet su Lietuvos Respublikos ambasados Kaire pagalba leidimą galiausiai gavome. Neabejotinai buvome pirmieji lietuviai, kurie Sueco kanalą kirto motociklu", – nuotykiais dalijosi R.Bružas.
Pasak jo, prieš kelionę būta ir išankstinių nusistatymų, pavyzdžiui, apie Turkiją. "Įsivaizdavome, kad tai yra kažkas panašaus į Antaliją ar Alaniją, bet pasiekę Turkijos rytus susidūrėme su visai kitokia situacija. Tas regionas turi daug problemų dėl kurdų sukilėlių, jis yra labai militarizuotas. Važiavome su lietuviška trispalve, kuri yra identiška apverstai kurdų sukilėlių vėliavai – mūsų vėliava yra geltona, žalia ir raudona, o kurdų sukilėlių vėliava yra raudona, žalia, geltona. Ir kai mūsų vėliava vėjyje plaikstosi, galima supainioti, kokia spalva yra viršuje. Buvo nemažai reikalų pasienio kontrolės punktuose, kur niekas nesuprato, ką mes darome. Nors lietuviai ir buvo perspėję, kad nereikėtų su Lietuvos vėliava šiame regione keliauti, bet mes užsispyrusiai ir kiek bravūriškai nusprendėme to nedaryti", – šypsojosi keliautojas.
Sekdamas žiniasklaidos formuojamą įvaizdį, jis kartu su A.Mockumi įsivaizdavo, kad Iranas yra pavojinga šalis, tačiau šis įsivaizdavimas labai greitai visiškai sudužo. "Režimas yra režimas, bet bendraudami su vietiniais nesutikome nė vieno tam režimui simpatizuojančio asmens. Labai sovietmetį primenanti dvigubo dugno ir nutylėjimų šalis, kur žmonės viešumoje linkčioja galvomis, o savo privačiuose rateliuose nepalaiko režimo. Iranas man paliko vieną iš geriausių įspūdžių: be proto graži šalis, labai patogi keliauti, labai svetinga", – apie panaikintus stereotipus pasakoja lietuvis.
Lyginti – neįmanoma?
R.Bružas atviras – atsidūrus galutiniame kelionės taške apėmė keistas jausmas. "Kelionės antroje pusėje, kai važinėjome Turkijoje, po Tauro kalnyno kalnus, apėmė beprasmybės jausmas: kiek važiuoji, tiek važiuoji. Šalta, sniegas, šlapia. Kelionės pabaigą galėtume skaičiuoti nuo Dubajaus, kai baigėme kelionę motociklu, ir jis iškeliavo namo. Tarsi jau galėtų būti pabaiga, bet prieš nosį buvo dar visa Indija, tik tai buvo jau kitokia kelionė. Tad tų pabaigų buvo keletas. O pabaigų pabaiga – Delyje. Tačiau ir ten nesijaučiau taip, kad galėčiau iškelti rankas ir sušokti pergalės šokį. Kiek žinau – Aurimas taip pat. Bet aplankė palengvėjimas, kad mes tai padarėme. Dabar, montuojant vaizdo medžiagą, grįžtant į prisiminimus, suprantu, kad ši kelionė išliks kaip viena įsimintiniausių gyvenime", – neabejojo jis.
Reikia pripažinti, kad, palyginus su anomis dienomis, kai nuo Baltijos iki Bengalijos keliavo A.Poška ir M.Šalčius, situacija labai pasikeitė. "Anksčiau Antanas Poška turėjo daugiau problemų Europoje ir daug mažiau jų kilo Azijoje, mums buvo priešingai – Artimuosiuose Rytuose buvo sudėtingiau. Bet 100 metų yra labai didelis laiko tarpas, todėl lyginti Antano Poškos ir Mato Šalčiaus ir mano bei Antano Mockaus keliones – beveik neįmanoma. Nekalbu apie kelių infrastruktūrą, bet pasaulis labai pasikeitė, geopolitika yra visiškai kitokia. Per tą laiką susikūrė naujų valstybių, kitos dingo, o geopolitiniai-tektoniniai susistumdymai – milžiniški. Tai tikriausiai nebėra tas pats pasaulis, kuriame gyveno Antanas Poška", – svarstė R.Bružas.
"Bet šis pasaulis nėra toks baisus, kaip jį bandoma nupiešti. Pasaulį reikia pažinti ne nuo sofos, o savo akimis. Tada esi laisvas nuo kažkieno suformuotos nuomonės, kuri nėra tavo", – tiki dokumentikos kūrėjas.
Dokumentinis ciklas "Nuo Baltijos iki Bengalijos" – nuo balandžio 16 d. antradieniais 21.30 val. per LRT televiziją.
Į Bengaliją motociklininkai išvyko su duona ir lašiniais 7
