Pernelyg nesileidžiant į detales, filmas (tikriausiai aišku jau iš pavadinimo) prasideda nuo vyruko mirties. Vyruko, kurį jo paties mylimoji laikė nuobodyla ir nevykėliu, nesugebančiu rasti darbo, o perspektyvaus pasiūlymo laukiančiu auginant pragulas ant sofos. Tik intriga ta, jog herojui iškeliavus anapilin, staiga pasirodo, buvo jis visai ne pilkas pelėnas, o atvirkščiai – veiklus, talentingas, daugybės žmonių žinotas, gerbtas ir mylėtas kūrėjas. Pagalvotum, tik filmuose panašios istorijos ir gali nutikti. Bet ar tikrai?
Pamenu, kartą važiavau ilgoką atstumą taksi ir pokalbis su vairuotoju pasisuko visai nelauktai – paaiškėjo, kad jis pažįsta vieną labai man artimą asmenį. Per tuos kelis kilometrus, kurie dar buvo likę iki mano kelionės tikslo, spėjo tiek pagyrų bendram pažįstamam pažerti, tiek kone folklorinių jaunystės istorijų prisiminti, kad iš mašinos išlipau lengvos šoko būsenos. Dar ilgai iš galvos neišėjo klausimai, visi sueinantys į vieną: "Nejaugi mes čia apie tą patį žmogų kalbėjome?"
Tikrai nenoriu graudinti, bet kaip gaila būna gražių dalykų išgirsti jau per gedulingus pietus.
Panašus krestelėjimas buvo prieš kelerius metus nutikęs pokalbis su močiute. Vieną birželio vakarą su dubeniu braškių įsitaisėme jos terasoje moteriškai paplepėti. Tema nuvingiavo link giminėje įvykusių istorijų. Ir, o Dievuliau, sėdėjau išsižiojusi, klausydama tų tikriems, o dar ir nesvetimiems žmonėms nutikusių dalykų kaip kokios legendos.
Išgirdau ir apie protėvių drąsą išradingai nuo žūties gelbėjant savo šeimas, ir su mylimu vyru iš suorganizuotų tuoktuvių už kito pabėgusią nuotaką. Vakaras ėjo į pabaigą, o istorijų močiutės prisiminimų kraitelyje vis dar buvo, ir ne viena. Tad abejonių, kad likimo keliai ir takeliai gali pralenkti Margaret Mitchell ar Johno Irvingo fantaziją, man nebeliko.
Ne šiaip sau tais prisiminimais nusprendžiau pasidalyti. Man regis, tokia mažokai žinanti apie tuos, kuriuos laikai kiaurai ir išilgai pažįstamais, buvau ne aš viena. Tiesą sakant, jei ne atsitiktinumai, pavyzdžiui, laiku bei vietoje pasitaikęs žmogus ar pakreipta pokalbio tema, turbūt ir nežinočiau iki šiol.
Ir, žinote, man atrodo, labai dažnai galioja tas požiūrio į artimus ir pažįstamus paradoksas. Taip turbūt yra dėl dažno matymosi, kalbėjimosi apie kasdienius buitinius dalykus, kartais ir dėl komplikuotų santykių (ypač, kai dar esi jaunas ir pats sau atrodai protingiausias). Kai kažkuo daugiau negu namų reikalai nesidomime patys, o ir mums niekas neskuba pasipasakoti.
Štai dažnai ieškom autoritetų kažkur toli, nes matant vien gražiąją, kostiumuotą ir nupudruotą fasadinę pusę, jais žavėtis lengviau. O tėtis, mama, seneliai ar dėdė Petras ir interpretuojami tik kaip tėtis, mama, seneliai ir dėdė Petras. Bet ne kaip žmonės, kurie kažkada nuveikė, o gal ir dabar daro kažką išties reikšmingo ir įdomaus. Tikrai nenoriu graudinti, bet kaip gaila būna gražių dalykų išgirsti jau per gedulingus pietus. Tačiau nežinodami, kokia išskirtinė asmenybė yra tas, kurį kasdien matai susivėlusį ir su chalatu, arba sutinki per kiekvienus sekmadienio pietus, prarandame nemažai vertingo žinojimo. Pirmiausia – apie save.
