– "Kauno dienos" skaitytojai, penktus metus rinkdami nuoširdžiausią gydytoją, šiemet šį vieną reikšmingiausių bendravimo bruožų priskyrė jums. Kaip suprantate nuoširdumą?

– Niekada specialiai nesistengiu būti nuoširdi. Ką darau, darau natūraliai. Kai pradėjau dirbti gydytoja rezidente, norėjosi su kiekvienu pacientu artimai, nuoširdžiai bendrauti, kad jis viską sužinotų apie ligą, suprastų jos eigą ir gydymą. Vyro sesuo, ji irgi bus gydytoja, kartą paklausė: "Eglute (jauną, liekną gydytoją daug kas vadina Eglute – red. past.), ar tu pasikeisi, metams bėgant, ar užsidėsi kaukę – pradėsi kitaip bendrauti?" Aš tikiuosi, kad nepasikeisiu, jei iki šiol nepasikeičiau.

– Su ligoniais dirbote penkerius metus kaip gydytoja rezidentė ir jau treji metai – kaip savarankiška specialistė. Spėjote pelnyti jų pasitikėjimą ir meilę, nors pasirinkote tokią sudėtingą sritį – hematologiją. Kodėl ją?

– Jau tada, prieš aštuonerius metus, kai rinkausi rezidentūrą, hematologija buvo labai inovatyvi sritis. Naujovės mane domina, o galimybė padėti sergantiesiems tokiomis sunkiomis ligomis, kaip leukemija, mieloma, kurios prieš 20 metų prilygo mirties nuosprendžiui, yra labai prasmingas iššūkis. Tuo metu kai kurioms ligoms gydyti pradėta taikyti taikinių terapija, leidžianti ligoniui jaustis kaip sveikam ir gyventi ilgus metus. Pasirinkimas manęs nenuvylė, kuo toliau, tuo daugiau yra galimybių ligoniams padėti pristabdyti ligą ar pasveikti.

– Jei patinka inovacijos, naujovės, tai kodėl pasirinkote mediciną, kuri yra sena kaip pasaulis?

– Net ir nežinau, kodėl, bet mokydamasi dar šeštoje klasėje nusprendžiau būti gydytoja. Šeimoje jų nėra, tik giminėje turime odontologų. Medicina mane labai traukė.

– Ir vaikystėje žaisdama buvote lėlių gydytoja?

– Ne, lėlių negydžiau, tik, prisimenu, kieme su draugais žaisdavome ligoninę, ir aš būdavau gydytoja. Sakoma, kad tai profesija iš pašaukimo. Galbūt man ji todėl patiko, kad daug žmonių sutinki, nuolat bendrauji. Aš esu labai sociali, ir man mano profesija labai patinka. Mano darbas man – hobis.

– Ir atlyginimas nėra svarbu? Juo medikai skundžiasi...

– Svarbu, bet yra kitų būdų užsidirbti. Aš dėstau studentams, kartais kokį straipsnį tenka parašyti ar paskaitą paskaityti – šie darbai yra apmokami. O ir medikų atlyginimų sistema, manau, turėtų keistis.

– Nes dabartinė nėra sąžininga?

– Taip, nėra sąžininga ir sesučių, ir gydytojų atžvilgiu. Jaunieji gydytojai sujudę dėl šių dalykų, kelia šiuos klausimus.

– Paminėjote socialumo poreikį – esate tėvų vienturtė?

– Turiu seserį. Ji už mane devyneriais metais jaunesnė, bet amžiaus skirtumo nejaučiame. Sesuo man labai artima, viena geriausių mano draugių. Galima sakyti, net ir dukra, nes su mama kartu auginome (juokiasi – red. past.). Mano vyro šeima yra didelė, jis, vyriausias vaikas, turi du brolius ir seserį. Mes visi labai artimi, šeima mums labai svarbi.

– Užtai tiek daug sveikintojų sulaukėte Sporto halėje, kai buvote paskelbta Nuoširdžiausio Kauno gydytojo rinkimų nugalėtoja?

– Buvau atėjusi kartu su artimiausiais žmonėmis. Esu Hematologijos būrelio vadovė, turiu daug sąlyčio su studentais.

– Esate kaunietė, dešimtukais baigusi "Saulės" gimnaziją, be problemų įstojusi į dabartinį Lietuvos sveikatos mokslų universitetą ir jį baigusi aukštais balais. Tai lėmė darbštumas ar intelektiniai genai?

– Sunku pasakyti. Mano mama turi du aukštojo mokslo diplomus, močiutė, tėčio mama, – pedagogė, dirbo mokyklos direktoriaus pavaduotoja.

– O tėtis?

– Jo nebeturiu, mirė labai jaunas, 41 metų, nuo širdies infarkto. Kai pasirinkau hematologiją, susižavėjau kardiologija, ten dirbantys gydytojai kvietė pagalvoti, ar nenorėčiau perstoti, ir apie tai mąsčiau, bet čia vadovaujančios jėgos nugalėjo ir pasilikau hematologijoje (juokiasi – red. past.). – Tėčio mirtis profesijos pasirinkimui įtakos neturėjo, bet tai buvo labai didžiulė psichologinė trauma. Man tuomet buvo penkiolika metų, ir po šios skaudžios netekties apėmė nerimas dėl mamos ir sesės sveikatos. Tas atsakomybės jausmas liko iki šiol, bet dabar ramiau, nes daug žinau, kaip galima padėti.

– Dirbate Kauno klinikose, tai turbūt galvojate ir apie mokslinį darbą?

– Doktorantūra yra mano planuose. Dar neskubu rinktis temos, nes dirbdama noriu įsitikinti, kas man įdomu, kur link eiti. Greičiausiai tai bus limfomos – piktybiniai navikai.

– Kai kalbame apie hematologiją, neretai turime omeny onkologiją. Nepiktybinių kraujo ligų yra mažai?

– Su nepiktybinėmis kraujo ligomis daugiausia susiduriame ambulatorinėje grandyje, o iš stacionare gydomų ligonių maždaug 95 proc. yra sergantieji onkologinėmis. Ir Dienos chemoterapijos skyriuje gydome sergančiuosius vėžiu.

– Rinkdamasi hematologiją žinojote, kad taip bus?

– Žinojau, tik nesitikėjau, kad šių ligonių bus tiek daug.

– Ir dabar patiriate daug neigiamų emocijų?

– Labai sunku. Manęs daug kas klausia, kaip ištveriu. Būna, kad neištveriu, ir labai norisi paverkti. Dėl pacientų. Prie jų neverkiu, tam yra automobilis, kai važiuoju namo, ar kita vieta, kur būnu viena. Labai gaila, kai nepavyksta ligonio išgelbėti, kai labai bloga ligos prognozė ir nebegali padėti. Tuomet stengiesi pagerinti likusio gyvenimo kokybę. Vyresni kolegos sako, kad išmokstama susitaikyti, ir aš to tikiuosi, bet visiškai atsiriboti nesugebėsiu. Juk, uždarius duris po darbo, negali pamiršti sunkių pacientų, ir savaigaliais apie juos galvoji, kaip jie jaučiasi, ką dar įmanoma padaryti.

– Ir nemažai jūsų pacientų jau išėjo...

– Nemažai. Stengiuosi neskaičiuoti, bet tikrai nemažai. Prisimenu juos.

– Neapima bejėgiškumas?

– Tie, kurie pasveiksta, teikia stiprybės. Kai po metų, kitų, trečių ateina pasitikrinti sveikatos, ir jiems viskas gerai, yra atpildas už darbą. Nuoširdžiausio Kauno gydytojo vardas yra didžiausias mano karjeros pasiekimas, nes tai – mano pacientų sprendimas. Tai atlygis už viską, įrodymas, kad darbas nėra beprasmiškas. Net jei ligonis nepasveiksta, stengiuosi iki paskutinės akimirkos neatimti vilties.

– Meluojate ligoniams?

– Galbūt nepasakau visos tiesos, o bent minimaliai geresnę žinią, kad, pavyzdžiui, tyrimų rezultatai stabilizavosi, neblogėja, pateikiu kaip pergalę. Net ir tuomet, kai ligoniui nėra vilties pasveikti, tai jam suteikia džiaugsmo ir stiprybės. Gyvenant paskutines dienas atimti viltį būtų beširdiška.

Dabar tokių sunkių ligonių neturiu, bet praėjęs mėnuo buvo liūdesio mėnuo, kai išėjo ne vienas. Labai skaudėjo širdį.

– Kaip padedate sau, kaip nusiraminate?

– Padeda pokalbiai su artimaisiais. Mano vyras, kurso draugas, taip pat yra gydytojas, urologas, dirba Kauno klinikinėje ligoninėje. Jis taip pat labai mėgsta savo darbą, ir kasdien dalijamės mintimis apie tai, kaip sekėsi, ką patyrėme, išgyvenome. Kiti sako, kad šeimoje neįdomu kalbėtis apie darbą, bet mums gera, vienas kitą suprantame, galime pasitarti. Nesu labai tikinti, tik kartais nueinu į bažnyčią, bet kai turiu sunkų ligonį, prašau Dievo, kad padėtų. Kai nepasiseka, pykstu ant jo, sakau, daugiau nieko niekada neprašysiu. Bet ir vėl prašau, ir prašymai išsipildo, tik kartais sunku suvokti, kodėl gerus žmones užpuola tokios piktos ligos.

– Bet nemažai jų pasveiksta?

– Taip, ir tada būna labai daug džiaugsmo. Džiaugiuosi sėkme, kai, vienai moteriai diagnozavus mielodisplaziją nėštumo metu, ligą pavyko stabilizuoti iki nėštumo pabaigos. Vaikelis gimė nors ir neišnešiotas, bet auga sveikas, jau metai. Mama puikiai laikosi. Ir toks gerumas kiekvieną kartą apima, kai konsultuotis ateina. Sakau, kad esu lyg krikšto mama tam vaikeliui.

Turiu dar vieną pacientą – jauną vyruką, kuris sirgo sunkios formos limfoma. Dabar jis sveikas, planuoja tuoktis. Kai susitinkame – šypsomės iki ausų. Tokie atvejai atperka liūdesį, pacientų sėkme labai džiaugiuosi.

Nuoširdžiausiais Kauno gydytojais buvo išrinkti

2012 m. – Aldona Anastasija Valienė, šeimos gydytoja.

2013 m. – profesorius Almantas Maleckas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Chirurgijos klinikos Minimaliai invazyvios chirurgijos ir skrandžio–intestinalinės chirurgijos sektoriaus vadovas.

2014 m. – mokslų daktaras Jonas Andriuškevičius, Respublikinės Kauno ligoninės Dienos chirugijos skyriaus vadovas.

2015 m. – profesorius Kęstutis Adamonis, LSMU Gastroenterologijos klinikos Endoskopijų skyriaus vadovas.

Nuoširdžiausiųjų devintukas šiemet

Kristina Laučkaitė, LSMU Neurologijos klinikos gydytoja neurologė.

Asta Ruibienė, Centro poliklinikos gydytoja pediatrė.

Giedrius Martinkus, LSMU Ortopedijos traumatologijos klinikos gydytojas ortopedas traumatologas.

Ilona Vėželienė, InMedica klinikos šeimos gydytoja.

Audronė Dautartienė, Kuršių klinikos šeimos gydytoja.

Rasa Raugalienė, Kauno klinikinės ligoninės gydytoja kardiologė.

Laimutis Škikas, "Bendrosios medicinos praktikos" klinikos gydytojas ortopedas traumatologas.

Dovydas Gutmanas, Kalniečių poliklinikos gydytojas otorinolaringologas.

Žilvinas Dambrauskas, profesorius, LSMU Chirurgijos klinikos gydytojas chirurgas.