Pasak švietimo, mokslo ir sporto ministrės Jurgitos Šiugždinienės, keliamas tikslas, kad per penkerius metus rusų kalbą kaip antrąją užsienio kalbą rinktųsi nebe 70 proc., o iki 30 proc. šalies moksleivių.

„Norėtume padėti, kad realiai atsirastų galimybė dviejų užsienio kalbų pasirinkimo. Siūlome savivaldybėms ir mokykloms taikyti hibridinį modelį, tai yra galimybė dalį ugdymo vykdyti nuotoliniu būdu“, – penktadienį per spaudos konferenciją sakė ministrė.

Jos teigimu, šiuo metu rengiami pavyzdiniai tokio mokymo modeliai, jie bus išbandomi nuo kitų metų rugsėjo.

Anot J. Šiugždinienės, jau šiandien būtų galima didinti vokiečių ir prancūzų kalbų mokymą, nes dalis šių dalykų mokytojų dirba ne pilnu etatu.

Siūlome savivaldybėms ir mokykloms taikyti hibridinį modelį, tai yra galimybė dalį ugdymo vykdyti nuotoliniu būdu.

„Jeigu būtų pasirinkimas mokytis vokiečių, prancūzų kalbų, galėtume kai kur padvigubinti skaičių – tai matome žiūrėdami etatų sudėtį“, – tvirtino ji.

Ministrė pabrėžė, kad būtina užtikrinti, jog savivaldybėse ir mokyklose antros kalbos pasirinkimas būtų didesnis nei iš vienos užsienio kalbos.

„Norėtume, kad būtų siūlomos dvi Europos Sąjungos kalbos“, – sakė ji.

I. Šiugždinienės teigimu, pirmiausia stengiamasi didint prancūzų ir vokiečių kalbų prieinamumą.

„Norėtume, kad daugėtų ir ispanų kalbos, bet galimybės šiuo metu ribotos. Taip pat lenkų“, – sakė ministrė.

Anot jos, numatyta skatinti rusų kalbos mokytojų persikvalifikavimą, žadama sudaryti galimybes jiems per penkerius metus įgyti antrą kvalifikaciją, bus skiriamos stipendijos studentams, pasirinkusiems studijuoti ES kalbas, tėvams ir vaikams organizuojamos pavyzdinės tokių kalbų pamokos.

Ministerijos duomenimis, šiais mokslo metais rusų kalba, kaip antroji užsienio, mokyklose buvo populiariausia – ją pasirinko beveik 15 tūkst. šeštos klasės mokinių. Tačiau tai yra 10 proc. mažiau nei ankstesniais metais.

Nepažintos erdvės

Aušros Menčinskaitės namai neprimena išprotėjusios menininkės dirbtuvių, kur sriubos puode galima rasti teptuką, o ant miegamojo stalelio prie veidrodžio, šalia kvepalų buteliukų ir akių šešėlių paletės – aliejinių dažų tūtelę. Priešingai, kampe, kurį Aušra skyrė kūrybai, vyrauja preciziška tvarka. Skirtingose dėžutėse čia glaudžiasi teptukai, kai širdį užplūsta noras imtis spalvų. Kituose – priemonės, skirtos keramikai. Tiesa, kai prisėda kurti, idiliška tvarka virsta mielu chaosu. Moteris juokauja, kad ne jai namie vietos per mažai, o jos priemonėms, todėl, jei suaugusiuosius lankytų Kalėdų Senelis, ji, be abejonės, prašytų nuosavų dirbtuvių ir krosnies jose. O kol kas Aušra savo rankų darbo molinukus šauna į naminę orkaitę, kitus gi lipdo ore stingstančiu moliu.

"Arčiausiai širdies man tapyba ir keramika, – kaunietė A.Menčinskaitė prasitarė, turinti ir kitų svajonių. – Norėčiau išbandyti darbą su medžiu, taip pat kaligrafiją ir piešimą ant šilko."

Jei kalbėsime apie mano plaukus, tai taip, esu ryški asmenybė. Nors labiau ryški esu savo charakteriu.

Pastarasis noras pasiekiamas ranka. Beliko tik sulaukti rėmo su šilko skiaute, o tada išlaisvinti fantaziją, ranką ir spalvas – tamsiai rožinę, mėlyną, violetinę. Jos – mylimiausios, dažniausios sutinkamos moters kūryboje ir jos aplinkoje.

"Jei kalbėsime apie mano plaukus, tai taip, esu ryški asmenybė. Nors labiau ryški esu savo charakteriu", – šypsojosi raudonplaukė, anuomet svajojusi būti bet kuo, tik ne mokytoja.

Pasirinkimo kryžkelėje

Vaikystėje, anot pašnekovės, ji labai mėgo žiūrėti filmus, skaityti knygas ir vartyti žurnalus, kuriuose vaizduojami žirgai. Nuo jų esą ir prasidėjo pažintis su daile. Paėmusi piešimo priemones, metai iš metų ji tobulino žirgų išvaizdą, tačiau galiausiai suprato, kad, nepaisant augančios meilės dailei, aistra keturkojams gražuoliams – dingo. Taip paauglė ėmė ieškoti kitų herojų, naujų stilių, kol, galiausiai, atsidūrė dešimtosios klasės kryžkelėje.

Noras: išbandžiusi piešimą ant drabužių, tapybą, keramiką, Aušra dar svajoja prisijaukinti medį ir šilką. / Asmeninio archyvo nuotr.

"Turbūt dauguma žmonių, kurie galvoja savo ateitį sieti su menu, yra sulaukę replikų, neva iš meno neišgyvensi", – išgirdusi tokius komentarus savuoju adresu, A.Menčinskaitė pasirinko tiksliuosius mokslus, tačiau, kaip pasakojo pati, nesijautė savo vietoje. – Taip, ėmiau ir matematiką, ir chemiją A lygiu. Galvojau studijuoti finansus. Atrodo gerai mokaisi, lyg ir supranti, bet ateina tam tikra riba, kai tu girdi, bet smegenys atsijungia."

Išsiskyrė: anksčiau labai mėgusi piešti arklius, dabar Aušra juos retai prisimena. / Asmeninio archyvo nuotr.

Bendros kalbos mergina nerado ir su socialiniais mokslais, kol, galiausiai, po pokalbio su dailės mokytoja, ji atsidūrė Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete organizuojamuose kursuose. Atsistojusi prie molberto, mergina pravirko, bet ne dėl trečiojo bandymo nesėkmės.

"Supratau, kad tai yra būtent tai, ką noriu daryti. Jei neklystu, vienas mėnesis kainavo apie 300 litų. Tuo metu tai buvo tikrai nemaži pinigai. Taigi, pirmą mėnesį man padovanojo mama, antrą – Anglijoje gyvenanti sesuo, o trečią – senelis", – baigti kursai merginai padėjo vidurinėje mokykloje sėkmingai išlaikyti dailės egzaminą ir parodė jai tolesnę kryptį.

Atrado savo pašaukimą

Moteris atvira – būti mokytoja ji niekada nenorėjo, nors vaikystėje išrikiavusi pliušinius žaislus juos drausmindavo, kaip nepaklusnius mokinius.

"Pamenu, stojau į Vienožinskio dailės mokyklą Pelėdų kalne. Sužymėjau visas įmanomas vietas. Sėdžiu dailės egzamine, ateina katedros vedėjas ir sako: turbūt čia bus mažai norinčių į pedagoginį. Atsigręžiau, suskaičiavau vos kelias pakeltas rankas, o grįžusi namo pedagoginį pažymėjau pirmuoju numeriu", – tokiu pat numeriu, kaip mena A.Menčinskaitė, ji ir įstojo mokytis.

Ketveri metai, pasak jaunos moters, pralėkė vėjo greičiu, o suvokimas, kad tikrasis jos pašaukimas pedagoginis darbas, atėjo tik paskutiniais metais, praktikos metu. Niekada neturėjusi viešojo kalbėjimo baimių, pirmą kartą atsistojusi prieš klasę, mokslus bebaigianti studentė suprato, kad ji geba valdyti auditoriją. Negana to, mokiniams įdomu tai, ką ji šneka.

"Šiek tiek kitaip buvo, kai pradėjau dirbti. Tada supratau, kad čia ne praktika, čia – nuolatinis darbas, į kurį eisiu kiekvieną dieną", – A.Menčinskaitė, pasakojo, kad įsijausti į naująjį vaidmenį jai sekėsi gerai.

Dievo duotybė? Aušra įsitikinusi, kad pedagogo darbas – pašaukimas, tačiau jame, kaip ir profesionaliame sporte, reikia ne tik talento, bet ir daug darbo.

Ištikima: menai su Aušra net ir tada, kai ji užveria mokyklos ar lopšelio-darželio duris. / Asmeninio archyvo nuotr.

"Galbūt bus žmonių, kurie man prieštaraus, bet aš būtent taip galvoju. Lygiai taip pat esu įsitikinusi, kad ne visi gali mokėti mokyti. Žmogus gali būti visiškas eruditas, tačiau jo žodynas neįtrauks, nesudomins, o kito, žinančio mažiau, tačiau mokančio tinkamai pateikti informaciją, klausantieji žodžius valgys kaip saldainius", – kalbėjo dailės mokytoja.

Iššūkiai darbe

Mokytojo darbas labai įdomus, o pastaraisiais metais, anot pašnekovės, kupinas išbandymų. Ir nors vis dar atsiranda teigiančių, kad dabartinė epidemiologinė situacija daliai pedagogų yra labai patogi, Aušra su tuo giežtai nesutinka.

"Nesu praradusi kontakto su vaikais, nes dirbu dar ir lopšelyje-darželyje. Su moksleiviais bendrauju per nuotolį. Mano telefone yra elektroninis paštas, tai reiškia, vaikai gali bet kada parašyti. Jei nemoki nuo to atsiriboti, sunaudoji daug laiko", – A.Menčinskaitė kalbėjo apie virtualiojo pasaulio iššūkius.

Įvairios skaidrės, kita vaizdinė informacija – laikas, skirtas virtualiai pamokai pasiruošti, pasak mokytojos, panašus, tačiau pobūdis kiek kitoks. Visgi, ne tai didžiausias mokytojos rūpestis, o gyvo kontakto nebuvimas su mokiniais.

"Pamokoje vaikštai klasėje ir matai, kad vaikas kažką daro ne taip. Patari jam. Nuotolinio mokymosi metu tu matai galutinį rezultatą, o tada supranti, kad taisyti reikėjo kur kas anksčiau, – todėl dabar A.Menčinskaitė vaikų prašo siųsti ne baigtą darbą, o piešinį proceso eigoje. – Taip, dabartinis laikas – iššūkis mums visiems, tačiau yra vaikų, kuriems nuotolinis mokymasis padėjo atsiskleisti. Kalbu apie tuos moksleivius, kurie iki tol savimi nepasitikėjo, kuriuos stabdė draugų replikos. Taigi, visur reikia įžvelgti savų privalumų."

Nepaisant mokinių, prisijaukinusių virtualųjį mokymosi būdą ir prasiplėtusį savo galimybių spektrą, Aušra svajoja apie ankstesnę mokyklą, kurioje šurmuliuoja vaikai ir mylimi kolegos.

Daugiau optimizmo

Šiuo metu menininkė kuria interjerinę, maždaug 30 cm lėlę, kurią padovanos savo kolegei. Ji, kaip prasitarė pašnekovė, ją aprengs savo siūtais drabužiais. Ir nors šis meno kūrinys iškeliaus po kitu stogu, pačios Aušros namuose taip pat galima rasti jos rankų darbo daiktų.

"Pirmuosius keramikos darbus, kaip juos vadinu – kūdikius, neretai pasilieku sau", – paklausta, ar namų sienų nepuošia jos tapyti paveikslai, moteris tik skėstelėjo rankomis.

Gręžti skylių ji esą nenori, todėl nei savo, nei kitų kūrėjų paveikslų nekabina. Be to, Aušra nemėgsta apsikrauti daiktais, kurie vėliau tik renka dulkes. Kur kas mieliau ji perka, o kartu ir remia menininkus, į pasaulį paleidžiančius funkcionalius dalykus. Tarkim, papuošalus.

"Štai ir šiandien iš kolegės nusipirkau auskarus", – A.Menčinskaitė tikino, kad tai bus puiki Kalėdų dovana sau. Tą patį esą galėtų daryti ir kiti.

"Taip, rankų darbas nėra pakankamai vertinamas. Į jį žiūri kaip į gražų dalyką, bet kai reikia įvertinti finansiškai, ieško ko nors pigesnio, nes menas kitiems – ne pirmos būtinybės reikalas, – nepaisant to, menininkė kvietė darsyk atsigręžti į lietuvių kūrėjus, o šį laikotarpį, kuriame pakankamai pilkumos, paįvairinti ryškiomis spalvomis ir netikėtomis formomis. – Nes menas gydo sielas ir skaidrina nuotaiką!"

Visai nelinksmas pokštas

Tokia šįryt esu aš. Žinia, kaip kasryt, vos pramerkusi akis, strykteliu į feisbuką ir matau, kaip gražios mamos su margais chalatais ir garbiniuotomis šukuosenomis kepa gardžiausius blynus su braškių uogiene arba parsisiuntusios plaukų dažų rinkinį internetu kedena savo purias, ką tik nudažytas visomis vaivorykštės spalvomis plunksnas… O aš ką?!

Įsimontuoju į savo seniai skalbimo reikalaujantį naminį treningą su gobtuvu (gobtuvą užsimaukšlinu beveik ant akių, kad namiškiai nesusektų bemiegės nakties padarinių) ir šliaužiu į virtuvę kavos. O ten – vyras! Ir rimtų rimčiausiai praneša skaitęs, kad karantinas – dėl galimos COVID-19 grėsmės, galimo mutavimo ir pan. – dar bus pratęstas trumpiausiai iki rugsėjo...

"Šūdas!" – tėškiu jam į veidą vietoj labo ryto ir visiškai sugižusi kaip pienas, dvi savaites stovėjęs karantine (turėjau omeny, ne šaldytuve), imu raudoti. Atleiskit, nebesivaldau. O tiedu – vyras su dukra – dar žvengia kaip arkliai, dantis ant riebaluotų srėbtuvių (mat ką tik prisikepė blynų pusryčiams) pakabinę.

"Maaaam, a, mam, ar žinai, kokia šiandien diena (turėdami omeny visų užkietėjusių melagių šventę – Balandžio 1-ąją)?" Na… Klausimas, vertas milijono, nes nuo karantino pradžios žinau tik vieną vienintelę dieną – kovo 16-ąją. Ta atgaline data rašiau prašymą stabdyti savo individualią veiklą ir tą dieną tikrasis pasaulis aplink mane nustojo suktis – liko tik tas subjektyvusis televizorinis, na, dar feisbukinis…

"Štai jeigu kiekvienas siųstume pasauliui tik pozityvią energiją – jis pasveiktų kur kas greičiau", – skaitau vieną iš eilinių pasaulio gydymo teorijų, paskelbtą kažkokio nusipelniusio feisbuko daktaro. (Deja, mano diagnozė sunkoka: tikėjimo ir vilties praradimas.) Todėl seniai jomis nebetikiu. Užtat visai įtikinamai skamba kitas ryškus postas, kad internetinėse pamokose buvo pastebėti neblaivūs tėvai su šeimyniniais trusikais. Melas ar teisybė? Renkuosi pastarąjį mygtuką. Mat neblaivumas karantino metu turi daug šventesnį dezinfekcijos vardą, o šeiminiai trusikai – mokyklai įsikūrus kiekvieno namuose – irgi savaime suprantamas, natūralus vaizdinys.

Kaukė ne nuo koronos

Skambinu draugei į Klaipėdą. Gal ji kažkaip pakels man nuotaiką. "Labutis, kaip tavo dvyliktokė, ar jau grįžo iš Danijos? Kur karantinavosi – pas jus namuose?"

"Oi, ką tu… Ne. Nuleido sparnus sostinėje. Bijau, kad po saviizoliacijos močiute netapčiau (kikena). Nusprendė mus su tėvu apsaugoti ir pasiliko porai savaičių Vilniuje, apsigyveno pas draugą. Privežėme jiems maisto į draugo butą ir… (ragelyje ilgoka pauzė). O kaip tau sekas, kas geresnio, premjere?.." (Bando juokauti.)

"Jei atvirai – nieko. Kalendorius telefone vis pypsi, vis primena įvykius – kada turėjau sportuoti, eiti pas odontologę… Dulkių siurblys genda, televizoriaus programos stringa, jei dar kompas kokią koroną pasigaus – išvis šakės. Va, gimtadienį neseniai atšvenčiau. Spėk, kuo buvau pasipuošusi? Cha… Vis tiek neatspėsi – nudrengtu treningu. Jokios šukuosenos, manikiūro, pedikiūro, makiažo. Tiesa, išvakarėse dar bandžiau palepinti save – kolageno kaukę užsidėti. Išlindau iš vonios tokia laiminga, o vyras man: kas čia tau ant veido? "Kaukė", – sakau. "Kokia čia dar kaukė? – stebisi. – Burna iškirpta, viskas atvira. Tai gal čia visai ne nuo koronos?!"

"Žinoma, kad ne nuo koronos, asile tu", – jau norėjau rėkti, bet susilaikiau, nes iš kito kambario išgirdau kažkokį svetimą (tikrai ne Saulėjos) balsą: šeima – mažiausia visuomenės ląstelė. Jei vaikas mokosi, o mama ar tėvas per dienų dienas žiūri serialus – krenta motyvacija! Dar norėjau šūktelėti tam protingam balsui, kad su mielu noru apsikeisčiau su Saulėja vietomis, nes dabar manęs niekas, ničniekas, nemotyvuoja… Kitu atveju, gal bent dvejeto bijočiau?!

Naujoji gestų kalba

Popiet susiskambinu su kita priverstine namų šeimininke. Jos namuose – tikras pragaras. Viena ikimokyklinukė eina darželin nuotoliniu būdu, dvi šeštokės dvynės ir dvyliktokas lanko mokyklą namuose. Taip ir matau balanos gadynės vaizdelį: mama verpia ir skaito, vaikai – sutūpę aplinkui – klausosi…

Plius dar vyras, dirbantis iš namų. "Bet jam lengviausia, – šaukia į ragelį, – užsidaro iki vakaro savo kambaryje ir išlenda tik šeštą vakare sveikindamasis: "Sveiki, vaikai, tėvelis grįžo iš darbo!" O man iki tos prakeiktos šeštos vakaro išgyventi reikia ir kažkaip tuos du kompus į keturias dalis padalyti… Dar valgyti pagaminti, nes apetitas, patikėk, sėdint namuose jau trečią savaitę, auga geometrine progresija. O jei apsaugines kaukes reikėtų dėvėti ir namuose – gal apsaugotų nuo ėdimo?!" – bando juokauti feisbukine tautosaka.

Bet tai tik juokas pro ašaras. "Pradėjau diegti savo namuose gestų ir sutartinių ženklų sistemą, – pagaliau liaujasi juoktis daugiavaikė motina. – Sudedu abiejų rankų plaštakas T raide – supraskit, vaikai, metas nusiraminti. Parodau abiejų rankų nykščius – "Vaikai, laikomės!", užsidengiu akis (šitas gestas man labiausiai patinka) – "Mamos nėra namuose!"

"Kam tau tie gestai?" – negaliu suprasti mažų draugės gudrybių. "O tam, kad balsą jau prarėkiau, "Homeovox" nebeveikia, o toji sumauta ženklų sistema tuos velniūkščius vis dar domina. Viena ausimi klausiau kažkokio vebinaro, gamindama devintąsyk valgyti, "Kaip išgyventi nuotolinį mokymąsi tėvams", tai supratau, kad senieji metodai vaikų jau seniai neveikia. Duok jiems moderno – žaidybinių "Kahoot" programėlių ir pan. O mūsų laikais, ar pameni, kartojimas buvo mokslų motina. Jei nepakartojai, užmiršai – trinkt su liniuote per galvą arba su vadovėliu. O dar tame vebinare minėjo, kad snūdą, kitaip sakant siestą, kurios metu pietiečiai ilsisi, per karantiną reikėtų praktikuoti ir mums. Visiems – vaikams ir tėvams. Ypač tėvams. Na, sakyk, koks ten snūdas, kai mano chebra nuolat kalasi – tai kompų neužtenka, tai kambarių… Sudarė dabar mat grafiką, pakabino ant WC durų, kieno eilė mokytis vienutėje. O iš tiesų supaisysi, ką jie ten užsirakinę veikia – va, kad nenaudoja nykštukų namelio pagal tiesioginę paskirtį – tai jau tikrai…

Bandžiau sykį be eilės ten patekti, sakydama, kad  didelis reikalas prispaudė, o dvynės man: "Auklėtoja sakė, kad kiekvienas namuose turime susirasti vietą, kurioje galėtume geriausiai susikaupti. Juk ne tau vienai – ir mums stresas!" Jau kad tėkštelėčiau aš tai mokytojai kontrargumentą, – pagalvojau, bet nepasakiau: vargšus pedagogus ir taip dabar visi skalbia… "O ką dar jūsų auklėtoja sakė?" – tepaklausiau. O mano dvynės vienu balsu: "Dabar visi tėvai turi unikalią galimybę drauge su vaikais ieškoti atsakymų!" Na, gerai, – sakau, – kad jau taip, kokioje šalyje yra Uhanas? "Kinijoje", – juokiasi. O kokiame žemyne yra Kinija? "Azijoje." Gerai, žino… O kokia tada šiandien diena? "Balandžio 2-oji, šiandien koronavirusas Lietuvoje diagnozuotas dar 50 pacientų", – nė neprašytas iš savo kambario raportuoja mūsų dvyliktokas. Jis irgi mat nori įsitraukti į šeiminį mokymosi procesą. Berazumiai jūs, palikite tą koroną ramybėje, – mosteliu ranka. – Per ją ir taip neramu."

Gyvo bendravimo pakaitalas

"Norėjau pasakyti, – jau linksmesniu balsu tęsia draugė, – kad šiandien yra Tarptautinė vaikų knygos diena, kuri švenčiama kartu su pasakų kūrėjo Hanso Christijano Anderseno gimtadieniu. O tai reiškia, kad visi vaikai, kurie myli savo knygas ir kitus šalia jų gyvenančius daiktus, tučtuojau eina tvarkytis savo kambarių."

Sulig tuo sakiniu gyvasis mokymasis nebyliai nutrūksta, nes visi demonstratyviai pasineria į karčiųjų mokslo šaknų krimtimą – šiurena vadovėliais, tuksi skaičiavimo mašinėlių klavišais, skrebena parkeriais. Bet šalia viso to – ohohoooo! – kiek dar vyksta visokių plika akimi nematomų veiklų: telefoninių žinučių rašymo, tarpusavio kumščiavimosi ir nebylaus šantažo, muzikos klausymosi, instagraminių naujienų skrolinimo…

"O ar jums mokytojai neminėjo, kad be "Zoom" turėtumėte kiekvienas papildomai dar įsidiegti tokią – "mokymosi kultūros namuose" – programėlę?" "Ką ką?.. Kokią programėlę?!" – šis žodis juos sudomina labiau nei viso sakinio turinys. "Vienu metu – viena veikla!" – sakau ir tarsi griežta tamsta mokytoja bandau pašalinti visus išorinius trikdžius, kliudančius sklandžiai pamokų ruošos eigai. Bet ir čia manęs laukia absoliutus fiasko: juk namų darbų užduotys – telefonuose, planšetėse, kompiuteriuose… Bet jau nakčiai – grūmoju – aš visą šitą internetinį šlamštą, visas šitas jūsų emocinį intelektą gadinančias informacijos priemones konfiskuosiu. Kaip Dievą myliu. Paimsiu ir paslėpsiu. Naktį jūsų protai turi ilsėtis, nes naujausi kanadiečių tyrimai parodė, kad per dieną prie kompiuterio pramogoms galite skirti dvi valandas (o kur dar mokslai?), judėjimui – vieną valandą ir jau būtinų būtiniausiai – devynias valandas miegui!" – beria faktus kaip kokiame pranešime.

"Baik tu juokus su tom savo utopinėmis teorijomis, – bandau paprotinti įsismarkavusią draugę. – Negi išties manai, kad, paėmusi iš vaikų kompiuterius, tu atitrauksi juos nuo technologijų? Vaikus, kurie nematė savo bendraamžių gyvai jau nuo kovo vidurio, o maniškė Saulėja, – netgi nuo vasario pabaigos, kai su pirmuoju karūnuotųjų lėktuvu parskrido iš Bolonijos?! Įsikalk sau į galvą, kad dieną mūsų vaikai mokosi, o naktį jie bendrauja. Ir jei tu išdrįsi konfiskuoti kompiuterį, planšetę ar telefoną, išskirsi juos su draugais, kurie galbūt irgi veikia juos atitinkamai raminančiai, antistresiškai, antikoroniškai."

Palieku draugę, pakibusią ant telefono laido, pamąstyti, ar verta atimti iš vaikų draugystę šiuo sunkiu ir taip jau be galo vienišu metu. O pati, kaip solidarumo su savo mažaisiais ikimokyklinukais ženklą (ech, kaip seniai mačiau savo pipirus), sodinu ant palangės pliušinį meškutį... Mačiau nuotrauką, kad taip elgiasi kai kurių šalių darželinukai: negalėdami susitikti su draugais, linkėjimus saviškiams jie perduoda štai tokiu vizualiu ir labai jautriu būdu – meškiuku ant palangės.

Iniciatyvą papildė Giedrės Beinoriūtės filmas „Balkonas“ (2008), Mindaugo Survilos debiutinis darbas „Stebuklų laukas“ (2011), pradinukams skirtas Antano Skučo „Grybų karas“ (2018).

Taip pat bus galima susipažinti su režisierių Ronaldo Buožio ir Roko Darulio dokumentiniu filmu „Rūta“ (2018), Jūratės Samulionytės filmu „Laikinai“ (2011), režisierių Urtės Oettinger ir Johan Oettingerio (Johano Otingerio) lėline animacija „Nuopuolis“ (2016) bei kitais.

Visi programoje rodomi filmai gali būti taikomi literatūros, dorinio, pilietinio ugdymo, užsienio kalbų, istorijos, psichologijos, meninio ugdymo pamokose.

Galimybę dalyvauti nuotolinėse kino klasikos pamokose Lietuvos kino centras sudarė nuo balandžio 1-osios. Pirmąją projekto savaitę mokytojai ir 5-12 klasių moksleiviai buvo kviečiami žiūrėti Arūno Žebriūno filmus „Gražuolė“ (1963) ir „Velnio nuotaka“ (1974). Tuo pasinaudojo 200 pedagogų, filmus žiūrėjo per 1,1 tūkst. moksleivių.