Centre – kruvinas išpuolis
Milicijos kapitonas V.Mačiulaitis tik šeštus metus su šeima buvo persikėlęs gyventi į Klaipėdą.
Buvo įprastas 1973 m. spalio 14-osios vakaras, eilinis jo budėjimas, kai apie 23 valandą kažkoks nežinomas asmuo pradėjo šaudyti į milicijos skyriaus budėtojų dalies langus Žvejų gatvėje 2.
Tik atsitiktinumo dėka buvę ten pareigūnai nenukentėjo. Pamainos vadovas V.Mačiulaitis reagavo žaibiškai: išbėgęs į gatvę pastebėjo tolstantį įtartiną vyrą.
Po Vytauto reikalavimo sustoti nepažįstamasis, nieko netaręs, iš karto šovė į pareigūną. V.Mačiulaitis buvo mirtinai sužeistas.
Kartu su juo paskui nusikaltėlį išbėgęs budėtojo padėjėjas Aleksas Siutilas bandė sulaikyti žudiką, su juo grūmėsi, bet keliais šūviais buvo sunkiai sužalotas ir jis.
Jis manęs neatpažino, o aš jam nepasakiau, kad esu tas, į kurį jis tada šaudė.
Pasirašė sau nuosprendį
Kone per valandą paaiškėjo, kad užpuolikas, nužudęs pareigūną ir sunkiai sužalojęs jo kolegą, yra jaunas klaipėdietis V.M.
Šiandien negalime skelbti jo asmens duomenų, nes bausmę jis atliko ir prieš visuomenę tarsi atpirko savo kaltę, todėl turi teisę į privatumą net miręs.
Žudikui šiandien būtų 75-eri, tačiau gyvenimą jis sugriovė savo rankomis kur kas anksčiau ir šio garbaus amžiaus nesulaukė.
Pasekėjai: tarnyboje žuvusio V.Mačiulaičio du sūnūs Romualdas ir Eugenijus nusprendė sekti tėvo pėdomis – abu tapo policijos pareigūnais. (kpveteranai.lt nuotr.)
1946 m. gimęs V.M. nusikaltimo momentu kelerius metus dirbo LSSR KGB Lietuvos jūrų baseino skyriaus budinčiuoju, vėliau – budinčiojo komendanto padėjėju iki pat tos akimirkos, kai iššovė į milicijos pareigūnus.
V.M. asmens kortelėje rašoma, kad iš šių pareigų jis atleistas 1973 m. spalio 15 d., tai yra iškart, kai tik tapo žinoma apie jo kruviną išpuolį.
Vyras buvo vedęs, su žmona augino ketverių metų dukterį ir gyveno visai netoli nusikaltimo vietos, Žvejų g. 9 name.
Pasimaišė dėl moters?
Sklandė versija, kad šaulys savavališkai išėjo iš tarnybos nešinas tarnybiniu ginklu, o šaudydamas į milicijos langus galėjo keršyti savo žmonos meilužiui.
Jis esą tuo įtarinėjo vieną milicininką, kuris kaip tik dirbo kaimynystėje, Žvejų gatvėje esančiame skyriuje.
Kalbėta, kad pirmasis šūvis ir buvo skirtas tam pareigūnui, tačiau, kai nepataikė, V.M. puolė bėgti.
Ir turbūt nesitikėjo, kad jį vysis tuo metu skyriuje budėję pamainos vadas, kapitonas V.Mačiulaitis ir seržantas A.Siutilas, kuris paskui iki pat 2011-ųjų vadovavo Smurtinių nusikaltimų skyriui.
Liudininkas: per KGB darbuotojo mirtiną išpuolį, kai žuvo V.Mačiulaitis, sunkiai sužeistas buvo ir kitas pareigūnas – tuomet milicijos seržantas A.Siutilas. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)
Paklaustas, ar gerai pamena tą lemtingą budėjimą, buvęs komisaras A.Siutilas teigė, jog atmintyje viskas liko, tarsi tai būtų nutikę vakar.
„Abejoju, ar kas iš mūsų kolegų galėjo turėti kokių ryšių su jo žmona ir dėl to jis atėjo keršyti. Tikrai žinau, kad niekas iš mūsų milicininkų nei žudiko, nei jo moters iki tol nepažinojo. Pagal bylos medžiagą, jis susipyko su žmona, nors tą vakarą budėjo KGB būstinėje S.Nėries gatvėje, bet paėmęs tarnybinį ginklą savavališkai pasitraukė iš tarnybos, nuėjo į miesto centre esantį restoraną, kur grasindamas pistoletu, padavėjo pareikalavo atnešti jam degtinės, tada išgėrė ir išsikvietęs taksi liepė jį parvežti namo, į Žvejų gatvę. Išlipo jis prie dabartinio Biržos tilto. O ten pat Žvejų g. 2 veikė milicijos skyriaus. Jis ėmė šaudyti į milicijos langus“, – pasakojo A.Siutilas.
Išgelbėjo storas kitelis
Kodėl V.M. nukreipė savo pyktį į milicininkus? Gal išties kažkam keršijo? Tačiau teisme jis to neatskleidė.
Pirmas šūvis buvo paleistas į budinčios dalies langą.
„Vytautas ir aš į lauką išbėgome žaibiškai. Pradžioje gerai nieko neįžiūrėjome, aplinkui vyko statybos, paskui pastebėjome link dabartinės Teatro aikštės skubantį kažkokį tamsų siluetą. Nusivijome jį. Aikštėje Vytautas pareikalavo, kad šaulys sustotų ir parodytų dokumentus. Atstumas tarp mūsų ir bėglio buvo nedidelis. Jis ranką laikė lietpalčio kišenėje ir į mus šovė net neištraukęs ginklo iš kišenės, per savo drabužius“, – pasakojo A.Siutilas.
Netektis: tarnybos metu per juvelyrinės parduotuvės apiplėšimą sužeistas Z.Renkė, išgyvenęs kelias dienas ligoninėje, mirė. (Klaipėdos policijos nuotr.)
V.Mačiulaitis buvo mirtinai sužeistas, tačiau dar spėjo iššauti ir pataikė šauliui į ranką. Tada pribėgo A.Siutilas, kuris sučiupo žudiką.
„Jis man tada griebė už kitelio, patraukė į save ir šovė net nežinau, kiek kartų. Laimei, man kliuvo tik kelios kulkos, o kitelis buvo prašaudytas kaip reikiant. Kai mane sužeidė, nepajėgiau jo ilgiau sulaikyti ir jis pabėgo, bet, turbūt suvokęs, ką padarė, grįžo į savo darbovietę – KGB budėtojų dalį, ten ir buvo suimtas“, – prisiminė A.Siutilas.
Susitiko dar ne kartą
Tą pačią naktį paaiškėjo, jog šį žiaurų nusikaltimą iš chuliganiškų paskatų padarė neblaivus Klaipėdos KGB darbuotojas.
Pabaltijo apygardos karinis tribunolas jį nuteisė mirties bausme. Po kurio laiko aukščiausioji SSSR valdžia jo pasigailėjo, nuosprendį pakeitė ir paskyrė jam 15 metų nelaisvės.
A.Siutilas su į jį šovusiu V.M. susitiko dar ne kartą, pirmiausia – teisme, kur šaulį teisė karinis tribunolas.
„Paskui jį pamačiau vėl, jau po to, kai grįžo atlikęs bausmę į Klaipėdą. Jis privalėjo registruotis milicijoje. Tad buvau pasikvietęs į savo kabinetą, bendravau su juo. Jis manęs neatpažino, o aš nepasakiau, kad esu tas, į kurį tada šaudė. Bet man buvo įdomu, kokie buvo nusikaltimo motyvai. Jis pakartojo tą patį, ką kalbėjo ir teisme. Tikino, kad tai buvo tiesiog neblaivaus žmogaus chuliganizmas“, – kalbėjo A.Siutilas.
Žudikas – netoli aukos
Savo vadovo V.Mačiulaičio laidotuvėse A.Siutilas 1973 m. spalio viduryje nedalyvavo, nes pats po to tragiško išpuolio gulėjo ligoninėje ir gydėsi šūvių žaizdas, kurias paliko KGB praporščikas.
Vytautas Mačiulaitis buvo palaidotas Joniškės kapinėse.
Grįžęs iš kalėjimo V.M., po 15 metų apsistojo pas savo motiną, gyvenusią Sportininkų gatvėje.
Teigiama, kad bausmę jis atliko kažkur Urale, dirbo ten esančiose kasyklose, kur labai pašlijo sveikata.
Grįžo labai ligotas. Ir mirė 1997 m., būdamas 51-erių.
Apmaudas: buvęs Klaipėdos policijos štabo komisaras V.Balynas dalyvavo suimant kolegą Z.Renkę nušovusį S.Norkų, kuriam vėliau pavyko pabėgti iš areštinės. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)
Palaidotas jis taip pat Joniškės kapinėse, kur ir nuo jo kulkų žuvęs kapitonas V.Mačiulaitis.
V.M. tėvas po sūnaus teismo išgyveno dar kelerius metus ir mirė 1977 m. Jo motina, sulaukusi 96-erių, mirė 2012 m.
Tėvai ir jų sūnus, sugriovęs ne vieną gyvenimą, palaidoti tame pačiame šeimos kape.
Nušovė buvęs kolega
Kitas pareigūnas, Z.Renkė, tarnybos metu buvo nužudytas jau nepriklausomybės laikais, po ano nusikaltimo prieš teisėsaugininkus praėjus 22 metams.
Tik šis atvejis išskirtinis tuo, kad policininko žudikas Sigitas Norkus lig šiol nerastas, jo paieška po 20 metų dėl senaties nutraukta, nors pati žmogžudystė senaties neturi.
Jei jis būtų sulaikytas, būtų teisiamas ir nuteistas, veikiausiai iki gyvos galvos.
Paties garsiausio juvelyrinės parduotuvės apiplėšimo istorija Klaipėdoje – lig šiol dar be pabaigos.
Nebeieškomas: policininką nužudęs S.Norkus buvo ieškomas 20 metų, tačiau jo paieška jau kurį laiką nutraukta, nors, jei jis būtų sulaikytas, žmogžudystei senatis nebūtų taikoma. (Klaipėdos policijos nuotr.)
Pagrindinis piktadarys klaipėdietis S.Norkus šiandien turėtų būti 53-erių.
Dėl dvigubos žmogžudystės ieškomas vyras nuo teisingumo slapstosi jau 26 metus.
1995-ųjų kovo pabaigoje į juvelyrinių dirbinių parduotuvę „Deimantas“ Lietuvininkų aikštės kampe įsiveržė du jauni vyrai, vienas jų – ginkluotas pistoletu.
Tikslas banalus – brangenybių vagystė, tačiau padariniai buvo kraupūs.
Per išpuolį septyniais šūviais buvo mirtinai sužalotas Klaipėdos apsaugos policijos vyresnysis policininkas 45 m. Z.Renkė.
Vieno plėšikų A.P. liudijimu, jo bendras S.Norkus iš pareigūno atėmė tarnybinį pistoletą ir nušovė jį jo paties ginklu.
Nužudyta ir 25 m. pardavėja E.S., iš pradžių jai smogta per galvą metaliniu strypu. Moteris buvo nėščia. Vėliau žudiko bendras pasakojo, kad S.Norkus, šaudamas į ją, nusisuko.
Lokacija: šiame name Žvejų gatvėje gyveno tuometis KGB darbuotojas, kuris, būdamas girtas, nušovė milicijos kapitoną V.Mačiulaitį. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)
Plėšikai paspruko, kažkur gatvėje numesdami nužudymo įrankį – pareigūno ginklą, kuris irgi nebuvo rastas.
Apiplėšimo dalyvis A.P. nusikaltimo metu dirbo policijoje, antrasis plėšikas – lig šiol ieškomas S.Norkus – buvęs policininkas, dirbo Viešosios policijos padaliniuose, tačiau atleistas.
Nusikaltimą išaiškino žaibiškai
Abu nusikaltimo dalyvius gerai pažinojęs tuometis Klaipėdos policijos štabo komisaras Valdas Balynas teigė, kad vienas jų – A.P. tuomet buvo jo pavaldinys, o su S.Norkumi jie buvo kaimynai.
„Viską prisimenu detaliai. Nes pats rizikavau sulaikant nusikaltėlius, o patį Z.Renkę, prieš pat jo mirtį, sušaudytą mačiau gulintį reanimacijos palatoje. Tokių vaizdų niekada nepamirši. Apmaudu tik, kad S.Norkaus paieška nutraukta dėl senaties. Dabar jis, aišku, visai kitoks. Bet manau, kad aš jį vis tiek pažinčiau, nors ir odą pasikeistų. Nepamiršiu jo iki gyvenimo pabaigos“, – tvirtino V.Balynas.
Buvęs komisaras vėliau nemažai analizavo apiplėšimo, nužudymo priežastis ir yra įsitikinęs, kad tai buvo spontaniškas, lengvabūdiškas poelgis, kuris virto sunkiu nusikaltimu.
„Paskui jau, kai Vilniuje sulaikėme A.P. ir vežėme jį į Klaipėdą, šis kalbėjo, kad norėjo pavogti auksą, išvežti ir parduoti jį kur nors Latvijoje, nes troško gerai gyventi“, – pasakojo buvęs komisaras.
Nusikaltimo dalyviai identifikuoti neįtikėtinai greitai. Pačioje policijoje labai greitai pasigesta tarnybinio ginklo ir nustatyta, kas jo negrąžino į seifą.
Todėl pareigūnai A.P. namuose surengė pasalą, kur jo laukė dvi paras.
S.Norkaus bute durų niekas neatidarė.
Neilgai trukus, Vilniuje besislapsčiusiam A.P. neatlaikė nervai ir jis paskambino savo viršininkui V.Balynui į namus.
„Sako: komisare, esu Vilniuje, atvažiuokite manęs pasiimti, jeigu kas bus ne taip, pagrasino, kad šaudys, nes turi ginklą. Pradėjo aiškinti, jog nusprendė pasiduoti ir norėtų, kad jo suimti atvykčiau būtent aš, kalbėjo, kad mane vertina kaip gerą vadovą“, – pasakojo V.Balynas.
Vėliau paaiškėjo, kad A.P. savo bendrui S.Norkui esą pasakęs, kad pasiduoda, nes nemato prasmės daugiau slapstytis.
A.P. teigė, kad S.Norkus prašęs jį nušauti, o tik tada pasiduoti policijai, bet viskas pakrypo kitaip. Plėšikai išsiskyrė.
Dingo be pėdsakų
S.Norkų sulaikė vėliau Studentų miestelio bendrabučio tualete. Puikiai dirbo operatyvininkai. Tačiau paskui kažkas kitas neatliko savo darbo.
Sulaikytas S.Norkus veržėsi į laisvę. Tų pačių 1995-ųjų liepą, naktį iš 23-iosios į 24-ąją, kartu su 13 suimtųjų jis išardė skylę sienoje ir pabėgo iš Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato areštinės Jūros gatvėje.
„Reikia pripažinti, kad tai buvo didelis areštinės darbuotojų aplaidumas. Jie turėjo daryti apžiūras, bet to nepadarė. Bėgliai pateko į staliaus patalpas, paskui pro lauko duris – į Jūros gatvę. Paskutinis iš kameros pasišalino S.Norkus“, – prisiminė V.Balynas.
Visi bėgliai kone per naktį, išskyrus S.Norkų, buvo surasti. Sulaikytųjų teigimu, pabėgimą suorganizavo būtent jis.
Pareigūnai tuomet perspėjo, kad S.Norkus yra labai pavojingas visuomenei, nes, žinodamas, kad jo laukia griežtas nuosprendis, gali daryti kitus sunkius nusikaltimus.
Klaipėdos policija asmeniui, suteikusiam realią informaciją, padėsiančią sulaikyti besislapstantį S.Norkų, buvo pažadėjusi 4 tūkst. litų premiją. Tačiau bėglys dingo be pėdsakų.
S.Norkaus buvo ieškoma 20 metų, po to paieška dėl senaties nutraukta. Gali būti, kad jis kažkur užsienyje, o gal jau miręs.
Būta duomenų, kad galbūt jis slapstosi Čečėnijoje arba Sibire.
Pasak A.P., S.Norkaus giminaičių gyveno būtent Sibire, pats Sigitas ten kartais atostogaudavo. Gal jis ir pasislėpė ten.
Išvengė mirties bausmės
Vidaus reikalų ministerija medžiagą apie S.Norkų išsiuntinėjo į Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Rusijos (Kaliningrado srities) tarnybas. Tačiau visi šie žingsniai jokių rezultatų iki šiol nedavė.
A.P. buvo nuteistas 9 metus kalėti, jis savo bausmę atliko.
Jo bendras S.Norkus yra dingęs iki šiol ir kelis dešimtmečius buvo vadinamas vienu ieškomiausių Lietuvos nusikaltėlių.
Jei iškart S.Norkų būtų sugavę, jam tuomet būtų grėsusi aukščiausia – mirties bausmė sušaudant.
Mirties bausmės taikymą Lietuvoje Seimas panaikino tik 1998 m. gruodžio 21 d.
Tačiau S.Norkus bet kokios bausmės išvengė, o jo nusikaltimą nuo šiol liudys tik jo nužudytam pareigūnui skirta atminimo lenta ant policijos komisariato pastato sienos.
