Pasisiūlė padėti

Prisimindamas detales iš rugpjūčio pabaigoje daugelį Lietuvos žmonių sukrėtusio ir bendroms paauglio paieškoms suvienijusio įvykio, daugiau kaip dvidešimt metų kinologu dirbantis Baltijos kinologijos centro K-9 instruktorius Sigitas Tarvydas užsiminė apie nelaimę sužinojęs socialinio tinklo „Facebook“ grupėje. Būtent čia aktyviai besidalijama žinia paskatino jį susisiekti su Nemune nuskendusio jaunuolio artimaisiais.

„Su penkiolikmečio mama susisiekiau taip pat per socialinį tinklą. Pasakiau, kad mano automobilis sugedęs ir pats atvykti negaliu. Tad paauglio artimieji nieko nelaukdami patys atvažiavo į Garliavą manęs pasiimti ir nusivežė į įvykio vietą. Žinoma, Malinua tipo belgų aviganę Ersą, kartu su manimi vykusią ieškoti jaunuolio, darbui psichologiškai pradėjau ruošti dar prieš išvykdamas iš namų, nes ji apmokyta ieškoti ne tik skenduolių bei užkastų lavonų, bet ir surasti žmones po griuvėsiais. Atvykus į įvykio vietą, drauge su gelbėtojais ir kalyte sėdome į valtį ir išplaukėme“, – pasakojo kinologas.

Sigitas Tarvydas su kalyte Ersa

Paklaustas, kokiu būdu šuo, dalyvaujantis nuskendusių žmonių paieškose, aptinka numanomą skenduolio buvimo vietą, kinologas užsiminė, jog žmogaus kūnas išskiria tam tikras mikro daleles – „burbuliukus“, kuriuos apmokytas keturkojis užuodžia.

„Atlikti šį veiksmą geba visi šunys, tačiau Ersa yra išmokyta sureaguoti, nurodydama mums, kinologams, iš kur kyla po vandeniu gendančio organizmo mikro dalelės“, – paaiškino specialistas.

Žaibiška šuns reakcija

Vyras prisiminė, jog trečiąją paieškų dieną prasidėjus kelionei, vos už 250 metrų, belgų aviganė pradėjo žymėti teritoriją – buvo pasirengusi šokti į upę, persisvėrė net per valties bortą.

„Šokti į vandenį jai neleidau dėl pernelyg pavojingų Nemune tą dieną siautusių srovių, tačiau pranešiau čia dirbusių specialiųjų tarnybų atstovams. Vieta buvo pradėta šukuoti kateriais, į paieškas leidosi narai. Tačiau vandens srovė buvo apgaulinga – kaip dabar aišku, penkiolikmečio kūną ji nuplukdė kur kas toliau nuo numanomos skendimo vietos – Šilinės kaimo, o netoliese veikė žemsiurbė, įtvirtinta trosais su paviršiuje styrančiais plūdurais...“, – mintimis dalijosi S. Tarvydas.

Po to, atviravo kinologas, darbas buvo tęsiamas palei upės pakrantę, nors Ersa jau buvo gerokai nuvargusi ir ilgą laiką tiesiog tysojo valtyje, po kurio laiko vėl sureagavo žaibiškai ir ėmė uostyti vandens kvapą netoli vieno iš jau minėtų žemsiurbės plūdurų.

„Belgų aviganė pradėjo demonstruoti aiškų susidomėjimą vienu iš plūdurų. Sąmoningai plaukėme prie kito iš jų, nes, mes, kinologai, žinome – ne visada šuns nuojauta būna neklystanti, turime mokėti ją „perskaityti“ ir padaryti išvadas. Tačiau atsidūrę netoliese, pastebėjome, jog Ersa į plūdurą reagavo ne taip įnirtingai kaip į pirmąjį, kurį pastebėjo“, – kalbėjo pašnekovas.

Netrukus valtimi kinologas su kalyte bei gelbėtojais grįžo į prieplauką ir specialiųjų tarnybų atstovams krante pasakojo, kas nutiko.

Kalytė Ersa

Vakare nurodė tikslią vietą

„Dar ilgai tyrinėjome įvairias vietas Nemune, nes Ersa mums rodė, jog turime plaukti toliau. Tačiau gelbėtojas sakė, jog išlaukę, grįšime tik vidurnaktį, nes buvo pradėję temti. Atplaukęs valtimi į krantą ir apibendrinęs kalytės nuojautas, ten buvusiems žmonėms pasakiau, jog paauglio kūnas, tikėtina, bus maždaug už 2 kilometrų nuo žemsiurbės, – prieš molynę. Spėjimas pasitvirtino – šeštadienio rytą iš prieplaukos pajudėjus baidarėms, penkiolikmečio kūnas buvo rastas vietoje, kurią nurodžiau penktadienį“, – pasakojo S. Tarvydas.

Nors Baltijos kinologijos centro K-9 instruktorius su kalyte Ersa penkiolikmečio paieškas vykdė tik vieną dieną – penktadienį, šeštadienį, kaip vėliau paaiškėjo, beveik tuo pat metu, kai buvo rastas vaikino kūnas, keturkojė būdama namie, už maždaug 70 kilometrų, pradėjo kaukti. Nors, pasak specialisto, belgų aviganė niekada anksčiau nėra taip elgusis, o priešingai, visuomet keistai žvelgdavo į kaukiančius šunis. Vis dėlto, neatmeta tikimybės vyras, Ersa visa esybe buvo tarsi įaugusi į šią paieškų istoriją.

Pasak kinologo, spėjama, jog jaunuolis nuskendo patekęs į sūkurį, iš kurio gniaužtų būtų sunku išsivaduoti ir geriausiems plaukikams, nes srovės jėga gali žaibiškai įtraukti žmogų. „Narui panirus po vandeniu, jam atrodė, jog jis stovi vienoje vietoje, tačiau mes būdami valtyje matėme, jog naras sukosi dideliais ratais, o paviršiuje rodėsi burbulai. Jis net pametė plaukmenį, kurio taip ir nepavyko pagauti. Ten, apačioje, po vandeniu, yra tikras pragaras“, – neslėpė jis.

Primename, kad tragiška nelaimė, kai Nemune, netoli Šilinės kaimo, Jurbarko rajone, nuskendo paauglys, įvyko rugpjūčio 27-ąją. Po keturias dienas trukusių paieškų paauglio kūnas buvo rastas nuo skendimo vietos nutolęs apie 2,5-3 kilometrų atstumu, Skirsnemunėje. Rugpjūčio 31-osios rytą jį pastebėjo teritoriją šukavę gyventojai savanoriai.

Praėjusį trečiadienį penkiolikmečiui atgulus į amžinojo poilsio vietą Švenčionyse esančiose kapinėse, netekties skausmo kamuojama jaunuolio mama su portalo kauno.diena.lt redakcija pasidalijo širdį veriančiu laišku, kuriame asmeniniai jos prisiminimai apie sūnų ir padėka kinologui S. Tarvydui bei visiems prie paieškų prisidėjusiems žmonėms.

„Praradau didžiausią dalį savęs – savo širdį, gyvenimo prasmę.

Sūnus buvo mano geriausias draugas, mano patarėjas – visur ir visada kartu. Jis žinojo visas mano paslaptis ir mane padrąsindavo. Lepinome jį kaip tik įmanydami, bet tuo pat metu ir auklėjome taip, kad jis užaugtų tikru vyru, kuriuo didžiuojamės. Mūsų sūnus nebuvo mamyčiukas – tai buvo vaikas, nekurstęs pykčių ar barnių šeimoje. Dabar susimąstau, kad sūnus buvo siųstas mums dangaus, kad saugotų ir globotų.

Nuo pirmos klasės iki šiol jis buvo pirmūnas. Gerbė suaugusiuosius, brangino draugus, mokėjo užjausti bei apginti silpnesnįjį. Turėjo gyvenimo planų ir siekių. Jis buvo subrendęs ne pagal tikrąjį amžių. Mes, tėvai, nežinojome, kas yra sudėtinga paauglystė, apie kurią kartais tekdavo nugirsti iš bendraamžius vaikus auginančių tėvų.

Kasryt atsikėlę su sūnumi aptardavome dienos planus, palinkėdavome vieni kitiems geros dienos, apsikabindavome, o vakarais papasakodavome, kaip praėjo mūsų diena. Jeigu jis žadėdavo vasarą sugrįžti namo 21.30 val., tai jau 21.25 val. pranešdavo, jog netrukus pareis. Pažįstu visus sūnaus draugus – žinojau, kur ir su kuo jis leidžia laiką, bet niekada neribojau sūnaus laisvės ir asmeninio gyvenimo. Tiesiog stengiausi visada būti šalia ir jis tai žinojo.

Mus siejo ypatingas ryšys, kuris niekada nenutrūks. Jis visada liks mano mažu sūneliu su didele širdimi.

Sūnus mėgdavo važinėtis dviračiu, žaisti krepšinį. Pastaruoju metu buvo pamėgęs važinėjimąsi paspirtuku, mokydavosi su juo atlikti triukus bei mokydavo draugus. Jis neskirstydavo žmonių į turtingus ar vargšus, niekam nepavydėdavo. Galėjo turėti viską, bet niekada iš mūsų nieko nereikalavo, o vis taupydavo. Sūnus buvo rimtas ir nenutrūktgalvis – man vairuojant automobilį, visada stebėdavo, kad neviršyčiau greičio. Net einant per gatvę saugodavo.

Sūnus buvo puikus plaukikas, bet pastaruosius trejus metus neidavo maudytis į Nemuną. Jam nepatikdavo žolėmis apaugęs šios upės dugnas. Tą lemtingą dieną maudytis Nemune jis taip pat neplanavo – su seneliu ir draugu nudažė tvorą, papietavo ir išvažiavo važinėtis paspirtuku. Netikėtai man parašė, kad visi draugai eina prie Nemuno, kviečia ir jį. Sūnus užsuko namo pasiimti maudymuisi skirtų reikmenų, pasakė, kad tik pabraidys sekluma. „Mamyte, man nieko nenutiks, aš juk žuvytė, išplauksiu“. Apsikabinome, įspėjau sūnų, kad saugotų save, juk aš turiu tik jį vieną. Mes ilgai kalbėjomės. Sūnus žinojo ir suprato, kokie pavojai tyko upėje. Dar dieną prieš nelaimę jis pasakojo, kad draugai maudėsi Nemune, o jis sėdėjo ir juos stebėjo.

Tądien sūnus sėdo ant dviračio ir išvažiavo pro kiemo vartus. Kaip įprasta, po valandos turėjo su manimi susisiekti ir pranešti, kad jam viskas gerai, bet nepraėjus nė valandai, sulaukiau jo draugų skambučio su bauginančia žinia – mano sūnus nuskendo.... Atrodo, iki šiol esu užstrigusi tame laike…

Kaip man pasakojo mačiusieji įvykį, su draugu jis braidė. Kai sūnus pradėjo skęsti jo draugas šaukėsi pagalbos, iš kitapus kranto kiti jau skubėjo padėti... Edvinas neišleido nė garso, tačiau ilgai su vandens srove grūmėsi pats. Ne veltui krepšinio treneris vadino jį tikru kovotoju…

Vykdydami paieškas iš narų sužinojome, kad visai šalia tos vietos, kur baigiasi sekluma, yra didžiulė duobė, kuri tiesiog siurbia į save milžiniška jėga. Čia atsidūrę narai nematė Nemuno dugno. Visas paras, kol vyko sūnaus paieškos, budėjau prie Nemuno, netoli vietos, kur vėliau radome kūną. Sūnus visada buvo šalia. Mus siejo ypatingas ryšys, kuris niekada nenutrūks. Jis visada liks mano mažu sūneliu su didele širdimi. Sūnus žinojo, jog jo buvimas man reiškia daug. Vis dar sunku suvokti, kad nesusigrąžinsiu ir neatsuksiu laiko atgal. Esu be galo dėkinga visiems, kurie padėjo, kurie meldėsi ir palaikė.

Tesaugo Dievas jūsų šeimas.“