"Nuo 1925 m. persikėlėme gyventi į Žaliakalnį. Namas stovėjo Ukmergės plento ir Telšių gatvės kampe ant aukšto šlaito. Į Ukmergės plentą nusileisdavome mediniais laiptais. Pro antro aukšto langą matėme kairėje "Saulės" namus, dešinėje – laiptus į E.Ožeškienės gatvę", – prisiminė ji.

Šiandien apleistas namas mena laikus, kai čia gyveno Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, svečiavosi Vaižgantas ir Vincas Mykolaitis-Putinas, visuomet sekundės tikslumu punktualus laiptais nuo tuomečio Ukmergės plento oriai kildavo Vydūnas.

Su laiko žymėmis

Buvusio priemiesčio užstatymas prasidėjo XIX a. antroje pusėje. Didelis sklypas tarp dabartinių Savanorių prospekto, Telšių ir A.Mackevičiaus gatvių nuo 1893 m. priklausė bajorams Tiškoms, vėliau sklypo savininke tapo A.Dabulevič, o iš jos 1908 m.valdą nusipirko Andrius Venckūnas. Pasistatęs net keturis medinius nuomojamų butų namus ir sandėlius A.Venckūnas čia šeimininkavo beveik iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Eidami Telšių gatve Savanorių prospekto link apžiūrėkime šiuos namus, dar gyvenamus ir vis labiau apleistus.

Prie A.Mackevičiaus (anuomet – Malūno) ir Telšių gatvių kampo 1909 m. buvo pastatytas dviejų aukštų nuomojamų butų namas (A.Mackevičiaus g. 104 / Telšių g. 12). Metalinėse konsolėse ir dabar galime matyti įkomponuotas raides AB. Tai rusiški savininko A.Venckūno inicialai. Šiandien aklais plastiko langais ir kampo apkala subjaurotas namas yra gyvenamasis daugiabutis, kuriame, kaip pas mus įprasta, kiekvienas šeimininkas tvarkosi, kaip išmano.

Už jo statmenai tokiais pat aklais plastikiniais langais baltuoja ilgas, šiandien tik iš dalies gyvenamas medinukas (Telšių g. 10). Jį tais pačiais 1909 m. A.Venckūnas pastatė kaip dviejų aukštų sandėlį, bet 1913 m. pirmame aukšte įrengė du nuomojamus butus. Iš kairės prie namo šliejasi šiuo metu griūvantis raudonų plytų sandėlių kompleksas, besitęsiantis kone per visą sklypo ilgį. Kieme palei gatvę – pavojingai pakrypę lentiniai sandėliukai.

Būta ambicingų užmojų

Įdomiausias buvusios A.Venckūno valdos namas puikuojasi Telšių gatvės viduryje (Telšių g. 8). Pradžioje čia stovėjo tik sandėlis, bet 1923 m. šeimininkas pradėjo naujas statybas. Didelį sudėtingos konfigūracijos dviejų aukštų medinį namą suprojektavo inžinierius Vaclovas Vyšniauskas. Viename namo gale buvo įrengti butai, kitame – sandėliai.

Į gatvę namas išeina plačiu galu su trikampiu pastogės skydu, balkonu ir prieangiu. Šioje, iš pat pradžių gyvenamoje namo pusėje, antras aukštas buvo pastatytas šiek tiek platesnis už pirmą.

Kiemo fasade galime pamatyti du ypač išraiškingus langus: dvigubi skirtingų formų smulkiai skaidyti langai tarytum kabo virš apačioje esančios įeigos. Kita namo pusė – buvę sandėliai – aplipdyta mažų vieno aukšto priestatėlių, sudarančių jaukų kiemelį ir sujungtų buvusio prieangio, per kurį buvo patenkama į butus. Namas atrodo visiškai apleistas, tačiau pačiame jo gale, priešais griūvantį sandėlį, dar ir dabar gyvena viena senutė.

Vos prieš kelerius metus daryti aprašai ir nuotraukos rodo namą turėjus metalinę balkono tvorelę ir grakščias metalines stogelio konsoles. Šiandien jų jau nebėra.

Garsiųjų šeštadienių pradžia

Praeiname pro du tam pačiam sklypui priklausančius gyvenamuosius dviaukščius mūrinukus ir pasiekiame patį seniausią, visiškai apleistą namą užkaltais langais (Savanorių pr. 63 / Telšių g. 2).

Įsigijęs sklypą A.Venckūnas čia rado medinį vieno aukšto su mansarda namą, kuriame tilpo net aštuoni nuomojami butai. Tai buvo senas dvarelis, statytas dar iki 1893 m., kai jame apsigyveno Tiškos. O 1923 m. A.Venckūnas, pradėjęs savo didžiąsias statybas, net neturėdamas jokio projekto, pastatė šio namo antrą aukštą. Rezultatas buvo visai neprastas: trikampių skydų armonika, skaldoma senosios mansardos stogų intarpais, teikia ilgam fasadui sudėtingą įvairovę. Rodos, čia stovi ne vienas, o keli, kartu susibėgę namai. Vos prieš kelerius metus daryti aprašai ir nuotraukos rodo namą turėjus metalinę balkono tvorelę ir grakščias metalines stogelio konsoles. Šiandien jų jau nebėra.

Šio namo antrame aukšte 1925–1929 m. butą nuomojosi S.Kymantaitė-Čiurlionienė. Būtent čia 1926 m. prasidėjo garsieji S.Kymantaitės-Čiurlionienės šeštadieniai. D.Čiurlionytė-Zubovienė prisimena: "Mūsų antro aukšto kaimynas buvo Jurgis Talmantas, lietuvių kalbos mokytojas. (...) Talmantą su mano Mama siejo bendra profesija – abu dėstė lietuvių kalbą, abu vertė pjeses teatrui, abu sielojosi dėl gimtosios kalbos darkymo. Didžiausia anuo metu negerovė buvo menki vertimai. Mano Motina (...) nutarė pritraukti daugiau nusimanančių ir kalbą mylinčių žmonių ir nuodugniai nagrinėti naujai verčiamas knygas. Iš pradžių tas branduolys buvo mažas: J.Talmantas, Putinas, M.Vaitkus ir pati šeimininkė. (...) Jau nuo 1928 m. susirinkimai įsitvirtino šeštadieniais."

D.Čiurlionytė-Zubovienė pasakoja kunigo Mykolo Vaitkaus atsiminimuose užrašytą epizodą: "Kartą Vaitkus atsivedė į pirmuosius šeštadienius Maironį ir Vaižgantą. Jiems grįžtant kartu namo, Maironis pasakęs: "Na ir salonas! Maniau, kad čia bus daugiau laisvo pašnekesio apie įdomius literatūros, meno ir apskritai kultūros klausimus, kad išgirsime gražios muzikos, kad padainuosime lietuviškų dainų, kad bus šalia bjauriosios lyties ir dailiosios lyties atstovų be pačios Sofijos. O kas čia? Gi vertimų skaitymas, sausi gramatikos ir sintaksės, stiliaus bei žodyno dalykai! Na jau! Tokių pobūvių man nereikia!" Daugiau Maironis nebeatėjo.

Nuo maisto iki kultūros

Buvusio unikalaus paskirties pastato – Tilmansų gamyklos vadinamojo darbininkų klubo griaučiai vis dar riogso, aklina tvora aptverti, priešais Karmelitų bažnyčią. Statyta XIX a. pabaigoje kaip darbininkų valgykla, iš pradžių tai buvo vieno aukšto pastatas su sale, kurioje jau anuomet buvo rengiami koncertai, spektakliai, poilsio vakarai, skaitomos paskaitos, veikė mokykla darbininkams. Čia, senojoje Tilmansų salėje, 1906 m. pradėjo savo veiklą "Saulės" draugijos mokytojų kursai – pirmoji Kaune lietuviška aukštesnio mokslo įstaiga, nuo 1907 m. vadovaujama muziko ir pedagogo Juozo Vokietaičio. Čia veikė ir šios draugijos įsteigta Karmelitų pradžios mokykla, kurioje mokėsi daugiausia Tilmansų gamyklos darbininkų vaikai.

Iki 1909 m. Tilmansai prie valgyklos pristatė kitą, platesnį, pastatą pagal techniko Jokūbo Ušakovo projektą ir abu pastatus sujungė. (Beje, J.Ušakovas buvo daugelio Kaune įsimintinų pastatų autorius, tarp kurių išnykusio "Merkurijaus" vietoje buvęs kino teatras "Triumf", tais pačiais 1909 m. statytas; išlikusi, bet renovacijos sugadinta medinė vila su bokšteliu V.Putvinskio gatvėje ir 1910 m. statytas vadinamasis Michelsono namas, dabar – Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus.) Dabar tai buvo dviejų aukštų pastatas, fasadai suskaldyti vertikalinėmis mentėmis, langai papuošti įmantriais aptakios formos apvadais.

Senoji salė buvo rekonstruota: įrengta scena ir mechaninė grindų nuolydžio reguliavimo įranga. Atnaujintoje salėje buvo balkonai, o jos erdvę skaldė lubas remiančios grakščios ketaus kolonėlės. Prie pagrindinio įėjimo buvo pristatytas prieangis su tokiomis pat kolonėlėmis. Naujas pastatas, vadintas Tilmansų teatru, buvo iškilmingai atidarytas 1909 m. su tikro teatro pastatymu – buvo parodyta Antono Čechovo pjesė "Meška".

Neaplenkė J.Basanavičius

Iki Pirmojo pasaulinio karo tai buvo populiari kultūrinių renginių vieta: čia koncertavo "Dainos" draugijos choras, diriguojamas Stasio Šimkaus (1913 m.), o į rengiamus lietuviškus vakarus publika susirinkdavo iš viso miesto.

Įdomu, kad Jonas Basanavičius, šiaip Kaune retokai lankantis ir dar rečiau apsistodamas (Kaunas jam buvo kaip kokia tarpinė stotelė keliaujant į Garliavą pas artimą draugą Kazį Aglinską ar grįžtant į Vilnių iš užsienio; kartais jis mieste vieną kitą veikėją aplankydavo ar gražiose apylinkių vietose, ar palei Nemuną "atlikdavo vaikštynes"), savo autobiografijoje net du kartus mini Tilmanso salę.

Pirmą kartą jo būta dar senojoje salėje politiniais tikslais: 1906 m. kovą "buvo Tilmanso salėje skaitlingas naujai įsteigtos demokratų partijos kuopos susirinkimas, man jame dalyvaujant". Antrą kartą kalba eina jau apie naują salę, kaip koncerto (dėl kurio vertėjo Kaune pasilikti) ir intelektualų (net iš užsienio atvažiavausių) susitikimo vietą: "Atvažiavęs Kaunan, vakare Tilmanso teatre buvau latvės Wiegner-Grunbergienes koncerte ir čia susipažinau su Helsinkių universiteto docentu d-ru Niemi, kursai tuomet buvo atvažiavęs Lietuvon dėlei folkloro tyrinėjimo."

Konfrontacija su publika

Nukentėjęs Pirmojo pasaulinio karo metais, pastatas jau 1916 m. buvo suremontuotas ir vėl naudotas kaip teatro ir koncertų salė. 1922 m., Valstybės teatro pastatui užsidarius rekonstrukcijai, jo spektakliai persikėlė čia.

1922 m., Naujųjų metų naktį, Tilmansų teatro scenoje buvo skambėjo tradicinė "Traviata". Beje, Balys Sruoga salę apibūdino kaip itin nepatogią. Po Rugerro Leoncavallo operos "Pajacai" premjeros, įvykusios šioje salėje, negailėjo kritikos ir Vaižgantas: "Blogesnės vietos dainuoti operai jau nė nebereikia kaip Tilmanso teatras: scena ankšta, (...) akustikos jokios, ventiliacijos taip pat, nes papirosų dūmai iš priemenės verčias į salę ir troškina artistus. Kenčia ir publika."

O aktorė Teofilija Vaičiūnienė skundėsi ir vietine publika (matyt, darbininkiško Karmelitų rajono), kuri, anot jos, "neretai ne tik švilpimais, bet ir žodžiu reiškė savo nuomonę. Pavyzdžiui, 1922 metų rudenį vaidinome toje salėje Šilerio "Klastą ir meilę". Žiūrovai, pamatę tokius keistus kostiumus, balsiai pradėjo dalintis įspūdžiais, o kai išėjo Ferdinandas su baltomis aptemptomis kelnėmis ir ilgais auliniais batais, vienas žiūrovas šūktelėjo: "Žiūrėk, kaip apsitempęs!" – ir paleido tokią repliką, kad pakartoti čia nedrįstu".

Teatras virto gamykla

Galiausiai salę užėmė vis populiarėjantis kinas: 1924 m. pabaigoje salės administratorius Jonas Feodosovas pradėjo rūpintis salę pritaikyti kino filmams rodyti, o inžinierius Povilas Taračkovas paruošė atitinkamą projektą. Tačiau įrengta kino salė veikė tik iki 1926 m. 1930 m. salę išsinuomojo Vladas Molčanovas, kuris įrengė nuolatinį kino teatrą "Dailė". Naują projektą ruošęs statybos technikas Jonas Dubauskas iškirto duris iš salės tiesiai į lauką (kaip priklauso kino teatrui) publikai iš salės išeiti. Salėje buvo 354 vietos: 169 parteryje, 140 balkone ir 45 ložėse.

Iš pradžių filmai buvo rodomi tik tris dienas per savaitę, o kitomis dienomis sale vis dar naudojosi Tilmansų teatras, ir kai Valstybės teatras vėl buvo rekonstruojamas, jo spektakliai vėl buvo vaidinami čia.

1935 m. kino teatrą perėmė valdyti Antanas Norvaiša ir Marija Garnienė – iki 1938 m. čia veikė Dailės teatras. 1938 m. savininkė Marija Jansonienė (buvusi Garnienė), kuri ir gyveno teatro patalpose, pervardijo jį "Vaidila", bet tai buvo paskutiniai teatro gyvavimo metai. 1939 m. teatras užsidarė, o patalpas išsinuomojo AB "Lietuvos Philips", kuri gražioje salėje įrengė radijo aparatų dirbtuvę ir sandėlį.

Neįgyvendinti planai

Sovietmečiu pastatas atiteko "Pergalės" gamyklai ir vėl tapo darbininkų klubu. Jis taip ir vadinosi – "Pergalė". Pastatas buvo naujai nutinkuotas kontrastingomis pastelinėmis spalvomis. Čia buvo rodomi filmai, rengiami šokių vakarai.

Nepriklausomybės pradžioje pastatas buvo pilnas gyvybės: vos ne kas vakarą, ypač savaitgaliais ir švenčių dienomis, į jį plūsdavo šokių ir kitokių pramogų mėgėjai.

Ilgainiui klubas buvo uždarytas ir istorinis pastatas pradėjo nesustabdomai nykti. 2007 m. jį, kartu su kita išlikusia Tilmansų fabriko dalimi – 1914 m. statyta mechanine kalve (Kaunakiemio g. 5) ir kitais teritorijoje esančiais statiniais nusipirko Vilniuje registruota nekilnojamojo turto UAB "Ekfita", kurios tuometis direktorius Igoris Ponomariovas 2009 m. planavo dalį pastatų nugriauti, o likusius perstatyti į daugiafunkcį kompleksą su apartamentais, viešbučiu ir sporto klubu.

Neįgyvendinti planai buvo atgiję 2012 m., pastačius Karmelitų saloje "Žalgirio" areną. Šiai bendrovei (dabartinė direktorė Leonora Napolovienė) pastatas, tiksliau, bene vienintelė likusi jo siena, registruota kaip "klubas, kultūros paskirtis", priklauso iki šiol. Ne vienas išlikusių Tilmansų gamyklos pastatų nėra įrašytas į Kultūros vertybių registrą.