Laukė pabaigos

„Kauno diena“ kalbėjosi su Kauno klinikų Odos ir venerinių ligų klinikoje dirbusiais gydytojais ir dabartiniais šio skyriaus rezidentais. Medikai pasakojo apie, anot jų, psichologinį smurtą ir sunkiai pakeliamą aplinką, iš kurios ištrūkęs, t. y. susiradęs kitą darbovietę, pasijunti lyg kitame pasaulyje.

„Supratome, kad vienintelis būdas, kaip mes galime išgyventi profesorės Skaidros Valiukevičienės vadovaujamoje klinikoje, yra tylėti. Kitaip tu tiesiog neišliksi – būsi spaudžiamas, ujamas ir visaip kitaip su tavimi bandys susidoroti“, – tvirtino viena iš „Kauno dienos“ pašnekovių (šioje publikacijoje visų anonimiškai cituojamų asmenų tapatybės redakcijai yra žinomos).

Tyrimas: Kauno klinikų Odos ir venerinių ligų klinikoje, reaguojant į medikų skundus, pradėtas profesinės rizikos vertinimas. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Pasak jaunos moters, profesorės vadovaujamoje klinikoje ypač sunku rezidentams.

„Būdama rezidente pati patyriau spaudimą ir žinojau, kad niekur negaliu išeiti, mat reikia baigti rezidentūrą, nes kitaip negausi dermatologo licencijos. Susispaudi, gyveni kažkokiame savo kiaute ir lauki tos pabaigos. Planavau doktorantūros studijas, bet aš toje klinikoje nelikau“, – sakė jauna moteris.

Kliniką ji paliko iš karto po rezidentūros, nors tokiam žingsniui buvo daromos kliūtys.

„Rezidentūrą baigiau prieš keletą metų. Išėjo visi, kurie baigė rezidentūrą, niekas neliko dėl mobingo. Profesorė sakė, ką aš be jos daryčiau, jeigu kitur išeičiau. Grasino, kad pasirūpins, kad negaučiau darbo ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Ne vienai man yra sakiusi, kad mes be Kauno klinikų ir be jos esame niekas. Sakė, kam aš būsiu tokia reikalinga, kad mane vyras paliks, o jis su manimi tik todėl, kad Kauno klinikose dirbu. Tai rodo, kiek žmogus sau leidžia. Sakė, kad aš negalėsiu turėti vaikų, nes tai sugadintų planuotus darbus: jei aš įstosiu į doktorantūrą ir susilauksiu vaikų, būsiu jai visiškai nereikalinga. Ji netgi sakė: „Tikiuosi, jūs nebūsite viena iš tų kačių, t. y. kitų gydytojų, kurios vaikų susilaukė doktorantūros metu.“ Sakė, kad nekenčia mano kvailos šypsenos. Tokių būdavo dalykų, kad net skaudu prisiminti. Tik išėjęs supranti, kad yra visiškai kitoks gyvenimas“, – kalbėjo moteris.

Skambindavo naktį

Kitame mieste šiuo metu gydytoja dirbanti buvusi profesorės S. Valiukevičienės vadovaujamos klinikos rezidentė, gydytoja „Kauno dienai“ sakė tiesiog pabėgusi.

„Ne visiems pavyksta pabėgti, nes Santariškių klinika Vilniuje, kur visi nori bėgti, ne guminė, negalinti priimti visų norinčių. Aš buvau gana kantri – profesorės S. Valiukevičienės vadovaujamoje klinikoje buvau rezidentė, buvau gydytoja, buvau doktorantė ir apsigyniau disertaciją. Bandžiau dirbti, bet paskui pabėgau. Pabėgau dėl to, kad nuolat jutau žeminimą, nesiskaitymą su manimi. Galėdavo paskambinti sekmadienio naktį arba šeštadienį 6 val. ryto ir pasakyti, kad iki pirmadienio turi tai ir tai padaryti. Kai esi doktorantas, padūsauji ir patyli, bet kai esi gydytojas... Taip buvo ir per atostogas. Vieną kartą pasakiau, kad ne, pirmadienį viską atliksiu. Tada dingo mano moksliniai klinikiniai tyrimai, už kuriuos gaunamas priedas. Jau kai buvau gydytoja, trikdydavo darbo grafikas. Jį gaudavau prieš pat mėnesio pradžią. Darbo valandos, pavyzdžiui, nuo 11.30 iki 14. Tai ypač nepatogu, nes turėdamas ketvirtį etato praktiškai esi pririštas visą dieną. Kai dėl ko nors paprieštaraudavau, būdavau išvadinama akiplėša. Ne paslaptis, kad svarbūs yra priedai. Po tokių mano atseit akiplėšiškumų priedai dingdavo“, – tvirtino pašnekovė.

Apie panašius atvejus pasakojo ir šiuo metu profesorės vadovaujamoje klinikoje dirbantiems rezidentams atstovaujantis asmuo.

„Grafikas mums paduodamas dieną prieš mėnesio pradžią, kad tu nieko negalėtum planuoti. Visos administracijos darbuotojos, kurios už tai atsakingos, bijo ką nors pasakyti, nes iš jų atimti priedai ir jos nori juos atgauti“, – tikino rezidentams atstovaujantis asmuo.

Išlikimo sąlyga

Šiuo metu Vilniuje dirbanti medikė atkreipė dėmesį, kad profesorė nevengdavo pakalbėti apie garbę ir pareigas, tačiau tai būdavo savotiški svarstymai.

„Klinikos nusipirko lazerį. Aš už valandą darbo prie jo, kai reikėdavo apšokinėti pacientą, gaudavau 3 eurus, o klinika iš paciento už tą paslaugą gaudavo 100 eurų. Kai profesorei užsiminiau, kad man mokami tie 3 eurai atrodo neadekvačiai, išgirdau, kad man rūpi tik pinigai, kad reikia dirbti dėl garbės ir pareigos. Ne kartą pasakyta, kad vaikai trukdo dirbti. Mano vaikai, sakydavo, užaugo be mamos ir tavo vaikai gali užaugti be mamos“, – pasakojo moteris.

Anot rezidentams atstovaujančio asmens, jiems nuolat primenama, kad jie klinikoje yra niekas.

„Vienintelė sąlyga, kuri padeda išlikti, yra tyla. Kai mes vasarą išsiuntėme profesinio pobūdžio raštą, prieštaraujantį profesorės nuostatoms, profesorė mums iš karto pasakė, kad esame niekas. Prasidėjo menkinimas, kad mes nieko nepakeisime, kad tai yra svarbiau už mus ir kad apskritai, kaip mes drįstame priešintis tokiems dalykams. Buvo pasakyta, kad kažkokių parašų trūksta. Mes juos surinkome, tada pradėjo ieškoti, kas organizavo jų rinkimą. Žodžiu, buvo smerkiamas bandymas atstovauti mums patiems. Kiekvienas pas profesorę buvo kviečiamas atskirai. Reikia suprasti, kad kai ateina rezidentas, ne kiekvienas gali pakovoti už save prieš profesorę. Kiekvienas bandymas greitai nugesinamas. Nuo pat pirmo rezidentūros kurso man nuolat buvo grasinama: mane išmes, jei to ir to nedarysiu, išmes iš projekto ir neturėsiu, ką veikti. Jei eisiu dirbti kažkur kitur, negalėsiu eiti į doktorantūrą. Tą patį yra patyrę ir daugiau žmonių. Man buvo pasakyta, jog bus daroma viskas, kad aš nebaigčiau. Jei išeisiu kitur, išduosiu visas Kauno klinikas, būtent ją“, – pasakojo rezidentams atstovaujantis asmuo.

Pasak jo, ramybės nebūdavo net ir tada, kai dėl traumos ar ligos gaudavo nedarbingumo pažymėjimą.

„Man taip nepasitaikė, bet kolegoms buvo: jei suserga, pasiima nedarbingumo pažymėjimą, jiems skambina ir klausia, kaip jie drįsta sirgti, nes ji 20 metų nėra sirgusi ir niekada nieko nepraleidusi. Tada reikia aiškintis, kodėl mes apskritai drįstame neiti į darbą. Panašių dalykų girdi ne tik rezidentai, bet ir gydytojai, slaugytojai, tačiau visi bijo kažką daryti, nes nėra kam skųstis“, – apgailestavo rezidentų atstovas.

Jauni gydytojai jaučiasi skriaudžiami, jie kenčia ir nenori ten dirbti. Praėjusiais metais gavome net dešimties rezidentų prašymą pereiti iš Kauno į Vilnių mokytis dermatologijos toliau.

Bandė keisti

Visi pašnekovai pabrėžė, kad prieš galimą mobingą bandė imtis jiems prieinamų priemonių, tačiau pastangos nedavė jokių rezultatų.

„Pirmieji oficialūs pokalbiai dėl galimo mobingo buvo dar 2016 m. Tada dar buvau rezidentė. Aš ir kolegė pokalbyje pas Klinikų vadovą Renaldą Jurkevičių atstovavome būtent rezidentėms. Dalyvavo ir profesorė S. Valiukevičienė. Mes nekonkretizavome kokių nors istorijų, bet tiesiog kalbėjome apie tai, kad negerbia mūsų pačių, mūsų asmeninio gyvenimo, ignoruoja darbo valandas. Pokalbis klostėsi kaip ir neblogai. Paskui, kai grįžome į kliniką, mūsų gyvenimas kurį laiką tiesiog tapo pragaru. Situacija ne pagerėjo, bet pablogėjo. Paskui visi gydytojai, kurie dalyvavo tame pokalbyje, išėjo iš klinikos“, – pasakojo pašnekovė.

Situacija: Klinikų atstovai patvirtino, kad gautas ne vienas skundas dėl S. Valiukevičienės elgesio su darbuotojais. (Evaldo Virkečio nuotr.)

„Kauno dienos“ redakcijai buvo persiųsta 40 medikų pasirašyta rezoliucija, skirta sveikatos apsaugos ministrui, Seimo Sveikatos reikalų komitetui, Lietuvos dermatovenerologų draugijai.

Šių metų sausio 14 d. minėtoms institucijoms įteiktoje rezoliucijoje primenama, kad Kaune kritiškai ima stigti dermatovenerologų ir paaiškinama: „Profesorė S. Valiukevičienė klaidina, nes […] dermatovenerologų trūksta ne dėl to, kad gydytojai išeina į privatų sektorių, o dėl mobingo, kuris tęsiasi jau daug metų. Profesorė viešai ir ne kartą žadėjo padaryti viską, kad išeinantys iš Kauno klinikų gydytojai dermatovenerologai neturėtų darbo kitose įstaigose.“

Negali visų priimti

– Teigiama, kad dermatovenerologijos specialistai iš Kauno tiesiog veržiasi į Vilnių, konkrečiai – į jūsų vadovaujamą kliniką. Ar jums žinomos yra tokios tendencijos ir kokias matytumėte tokių tendencijų priežastis? – „Kauno diena“ paklausė Vilniaus Santaros klinikų Dermatovenerologijos centro vadovo Tado Raudonio.

– Tose klinikose Kaune nesu buvęs, tiesiogiai su ta profesore nesu dirbęs, tačiau aš jau daug metų girdžiu iš kolegų tuos pačius skundus kaip ir jūs. Kaip suprantu, tie skundai nėra iš piršto laužti. Dėl specialistų žeminimo, dėl nesiskaitymo… Nesakysiu aš tų negražių žodžių. Jauni gydytojai ten jaučiasi skriaudžiami, kenčia ir nenori ten dirbti. Praėjusiais metais gavome net dešimties rezidentų prašymą pereiti iš Kauno į Vilnių mokytis dermatologijos toliau. Mes neturime tiek galimybių priimti, priėmėme tris. Kai pas mus įsidarbina, suprantu, kad jaučiasi patekę į kitą pasaulį ir vėl gyvena normalų gyvenimą. Prašymų dėl įdarbinimo turiu ir iš vyresnių kolegų, kurie iš Kauno išvyko ne kaip rezidentai, bet kaip gydytojai.

Ėmėsi skubių veiksmų

Komentarą dėl situacijos profesorės S. Valiukevičienės vadovaujamoje klinikoje redakcijai pateikė Kauno klinikų Komunikacijos tarnybos vadovė Austė Aleksandravičiūtė-Šviažienė:

– Pastaruoju metu gavome ne vieną raštą iš buvusių ir esamų Odos ir venerinių ligų klinikos darbuotojų apie galimai netinkamą profesorės S. Valiukevičienės elgesį su darbuotojais. Į tokius kaltinimus žiūrime labai rimtai ir siekiame išlaikyti saugią ir pagarbią aplinką visiems mūsų darbuotojams, todėl kruopščiai ir atidžiai išanalizuosime raštuose keliamus klausimus ir situacijas. Skubos tvarka atliekame psichosocialinių veiksnių profesinės rizikos vertinimą Odos ir venerinių ligų klinikoje, bendraujame su raštų rengėjais ir jeigu bus įrodytas netinkamas klinikos vadovės elgesys su darbuotojais, imsimės atitinkamų veiksmų, numatytų Kauno klinikų smurto ir priekabiavimo prevencijos politikoje ir kituose teisės aktuose.

Tiesa, prieš aštuonerius metus taip pat buvome gavę nerimą keliančios informacijos iš tuomečių Odos ir venerinių ligų klinikos rezidentų. Ją tikrinome, vertinome, sprendėme per pokalbius su darbuotojais, vadovais ir kitomis prevencinėmis priemonėmis. Nuo to laiko nė vienas klinikos darbuotojas jokiomis priemonėmis nepranešė apie nederamą elgesį ar kitas problemas, todėl abejoti klinikų aplinka neturėjome pagrindo. Juolab kad profesorė perrinkta klinikos vadove 2022 m. rudenį: per klinikos vadovo rinkimus už ją balsavo devyniolika profilinės klinikos darbuotojų ir tik vienas balsavo prieš, o Gydymo taryboje už profesorę balsavo 25, prieš – vienas narys. Tai taip pat rodė, kad profesorė turėjo kolegų pasitikėjimą ir jie ją vertino teigiamai. (Kauno klinikų profilinių klinikų vadovus konkurso būdu ir rektoriaus teikimu renka Lietuvos sveikatos mokslų universiteto senatas, prieš tai vykdžius slaptus balsavimus profilinėje klinikoje (kai balsuoja visi padalinio gydytojai) ir Kauno klinikų Gydymo taryboje).

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad šie raštai pradėti siųsti būtent tada, kai profesorė išreiškė savo poziciją dėl dermatologinių grožio paslaugų prieinamumo didinimo Lietuvoje, kvalifikaciją įgyjant per įvadinį kursą, kuris prieštarauja privačių dermatologijos paslaugas teikiančių įstaigų gydytojų pozicijai.“

Profesorės pozicija

Sausio 24 d. S. Valiukevičienei nusiųstame laiške „Kauno diena“ paprašė pakomentuoti medikų pasakojimus apie, anot jų, profesorės taikomą mobingą. Kad būtų konkrečiau, laiške detalizavome medikų papasakotas konkrečias, medikų nuomone, mobingo situacijas ir aplinkybes. Tačiau jokio atsakymo iš profesorės nesulaukėme. Praėjus savaitei, profesorei nusiuntėme priminimą, kad nesulaukėme komentarų. Tačiau iš jos nebuvo jokios reakcijos. Profesorės vadovaujamos klinikos darbuotojos atsisakė duoti jos telefono numerį.

Skaidra Valiukevičienė/Evaldo Virkečio nuotr.

Tačiau vakar Odos ir venerinių ligų klinikos vadovė išplatino viešą pranešimą, kuriame tvirtina, kad rezidentų kaltinimai neturi pagrindo ir juos atmeta.

„Neparanki tapau iš karto, kai išsakiau savo nuomonę, kad mūsų klinika būtų pajėgi tinkamai paruošti įvairių sričių gydytojus teikti estetinės nechirurginės medicinos kaip siauros praktikos paslaugas, jei Sveikatos apsaugos ministerija įgyvendintų savo numatytus pokyčius estetinės nechirurginės medicinos srityje“, – nurodė S. Valiukevičienė.

Anot jos, „nepagrįstai švaistantis žodžiu „mobingas“, mažinamas visuomenės pasitikėjimas medikų bendruomene.

Šaltinis: KD, BNS