Į šiuos klausimus atsakymų savo spektakliuose ieško trys jaunos režisierės - Kamilė Gudmonaitė, Lina Židonytė ir Agnija Leonova. Artėjant moters dienai, kovo 7-9 d. OKT/Vilniaus miesto teatre bus parodyti visų trijų režisierių spektakliai.

K. Gudmonaitės „Trans Trans Trance“, Linos Židonytės „Aš, Fojerbach“ ir Agnijos Leonovos „y: ALisa“ - tai trys skirtingi požiūrio kampai į moterį ir moteriškumą.

K. Gudmonaitės „Trans Trans Trance“ žiūrovų lauks jau kovo 7 d. Tai iš atvirų pokalbių apie moteriškumą gimęs spektaklis, kurio tematiką kūrybinė komanda laikui bėgant išplėtė iki klausimo, kiek mus įtakoja ir formuoja lytinė tapatybė? Ar moteriškumas ir vyriškumas yra socialinis konstruktas, ar prigimties dėsnis? O jeigu peržengsime visuotinai suprantamą moteriškumo normą? Kur baigiasi lytis? Ar galima būti ir vyru, ir moterimi vienu metu?

„Viskas prasidėjo nuo to, kad ėmiau kelti klausimą, kodėl egzistuoja tik vyras ir tik moteris ir kodėl moteris visada turi būti moteriška, o vyras – vyriškas. Pastebėjau, kad dėl lyčių binariškumo, kuris mūsų visuomenėje nekvestionuojamas, ir vyrai, ir moterys tampa stereotipų aukomis. Tokia norma netgi skatina smurtą, nes tie, kurie jos neatitinka, dažniausiai atsiduria socialinio gyvenimo paraštėse.“, - teigia režisierė K. Gudmonaitė.

L. Židonytės „Aš, Fojerbach“ - jau kovo 8 d. Režisierei nepristigo drąsos savojo spektaklio pagrindinei herojei suteiki moteriškąją tapatybę. Dramaturgai Tankred Dorst ir Ursula Ehler šią pjesę rašė apie aktorių vyrą. Garsiajame Valentino Masalskio spektaklyje Fojerbachas - taip pat vyras.

„Aš, Fojerbach“ veiksmas vyksta teatre, realiu laiku. Fojerbach – aktorė. Ji suorganizuoja atvirą savo išpažintį. Aktorė paruošia vaidybinę aikštelę, yra sukvietusi publiką, svarbius teatro vertintojus, režisierių, kuris ieško aktorės pagrindiniam vaidmeniui, ir laukia. Ji yra pasiruošusi laukti tiek, kiek reikės. Ji yra priversta įrodinėti savo vertę net ir režisieriaus asistentui, taip argumentuodama sau ir įrodinėdama kitiems, jog ji turi teisę būti scenoje.

„Visų pirma, tai biologinis lyties skirtumas, ne ,,vyriškų“ ir ,,moteriškų“ savybių rinkinių paketėlis. Prieš tai bet kokiu atveju seka žmogiška – nežmogiška“, - paklausta, kiek jai apskritai gyvenime svarbios sąvokos vyras-moteris ar vyriška-moteriška, atsakė Fojerbach vaidmens atlikėja Kristina Švenčionytė.

A. Leonovos „y: Alisa“ žiūrovų lauks kovo 9 d. Tai spektaklis apie ją – moterį, ir apie jį – vyrą. Apie jų realius ir nerealius santykius. Apie tai, kaip būdami kartu jie padeda vienas kitam atsiskleisti arba vienas kitą žaloja. Tai atpažįstamai neatpažįstama vienos poros istorija su mokslinės fantastikos prieskoniu.

„Šis spektaklis skirtas žiūrovui, ištroškusiam šiuolaikiškų bendražmogiškų temų teatre. Kalbame apie dabarties ir ateities santykių projekcijas. Apie empatiją, emocinio intelekto sąvoką, apie paprasčiausią žmogiškumą technologizacijos laikotarpiu. Šiuo atveju teatras mums yra naujosios žmogiškos realybės skaneris. Siekėme savo patirtis patalpinti į universalų, žiūrovui atpažįstamą kūrybinį kodą“, – pasakoja spektaklio režisierė A. Leonova.

Šiame sezone žiūrovų lauks vis dar atsinaujinantys „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“ ir mistinės Anės paieškos, moters tema naujoje O. Koršunovo premjeroje ir net dvi režisierių moterų premjeros.

OKT/Vilnaus miesto teatre moters tema gvildenama jau kurį laiką. Praeitą sezoną gimė Birutės Kapustinskaitės ir Kirilo Glušajevo „Terapijos“, kuriame vaidina visas Lietuvos moterų aktorių žvaigždynas. Galutinį akcentą uždėjo „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“ pagal britų dramaturgo Martino Crimpo pjesę. Būtent ši pjesė ir padiktavo mums naujojo sezono koncepciją: apie ją, apie moterį.

„Šventas Paulius rašė, kad Jėzuje Kristuje nėra nei vyro, nei moters, nei žydo, nei palestiniečio - yra žmogus. Žmogiškumas - tai esminė mūsų OKT teatro arterija. Bet visgi pasaulio istorija - tai nuolatinis žmogaus iškreiptų stereotipų kūrimas. Per visą istoriją ypač moterims teko kentėti tuos iškreiptus stereotipus. Susiklosčiusi patriarchalinė santvarka moterims atiminėjo teisę būti tiesiog žmogumi - vertė ją būti moterimi. Tam buvo naudojami įvairūs mechanizmai ir įrankiai: čadros, burkos, skaistybės diržai, kiniški bateliai, neleidžiantys joms savarankiškai vaikščioti, ar inkvizicijos laužai. Kitas kraštutinis veiksmas - vėlgi, iškreiptas stereotipas: tai begalinis moters garbinimas ir idealizavimas.

Didžioji paslaptis, šventoji motina, grožio įsikūnijimas, mūza ir taip toliau. Moterims visuomet buvo skiriami kokie nors scenarijai. Pagrindiniai - tai paleistuvė, gera žmona, motina, šventoji. Tačiau niekada nebuvo suteikta teisė būti visapusišku žmogumi. Šią teisę uzurpavo vyrai. Bet dabar mes išgyvename kitus laikus. Moteris keičia savo socialinę, politinę, fizninę, metafizinę lokaciją. Moterų gyvenime vyksta revoliucija. Ji ruseno jau nuo XIX amžiaus. Bet dabar mes matome didelę ugnį. Moteris tampa lygia su vyrais: politikoje, mene, socialiniam gyvenime. Statistiniai rodikliai vis dar vyrų pusėje, bet atotrūkis mažėja. Tampa akivaizdu, jog ateitis priklausys moterims. Bet ar viskas taip paprasta? Ką jos išgyvena? Su kokiais naujų identitetų sunkumais susiduria? Tai mes bandysime tirti šį sezoną“, - naujo sezono viziją pristato O. Koršunovas.

„Pasikėsinimai į jos gyvenimą“ - ne vienintelis O. Koršunovo režisūrinis prisilietimas prie naujojo teatro sezono. Šį sezoną režisierius į scenos šviesą išleis spektaklį „Liučė čiuožia“ pagal Lauros Sintijos Černiauskaitės pjesę. Šia pjesė režisierius sėkmingai yra pastatęs Bostone (JAV). OKT/Vilniaus miesto teatre ją yra pastačiusi Yana Ross. Pasak režisieriaus, aktualumo ji nepraranda ir akivaizdu, jog atėjo laikas ją vėl statyti ir statyti kitaip, nei ji buvo statoma anksčiau.

Tomas Ivanauskas šį sezoną statys spektaklį apie šokiruojantį moters pasirinkimą ir šeimos tragediją. Tai kvebeko dramaturgo Martino Bellemare pjesė „Laisvė“ Šis pastatymas - T. Ivanausko režisūrinis debiutas.

Jau spalio mėnesį žiūrovų lauks spektaklio „Aš, Fojerbachas“ pagal šiuolakinio vokiečių dramaturgų Tankredo Dorsto Ursula Ehler pjesę. Tai jaunos režisierės Linos Židonytės debiutas.

„Veiksmas vyksta teatre, realiu laiku. Fojerbach – aktorė. Ji susiorganizuoja atvirą savo išpažintį. Aktorė pasiruošia vaidybinę aikštelę, yra sukvietus publiką, svarbius teatro vertintojus, režisierių, kuris ieško aktorės pagrindiniam vaidmeniui, ir laukia. Ji yra pasiruošusi laukti tiek, kiek reikės. Ji yra priversta įrodinėti savo vertę net ir režisieriaus asistentui, taip argumentuodama sau ir įrodinėdama kitiems, jog ji turi teisę būti scenoje“, - apie premjerą pasakoja L. Židonytė.

Dar vienas moteriškos režisūros akcentas naujajame sezone - tai režisierės Agnijos Leonovos spektaklis. Premjera įvyks jau lapkričio mėnesį.

„Gyvename laikotarpyje, kai virtuali realybė tampa tikresnė už fizinę realybę. Dauguma mūsų gyvename du gyvenimus - vieną tikrą, kitą virtualų. Šis spektaklis - tai subtilus mokslinės fantastikos įsikišimas į teatrą. Tai vienos poros istorija artimoje ateityje. Tai istorija tos kartos žmonių, kurie dar atsimena gyvenimą be technologijų, tačiau šiandien jie jau renkasi tarp realybių. Tai istorija, kvestionuojanti žmogiškąsias vertybes techologizacijos laikotarpiu“, - pasakoja A. Leonova.

Šį sezoną OKT/Vilniaus miesto teatras pradėjo ypač toli nuo Vilniaus - Kinijos mieste Siane. Rugpjūčio pabaigoje trupė suvaidino 20-ąjį „Hamletą“ Kinijoje ir uždarė Siano dramos festivalį.

20-asis „Hamletas“ Siane - ne vienintelis azijietiškas akcentas naujajame OKT/Vilniaus miesto teatro sezone. Jau spalio mėnesį „Žuvėdros“ aktorių laukia kelionė į Pietų Korėją, kur spektaklis bus pristatytas Seulo scenos menų festivalyje. „Žuvėdra“ taip pat bus rodoma „Era“ festivalyje Pontederoje (Italija) ir „Die Festwoche“ Meiningene (Vokietija).

Šį sezoną galima vadinti „Vestuvių“ užsienio gastrolų piko metu - aktorių laukia net penkios gastrolės. Šis spektaklis bus pristatytas Briuselio nacionalinio teatro didžiojoje scenoje, Lježo festivalyje, NEXT festivalyje Turnė mieste, vykstančiame Prancūzijoje ir Belgijoje, „Temporada Alta“ Žironoje (Ispanija) bei TEART festivalyje Minske (Baltarusija).

Režisieriaus O. Koršunovo ir aktoriaus Eimanto Pakalkos monospektaklis „Pamišėlis“ pagal Nikolajaus Gogolio kūrinį bus pristatytas „Baltic House“ festivalyje Sankt Peterburge (Rusija).

Jaunos režisierės Kamilės Gudmonaitės spektaklis „Trans Trans Trance“, praėjusio sezono metu gavęs tarptautinį krikštą Romoje, Milane ir Berlyne, nemažina apsukų ir šį sezoną. Jau spalio mėnesį režisierė ir aktorės vyks į „Richmix“ menų centrą Londone (Didžioji Britanija).

OKT/Vilniaus miesto teatras - neabejotinai intensyviausiai užsienyje gastroliuojantis Lietuvos teatras. Džiugu, jog pastaruoju metu teatras tapo vienu intensyviausiai po Lietuvą gastroliuojančių teatrų. Dar pirmoje sezono dalyje trupė aplankys Kauną, Varėną, Marijampolę, Telšius, Klaipėdą, Kretingą, Uteną, Alytų, Ignaliną ir Ukmergę.

Naujajame sezone - ne tik premjeros, tačiau ir anksčiau sukurti, žiūrovų jau pamėgti repertuariniai spektakliai. Tai režisieriaus O. Koršunovo režisuoti Antono Čechovo „Žuvėdra“, Maksimo Gorkio „Dugne“, Williamo Shakespeare’o „Hamletas“, Sarah Kane „Apvalytieji“, Bertoldo Brechto „Vestuvės“, Ivano Vyrypajevo „Šokis Delhi“, Nikolajaus Gogolio „Pamišėlis“, taip pat Kirilo Glušajevo režisuotos „Terapijos“ pagal Birutės Kapustinskaitės pjesę, K. Gudmonaitės „Trans Trans Trance“. Nors Lietuvos nacionalinio dramos teatro scena uždaryta rekonstrukcijai, tačiau tikimės parodyti „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“ ir „Meistrą ir Margaritą“ kitose scenose.

Pasak režisieriaus, tokia pozicija ir ją pagrindžiantys premjeriniai spektakliai - tai jų atsakas visuotinei sunorminimo politikai, anksčiau paties menininko įvardintai kaip normalumo fašizmas.

„OKT visuomet buvo nenormalus teatras, kovojantis prieš siauraprotišką moralinį fundamentalizmą. Apskritai, teatras visada buvo arba palaikantis tradicijas ir konvencijas, arba jas griaunantis. Dabar šios paradigmos kaip ir nebėra. Sunku įvardinti, kas yra normalu arba nenormalu. Anksčiau niekada kraštutinai neteigėme, jog štai, mes esame nenormalus teatras. Kita vertus, tai buvo ir taip aišku. Dabar tampa nebeaišku. Naujoji normalumo religija, paremta liberalia ekonomika ir naujausiomis technologijomis, nebeleidžia tiesos-netiesos, normalumo-nenormalumo diskurso. Viską apima sąvokos like’inu-nelike’inu, priimu-užbaninu. Tai vartotojiška politika ir iš jos gimstanti normalumo diktatūra, kuri viską sunormina tam, kad viskas taptų vartotojiška. Ji išvengia bet kokio diskurso. Vardan to ji stengiasi schematiškai priimti plačią ir visokeriopą įvairovę bei taip pat schematiškai trash’inti tai, kas nepriimtina. Tai, kas priimama, vertinama tik pozityviai ir dauginama iki begalybės. Taip atsiduriame beribiame pozityvumo ir normalumo pasaulyje“, - teigia OKT/Vilniaus miesto teatro meno vadovas, režisierius O. Koršunovas.

Iš esmės, nenormalu tapo mąstyti - gyventi  ne like’o-nelike’o spustelėjimo, o mąstymo procese.

Pasak režisieriaus, priėjome laiką, kai normalumo diktatūros reiškinys apčiuopiamas ne tik socialiniame-visuomeniniame, bet ir teatriniame kontekste.

„Šiandien teatras, iš visų jėgų bandydamas neatsilikti nuo šiuolaikinio gyvenimo, verčiasi per galvą  įrodinėdamas, jog jis gali būti nebe teatras arba daugiau nei teatras ir taip sparčiai gamina įvairovę, jog iš esmės tik beatodairiškai viską sunormina. Tarkime, šiandien teatre gali būti viskas: performansas, teatras be dramos, aktorius be vaidybos, vaidyba be aktoriaus, pjesė be žodžių, žodžiai be pjesės ir taip toliau. Svarbu, kad būtų visa ko gausybė ir įvairovė. Vardan gausybės eliminuojama kokybė - juk kokybiškų dalykų daug nepagaminsi. Tad prigaminama daugybė visko, belieka tik rinktis - like’inu ar baninu. Kitaip tariant, šiais laikais beveik viskas yra normalu - svarbu tik pabrėžti, jog tai yra normalu. Tai yra tam tikras gebėjimas nemąstyti, tam tikri išankstiniai susitarimai. Ir tai tapo masiniu reiškiniu. Iš esmės, nenormalu tapo mąstyti - gyventi  ne like’o-nelike’o spustelėjimo, o mąstymo procese. Toks OKT teatras bus šį sezoną. Kitaip sakant, bandysime išlikti mąstančiu ir kokybišku teatru“, - pasakoja O. Koršunovas.

Trys premjeros

Kaip paprastas tarnautojas, rodos, net nepastebimas žmogus staiga gali tapti visa griaunančia, pavojinga visuomenei jėga? Atsakymo į šį klausimą ieškos režisierius O. Koršunovas, kartu su aktoriumi Eimantu Pakalka pristatysiantis premjerą „Pamišėlis“ pagal N. Gogolio apysaką. Premjera Lietuvoje ir pasaulinė premjera kone sutaps - spektaklis jau pakviestas į tarptautinį festivalį „Temporada Alta“ Žironoje (Ispanija), kur bus pristatytas jau gruodžio mėnesio pradžioje.

„Ši normalumo-nenormalumo dilema esmine tapo ne šiais laikais. Dar Gogolis „Pamišėlio užrašuose“ įdomiai analizuoja situaciją, kuomet labai normalus tarnautojas gyvena tiek susitelkęs į savo normalumą, tiek jame mato savo paties teisuoliškumo, jog ilgainiui tampa itin jautrus bet kokiems kitų keistumams. Norėdamas apčiuopti tam tikrą savo normalumo vertę, jis pradeda matyti keistumus kituose žmonėse. Jis tiek koncentruojasi į tai, jog net nepastebi kada pats tampa keistu žmogumi, tironu ir galiausiai - pamišėliu. Genialiai parodomas mechanizmas, kuomet iš vidutinio žmogaus gimsta tironas. Normalumas gali virsti tironija, netgi fašizmu“, - apie būsimą monospektaklio premjerą kalba O. Koršunovas.

Pagrindinis 19-ojo sezono akcentas - tai O. Koršunovo ir jo jaunųjų aktorių prisilietimas prie M. Crimpo pjesės „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. Tai britų brutaliųjų, vienijančiai tokius dramaturgus kaip Markas Ravenhillas, Sarah Kane, bangai priskiriama medžiaga.

„Pasikėsinimų į jos gyvenimą“ veiksmas vyksta reklamos agentūroje - vietoje, kurioje gaminami normalumo šūkiai ir produktai. Tai istorija apie tai, kaip greito priėmimo ir normalumo gamykla pati tampa pervertiška. „Pamišėlio užrašai“ ir „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“ - rodos, niekuo nesusiję kūriniai, parašyti skirtingu laikmečiu ir skirtingose vietose, iš esmės kalbės ta pačia tema“, - apie gruodžio mėnesį pasirodysiančią premjerą pasakoja režisierius.

Tradiciškai OKT/Vilniaus miesto teatras atviras jaunų teatro režisierių ieškojimams - šiame sezone jų numatoma net keletas. Pirmoji jaunosios kartos menininkų premjera žiūrovų lauks jau rugsėjo 26, 27 dienomis. Tai K. Gudmonaitės ir trijų jaunų aktorių Dovilės Kundrotaitės, Jovitos Jankelaitytės ir Adelės Šuminskaitės atsakymo į klausimą, kur baigiasi lytis, paieškos spektaklyje „Trans Trans Trance“. Ar galima būti ir vyru, ir moterimi vienu metu - štai tokį išbandymą normalumo diktatoriams siųs jaunosios menininkės. Spektaklis kuriamas bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos ir teatro akademija.

„Mirties akivaizdoje nebelieka normalių ar nenormalių dalykų“

Pasak O. Koršunovo, šio sezono OKT/Vilniaus miesto teatro idėjinės gairės buvo užprogramuotos dar praeitame sezone pristatytame spektaklyje „Apvalytieji“ pagal S. Kane.

„Temas, kuriomis kalbėsime šiame sezone, gimė „Apvalytųjų“ pastatyme. Ji labai aiškiai akcentavo šias temas, leisdama suvokti kokio mąsto agonija vyksta toje normalumo tironijoje. „Apvalytuosius“ galima laikyti manifestiniu spektakliu“, - teigia O. Koršunovas.

Bertoldo Brechto „Vestuvės“, praeitą sezoną parodytos net 50 kartų, kalba apie reiškinį, kuris mūsų visuomenėje dažnai tampa esminiu normų matavimo matu - tai vestuvės.

„Vestuvės“ - tai spektaklis apie mūsų kasdienybės ir šventės „normalumus“. Vestuvės juk turi būti geros, padorios, normalios ir visokios kitokios, tačiau spektaklyje iš tiesų pamatome kokiais baltais siūlais tokia pasaulėžiūra yra siuvama“, - pasakoja režisierius.

Šuolaikinio rusų dramaturgo Ivano Vyrypaevo pjesės „Šokis Delhi“ pastatymas - taip pat praeito sezono premjera, jau spėjusi atrasti sau artimą žiūrovą.

„Šokis Delhi“ - tai spektaklis, kupinas budistinių paradoksų, kuriame dramaturgas Vyrypaevas mums parodo, jog mirties akivaizdoje nebelieka normalių ar nenormalių dalykų. Normali visuomenė gali būti normali tik tol, kol sugeba ignoruoti mirties faktą. Džiaugiuosi, jog spektaklis jau surado savo žiūrovus ir įgauna pagreitį“, - teigia O. Koršunovas.

Publikos ir toliau lauks OKT/Vilniaus miesto teatro repertuaro branduoliu jau tapę režisieriaus O. Koršunovo spektakliai. Tai Daniilo Charmso „Jelizaveta Bam“, Antono Čechovo „Žuvėdra“, Samuelio Becketto „Paskutinė Krepo juosta“, Maksimo Gorkio „Dugne“, Williamo Shakespeare’o „Hamletas“, „Miranda“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“, Marius von Mayenburgo „Ugnies veidas“. Repertuare išliks ir jaunų režisierių ieškojimai - tai Kamilės Gudmonaitės „Dievas yra DJ“ ir Artūro Areimos „Po ledu“ pagal Falką Richterį bei Kirilo Glušajevo „Terapijos“ pagal Birutę Kapustinskaitę.

Užsienio gastrolės 

„Tik būdami ten galime būti ir čia“, - šią frazę O. Koršunovas yra ištaręs ne kartą. Pasak jo, gastrolės užsienyje OKT/Vilniaus miesto teatrui - ne tik gyvybiškai svarbi finansinė injekcija, tačiau ir neįkainojama kūrybinė apykaita. Tad jau tradiciškai didelę dalį sezono trupė praleis anapus sienų.

19-ąjame sezone intensyviausiai gastroliuos „Žuvėdros“ trupė. Jau spalio mėnesį aktoriai išvyksta į Gdanską (Lenkija) - čia jų lauks pasirodymas pagal autentišką Shakespeare’o „Globe“ teatro modelį pastatytame teatre. Spektaklis įtrauktas į Lietuvos savaitės Gdanske renginių ciklą. Iš karto po to trupė leisis į tolimąją Kiniją ir ten vykstantį Wuzhen festivalį. Tai ne vienintelis azijietiškas akcentas šio sezono gastrolėse - pavasarį „Žuvėdros“ trupės laukia mėnesį truksiantis turas, kurio metu spektaklis bus pristatytas net keturiuose Kinijos miestuose. Intensyvias „Žuvėdros“ gastroles užbaigs pasirodymas Lietuvos dienose Romoje (Italija), vyksiantis gegužės mėnesį.

2017-uosius OKT/Vilniaus miesto teatre užbaigs jau minėta maloni staigmena - premjeros „Pamišėlis“ pristatymas festivalyje „Temporada Alta“ Žironoje (Ispanija). Tai jau septintas režisieriaus spektaklis iš eilės, pristatomas šiame festivalyje.

„Faktas, jog esame daugiausiai užsienyje gastroliuojantis Lietuvos teatras, jau tapo norma. Manau, esame vienas daugiausiai gastroliuojančių teatrų rytų Europoje. Aštuoni kartai pagrindinėje Avinjono festivalio programoje - manau, retai trupei tai pavyko. Derėtų pasakyti, jog būtent iš užsienio gastrolių ir gyvename. Tai, ką rodome Lietuvoje, yra įmanoma tik dėka gastrolių užsienyje. Taip, mums tai reikalinga, tikimės, jog kažkam reikalinga ir be mūsų, tačiau tai yra savotiškai altruistinis veiksmas“, - teigia režisierius.

18-a teatro be teatro veiklos metų

OKT/Vilniaus miesto teatras - fenomenalus reiškinys, kuomet nevalstybinis, nedotuojamas teatras net aštuoniolika metų sugeba būti tiek visaverčiu repertuariniu, tiek aktyviausiai užsienyje gastroliuojančiu teatru. Kaip viskas būtų pakrypę, jei teatras nuo pat pradžių būtų turėjęs savo erdvę?

„Nenormaliomis sąlygomis taip pat galima dirbti. Jei rimtai, dažnai pagalvoju kas būtų, jei mes turėtume savo erdvę, nereikėtų mums blaškytis ir blaškyti žiūrovą, mokėti mus taip smaugiančių nuomos mokesčių? Žinoma, tai būtų svarbi vieta Vilniuje, kurioje burtųsi žiūrovai, bendraminčiai, reziduotų prijaučiantys menininkai, atvažiuotų festivaliuose sutiktos užsienio trupės, kvietusios mus atvykti, tačiau mes jų pakviesti, deja, negalėjome. Visus aštuoniolika metų mūsų buvimas buvo itin aktyvus ir turėjo itin didelę traukos jėgą. Prisiminus tokius spektaklius, kaip „Vasarvidžio nakties sapnas“, „Shopping and Fucking“, „Oidipas karalius“, „Vaidinant auką“ ir daugelis kitų - tai buvo itin ryškus laikotarpis, tuo metu labai pagyvinęs Nacionalinio dramos teatro repertuarą. Bet, žinoma, savo tikėjimui reikia ir savo bažnyčios. Jeigu turėtume pastatą, kaip savo bažnyčią, galėtume dalintis idėjomis ne tik scenoje. Būdami teatru, tačiau neturėdami teatro, netapome tokiu apčiuopiamu kūnu. Todėl galbūt kiek sudėtinga įvertinti mūsų veiklą ir pasverti jos indėlį“, - pasakoja O. Koršunovas.

Šiandien OKT/Vilniaus miesto teatras turi savo studiją - biuro patalpas, paverstas teatrine laboratorija. Dažnas teatro veiklą tapatina tik su spektakliais, rodomais studijoje, tačiau taip nėra. Pasak režisieriaus, sunku pasakyti koks šiandien būtų Nacionalinis dramos teatras be OKT reiškinio įtakos.

„Per visus tuos aštuoniolika metų sunku įsivaizduoti Nacionalinį dramos teatrą be OKT teatro spektaklių. Ilgą laiką mūsų spektakliai buvo ir yra lankomiausi Nacionaliniame dramos teatre. Šiandiem OKT taip pat sudaro svarbią jų repertuaro dalį: „Meistras ir Margarita“, „Romeo ir Džuljeta“, „Jelizaveta Bam“, iki praeito sezono - „Dėdė Vania“. Menų spaustuvėje rodomi spektakliai taip pat tapo svarbia jų dalimi - tai „Ugnies veidas“, „Miranda“, „Hamletas“, „Apvalytieji“. OKT Studija, mūsų biuras, paverstas teatru, jau tapo intensyviu traukos centru. Žinoma, ji negali tapti masiniu traukos tašku - tam tiesiog trūksta kvadratinių metrų. Dažnai galvojama, jog mūsų repertuaras sudarytas tik iš OKT Studijoje rodomų spektaklių, tačiau taip nėra. Jis yra ženkliai didesnis“, - mintimis dalinasi O. Koršunovas.

Dažnas OKT/Vilniaus miesto teatro spektaklis tiesiog neišsitekdavo tradicinėje teatro erdvėje. Naujausias tokio projekto pavyzdys - tai „Eglė žalčių karalienė“, pristatyta apleistoje Raudonojo kryžiaus ligoninėje.

„Manau, „Eglė žalčių karalienė“ buvo vienas įdomesnių mūsų projektų. Gaila, jog Lietuvoje jis nebuvo tinkamai artikuliuotas - juk buvo paliestos svarbios socialinės temos, remiantis nenormaliais „normaliųjų“ komentarais naujienų portaluose apie jų baimes dėl galimai iš už jūrų marių užplūstančių pabėgėlių. Jokioje kitoje erdvėje šis spektaklis nebūtų suveikęs. Beje, šis projektas taip pat bus tęsiamas, tik šį kartą Italijoje, bendradarbiaujant su Teatro di Roma“, - apie ateities planus užsimena O. Koršunovas.

Eksperimentas apleistoje Raudonojo kryžiaus ligoninėje - nebe pirmas mėginimas prisijaukinti netradicinę erdvę. OKT/Vilniaus miesto teatras yra rodęs spektaklius Šv. Kotrynos bažnyčioje, Šiuolaikinio meno centre, Profsajungų rūmuose, legendiniame „Gravity“ naktiniame klube. Dar 2001-aisiais spektaklis „Parazitai“ tapo pirmuoju tiesiogiai internetu transliuojamu spektakliu Lietuvoje. Taigi, OKT/Vilniaus miesto teatro kelionė link pažadėtosios žemės - savo teatro tęsiasi.

„Tai juk praeitų metų Hamletas“, - pamatęs fotografijoje įamžintą interviu vietos televizijai duodantį aktorių Darių Meškauską prisiminė Žironos teatro mėgėjas. Nieko keisto – juk OKT/Vilniaus miesto teatras „Temporada Alta“ festivalyje dalyvauja jau trečią kartą, tad vietinė publika puikiai pažįsta jo aktorius.

„Temporada Alta“ festivalyje teatras debiutavo 2011-aisiais, kuomet pristatė spektaklį „Miranda“. Po metų eilė atėjo „Hamleto“ interpretacijai. O šiemet kataloniškai publikai buvo pristatytas spektaklis „Dugne“.

„Tai jau trečias kartas, kuomet festivalio programoje turime Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį. Būtų malonu, jog tai taptų tradicija“, - sakė vienas festivalio organizatorių.

Idėja statyti tik ketvirtą pjesės veiksmą

Susirinkusiems spektaklį pristatančioje spaudos konferencijoje buvo įdomu, kodėl pasirinkta statyti tik ketvirtą Maksimo Gorkio pjesės veiksmą, o ne visą kūrinį. „Ketvirtas veiksmas, išėjus seniui Lukai – tai jau dugnas dugne. Režisieriui pasirodė įdomi ši situacija. Ji tik dar labiau aštrina visos Gorkio pjesės situaciją“, - tokį pasirinkimą grindė D. Meškauskas.
„Visi tikrai žinojome, jog repetuosime pilną pjesę, visus keturis veiksmus. Tačiau kai parodėme tokį spektaklio variantą, koks yra ir dabar, tik ketvirtą veiksmą, visi supratome, jog nėra prasmės repetuoti visos pjesės“, - kolegą papildė aktorius Darius Gumauskas.

„Kartais net žodžių nereikia“

Katalonus domino „Dugne“ esantis artimas santykis tarp aktorių ir žiūrovų, ypač mažas atstumas, skiriantis juos. Žurnalisto tiesiogiai paklausus, kokie santykiai juos sieja su žiūrovais, D. Meškauskas buvo konkretus: „Tokie kaip ir dabar, štai čia. Jūs atėjote pas mus į spaudos konferenciją. Mes, personažai, pas kuriuos į svečius ateina žiūrovai. Iš to ir rutuliojasi veiksmas. Viskas labai paprasta.“

„Kartais net žodžių nereikia, pakanka tik prisiliesti ir matai, jog žmogus traukiasi nuo tavęs“, - mintimis dalinosi aktorė Rasa Samuolytė.

„Lietuvoje publika reaguoja skirtingai. Kartais vaidiname du kartus per dieną, ir vos po pusvalandžio į antrą spektaklį atėjusi publika gali būti kaip iš kitos planetos. Žinoma, geriausia publika yra alkani studentai“, - susirinkusiems pasakojo D. Gumauskas.

Teiravosi, ar degtinė tikra

Vos tik spektaklio programėlėje pamačius akimirkas, užfiksuotas „Dugne“ vaidinant „namuose“, OKT Studijoje, iš karto pasipylė daugybė klausimų: kas tai per erdvė, ar tai kažkoks sandėlys?

„Pagal pjesę tai yra visuomenės dugno nakvynės namai. Mes, kaip OKT aktoriai, Vilniuje neturime savo namų, neturime savo teatro, todėl pasikviečiame žmones pakalbėti šia tema ten, kur ir gyvename“, - į visus klausimus atsakė D. Gumauskas.

„Ar degtinė tikra?“, - tokiu klausimu spaudos konferenciją užbaigė vienas jos dalyvių. „Mes siūlome sėstis kur nors arčiau, jūs įsitikinsite“, - nesutriko D. Gumauskas.

Finale – audringas trypimas kojomis

„Dar vienas puikus Oskaro Koršunovo spektaklis“, - emocijų neslėpė tarp publikos Žironoje buvęs Feran. „Perlas!”, - vienu žodžiu savo įspūdžius nusakė Jordi Vila.
„Nepamenu kada būčiau matęs tokias ovacijas“, - stebėjosi Mingo Albir. Išties, kiekvienoje valstybėje ovacijos būna vis kitokios. Ne išimtis ir katalonai, „Dugne“ finale keletą minučių ne tik audringai ploję, bet ir triukšmingai trypę kojomis.

„Dugne“ – vienas labiausiai užsienyje laukiamų bei daugiausiai gastroliuojančių OKT/Vilniaus miesto teatro spektaklių. Šiais metais spektaklio aktoriai dar aplankys Kaeną Prancūzijoje bei Berlyną Vokietijoje. Vilniuje spektaklis bus rodomas gruodžio 22 bei sausio 12 dienomis.