Kovų senbuvis
Iš Luhansko kilęs jaunas vyras – vienas tų, kurie į proukrainietiškų judėjimų veiklą įsitraukė po pirmosios Rusijos invazijos. Dalyvavęs proukrainietiškuose renginiuose tol, kol sužinojo, kad okupantai ėmė juo domėtis. Tada nusprendė palikti gimtąjį miestą. 2015 m., žuvus dviem draugams, kovojusiems „Azov“ būryje, prisijungė prie šio legendinio junginio.
2020 m. O. Ivancovas nusprendė grįžti į civilinį gyvenimą, kurį laiką gyveno Kyjive, tačiau, kaip pats sako, norėjęs daugiau uždirbti, todėl įsidarbino apsaugininku civiliniuose laivuose, kurie privalėjo samdytis apsaugą nuo Somalio piratų. Su jais O. Ivancovui taip ir neteko susidurti – vyro darbo metu piratų siautėjimo banga jau buvo atslūgusi.
2022 m. vasarį O. Ivancovas grįžo į Ukrainą. „Niekada sau nebūčiau atleidęs, jei būčiau likęs saugiame užsienyje, o mano draugai būtų kovęsi“, – išskirtiniame interviu kanalui „Pressing“ pasakojo vyras.
Į frontą O. Ivancovas patraukė vos atsidūrės Ukrainoje – Irpinė, kuri buvo tapusi naujaisiais jo namais, tuo metu jau buvo okupuota.
„2022 03 14, devyniolika dienų po įsiveržimo, aš jau rikiuotėje“, – įrašė jis instagrame, į kurį vėliau kėlė vaizdo įrašus ir nuotraukas iš „Azovstal“.
Mintyse (balsu kalbėti negalėjau, kad kas nors neišgirstų) žaidžiau šachmatais su potencialiu FSB pareigūnu, kuris būtų mane tardęs, ieškojau savo legendoje neatitikimų.
Įrašytas kaip dingęs be žinios
Į Mariupolį O. Ivancovas skrido sraigtasparniu kartu su Vyriausiosios žvalgybos valdybos pareigūnais. „Džiaugiausi, kad galėjau susijungti su savo šeima, su „Azov“ ir dalytis su juo likimu", – prisiminęs 2022-ųjų pavasarį jis nelepia emocijų.
O. Ivancovas prisipažįsta tuomet galvojęs, kad laukia neišvengima žūtis. Ką reiškia sėkmė, jis suprato jau pačią pirmą dieną, kai priešo paleista kulka atšoko rikošetu, vos užkabinusi rankos pirštą. Tik per atsitiktinumą vyras nežuvo ir vėliau, kai į slėptuvę, kurioje buvo prisiglaudęs, atskriejo aviacinė bomba, po griuvėsiais palaidojusi aštuonis ginklo draugus.
„Ne visi Mariupolyje buvo didvyriai. Buvo tokių, kurie slėpėsi bunkeriuose, užsiimdavo nereikalinga veikla, kad tik nereikėtų ginti pozicijų“, – prisiminęs „Azovstal“ gynybą neslepia savanoris.
Kovos Mariupolyje buvusio plieno kombinato „Azovstal“ teritorijoje truko iki gegužės 20 d. Vėliau, vykdydami prezidento įsakymą išsaugoti gyvybes, būrys „Azov“, Nacionalinės gvardijos dalinių kovotojai, jūrų pėstininkai, civiliai paliko teritoriją ir savo noru pasidavė okupantams.
Pasklidus kalbų, kad bus duotas įsakymas sudėti ginklus, O. Ivancovas sako nusprendęs prezidento įsakymą įgyvendinti kitokiu būdu. „Maniau, kad turiu šansą“, – sako vyras. Nors formaliai ir buvo pavaldus Mariupolio įgulos vadovybei, jis sako žinojęs, kad priešo nelaisvėje turėsiąs mažiau teisių nei kiti kariai.
Savo būrio vado O. Ivancovas paprašė neįtraukti jo į rusams skirtus karių sąrašus, todėl buvo įrašytas kaip dingęs be žinios. „Būrio vyrai paspaudė man ranką, palinkėjo sėkmės. Gal kas mintimis ir atsisveikino“, – pasakojo vyras.
„Pressing“ laidos kadras
Savaitė požemyje
Metalurgijos kombinatas „Azovstal“ – tarsi miestas mieste. Komplekso teritorijoje buvo daug nepastebimų vietų, į kurias niekas nebūtų norėjęs kišti nosies. Iš pradžių likti nusprendė dviese, tad Oleksandras kartu su dar vienu kovos draugu įsirengė slėptuvę. Išardė liuką, saugojusį kanalizacijos vamzdį, ir maždaug 3 m gylyje buvusiame keistame tunelyje – apie 2 m pločio, 1,2 m aukščio, 5 m ilgio – įsirengė slėptuvę.
„Pasiruošėme čiužinius, antklodes, maisto, vandens. Planavome likti kartu, bet paskutinę akimirką jis atsisakė ir nusprendė išeiti su visais kitais“, – pasakoja Oleksandras.
Draugo sprendimas jo nuomonės nepakeitė, nors, patekęs į nelaisvę, jis galėjo gauti belaisvio statusą, o atsisakęs pasiduoti turėjo tęsti kovą. „Jei ką nusprendžiu, nuomonės nekeičiu“, – sakė vyras. Pasilikti atsisakęs bičiulis iki šiol esąs okupantų nelaisvėje.
Savaitę O. Ivancovas slėpėsi tunelyje. Tuo metu stengęsis daug miegoti – kad laikas greičiau prabėgtų. Valgyti gaminęs vietoj krosnelės naudodamas sterilizatorių. „Įmeti kokį skudurą, jis ilgai dega. Lydžiau cukrų – dariau karamelinius saldainius“, – šypsosi karys.
Vyras apgalvojo įvairius pabėgimo scenarijus, versijas, kurias būtų pateikęs okupantams, jei būtų tekę su jais susidurti. „Mintyse (balsu kalbėti negalėjau, kad kas nors neišgirstų) žaidžiau šachmatais su potencialiu FSB pareigūnu, kuris būtų mane tardęs, ieškojau savo legendoje neatitikimų“, – pasakojo karys.
Savo situaciją vis lyginęs su Ryano Reynoldso herojumi iš filmo „Gyvas palaidotas“. Galiausiai, slėptuvėje praleidęs savaitę, sako pasijutęs labai blogai. „Supratau, kad jei neišeisiu, tiesiog mirsiu“, – pasakojo Oleksandras. Išardęs ir paslėpęs savo ginklus, persirengęs civiliais drabužiais (jų turėjo kiekvienas Mariupolio gynėjas) paliko slėptuvę.
Istoriją saugo knygai
Bėgti iš gamyklos į miesto gilumą nebuvo labai sudėtinga. Okupantai buvę labai triukšmingi, nuolat pasišviesdavo žibintuvėliais, todėl O. Ivancovas nesunkiai suprasdavo, kaip išvengti akistatos su okupantais.
„Ieškojau vietų, kur galėčiau praeiti nepastebėtas. Ėjau gana ilgai, nes turėjau įsiklausyti, ar netoliese nėra priešo“, – pasakojo Oleksandras.
Visą naktį ėjęs iki Mariupolio, jis džiaugėsi sulaukęs aušros, pamatęs žalius medžius, išgirdęs paukščių čiulbėjimą, pajutęs vėjelį. „Tačiau aš pernelyg greitai atsipalaidavau“, – pasakojo O. Ivancovas.
Kol pasiekė Kyjivo kontroliuojamą šalies teritoriją, karys įveikė 200 km. Nors ir ėjo iki kraujo nutrintomis kojomis, tačiau ištrūkti iš okupuotos teritorijos vis dėlto pavykę. Kas padėjo – atkaklumas, šachmatininko gebėjimas strateguoti ar dėkinga prigimtis – smulkaus sudėjimo, jaunatviškų bruožų vyras nė iš tolo nepanašus į okupantų itin medžiojamus „Azov“ kovotojus – jis neatskleidžia. Savo žygio detales O. Ivancovas sako papasakosiąs knygoje.
Kada ji pasirodys, kol kas nežinia. Dabar Oleksandras – vėl tarnyboje, 3-iojoje šturmo brigadoje, kurios branduolį sudaro būrio „Azov“ veteranai, dalyvauja žvalgybinėse operacijose.
