Po grubiu kiautu
2008-aisiais pasirodžiusi rašytojos E.Strout knyga „Olivija Kiteridž“ (lietuviškai pernai išleido BALTO leidybos namai, vertė Aistė Kvedaraitė) tapo bestseleriu, buvo įvertinta prestižine Pulitzerio premija, o praėjus dešimtmečiui sulaukė tęsinio „Olive, Again“ („Olivija, ir vėl“ neseniai pasirodė ir lietuviškai, vertė Aistė Kvedaraitė).
Tiek literatūros kritikus, tiek paprastus skaitytojus visame pasaulyje suintrigavo nepamirštamos pagrindinės veikėjos likimas. 2014-aisiais sukurtas serialas „Olivija Kiteridž“ nominuotas trims „Auksiniams gaubliams“, pelnė aštuonias „Emmy“ statulėles ir daugybę kitų apdovanojimų.
Pagyvenęs vyras Valentino dienos proga nusprendžia pradžiuginti sutuoktinę miela staigmena. „Mano brangiajai žmonai“ – byloja užrašas sentimentaliame atviruke. Po keleto valandų jis aptinka dovaną virtuvės šiukšlių dėžėje. „Na, aš jį jau perskaičiau“, – vos akimirką atsitraukus nuo plaunamų indų, trumpai ir šiurkščiai it šūvis nuskamba atsakymas į neslepiamos nuoskaudos kupiną klausimą.
Epizodas puikiai apibūdina Oliviją Kiteridž (taip, ji – toji moteris prie plautuvės) – išgalvoto Krosbio miestelio Meino valstijoje mokyklos matematikos mokytoją. Jai svetimos bet kokios „sentimentalios nesąmonės“ – atrodo, kad būtent tokiai moteriai kaip Olivija sugalvotas epitetas „dygi“. Tačiau Dievo pamirštame užkampyje – žemyno pakraštyje įsikūrusiame Krosbyje – rašytoja E.Strout sutalpino visą pasaulį ir didžiausias dramas: aistrą, nusivylimą, pavydą, viltį, meilę...
Ryškus griežtos, kantrios, kartais įžvalgios, o kartais liūdnai nenuovokios ponios Kiteridž paveikslas į vientisą romaną sujungė trylika pasakojimų. Netrukus paaiškėja, kad po grubiu stačiokės kiautu slypi toli gražu ne vien žmonių nemėgstanti depresyvi bambeklė, bet kur kas sudėtingesnė asmenybė.
Nelengva užduotis
Žinoma, pamilti Oliviją Kiteridž – nelengva užduotis. Ir dauguma aktorių, ko gero, nė nebūtų svarstę apie tokį vaidmenį. Tik ne F.McDormand, ir jai galimybė suvaidinti iš pažiūros nepatrauklią Strout knygos veikėją tapo dar viena puikia proga pademonstruoti išskirtinį talentą.
Ekrane įkūnyti savarankišką, tiesią ar net stačiokišką heroję McDormand nebuvo naujiena. Bene garsiausia iš tokių – paskutinius mėnesius besilaukianti, tačiau anaiptol nei silpna, nei pažeidžiama policininkė Mardžė Gunderson 1996-ųjų juodojoje kriminalinėje komedijoje „Fargo“, kurią kartu su broliu Ethanu režisavo aktorės sutuoktinis Joelis Coenas. Už šį vaidmenį McDormand pelnė pirmąjį „Oskarą“. Visgi ji įsitikinusi, kad abi herojės – absoliučiai skirtingos. „Mardžė linksma ir empatiška, o Olivijai, nors pačią kamuoja lėtinė depresija, nesuvokiamas kitų emocinis silpnumas. Susivaldymas, stojiškumas – štai, ką ji vertina“, – yra sakiusi interviu „Los Angeles Times“.
Populiarumas: 2008 m. pasirodžiusi knyga „Olivija Kiteridž“ tapo bestseleriu, buvo įvertinta prestižine Pulitzerio premija, o praėjus dešimtmečiui sulaukė tęsinio „Olive, Again“.
E.Strout knyga aktorę sudomino vos pasirodžiusi, tačiau iš pradžių ji negalvojo apie ekranizaciją. „Skaitau knygas ne dėl to, kad rasčiau herojų, į kurį galėčiau suleisti nagus, – tikina. – Visada skaičiau ir tebeskaitau todėl, kad tai tiesiog malonu. Beje, skaitau tik popierines knygas. Mūsų namuose jų pilnos lentynos.“
Sužavėta romano, McDormand knygą rekomendavo draugams. Viena bičiulė pasiteiravo, ar ji neplanuojanti suvaidinti Olivijos, – Frances, esą, tiesiog sukurta šiam vaidmeniui. Aktorė tvirtina iki tol nė nesvarsčiusi tokios galimybės, bet tada susimąsčiusi – „sėkla buvo pasėta“.
Ar tai, kad atrodai senas, nereiškia pasididžiavimo sukaupta patirtimi ir įgytomis įžvalgomis? Ar tai nėra pergalingas signalas, kad esi kažkas, kad po šiais baltais plaukais ir šiomis raukšlėmis turi vertingos informacijos katalogą?
Šūvis į dešimtuką
Tuo metu McDormand dar neturėjo prodiuserės darbo patirties (iki triumfo – trimis „Oskarais“ įvertintos „Klajoklių žemės“ – buvo daugiau nei dešimt metų), tačiau buvo išgarsėjusi kaip aktorė, apdovanota „Oskaru“ už pagrindinį vaidmenį minėtame „Fargo“ ir nominuota už antraplanius vaidmenis juostose „Liepsnojanti Misisipė“, „Per žingsnį nuo šlovės“ ir „Šiaurės šalis“.
Ji susisiekė su E.Strout atstovaujančia agentūra, norėdama įsigyti knygos ekranizavimo teises. Netrukus paaiškėjo, kad tai buvo šūvis į dešimtuką: Strout pelnė Pulitzerio premiją ir apie „Oliviją Kiteridž“ staiga prakalbo visi.
Kita vertus, E.Strout knyga, nors sulaukė pripažinimo, tikrai nebuvo adaptuoti lengva medžiaga. Romaną sudarė trylika susijusių trumpų istorijų, kuriose plėtojamos gyvenimo mažoje bendruomenėje, probleminės santuokos, toli gražu ne idiliško senėjimo, depresijos temos, veiksmas rutuliojasi kone ketvirtį amžiaus, o dauguma herojų – pagyvenę ir anaiptol ne glamūriški – tikrai ne tokie, kokius įprasta matyti televizijoje. Tačiau būtent čia F.McDormand matė didžiulį sudėtingų, nevienaplanių istorijų pasakojimo potencialą.
„Pusantros ar dviejų valandų filmas? Šiuo atveju to nebūtų užtekę. Manau, kinas apskritai netinkama platforma moterų istorijoms pasakoti. Jos ilgos ir sudėtingos, jas reikia perteikti kitu formatu“, – samprotauja aktorė minėtame interviu „Los Angeles Times“.
Mini serialas buvo kur kas tinkamesnis formatas, o ir HBO džiaugsmingai sutiko.
Režisuoti „Oliviją Kiteridž“ McDormand pasiūlė Lisai Cholodenko – abi moterys jau dirbo kartu filme „Lorelio kanjonas“, kur aktorė įkūnijo gana neįprastą veikėją – seksualią, vakarėlius „be ribų“ mėgstančią roko muzikos prodiuserę. Pritaikyti Elizabeth Strout knygą mažajam ekranui pakviesta scenaristė Jane Anderson. Užduotis jai buvo nemenkas iššūkis. „Nuoširdžiai žaviuosi E.Strout ir jos rašymo stiliumi. Todėl jaučiausi taip, lyg man būtų įteikę gražų kūdikį, kurį pagimdė kažkas kitas, ir paprašę užauginti. Sėdėjau ir galvojau: „Viešpatie, kaip nesumauti šiai nuostabiai būtybei gyvenimo“, – prisimena Anderson.
Į serialo siužetą susipynė maždaug pusės romano istorijų įvykiai. Beje, Olivija pagrindine veikėja tampa tarsi pamažu – tai ne naujiena F.McDormand, ne kartą sakiusiai, kad pirmiausia laiko save charakterine aktore, o ne pagrindine žvaigžde. Netgi „Fargo“ jos herojė pasirodo praėjus maždaug pusvalandžiui – kone trečdaliui viso filmo. „Nenoriu būti centre, noriu slampinėti pakampėmis“, – J.Anderson prisimena frazę iš pokalbio su aktore.
Tikroviška: kuriant serialą aktorei F.McDormand buvo 57-eri, ir ji, kurdama griežtos, dygios herojės personažą, nemėgina slėpti savo amžiaus.
Nesušvelnino herojės
Pati E.Strout ne viename interviu tikina, kad serialas ir McDormand vaidyba jai labai patiko, bet serialo herojė, jos nuomone, vis dėlto ne itin panaši į Oliviją iš knygos.
„Ką jaučiau pirmą kartą žiūrėdama serialą? Palengvėjimą. Olivija – kietas riešutėlis. Laimė, Frances nepabūgo, nemėgino gludinti aštrių kampų. Visgi nemanau, kad tai manoji Olivija. Serialas puikus ir Frances atliko nuostabų darbą, tačiau ji sukūrė savo heroję, savąją Oliviją Kiteridž, kuri gerokai skiriasi nuo to, kaip aš ją įsivaizduoju“, – teigia Strout ir neslepia, kad kai kurias žymiausios savo herojės savybes nusižiūrėjo nuo įnoringų ir pasipūtusių kaimynų Harpsvele, nedideliame miestelyje Meino valstijoje.
L.Cholodenko norėjo, kad Olivija būtų šiek tiek patrauklesnė ir šiltesnė nei knygos veikėja. Kita vertus, McDormand buvo pasiryžusi nesušvelninti herojės, kurią jos vyras režisierius Joelis Coenas yra pavadinęs „emocijų Purvinuoju Hariu“. Jai buvo svarbu, kad serialo Olivija išlaikytų herojės griežtumą ir tvirtumą – savybes, kurios yra jos, Naujosios Anglijos gyventojos, tapatybės dalis ir nedingsta netgi susidūrus su žlugdančia depresija.
„Jos požiūris į ligą – ir visas kitas gyvenimo bėdas – paprastas: susitvarkyk. Kaip? Paleisk kulką sau į galvą. Arba... išvalyk šaldytuvą“, – sako F.McDormand. Jai Olivija Kiteridž tapo dar vienu ryškiu portretu stojiškų, kietų, keistokų, tačiau nė neketinančių dėl to atsiprašinėti personažų galerijoje.
Nesuka galvos dėl išvaizdos
Ir... nebejaunų personažų. Kuriant serialą aktorei buvo 57-eri, ir ji nemėgina slėpti savo amžiaus. Daugiau nerimo nei raukšlės jai kelia toli gražu ne vien pramogų pasaulyje karaliaujantis jaunystės kultas.
„Ar pastebėjote – mums kažkas nutiko. Niekas nebegali būti vyresnis nei 45-erių. Nei fiziškai, nei emociškai. Visi rengiasi kaip paaugliai. Visi dažo plaukus. Visiems rūpi lygus veidas. Tačiau ar tai, kad atrodai senas, nereiškia pasididžiavimo sukaupta patirtimi ir įgytomis įžvalgomis? Ar tai nėra pergalingas signalas, kad esi kažkas, kad po šiais baltais plaukais ir šiomis raukšlėmis turi vertingos informacijos katalogą?“ – samprotauja ji.
Serialas apima keletą herojės gyvenimo dešimtmečių, ir filmuojant kai kurias scenas L.Cholodenko pastebėjo, kad aktorė atrodo ne tokia ir jauna. Per pertrauką ji kuo taktiškiau mėgino pasakyti, kad reikėtų panaudoti specialią lipnią juostą veido odai patempti. Po ilgo kalbėjimo užuominomis F.McDormand prapliupo juoktis: „Gal jau nešk tą juostą.“ Šį įvykį aktorė prisiminė duodama interviu „The New York Times“ serialo premjeros proga: „Vargšė Lisa. Manė turėsianti pasakyti visą kalbą apie tai, kaip jai gaila, kad atrodau ne tokia ir jauna.“
Per daug nesukti galvos dėl išvaizdos ji išmoko jau karjeros pradžioje. „Man dažnai sakydavo, kokia nesu. Aš nepakankamai graži. Nepakankamai aukšta. Nepakankamai liekna. Pagalvojau: „Gerai, kada nors ieškosite žmogaus, kuris nėra toks, toks ar toks, – ir tada aš būsiu čia pat už kampo.“
Kaip paaiškėjo, žmonių, „kurie nėra tokie, tokie ar tokie“, tačiau yra nepaprastai talentingi, poreikis nemažas – McDormand karjera trunka jau beveik keturis dešimtmečius. Lygiai tiek pat ir santuoka su žmogumi, kuriam vis dar labai patinka tai, ką mato kiekvieną dieną. Frances ištekėjo už Joelio 1984-aisiais – tais pačiais metais, kai debiutavo kine sutuoktinio ir svainio kartu režisuotame filme „Paprastas kraujas“. Bendras darbas pasirodė sėkmingas – iki šiol aktorė yra suvaidinusi aštuoniose Joelio ir Ethano Coenų juostose.
„Olivija Kiteridž“ pradėjo naują F.McDormand karjeros etapą – nuo 2014-ųjų aktorė vis dažniau imasi prodiuserės pareigų. Ir ją lydi sėkmė – kaip jau minėta, šiemet teikiant pirmuosius pandeminius „Oskarus“ McDormand dukart lipo į sceną: kaip geriausia pagrindinio vaidmens atlikėja ir kaip viena iš geriausiu metų filmu pripažintos „Klajoklių žemės“ prodiuserių (juosta apdovanota ir už geriausią režisūrą).
Tiesa, režisuoti ji teigia neketinanti – „vieno šeimoje pakaks“, tačiau prodiusavimas ją labai domina – šiuo metu savo eilės laukia dar keletas projektų. „Pajutau saldų buvimo kitoje pusėje skonį, taigi – saugokitės!“ – sako aktorė.
Ko gero, Olivijai tai patiktų.
