Šakių našlių klubas "Nendrės" įkurtas 2000-aisiais, kelioms našlėms nutarus, kad pakaks verkti kiekvienai atskirai – reikia burtis. O.Valaitienė buvo balsinga, mėgo dainuoti, tad ją pastebėjusios našlių klubo narės pasikvietė į savo suburtą ansamblį. O.Valaitienė ir prisijungė prie beveik trisdešimties į klubą susibūrusių moterų.
"Visus renginius organizavau aš, todėl 2005 m. mane išrinko našlių klubo vadove. Dešimt metų ėjau šias pareigas, kol mane pakvietė vadovauti Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos Šakių skyriui. Šiandien našlių klubas išsiskirstęs, bet daug moterų iš jo perbėgo pas mus", – pasakoja O.Valaitienė.
Našlėms susibūrus, veiklos netrūko, prisimena O.Valaitienė. "Tada mažai ansamblių buvo, tad mes su saviškiu važiuodavome į kaimo bendruomenes, koncertuodavome. Apkeliavome visą Lietuvą, lankydavome senelių namus. Kur tik nesame buvę, kiek kraštų aplankėme... Mūsų klubas buvo labai garsus", – juokiasi optimizmu trykštanti 75-uosius gyvenimo metus skaičiuojanti moteris.
O.Valaitienė mano, kad našlėms labai svarbu šlietis vienai prie kitos, nes bendrystė gydo. "Mes tiek daug bendraujame, kad galiausiai tampame geriausiomis draugėmis. Ir aš tokią draugę įsitaisiau. Jai nervų gydytojas po vyro mirties patarė kreiptis į mane ir užsirašyti į mūsų klubą, nes mums netrūksta veiklos, neturime laiko liūdėti. Ji prisijungė prie "Nendrių", o mes tapome geromis draugėmis. Šiandien kavą viena kitos namuose geriame", – džiaugiasi aktyvi moteris.
Net ir parapijos klebonas vienai našlei yra pasiūlęs prie našlių klubo prisijungti, kad jai netekties skausmas lengviau atlėgtų.
Pati O.Valaitienė našle tapo daugiau kaip prieš 40 metų, kai vyras nuskendo, praėjus vos ketveriems metams nuo santuokos. "Visi metai, kurie baigiasi septynetais, yra dalgių arba kirvių metai. Jie nusineša daug gyvybių. 1977 m. netekau mamos, tėčio, vyro. Su vyru du sūnus užgyvenome – vienam treji, o kitam vieni buvo, kai jo netekome. Liko maži vaikai, todėl neturėjau teisės pulti į neviltį, negalėjau rodyti ašarų. Buvau ir šeimos maitintoja, ir darbininkė, ir tėvas, ir motina", – sunkius laikus prisimena našlė.
Buvusi istorijos mokytoja ir užklasinio darbo organizatorė kilo iš dešimties vaikų šeimos, ir, kaip pati sako, atsigimė į tėtį, kuris buvo tikras optimistas, visada sunkiais momentais mamą nuramindavęs. "Kai mamytė verkdavo, ar turės kuo vaikus pamaitinti, tėtukas ją nuramindavo ir visada rasdavo išeitį. Aš irgi niekada nepasiduodu", – pasakoja apie įkvepiantį tėvo pavyzdį O.Valaitienė.
Našlėmis tapusioms moterims ji pataria ieškoti bendraminčių ir veiklos. "Visada lėkiau tekina, man tiesiog nebuvo kada galvoti apie skausmą. Būdavo, išsikepu kugelį ir sakau: "Ateikite, mergos." Dabar su tomis draugėmis einame į kavinę pavakaroti, turime daug veiklos. Aktyvių moterų aplink tikrai netrūksta, tik neužsisklęskite ir atraskite draugiją. Tai geriausias vaistas nuo širdies skausmo", – neabejoja pozityvioji našlė O.Valaitienė.
Nesaldus gyvenimas
Siekiant atkreipti dėmesį į našlių diskriminaciją pasaulyje, Jungtinių Tautų generalinė asamblėja birželio 23 d. paskelbė Tarptautine našlių diena.
Itin sunki našlių padėtis Indijoje. Mirus sutuoktiniui, moterys dažniausiai atskiriamos nuo visuomeninio gyvenimo, atstumiamos bendruomenės, jų išsižada šeimos ir artimieji. Seniau Indijoje buvo labai daug našlynų, juose glausdavosi net pačios jauniausios, kartais dar paauglės mergaitės, kurios būdavo ištekinamos už senų vyrų, o po jų mirties keliaudavo į našlynus. Našlėms nuskutamos galvos, o apie antrą santuoką negali būti nė minties. Kai kuriose Indijos vietose šios tradicijos, požiūris į vyrų netekusias moteris vis dar egzistuoja. Atsirandančios labdaros iniciatyvos siekia šį pasenusį požiūrį išgyvendinti ir našles integruoti į bendruomenę, visuomeninį gyvenimą.
