„Oro navigacija“ pokyčius motyvuoja augančiu orlaivių srautu Vilniaus oro uoste. Tuo metu oreiviai tvirtina, jog pasikeitimai ne tik sumažins skrydžių oro balionais skaičių virš sostinės, bet ir turės neigiamą poveikį Vilniaus turizmui bei mieste sužlugdys pačią oreivystę.

Ruošiasi riboti oro balionų judėjimą

Reaguodama į augančius orlaivių srautus Vilniaus oro uoste, valstybės valdoma skrydžių valdymo bendrovė „Oro navigacija“ dar šį pusmetį virš sostinės planuoja riboti oro balionų judėjimą.

„Šiuo metu oro eismo srautui atsigaunant po pandemijos, keleivių bei orlaivių srauto intensyvumas grįžta į 2019 metų lygį. Tai yra itin intensyvus orlaivių eismas, kurio saugai užtikrinti svarbus ne tik preciziškas skrydžių valdymas oro uoste, bet ir maksimali sauga teritorijoje, patenkančioje į skrydžių valdymo zoną“, – BNS sakė „Oro navigacijos“ generalinis direktorius Saulius Batavičius.

Pirmąjį šių pusmetį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, šalies oro uostuose aptarnautų skrydžių srautas išaugo daugiau nei du kartus – iki 24 tūkst. nuo 11,2 tūkst. su 2021-aisiais. Didžiausias orlaivių eismo intensyvumas fiksuojamas būtent Vilniaus oro uoste.

Šiuo metu oro balionų skrydžiai virš sostinės leidžiami atsižvelgiant į jų pakilimo vietą, vėjo kryptį bei greitį, taip pat įvertinus į oro uostą atvykstančių ir išvykstančių orlaivių tvarkaraštį.

Pasak S. Batavičiaus, pagal atnaujintą tvarką oro balionai turės kilti iš patvirtintų ir suderintų starto vietų esant nustatytai vėjo krypčiai, taip pat jiems bus draudžiama kirsti tupiančių orlaivių trajektoriją – tūptinę.

Anot „Oro navigacijos“ vadovo, atnaujinta tvarka turėtų būti patvirtinta rugpjūtį, o įsigalioti šį pusmetį.

Oreiviai: sumažės skrydžių oro balionais

Oreiviai prognozuoja, jog uždraudus oro balionams kirsti Vilniaus oro uoste tupiančių lėktuvų trajektoriją, oro balionų skrydžių virš sostinės gali sumažėti nuo 50 iki 80 procentų.

Kadangi oro uostas yra į rytus nuo oro balionų starto vietų, pašnekovų teigimu, atnaujinta tvarka apribos jų judėjimą šia kryptimi. Pasak Lietuvos oreivių federacijos prezidento Vytauto Sviderskio, vyraujant vakarų vėjams, didžioji dalis oro balionų skrydžių šiemet vyko būtent į rytų pusę.

„Šiemet labai daug skrydžių buvo iš vakarų į rytus. Didžioji dalis skrydžių dingsta – iš karto bent pusė skrydžių sumažėja“, – BNS sakė V. Sviderskis.

Pasak Oreivystės centro piloto-instruktoriaus Giedriaus Leškevičiaus, nauja tvarka apskritai apribos oro balionų judėjimą virš Vilniaus. 

„Taisyklės, kurios yra rengiamos, su kuriomis mes esame supažindinami, sako, kad kryptys lieka praktiškai tik į vakarus ar toliau miesto centro“, – BNS sakė G. Leškevičius.

„Oro balionas yra tokia transporto priemonė, kurią mes galime saugiai valdyti kildami aukštyn ar leisdamiesi žemyn, bet mes negalime parinkti krypties. Mes skrendame ten, kur pučia vėjas. Liepti vėjui pūsti tik į vakarus mes tokios galios dar neturime“, – pridūrė jis.

„Jeigu dabar turėjome 360 laipsnių variacijoms – praktiškai galėjome skristi į bet kurią pusę – tai pagal naujai rengiamas taisykles mums lieka keliasdešimt laipsnių“, – teigė instruktorius.

Anot Lietuvos oreivių federacijos prezidento V. Sviderskio, „Oro navigacijos“ planuojama patvirtinti atnaujinta skrydžių oro balionais tvarka numato ir daugiau ribojimų jų judėjimui virš Vilniaus: nuo 14 iki 7 žmonių rengiamasi sumažinti vienu metu skrendančių oro balionų grupės dydį, atsižvelgiant į orlaivių oro uoste judėjimą, oro balionams planuojama apriboti skrydžių laikus. Taip pat ruošiamasi uždrausti oro balionų skrydžius virš 2,5 tūkst. pėdų (762 metrų) esančioje oro uosto prieigų zonoje.

Lietuvos oreivių federacijos prezidentas teigė „Oro navigacijai“ ir Susisiekimo ministerijai išsiuntęs raštą su prašymu neskubėti tvirtinti atnaujintos skrydžių oro balionais tvarkos.

Nukentės turizmas ir finansai

Oreivių teigimu, atnaujinta tvarka neigiamai paveiks tiek sostinės turizmą, tiek visą oreivystę Vilniuje.

„Jeigu tos taisyklės bus patvirtintos, tai Vilnius, kuris iki šiol galėjęs didžiuotis, kad yra oro balionų sostinė, vienareikšmiškai tokį vardą praranda, nes beliks tik keletas skrydžių“, – teigė Oreivystės centro atstovas G. Leškevičius.

„Mes daug metų naudojame reklaminį šūkį, kad Vilnius yra vienintelė sostinė, virš kurios galima praskristi oro balionu. Ir yra turistų, kurie čia atvažiuoja tam, kad virš miesto paskraidytų balionų. Tai visa tai bus sužlugdyta“, – sakė V. Sviderskis.

Pasak Lietuvos oreivių federacijos vadovo, naujos taisyklės pablogins ir nuo reklamos priklausomų skrydžių oro balionais organizatorių finansines galimybes.

„Ant oro balionų yra reklaminiai užrašai – įmonės reklamuojasi. Jeigu jos reklamuojasi, yra įsipareigojimai, pavyzdžiui, oreivių klubas įsipareigoja per metus su tuo balionų atlikti 80 skrydžių virš miesto“, – sakė V. Sviderskis.

„Jeigu paaiškės, kad balionas virš miesto galės praskristi tik dešimt arba penkis kartus, tai jo matomumas iš karto dingsta. Tai iš principo reiškia oreivystės verslo sužlugdymą“, – pridūrė jis.

Tokios prognozės – ne iš piršto laužtos: 26-erių marijampolietis pernai laimėjo ten pat surengtą vadinamąjį „prieščempionatį“, savotišką šiemečių pirmenybių repeticiją.

22-osios planetos pirmenybės iki lapkričio 7 dienos vyksta Japonijos pietuose esančiame Sagos mieste. Ten jau keletą dešimtmečių organizuojamos tarptautinės karšto oro balionų varžybos, kasmet sutraukiančios iki šimto dalyvių.

Lietuvos rinktinės narių – marijampoliečių Roko ir Rimo Kostiuškevičių, vilniečių Tado Gegevičiaus ir Vytauto Sviderskio – laukia nelengva kova dėl aukščiausių vietų. Čempionate dalyvaus net 105 pilotai, įskaitant ankstesnius medalininkus, nacionalinių čempionatų ir tarptautinių varžybų nugalėtojus. Jie atkeliavo iš 31 valstybės. Gausiausiai atstovaujamos šalys – JAV (10 pilotų), Brazilija (9 pilotai) ir Japonija (7 pilotai).

„Pasaulio karšto oro balionų čempionatas ir dalyvavimas jame – kiekvieno piloto svajonė ir siekiamybė, – teigia Lietuvos oreivių draugijos prezidentas Žydrūnas Kazlauskas. – Patekti į šalies rinktinę nėra lengva – reikia kruoPštaus pasirengimo ir, žinoma, aukštų sportinių rezultatų. Džiugu, kad šiame čempionate Lietuvai atstovauja itin stiprūs ir gan didelę sportinę patirtį turintys pilotai. Visi keturi mūsų pilotai verti medalių, jau yra skraidę Saga mieste (Kostiuškevičiai bei T. Gegevičius dalyvavo ir pernykščiame „prieščempionatyje“ – past.). Šis miestas turi senas karšto oro balionų sporto tradicijas. Miesto gyventojai itin draugiškai sutinka oreivius. Lanšafto išskirtinumas – ryžių laukai. Jų ten begalė, todėl nusileidimo vietos tenka paieškoti“.

Renata Narbutė – ne tik vienintelė uostamiestyje moteris, pilotuojanti oro balioną, bet ir apskritai daugiau konkurentų visame Klaipėdos krašte šioje srityje neturintis žmogus. Profesionalė tikina, kad visi oreiviai – kiek išprotėję, o kartu ir teigiamomis kitų emocijomis, lyg vampyrai, besimaitinantys avantiūristai: "Kai džiaugiasi į orą pakilę žmonės, gera ir man.

Kvaištelėję – visi

– Kada susidomėjote daugeliui vis dar egzotiškai atrodančiais oro balionais?

– 1997 metais Šiaulių universitete buvau baigusi pirmąjį interjero dizaino studijų kursą. Netikėtai paskambino bičiulis Mindaugas Titas ir pasiūlė važiuoti į Vilniuje vykstančias tarptautines oro balionų varžybas. Man, kilusiai iš Panevėžio rajono kaimo, net pamatyti milžinišką skraiduolį iš arti buvo nepaprastas įvykis. Konkurse buvome organizatorių pagalbininkai – ir žolę, augančią tarp plytelių ravėjome, ir kambarius tvarkėme. Daugelis savanorių jau buvo paskraidinti, o aš vienintelė likau drebančiomis rankytėmis.

Paskutiniąją varžybų dieną nutiko ypatingas dalykas. Kartu oro balionu skristi mane pakvietė garsus pilotas Robertas Komža. Man ši patirtis buvo pirmoji, o kiek vėliau mano instruktoriumi tapusiam R.Komžai pakilimas balionu buvo pergalingas. Tais metais vienas garsiausių Lietuvos oreivių tapo Lietuvos čempionu. Tiesa, kadangi labai mėgau fotografuoti, į krepšį pasiėmiau mamos "Zenitą". Vos pakilusi padariau porą kadrų, ir juostelė baigėsi. Galvojau, kad apsiverksiu. R.Komža, pamatęs mano nusivylimą, kitą dieną vėl pakvietė paskraidyti balionu. Šie du pirmieji bandymai buvo gera rakštimi.

– Ir ši veikla tapo didžiausia jūsų gyvenimo aistra?

– Taip. Kelionę oro balionu turbūt geriausiai apibūdina rusiškas žodis "vozduchoplavanije" – plaukimas ore. Kai pakyli, krepšyje jautiesi lyg ne šiame pasaulyje, apima žodžiais nenusakomos emocijos. Tokio pobūdžio aviacija yra visiškai kitokia – ji natūrali, nes nėra motoro, be to, ir estetiškai labai graži. O ką jau kalbėti apie didybę... Galiu pasakyti, kad pajūriui oro balionai beprotiškai tinka. Net žodžių "jūreivis" ir "oreivis" sąskambiai panašūs. Ir balionu, kaip laivu, mes ne skrendame, o plaukiame. Oro balionai dažnai žmonėms tampa tikru pamišimu. Tarp mūsų normalių nėra. Oreiviai yra kiek kitokie nei visi žmonės. Bet kuriame pasaulio kampe sutikęs pilotą suprasi, kad vieno varžtelio jiems tikrai trūksta.

– Kodėl?

– Oreiviai visame pasaulyje lyg atskira kasta, turinti savo tradicijų, prietarų. Pavyzdžiui, pirmą kartą balionu pakilęs žmogus yra krikštijamas ugnimi, kuri jį kelia į orą (šiek tiek padeginami plaukai), žeme, į kurią sugrįžta, ir putojančiu vynu.

Skrydžio finišas – intriga

– Oro balionai daugeliui asocijuojasi su romantika. O kokia yra realybė?

– Pramoginiai skrydžiai tikrai be galo romantiški. Man pačiai oro balionas yra laisvės simbolis. Jis daro ką nori, skrenda, kur papučia vėjas, ir paskui save kiekvieną kartą neša intriguojantį nuotykį. Pagal orų prognozes galiu pasirinkti starto vietą, tačiau niekada nepavyks suplanuoti, kur teks nusileisti. Negali žinoti, kokios linksmos močiutės pievelėje teks nutūpti. Pasitaiko, kad ir su šakėmis būname sutikti. Varžybose, kai skrendi vienas, prasideda ekstremalumo paieškos. Norėdamas pasiekti reikiamą tašką, privalai žaibiškai reaguoti, gaudyti kiekvieną vėjo srovę. Sportinėse varžybose romantika dingsta ir atsiranda adrenalinas.

– Turbūt tenka sulaukti visokių žmonių reakcijų?

– Klaipėdiečiai išsiskiria tuo, kad vis dar labai stebisi ir grožisi oro balionais. Neseniai uostamiestyje vykusių varžybų metu prisiklausėme visokių komentarų. Buvo ir panikuojančių žmonių, kurie šaukė, kad balionas krenta. Netiesa, jie tiesiog nusileidžia.

Palaiko sekretore

– Esate vienintelė Klaipėdoje oro baliono pilotė. Kaip ja tapti?

– Nuo 2007 m. turiu laisvojo šiluminio aerostato pilotės licenciją – tai panašu į vairavimo teises. Įgyti leidimą valdyti balioną reikėjo daug laiko. Po pirmųjų skrydžių su profesionalais niekada negalvojau, kad pati vieną dieną galėsiu pilotuoti savarankiškai. Tiesą pasakius, ilgus metus oreiviai, kurie mane supo, man buvo dievai. Atrodė, kad pakelti krepšį į viršų yra protu nesuvokiamas dalykas. Likimas susiklostė taip, kad jau gyvendama Klaipėdoje užsirašiau į specialią mokyklą. Pamenu, pirmųjų praktinių skrydžių metu drebėdavo viskas, kas tik galėdavo. Man ši veikla tapo tikru iššūkiu ir savo baimių nugalėjimu. Gal tik po 100 skrydžių krepšyje pradėjau jaustis patogiai. Vėliau išmokau atlikti oreiviškus pokštus: pramoginių skrydžių metu priartėju prie miškelio taip, jog, atrodo, įskrisiu į jį, bet užtenka poros dujų pliūpsnių, ir balionas medžius apskrenda. Galiu krepšį nuleisti taip žemai, kad nuo eglių viršūnių žmonės nusiskintų kankorėžių.

– Drąsi moteris?

– Priešingai. Esu bailė. Galiu tai pripažinti ir net didžiuojuosi šia savybe. Baimė veda prie atsargumo, todėl niekada nedarysiu dalykų, kurie yra rizikingi ar per drąsūs. Tiesa, dar negaliu atlikti vieno triuko: oro balionu skrendant virš jūros nusileisti taip žemai, kad krepšio dugnu pasiekčiau vandenį. Apskritai bijau vandens. Skrisdama net stengiuosi į jį nežiūrėti ir akimis bandau aprėpti horizontą. Gal todėl, kad esu Liūtas, ugnies ženklas. Oro balione turi būti šaltakraujis, racionalus ir visada besivadovaujantis šaltu protu.

– Žmonės nesistebi, kad oro balioną pilotuos smulkutė jauna moteris?

– Tikrai, taip. Kai tariamės dėl skrydžio, mane dažniausiai palaiko sekretore, o vėliau pamatę starto aikštelėje stebisi dar labiau. Būna, klausia: tai jūs ir skrisite? Esu sutikusi ir tokių, kurie mano, jog išklausys instruktažą ir tada į orą kils vieni. Tiesa, nuosavas mano šeimos oro balionas nėra paženklintas jokia reklama, tik kontaktiniu numeriu. Skrydžio metu telefonas kaista. Pasitaiko ir tokių skambučių, kuriais siūlo nusileisti ir paragauti šašlyko.

Balionas – kraitis sutuoktiniui

– Skraidymu užkrėtėte ir savo vyrą Rolandą, kuris yra jūsų komandos narys. Sutuoktinis pamėgo šią veiklą?

– Su vyru prieš skrydį negaliu pyktis. Jis yra tas žmogus žemėje, kuriam pasakau, kur atvykti manęs pasiimti, kai nusileidžiu. Juokaudama sakau, jei būtume apsibarę, likčiau viena su visu oro balionu laukuose kukuoti. Atvirai pasakius, Rolandas buvo priverstas pamilti skrydžius. Ultimatumas buvo paprastas. Arba aš ir balionai, arba nieko (juokiasi – E.Z.). Tai mano kraitis. Tik man balionai labiau rūpi dėl varžybų, o vyrą, kuris nemėgsta keltis anksti, traukia pramoginiai skrydžiai. Apskritai visa mano aplinka yra vienaip ar kitaip susijusi su oreivyste ir varžybų organizavimu. Ir uošviai, ir sesuo su draugu, ir visi mūsų geriausi bičiuliai ar net kaimynai yra įsitraukę į šią veiklą.

– Jūsų šeima turi ir ypatingą augintinę, kuri taip pat neatsiejama nuo jūsų gyvenimo būdo.

– Cvergšnaucerė Tekila yra aplankiusi daugiau Europos šalių nei vidutinis statistinis lietuvis. Ne vieną kartą kalytė skrido ir oro balionu, tačiau ji pati šį faktą vertina gana abejingai. Tekilai nėra didelio skirtumo, ar sėdėti galinėje automobilio sėdynėje, gondoloje, ar baliono krepšyje. Neseniai ji kartu keliavo į Baltarusiją. Jos pase tiek antspaudų, kiek mes negavome.

Veria karoliukus

– Dalyvaudama įvairiose šalyse organizuojamose oro balionų varžybose išmaišėte pusę pasaulio. Ar po daugybės pamatytų šalių Klaipėda jūsų akyse nenublanksta ir neatrodo pilka?

– Atvirkščiai. Turėjusi galimybę pažinti pasaulį, supratau, kad uostamiestis yra nuostabiausia vieta gyventi. Klaipėdoje viskas yra tobula, išskyrus vėjus skraidymui. Bet ir su jais įmanoma susidraugauti. Su pajūriu tenka supažindinti ir iš kitų šalių atvykusiuosius – žmonės aikčioja ir nenustoja stebėtis, kaip pas mus gražu. Pamenu, kartą oro balionu skraidinau lietuvaitę ir jos sutuoktinį japoną. Tekančios saulės šalies atstovą pamatyti Klaipėdos krašto vaizdai sujaudino iki ašarų. Mes turime tiek daug, bet, matyt, su gražiais dalykais susidurdami kiekvieną dieną jų nebepastebime – atbunka akis.

– Oro balionai – didžiausia jūsų gyvenimo aistra. Kuo dar domitės?

– Atskleisiu paslaptį, kurią žino tik artimiausi žmonės. Kai turiu laisvo laiko, veriu karoliukus. Mano visas gyvenimas susijęs su gigantiškais dalykais ir dideliais projektais, kuriems įgyvendinti reikia nemažai laiko. Matyt, smulkmeniškas ir kruopštus darbas man yra būtinas norint atsipalaiduoti. Suveri karoliukus ir jau gali pasižymėti pliusą – tikslas pasiektas.

Metė monetą

– Esate tas žmogus, kuriam būtina matyti pasiektą aiškų rezultatą?

– Taip, nesvarbu, ar sumanymus įgyvendinti pavyksta anksčiau, ar vėliau, tačiau užsibrėžtą tikslą pasiekti man reikia. Be savirealizacijos mano gyvenimas sustotų.

– Ir, regis, jums puikiai sekasi?

– Sau sakau, kad esu laimingiausias žmogus pasaulyje, nes darau tai, kas man teikia didelį malonumą: tai ir mano darbas interjero salone, ir oro balionai. Gyvenime užsiimti tik džiuginančiais dalykais – prabanga. Turbūt tai ir yra manosios laimės receptas. Be to, tikiu likimu. Net persikraustymas į Klaipėdą buvo įdomus. Ieškodama darbo po studijų, mečiau monetą – Vilnius ar Klaipėda. Taip 2001 m. atsidūriau čia. Tikiu, kad daugelis dalykų mūsų gyvenime yra nulemti iš anksto ir nereikia jiems priešintis. Kapeika kartais yra geras dalykas.

Vizitinė kortelė

Gimė 1978 m. rugpjūčio 15 d. Panevėžio raj., Upytės kaime.
1996 m. Panevėžyje baigė V.Žemkalnio mergaičių gimnaziją.
1997 m. pradėjo domėtis oro balionais.
Yra atlikusi apie 300 skrydžių. Maždaug tiek valandų moteris oficialiai yra praleidusi ore.
2001 m. Šiaulių universitete baigė dizaino specialybės studijas.
2001 m. persikraustė į Klaipėdą.
2004 m. uostamiestyje įkūrė ir vadovauja interjero dizaino studijai.
2007 m. įgijo laisvojo šiluminio aerostato pilotės licenciją.
Su vyru Rolandu susituokė 2007 m.

Žurnalistas, laidų ir renginių vedėjas, o dabar jau ir užkietėjęs oreivis Giedrius Leškevičius įsitikinęs, kad gyvenime viskas ateina savaime. Ir pabrėžia, kad svarbiausia yra pakankamai norėti, tada viskam atsiras ir galimybių.

Mokykloje jis, priešingai nei dauguma berniukų, nesvajojo tapti kosmonautu. Nesvajojo būti ir garsiu, populiariu muzikantu, nors jau nuo vaikystės grojo Pivašiūnų kapeloje. Bet sakė visada žinojęs, svajojęs, kad skraidys, tik nežinojo kuo. Atrodo, pats gyvenimas atvedė žinomą televizijos laidų vedėją, neseniai atšventusį 32-ąjį gimtadienį, į oreivystę. Dabar ji užima daugiausia jo laiko, bet Giedrius teigė nepamirštantis ir kitų įsipareigojimų, pomėgių, bei, žinoma, šeimos – žmonos Ginos ir sūnelio Fausto, nors šiuo metu, kaip pats sakė, šeima kenčia labiausiai. Apie gyvenimą, sceną, muziką, televiziją, oreivystę ir kitus dalykus G.Leškevičius papasakojo "Vilniaus dienai".

– Giedriau, scenoje jūs – nuo vaikystės. Kaip joje atsiradote?

– Mano tėtis muzikuoja – groja armonika – nuo pat jaunystės, jau daugiau kaip trisdešimt metų groja Pivašiūnų kapeloje. Aš prie jos prisijungiau būdamas ketverių. Taigi jau dvidešimt aštunti metai. Galima sakyti, kad jis ir atsivedė mane į sceną. Mano abu tėvai mokytojai ir abu dainingi. Negaliu pasakyti, kad buvau didelis muzikantas, niekada toks nebuvau. Bet visada mėgėjiškai grojau. Tas mėgėjiškai turbūt nuo žodžio "mėgti". Aš tikrai mėgau muziką ir dabar mėgstu, nuo jos nesu atitrūkęs.

– Kuo svajojote tapti mokykloje?

– Tais laikais, kai buvo užvesta didžiulė propagandos mašina, visi berniukai svajojo tapti kosmonautais. Aš juo tapti nesvajojau niekad. Bet žinojau, svajojau, kad skraidysiu, tik nežinojau kuo. Na, dabar skraidau oro balionais (šypsosi). O kai reikėjo pasirinkti profesiją, tikriausiai nuo dešimtos klasės žinojau, kad stosiu į žurnalistiką. Pavyko.

– Kodėl traukė žiniasklaida? Svajojote apie televiziją?

– Patekti į televiziją niekada nesvajojau. Ir patekau ten visiškai atsitiktinai. Visada sakydavau: "Ne mano snukeliui į teliką." Visuomet norėjau dirbti radijuje. Kai stojau į žurnalistiką, rinkausi radijo specializaciją. Vienas mano dėstytojų buvo Rytis Juozapavičius. Jis kviesdavosi į savo televizijos laidą "Paskutinė kryžkelė". Kartą toje laidoje kaip studentas, studijos svečias, pareplikavau. Po tos replikos į Žurnalistikos institutą paskambino Audrė Kudabienė ir pasakė, kad ieško tokių žmonių, kurie gali ką nors drąsiau pasakyti. Taigi būdamas studenčiokas atsidūriau vienoje populiariausių laidų, paskui perėjau į kitą, į trečią. Tiesą sakant, nė vienoje vietoje darbo neieškojau, vis pakviesdavo.

Praėjusiais metais teko vesti laidą "Pasaulis X". Buvau tik jos vedėjas, nerengiau pačios laidos. Galiu pasakyti, kad tai, ką darėme, man buvo visiškai nauja ir nesijaučiau toje sferoje stiprus. To, ko negaliu padaryti maksimaliai, stipriai ir gerai, stengiuosi nedaryti.

– Taigi šiuo metu televizija likusi šone, nes naujajame sezone ekranuose jūsų nematysime?

– Taip, tiesa. Buvo pora pasiūlymų, bet, žinote, labai nesupyksiu, kai man reikės lapkritį paatostogauti. Tai bus pirmos tikros atostogos po daugelio metų. Žinoma, į televiziją niekada nespjoviau ir nespjausiu, ji – mano mama gimdytoja. Kas žinotų apie tokį Giedrių Leškevičių, jei ne ji. Nors sunku pasakyti. Stengiuosi savo gyvenimą planuoti tiek, kiek man užtenka išgyventi. Niekada neplanuoju didelių, svarbių pokyčių, nes jie ateina savaime.

– Atėjo televizija, taip pat atėjo ir oreivystė?

– Taip, ji irgi atėjo netikėtai, bet turbūt lauktai. Mano vienas bičiulis prieš keliolika metų tapo oro balionų komandos nariu, paskui pats tapo pilotu. Vis kviesdavo prisijungti. Paskui atsirado ir kitas bičiulis, kuris priklausė oreivystės komandai. Vėliau susipažinau dar su keliais žmonėmis ir galvojau: "Visi toje oreivystėje, kada nors eisiu pabandyti." 2007 m. balandį atėjau, tais metais sudalyvavau apie 80-yje skrydžių, kitais metais buvo gal 110 ar 111. Paskui gavau licenciją ir pradėjau pats skraidyti. Jau penkeri metai, kai skraidau pats.

– Kas žavi oreivystėje?

– O jūs niekada neskridote? (šypsosi). Negaliu to papasakoti. Oreivystė žavi tuo, kad čia viskas kitaip. Įlipi į krepšį, ir viskas yra kitaip. Tai pakeičia tavo būvį, tai valandai, kol esi krepšyje, laikas tarsi sustoja, atsirandi kitoje dimensijoje. Nieko nelieka ant žemės. Esi tu, oro balionas, dangus, laukų platybės. Tiesiog tai gražu, be galo. Bet ne vien tai.

– O laisvės pojūtis būnant ten, danguje?

– Nežinau, kaip pasakyti, niekada nesijaučiau suvaržytas.

– Tai oreivystė yra jūsų pomėgis ir darbas viename?

– Paversk pomėgį darbu ir niekada nereikės dirbti. Be galo mėgstu skraidyti. Sunkiausias čia yra organizacinis darbas – surinkti keleivių, pilotų, kiti dalykai. Dabar oreivystė suvalgo daugiausia mano laiko, pastangų, kartais – ir nervų.

– Kokių dar turite pomėgių?

– Mano taisyklė: viską reikia išbandyti, kad atsirinktum, kas yra tavo. Jei liktų laiko, grįžčiau į kartodromą, prieš keletą metų daug važinėjau gokartais. Kažkada bičiulis buvo išsitempęs pažvejoti, dabar jau keletą metų meškerė stovi nejudinama. Visai nulėkčiau ir pažvejoti. Mėgstu aktyvų laisvalaikį, net jei prie jūros nuvažiuojame, pasiimu aitvarą.

– Papasakokite apie kitą savo pomėgį – muzikos grupę "Joke" (pokštas, juokas – angl., red. past.). Kaip tik dabar įrašinėjate kompaktinę plokštelę, tiesa? Kada ji pasirodys?

– Na, čia toks juokas, džioukas, išėjo (juokiasi).

– Suprantu, kad tai, kaip ir visi kiti dalykai jūsų gyvenime, atėjo savaime?

– Aha, visiškai netyčia (šypsosi). Kažkada su bičiuliu Antanu Čečkausku – jis yra mūsų gitaristas ir vokalistas – suėjome, sakom, abu grojam gitara, gal ką nors pabandom kartu pagroti. Ir šis tas pradėjo lipdytis, toks juokelis išėjo. Niekada nesiekėme groti labai rimtai. Bet taip nutiko, kad šiemet dalyvavome trijuose tikriausiai didžiausiuose jaunų grupių konkursuose. Vieną jų – "Broadway Star" – laimėjome. Muzikos klube "Tamsta" vykusiame konkurse "Garažas" gavome vieną didžiausių prizų – albumo įrašymą 2 tūkst. tiražu, tai ir darome. Jei viskas bus gerai, apie Kalėdas, Naujuosius metus gal jau ir albumas pasirodys.

– Tai kitąmet gal planuojate kokį turą po Lietuvą?

– Pažiūrėsim. Mūsų muzika yra visiškai nekomercinė. Kažkas ją pavadino vestuviniu roku. Beveik ir tinkamas šis apibūdinimas. Dar vienas buvo – džiouk roko pradininkai Lietuvoje. Tikrai nesiekiame profesionalumo aukštumų, tiesiog kvailiojame, darome tai, ko, matyt, nepadarėme vaikystėje. Taip kad kalbėti apie turą ar pajamas... Tai veikiau pomėgis, kuris kol kas daugiau suvalgo, nei maitina. Tikrai nė vienas neplanuojame iš to gyventi. Na, nebent kada nors bus labai blogai, tada paversime tai kuo nors rimtu ir pradėsime bandyti iš to užsidirbti. O jeigu bus gerai, ir toliau bus džioukas (šypsosi).

– O muzikinių ambicijų apskritai turite? Dalyvavote "Žvaigždžių duetuose", Lietuvos bei Baltijos karaokės čempionatuose ir laimėjote, grojate kapeloje, turite savo grupę. Daug muzikos jūsų gyvenime.

– Jeigu jų turėčiau, pirmiausia, ką padaryčiau, – eičiau mokytis dainuoti. Žinau, kad dabar dainuodamas darau daugybę klaidų. Nors ir giria kiti, bet kartais jautiesi taip šlykščiai, nes jauti, kad buvo prastai. Bet tikriausiai tik pats tai pastebi. Žinau, su kuo tai valgoma, teko pasimokyti dalyvaujant "Žvaigždžių duetuose". Didžiulė pagarba mokytojams Irenai Novikienei, Česlovui Gabaliui, Alvydui Jegelavičiui. Negaliu sakyti, kad jie leido man suprasti, jog muzikanto kelias nėra labai jau lengvas. Ir pats visada žinojau, kad mokytis dainuoti be galo sunku, didelis fizinis darbas. Taigi pats į jokius muzikinius projektus nelendu, bet jei pakviečia, dalyvauju.

– Ką jums davė šis šou?

– Daugiausia, ką davė, tai leido pažiūrėti į save iš šono. Nusifilmuoji, o po savaitės ar dviejų tave parodo. Susiguli visos emocijos, pasižiūri į save kadre. Aišku, projektas davė ir žinomumo, kuris man dabar labai padeda vedant renginius. Televizija apskritai žmogui daug duoda. Yra periodas, kai turi dirbti savo veidui, paskui ateina momentas, kai veidas pradeda dirbti tau.

Galiu džiaugtis, kad tai jau vyksta mano gyvenime.

– Kaip pavyksta suderinti visą savo veiklą?

– Nepavyksta. Prieš keletą metų į šį klausimą atsakiau, kad viską susidėlioju: prioritetas yra šeima, tada darbas, paskui jau pomėgiai. Dabar išeina viskas beveik atvirkščiai. Pirmiausia įsipareigojimai, darbas, nes laikau save pareigingu žmogumi. Jei lieka laiko, pamuzikuoju, na, spalio 5 d. numatytas koncertas, tai negi neisi ir nerepetuosi. Ir štai šeima lieka labiausiai nuskriausta, ypač šią vasarą. Turbūt esu labai blogas tėtis ir vyras...

– Turite labai supratingą žmoną?

– Tikrai taip. Ne tai, kad supratingą, turiu auksinę žmoną. Jei reikėtų iš naujo rinktis, kitos tokios nerasčiau.

– Su muzika, dainavimu viskas aišku. Kaip šokių projektai? Ar netraukia šokti?

– Kvietė du kartus, bet žinau, kiek tai atima laiko. Niekada nemokėjau šokti, nelaikiau savęs šokėju. Pabandyti gal ir būtų smagu, bet kai pradėjau aktyviai skraidyti, o šokiams reikėjo paaukoti daug laiko ir kaip tik vasarą, atsisakiau. Mano noras skraidyti didesnis nei noras šokti.

– O teatras, kinas?

– Į serialus niekas niekada nekvietė. Kažkada man dėstytojai yra sakę, kai statėm spektaklį antikos tematika, kad gal iš manęs kas nors ir išeitų. Jei būtų tokia galimybė, gal visai mielai pamėginčiau.

– Jūs, kaip televizijos žmogus, skiriate laiko televizoriui?

– Dabar apskritai jo nematau. Dažniausiai jei jau atsisėdu prie televizoriaus, tai reiškia, kad esu toks pavargęs, jog negaliu nieko kita daryti, ir tuoj pat prie jo užmiegu. Tokių atvejų keletas buvo šią vasarą. Anksčiau buvo profesinis interesas pažiūrėti, kaip ir ką daro kolegos. Matyt, tai jau mano bėda, kad nebemoku žiūrėti televizoriaus kaip paprastas žiūrovas, nes žiūriu ir analizuoju, kaip ką padaryčiau kitaip ir pan.

– Ką mėgstate veikti, kai nusileidžia visos uždangos, išsijungia visos kameros?

– Labai sudėtingas klausimas. Kai klausia, kaip leidi laisvalaikį, tai perklausiu: "Ką tokį?" Kai negaliu veikti aktyviai, neveikiu nieko, krentu kryžium ir miegu. Šią vasarą miego buvo išvis labai mažai, bet stengdavausi prieš kiekvieną skrydį nors tris valandas numigti. Kartais tik tos trys valandos per parą ir būdavo. Žinoma, negalima leisti sau nusivaryti, stengiuosi to sau neleisti.

– Žinau, kad esate tikintis. Kai einate į sceną ar eterį, turite kokį ritualą, gal kokią maldelę sukalbate? O gal turite kokį talismaną, kurį su savimi nešiojatės?

– Na, esu normalus praktikuojantis katalikas, talismanų ir ritualų neturiu. Nešioju tai, kas man brangu, – kryželį ir Zodiako ženklą ant kaklo. Du nesuderinami dalykai. Bet tai yra man brangių žmonių dovanos, darau tai iš pagarbos jiems, o ne todėl, kad tie daiktai man yra kokie nors amuletai.

– O prietarais ar tikite?

– Neprietaringas aš žmogus. Gal tai ir yra tas momentas, kad laida ("Pasaulis X" – red. past.), kurią pernai vedžiau, kalbėjo apie prietarus, o aš jais netikiu, atsiriboju nuo tokių dalykų. Kaip ir amuletai, talismanai. Nešiojuosi su savimi kai kuriuos brangius daiktus. Pavyzdžiui, per skrydžius turiu kompasą, ant kurio dirželio esu prisisegęs Dariaus ir Girėno atvaizdą. Jų skrydis brangus visiems Lietuvos aviatoriams. Kolegos vokiečiai padovanojo savo baliono ženkliuką, nešiojuosi jį prisisegęs. Tiesiog tie daiktai atranda savo vietą, aš juos nešiojuosi, išsitraukęs prisimenu, bet tik tiek. Kai esu su uniforma, visada nešiojuosi peilį. Kartą teko jį panaudoti pagal paskirtį – nupjauti užstrigusią virvę. O šiaip prie daiktų nesu prisirišęs, aišku, būna gaila, jei ką pameti.

– Labiau esate miesto ar kaimo vaikas?

– Dangaus (juokiasi). Nejaučiu skirtumo tarp miesto ir kaimo, tik gal mieste viskas greičiau: tempas, susisiekimas. Užaugau kaime, didesnę gyvenimo dalį buvau kaimo vaikas, dabar – miesto. Tėvai gyvena kaime.

– Dažnai juos aplankote?

– Na va turiu tokį didžiulį širdies skausmą. Stengiuosi aplankyti. Dabar tėvai irgi sako, suplanuok, kad bulviakasiui grįžtum. Sakau: "Gerai, jeigu bus blogas oras, būtinai grįšiu. Nes jei geras – skraidysiu." O tada tėvai: "Jeigu bus blogas oras, tai ir bulviakasio nebus." (Šypsosi). Atsitinka ir taip, kad negaliu nuvykti ir į giminės šventes, nes jos vyksta savaitgaliais, o mano savaitgaliai dažnai užimti.

– Apžvelgiant visas jūsų veiklas, užimtumą, norisi paklausti, iš kur jums tiek įkvėpimo? Atrodo, visi turime minčių, norų, ką nors daryti, bet dažnai vis ko nors pritrūksta, nesiryžtame, nepadarome.

– Pritrūksta noro. Jei ko nors nepadarai, vadinasi, nepakankami nori. Kartais net ir tokiais atvejais, kai noras būna didesnis nei galimybės, nugali noras. Jei tik jo bus, galimybių visada atsiras (šypteli).