Šiandienos virtualios realybės ir post-pandeminiame kontekste, kuomet gyvename vis uždariau, dažnas pasijuntame lyg įsprausti į dėžę, tarp kambario sienų ar ekranų kvadratuose. Visiems žinomas rašytojas Kobo Abė žmonių susvetimėjimą ir dabarties visuomenės priešiškumą asmenybei analizavo romane „Žmogus-dėžė“. Po daugiau nei 30 metų tai vėl tampa aktualia tema. Tačiau, šiuo atveju dėžės samprata artikuliuojama ir kaip pozityvi inspiracija. Tokia, kaip, pavyzdžiui, A. de Saint-Exupery apsakymo „Mažasis princas“ avelė dėžėje, tampanti vaizduotės išlaisvinimo simboliu arba mokslinėje, socialinėje aplinkoje populiari idioma „out of the box“, siūlanti išsilaisvinimo iš mums įprastos aplinkos galimybę.
Dėžė tampa spektaklio ašimi. Stovinti scenoje ji yra ne tik uždara, ribojanti erdvė, bet ir atradimų vieta (kaip kad lobių skrynia ar muzikinė dėžutė). Atskiros plokštumos yra ir muzikiniai instrumentai, kuriais grodami atlikėjai kuria gyvą garsą viso spektaklio metu. Todėl garsinė spektaklio interpretacija kaskart bus kitokia.
D. Bielkausko nuotr.
Scenoje pasirodo trys skirtingo amžiaus, profesinio išsilavinimo ir gyvenimiškos patirties atlikėjai. Jie reprezentuoja skirtingus gyvenimo tarpsnius, kuriuose vis kitaip priimame ir vertiname „dėžės“ sampratą. Santykį su ja kūrėjų komanda analizuoja per psichologo E.H. Erikson sukurtą žmogaus amžiaus tarpsnių sistemą ir per W. Strauss ir N. Howe kartų idėjos teoriją. Pastaroji teigia, kad kas 20 metų užauga nauja unikali žmonijos karta, kuri formuojasi savitu laikotarpiu, paženklintu politinių krizių, kultūrinio pakilimo ar technologijų proveržio. Visa tai nulemia to laikmečio žmonių pasaulėžiūrą ir asmenines savybes.
Spektaklyje susitinka trijų kartų (X, Y ir Z) atstovai. Jaunystę įkūnijantis šokėjas atstovauja Z generaciją, pasirengusią užkariauti pasaulį. Todėl ir dėžė šokėjui – atradimų erdvė (smėlio dėžės ar telefono bei kompiuterio ekrano dėka). Jis nekenčia ribų, kraštinių, sienų. Jo tikslas – laisvė ir pažinimas. Tačiau jie nėra beribiai.
Vyresnieji Y kartos atstovai tikisi galimybės augti ir tobulėti. Darbe jie yra profesionalūs ir kompetentingi specialistai, tačiau dažnai neturi kantrybės siekti ilgalaikių tikslų. Trokšta greito rezultato ir pripažinimo. Brandos amžiui (muzikui) dėžė – tai savęs paieškų, įtvirtinimo visuomenėje analogas. Judama nuo vienos skambančios dėžutės prie kitos, nes reikia visų. Lyg ir dar nori ieškoti, atrasti, išbandyti save, bet kartu reikia prisiimti ir atsakomybę už tai, kas jau pasiekta, sukurta.
Gimusieji 1960–1980 metais, priklauso X kartai, kuriai judėjimas į priekį – pagrindinis gyvenimo moto. Ieško ne tik profesinio, bet ir dvasinio tobulėjimo kelio, todėl domisi netradicinėmis (indų, Tibeto) kultūromis, tad ir ši spektaklio dalis – dvasingesnė. Atsiveria visiškai kitas santykis į buvusias situacijas, problemas. Aplinka, daiktai tie patys, bet santykis kitas. Senatvei dėžė – tai jos saugus, jau nusistovėjusios asmeninės, bendruomeninės ir profesinės patirties, prisiminimų (neretai šmaikščių) laukas.
Ar esame laisvi savo gyvenimo etapuose? Kuriame etape esame laisviausi? Kiek prisiimame atsakomybės? 50 min. trukmės spektaklyje visi trys atlikėjai savaip spręs santykį su dėže, kol galiausiai klausimą – ar dėžė yra apribojimas ar atradimas? – perduos į žiūrovų rankas.
Spektakliui kurti susibūrė interdisciplininė komanda. Idėjos autoriai – spektaklio dramaturgė Goda Giedraitytė ir instrumentalistas bei garso koncepcijos autorius Donatas Bielkauskas naratyvinei linijai atskleisti pakvietė labai savitus ir skirtingą amžiaus tarpsnį reprezentuojančius scenos menininkus – šokėją, gatvės šokio atlikėją Marių Eidrigevičių ir mimą Aleksą Mažoną. Šviesų dizainas patikėtas Stasiui Jamantui, o visą idėjų kratinį paversti sceniniu kūriniu pasiryžo režisierė Karina Novikova.
