„Dažniausiai jeigu yra fizinis, tai yra ir psichologinis (smurtas, red.past.). Jeigu tai jau yra ilgalaikis procesas šeimoje arba santykiuose, moteris yra taip įbauginta – jeigu moteris yra auka ir vyras smurtautojas – taip, kad, „jeigu tu kam nors pasakysi, tai aš tave užmušiu“, – dalijosi Z. Tomilienė.

Tai, kas vyksta namuose, atskleidžia statistika, o ji iškalbinga – apie 55 tūkst. pranešimų per metus. Anot socialinės apsaugos ir darbo ministrės Monikos Navickienės, smurtą gali patirti ir vyrai, ir vaikai, tačiau iš visų besikreipiančių net 86 proc. sudaro būtent moterys.

Pakalbinta moteris teigė, kad kultūriškai lietuvės mano, jog smurtas yra normalu ir yra linkę geriau atleisti, bet vyrą išlaikyti. Kitų pašnekovų manymu, vyrai smurtauja dėl išsilavinimo stokos arba tiesiog prisigėrę.

Viešosios policijos valdybos viršininkas Mindaugas Akelaitis aiškino, kad tik dėl kas penkto gauto pranešimo apie smurtą pradeda baudžiamojo proceso procedūras arba ikiteisminius tyrimus, tačiau likusioji didžioji dalis pranešimų lieka savotiškoje pilkoje zonoje.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Visgi, nuo liepos situacija keisis ir galimi smurtautojai sulauks atitinkamos bausmės – bus iškeldinti iš namų. Taip norima padėti moterims, kad joms nereiktų gyventi su žmogumi, kuris su ja žiauriai elgiasi.

„Keis situaciją ta prasme, kad jis gali patirti nepatogumus, net ir nepradėjus teisminio tyrimo, ir galbūt jam tai bus paskata keisti elgesį“, – tikino M. Akelaitis.

Toks iškeldinimo orderis galios 15 dienų, dėl jo spręs į vietą atvykę pareigūnai pagal tam tikrus kriterijus, kaip, pavyzdžiui, ar žmogus neblaivus, agresyvus, ar anksčiau buvo teistas. Taip pat nuo to, ar auka pati bijo, ar ji prašo, kad jam būtų įteiktas orderis.

Lietuvos gyventojai į tokio orderio išdavimą žiūri gana skeptiškai, anot jų, po tų dviejų savaičių vyras vis tiek grįš ir galbūt net norėdamas atkeršyti. Policijos teigimu, po 15 dienų sugrįžti iš tiesų bus galima, tačiau smurtui pasikartojus, smurtautojas ir vėl gali būti išvarytas.

Anot M. Navickienės, kur apsigyvens iškeldintas smurtaujantis asmuo yra jo paties reikalas. Jei visai neturės, kur apsistoti, savivaldybė gali suteikti vietą krizių centruose ar nakvynės namuose.

Sprendimą bus galima skųsti, o jo nesilaikant grės bauda nuo 80 iki beveik 800 eurų. Nuo liepos įsigaliojus įstatymo pakeitimams, daugiau dėmesio bus skiriama ir aukoms, pajungiami akredituoti kompleksinės pagalbos centrai, tačiau, anot pašnekovės, numatomas finansavimas – per mažas, tad panašu valdžia įsivaizduoja mechanizmą vienaip, o realybė gali būti kitokia.

„Greičiausiai nuo liepos 1 d. teisininkų ir psichologų pagalbos mes pasiūlyti negalėsim, todėl, kad tiesiog mums neužteks nei žmogiškųjų, nei materialinių išteklių. 760 tūkst. – tai faktiškai taip, kaip mes turėjom šį pusmetį, finansavimas toks pat, jis nedidėja, o pranešimų skaičius galimai išauga drastiškai“, – aiškino moterų teisių įtvirtinimo asociacijos valdybos pirmininkė Jūratė Šeduikienė.

Vis dėlto ir dabartinė statistika laikoma ledkalnio viršūne. Anot M. Navickienės, smurtą artimoje aplinkoje gali patirti kas penktas gyventojas.

Pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje išaugus daugiau nei dukart, policija ir nevyriausybinių organizacijų atstovai ragina aktyviau veikti kitas valstybės institucijas išaiškinant smurto atvejus ir teikiant ilgalaikę pagalbą.

Policija pernai sulaukė apie 38 tūkst. pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje - 2014-aisiais, įsigaliojus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymui, tokių pranešimų buvo apie 13 tūkstančių atvejų. 82 proc. nukentėjusių sudarė moterys, 12 proc. - vyrai, 6 proc. - vaikai.

Anot Policijos departamento Viešosios policijos valdybos viršininko Sauliaus Gago, išaugę skaičiai nebūtinai reiškia, kad smurtaujančių šeimoje daugėja, tačiau rodo, jog žmonės linkę dažniau apie tai pranešti.

„Jeigu prieš tai tai buvo privatus šeimos reikalas, nuo įstatymo įsigaliojimo valstybė pakeitė požiūrį ir tai jau nebėra asmeninis reikalas, aš kreipsiuos ar nesikreipsiu - ikiteisminis tyrimas pradedamas ir be aukos pareiškimo. Tai užima tam tikrą laiko tarpą, kol pasiekia kiekvieną asmenį. Mes negalime pasakyti, kad tai staiga išaugo - ta problema buvo, buvo smurtas, bet (...) dabar turime skaičius, kurie parodo tos problemos mastą“, - žurnalistams ketvirtadienį sakė Policijos atstovas.

Jo teigimu, pernai policija gavo beveik 13 tūkst. pakartotinių pranešimų apie smurtą ten, kur jau anksčiau prireikė policijos įsikišimo. Jis pripažino, kad nemažą dalį aukų smurtautojai įtikina susitaikyti dar iki teismo ir smurtas kartojasi. Dalis nukentėjusiųjų nenori eiti iki galo ir dėl to, jog, pavyzdžiui, yra priverstos mokėti baudas už savo smurtaujančius ir niekur nedirbančius sutuoktinius.

Policija su Generaline prokuratūra šiuo metu aiškinasi, kaip būtų galima paspartinti procedūras nuo pranešimo apie smurtą ir teismo proceso, kad smurtautojas „pajustų, jog jam taikoma atsakomybė“ ir nespėtų paveikti aukos.

„Asmuo išlaikomas iki 48 valandų policijoje, paskui taikoma viena iš apsaugos priemonių: nesiartinti, gyventi skyriumi ar kita kardomoji priemonė. Jis grįžta, turi galimybių bendrauti su auka ir kartais tyrimas baigiasi tuo, kad asmuo susitaiko su nukentėjusiuoju ir mes turime tą patį rezultatą arba praktiškai jo neturime“, - sakė viešosios policijos vadovas.

Moterų informacijos centro direktorė Jūratė Šeduikienė įvardija kelias kylančias problemas: anot jos, šiuo metu tik menka dalis patyrusiųjų smurtą žino apie savivaldybėse veikiančius pagalbos centrus, kurie teikia vadinamąją „greitąją pagalbą“ -psichologines, teisines konsultacijas ir trumpalaikę pagalbą telefonu, tuo metu ilgalaikę pagalbą galinčios teikti nevyriausybinės organizacijos, anot jos, nėra finansuojamos valstybės.

„Kai kalbame apie ilgalaikę pagalbą, kur turėtų įsijungti krizių centrai, kurie teiktų apgyvendinimo paslaugas - tokių institucijų respublikoje turime ne tiek ir daug. Informaciją suteikiame, pasakome, kad pagalba egzistuoja, bet pagalbos vietoje labai trūksta ir kaip ir nėra, - sako J.Šeduikienė. - Reikia skatinti, didinti žinomumą tų pačių specializuotų pagalbos centrų (...). Turime sukurtą instituciją, bet niekas apie ją nežino“.

Ji teigiamai įvertino įstatymų pataisas, kurios daliai aukų leido jaustis saugiau, bet kai kurios moterys esą vėl ir vėl priima prieš jas ranką pakėlusius vyrus.

„Jos manymas yra: aš nenoriu nutraukti santykių, aš noriu, kad manęs nemuštų, aš noriu gyventi su tuo žmogumi, tiesiog noriu nutraukti smurtinius santykius ir tai yra labai ilgas procesas“, - atkreipė dėmesį organizacijos vadovė.

Tuo metu S.Gagas pažymėjo, jog smurtas prieš artimuosius, vaikus dažniausiai yra susijęs su alkoholio vartojimu, tačiau policija nėra išanalizavusi, ar socialinės rizikos šeimose smurto atvejai yra dažnesni, nei į socialinių darbuotojų akiratį nepatekusių asmenų.

Jis taip pat sako, kad ydingas smurtavimo tradicijas, pereinančias iš kartos į kartą, reikėtų spręsti ir ugdymo įstaigose, tačiau dalis mokyklų linkusios patyčiu ar smurto atvejus tiesiog nuslėpti. Jis taip pat ragino medikus ne tik suteikti nukentėjusiems pagalbą, bet ir dažniau informuoti apie tai policiją.

„Kažkas pasako - jei kreipsimės į policija, bus sugadintas mokylos vardas, kad mokykloje yra patyčios, galbūt apsiribojama kažkokiu prevenciniu pokalbiu (...). Vertybių formavimas - tai ne tik šeima, bet ir visos kitos institucijos turi atlikti savo darbą. Kalbame ir apie savižudybes: smurtas yra viena iš priežasčių, kuri priveda savižudybių ir paskui sakome, kad Lietuva pirmauja pagal savižudybių skaičių Europoje“, - pabrėžė jis.

Šiuo metu Lietuva mokosi spręsti smurto problemas iš Norvegijos: šios šalies specialistai apmoko Lietuvos instruktorius, kurie savo ruožtu toliau moko policijos pareigūnus. Norvegijos ambasadorius Lietuvoje Dagas Malmeris Halvorsenas žurnalistams sakė, jog daugybę metų kova su smurtu šeimoje Norvegijai buvo „svarbus prioritetas“, paremtas „stipriu lyčių lygybės principų palaikymu“, nes daugiausia aukų yra būtent moterys.

Jis teigiamai vertino Lietuvoje priimtus teisės aktus, leidžiančius apriboti smurtautojo šeimoje kontaktą su auka.

„Nemanau, kad porai, kuri patyrė smurtą artimoje aplinkoje, įmanoma toliau gyventi kartu“, - sakė ambasadorius.

Kalbėdamas apie įvairų smurtą šeimoje patiriančius vaikus, jis pabrėžė, jog Norvegijoje vaikai iš tėvų paimami tik kritiniais atvejais.

„Nėra taip, kaip kažkas pareiškė, kad vaikai Norvegijoje yra „valstybės nuosavybė“ - Vyriausybė nori, kad vaikai liktų su savo šeimomis, ir institucijų pareiga yra padėti šeimoms spręsti vaikų ugdymo problemas, teikti medicinines, teisines, psichologines konsultacijas, ekonominę paramą. Tik kraštutiniais atvejais vaikai yra paimami ir atiduodami įvaikinti kitoms šeimoms“, - sakė diplomatas.

Diplomatas teigė nenorintis dalinti konkrečių patarimų Lietuvos institucijoms, kurios problemas turėtų spręsti „atsižvelgiant į šalies situaciją“.

„Nenorėčiau teikti konkrečių patarimų Lietuvos institucijoms, tačiau visada kviečiame pasinaudoti mūsų patirtimi. Lietuva ir Norvegija keičiasi nuomonėmis per nevyriausybines organizacijas ir kitus asmenis, kurie sprendžia šias problemas“, - sakė jis.