Besimėtančių švirkštų Šeškinėje ilgai ieškoti nereikia – aplankius pirmą miškelį į akis krenta ne tik išmėtytos šiukšlės. Gyventojai sako, kad vartojančių žmonių pastaruoju metu šiame mikrorajone apstu.

„Iš jų matosi. Nesuprasi, ar jie nusigėrę, ar jie narkomanai, bet, aišku, jie atrodo ne taip. Anksčiau nebuvo tokių žmonių Šeškinėje“, – susirūpinusi kalbėjo senyvo amžiaus Šeškinės gyventoja.

Suaktyvinus patruliavimą Šeškinėje, per pastaruosius kelis mėnesius policija pradėjo virš dešimties ikiteisminių tyrimų dėl prekybos narkotinėmis medžiagomis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Šeškinėje, kaip ir kituose rajonuose, faktas, kad vyksta tiek prekyba narkotinėmis medžiagomis, tiek ir vartojimas. Šiuo metu Šeškinės mikrorajone yra sustiprintas patruliavimas ir yra pradėta nemažai ikiteisminių tyrimų. Yra sulaikytų tiek pirkėjų, tiek pardavėjų“, – situaciją patvirtino Vilniaus 5–ojo policijos komisariato viršininkas Povilas Revuckas.

Šeškinės mikrorajone ir toliau siaučiant narkomanas, sostinės savivaldybė pristatė žemo slenksčio programą. Siūloma, kad kasdien į Šeškinę atvyktų autobusiukas, kuriame švirkščiamuosius narkotikus vartojantys asmenys galėtų pasikeisti adatas ir švirkštus, gautų prezervatyvų, spiritinių servetėlių ir tvarsčių.

„Dar yra teikiamos konsultacijos, informavimas apie paslaugas, teikiamą gydymą ir, be jokios abejonės, tarpininkavimas, jeigu žmogui reikia pagalbos pasiekti tas paslaugas“, – apie žemo slenksčio kabineto paslaugas pasakojo Vilniaus vicemerė Simona Bieliūnė.

„Klausimų pas juo yra tikrai daug, kadangi tai žmonės, patekę į bėdą ir dauguma nori iš tos bėdos išlipti. Žodžiu, stengiamės padėti, kuo galime. Kita mūsų labai svarbi funkcija – užkrečiamųjų ligų prevencija, ką mes ir darome, dalydami naujus švirkštus, nes tokiu būdu užkertame kelią užkrečiamųjų ligų plitimui“, – papildė žemo slenksčio kabineto socialinis darbuotojas Andrius Pajarskas.

„Pagrindinis žemo slenksčio kabinetų darbo principas yra anonimiškumas. Mes nepildome jokių ligos istorijų ir įrašų apie tai, kad žmogus serga priklausomybės liga“, – teigė Respublikinio priklausomybės ligų centro atstovas Kęstutis Rudaitis.

Šeškinės gyventojai savivaldybės siūlymą vertina labai kritiškai.

„O, Viešpatie! Reikia tuos narkomanus, aš nežinau, kažkur izoliuoti, o dar jiems suteikiamos sąlygos. Čia jau netelpa į jokius rėmus. Keisti švirkštus? Tai dar gerai, kad narkotikais užpildytų švirkštų neduoda“, – nuostabos ir pasipiktinimo neslėpė pakalbinta gyventoja.

„Šitos priemonės jau yra pasenusios, jos neduoda rezultatų. Iš esmės, tokie taškai pritraukia narkomanus į tokias vietas, o Šeškinė yra labai tankiai apgyvendintas rajonas, jame daug darželių, mokyklų“, – susirūpino kita gyventoja.

„Tai, kad paskui autobusiuką juda ir žmonės, kurie vartoja psichoaktyvias medžiagas, yra netiesa, todėl, kad net ir tame pačiame rajone pakeitus lokaciją, jeigu yra didesnis atstumas, mes sulaukiame akivaizdžiai mažiau žmonių“, – teigė vicemerė.

Žemo slenksčio kabinetuose žmonės gali sulaukti ne tik jiems reikiamos pagalbos, bet ir pasitikrinti dėl ŽIV ar kitų ligų.

Keisti švirkštus? Tai dar gerai, kad narkotikais užpildytų švirkštų neduoda.

„Lietuvoje yra devyni stacionarūs žemo slenksčio kabinetai ir du mobilūs. Mobilaus kabineto praktika yra tikrai pasaulyje pagrįsta ir įrodyta. Tai yra tikslas pasiekti švirkščiamųjų narkotikų vartotojus ten, kur jie būriuojasi, kur jie lankosi“, – patikino K. Rudaitis.

Dabar sostinėje važinėja vienas žemo slenksčio autobusiukas. Savivaldybės sprendimu, jis po kelias valandas praleidžia stotyje, Naujininkuose ir Naujojoje Vilnioje.

„Skaičius svyruoja nuo 20 iki 60 žmonių, ateinančių į mūsų punktus“, – skaičiavo jame dirbantis socialinis darbuotojas A. Pajarskas.

Dalis visuomenės yra įsitikinusi, kad didesniam nei įprastai narkomanų paplitimui rajonuose įtakos turėjo romų taboro išardymas.

Savivaldybė sako, kad kol kas jokių konkrečių sprendimų dėl žemo slenksčio autobusiuko lankymosi Šeškinėje dar nepriimta. Dabar toliau vyks diskusijos su Šeškinės gyventojų bendruomene.

Sukvietė į diskusiją

Paramos fondas „Rigra“ sukvietė pagalbą priklausomybių turintiems asmenims teikiančių institucijų atstovus į diskusiją, kokių problemų kyla siekiant padėti narkomanams ir kaip pagerinti paslaugų kokybę. Šis projektas yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo Europos ekonominės erdvės (EEE) finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.

Paaiškėjo, kad problemų – apstu. Kartais trūksta paprasto žmogiško požiūrio į sergančius asmenis.

Paramos fondas „Rigra“ veikia Kauno mieste. Viena jo teikiamų paslaugų – keisti panaudotus švirkštus į naujus. Tačiau tai daryti kartais trukdo policijos pareigūnai, kurie vos ne ties kabineto durimis laukia, kada iš jo išeis priklausomybių turintys asmenys.

Visuomenėje dažnai sklando mitas, esą dalijant švarius švirkštus žmonės skatinami vartoti narkotikus, tačiau realybė visai kitokia. Fondas padeda apsaugoti visuomenę, kad panaudoti švirkštai nebūtų išmetami viešose erdvėse. Kartu sumažinama tikimybė, kad priklausomybių turintys žmonės užsikrės ŽIV. Dalijant švarius švirkštus teikiama pirminė pagalba narkomanams. Jei jie sutinka, siunčiami gydytis į specializuotas įstaigas. Paramos fondas nesiekia bausti žmonių už tai, kad jie serga ir yra priklausomi nuo psichotropinių medžiagų. Kaip tik siekiama padėti žmonėms, kad jie išbristų iš narkotikų liūno.

Ką mums daryti, jei toks žmogus nori išeiti? Per prievartą mes jo laikyti negalime.

„Per dieną ateina ir 20–30 žmonių. Galima sakyti, kad švariais švirkštais mes prisiviliojame narkotikus vartojančius žmones, sukuriame pasitikėjimą ir tada bandome padėti spręsti sveikatos klausimus, siunčiame į kitas institucijas gydytis. Pas mus ateina ir 25-erių, ir 30 metų žmonių. Būna ir visai jaunų, matyt, nepilnamečių, kadangi paslauga anoniminė, tikslaus žmonių amžiaus negalime įvardyti. Jie atneša ir po vieną, ir daugiau panaudotų švirkštų. Mes jiems duodame naujų“, – pasakojo fondo vadovė Gražina Aleksaitienė.

Skaičiuojama, kad per kelerius metus fondas surinko per 11 tūkst. panaudotų švirkštų. Jei nebūtų „Rigros“, šios atliekos, kartais ir užkrėstos ŽIV, būtų atsidūrusios vaikų žaidimų aikštelėse, nerakinamose laiptinėse, įvairiuose miesto užkampiuose.

Problema: G.Aleksaitienė įsitikinusi, kad žmonės turi turėti saugią galimybę pasikeisti švirkštus ir nebijoti, kad prie durų lauks policija. (Laimučio Brundzos nuotr.)

Fondas panaudotus švirkštus į naujus keičia daugiabučio, esančio Partizanų g. 5, patalpose. Aplinkiniai namai gerai žinomi policijos pareigūnams, jie šiame rajone – dažni svečiai. Policija į Partizanų gatvės pradžią nuolat važiuoja dėl įvairių iškvietimų, tad į akiratį pakliūva ir tie, kurie atėjo pasikeisti švirkštų.

Stebina policijos elgesys

Fondo vadovė pasakojo, kad buvo atvejų, kai pareigūnai laukė, kol iš „Rigros“ išeis priklausomybių turintis žmogus, ir tada jį apieškojo, atėmė naujus švirkštus, galbūt išrašė baudą už narkotikų vartojimą ir taip žmogui užkirto kelią gauti pagalbą. Be to, sumažino pasitikėjimą pačiu fondu, nes kitą kartą, bijodamas policijos vizito, narkomanas gali ir neateiti.

„Policijos pareigūnai pastebi jau žinomą veidą ir laukia prie mūsų. Galbūt tas žmogus kažką yra padaręs, šito aš nežinau. Tačiau, atėjus pasikeisti švirkštų, policija jau laukia vos ne prie pat kabineto durų ir tada krečia kišenes, suima, išsiveža", – stebėjosi G.Aleksaitienė.

Paramos fondas veikia pirmame aukšte, todėl jo darbuotojai prisiminė atvejį, kai narkomanas pastebėjo laukiančius policijos pareigūnus, todėl iššoko pro langą ir pabėgo.

„Suprantu, kad vartodami narkotikus tie asmenys daro nusikaltimą, tačiau mūsų darbas yra užtikrinti, kad neplistų ligos. Galėtų pareigūnai nustatyti kokį saugų atstumą, gal kokius 300 m, kad žmonės nebijotų ateiti pasikeisti tų švirkštų“, – įsitikinusi G.Aleksaitienė.

Ji pasakojo, kad švirkštų ateinantys žmonės jų darbuotojais pasitiki, todėl atveria savo širdį.

„Būna, ateina švirkšto ir sako, kad po pusvalandžio ateis pakalbėti, nes dabar jam blogai. Mes suprantame, kad žmogus nuėjo susileisti narkotikų ir tada grįžo pokalbio, tačiau būna atvejų, kai reikia paskatinimo, motyvacijos, kad tas žmogus eitų gydytis. Mes esame tas pirminis žingsnis ir klientus skatiname žengti toliau gydymosi keliu. Turėjome vieną neįgalų 40-metį. Dabar jis sportuoja, turi žmoną, laiko vairavimo ezami nus. Kita vilnietė buvo infekuota, gydėsi Kaune. Šiuo metu ji baigia reabilitacijos kursą ligoninėje, ištekėjo už taip pat infekuoto vyro, augina vaiką. Šeima atsisakė narkotikų ir laimingai gyvena. Todėl mes esame tikrai svarbi grandis, kur pirmiausia ateina narkotikus vartojantys žmonės“, – pasakojo „Rigros“ vadovė.

Problemų yra daugiau

Apie tai, kad policijos pareigūnai ne visada žmogiškai pasižiūri į narkotikų priklausomybę turinčius žmones, pasakojo ir Respublikinio priklausomybių ligų centro (RPLC) atstovai. Pasitaikė atvejų, kai Kaune iš besigydančio narkomano buvo atimti vaistai.

Metadono programa – vienas būdų gydytis nuo narkotikų priklausomybės. Visuomenėje sklando dar vienas mitas, esą ši programa yra tie patys narkotikai, tik neva jie pateikiami su gydytojo receptu. Vis dėlto tai legali priemonė padėti atsikratyti heroino, aguonų nuoviro ir kitų narkotikų priklausomybės. Metadonas normalizuoja asmens savijautą ir slopina opioidų potraukį.

Specialistai pasakojo apie atvejį, kai prie centro jų klientai susidūrė su policija ir turėjo nemalonumų. Ši istorija panaši kaip ir „Rigros“ atveju, kai pareigūnai pastebėjo matytą žmogų, jį apieškojo kaip potencialų narkotikų vartotoją, galbūt įtarė, kad jis juos platina. Kišenėse buvo rastas metadonas. Jį pareigūnai atėmė.

„Pas mane grįžo žmogus, papasakojo, kas nutiko. Kadangi policijos komisariatas yra netoli, nuėjau ten. Atsinešiau dokumentus, kad žmogus gydosi, kad tai – ne narkotikai. Mums tiesiog numetė atgal metadoną. Nebuvo jokio žmogiško požiūrio, kad kitas žmogus serga, nori pasveikti“, – apie karčią patirtį su pareigūnais papasakojo RPLC specialistas Matas.

Kur dėti agresyvius?

Dar viena problema, su kuria susiduria organizacijos, siekiančios padėti narkomanams, – kartais nežinia, kieno atsakomybė priimti agresyviai nusiteikusi ir nuo narkotinių medžiagų apsvaigusį asmenį. Dar didesnis galvos skausmas kyla tuomet, jei toks žmogus atsisako gydytis, nenori nakties praleisti saugios nakvynės aplinkoje.

„Kai žmogus padaugina alkoholio, jaučiasi kvapas, alkotesteris parodo promiles, o jei pavartojęs narkotikų, nieko nesijaučia. Policija juos veža pas mus, į vadinamąją blaivyklą, nes laikoma, kad tai socialinė paslauga, bet saugios nakvynės namai tam nepritaikyti. Agresyvūs ir narkotikų pavartoję asmenys visus namus baigia sugriauti. Nežinia, ką su tokiais daryti“, – pasakojo Kauno miesto socialinių paslaugų centro Laikinojo apgyvendinimo skyriaus vedėja Neringa Gudėnaitė.

Pasak specialistės, pasitaiko, kad nuo narkotinių medžiagų apsvaigę žmonės ne tik agresyviai elgiasi, kelia pavojų personalui, kitiems laikinos nakvynės namų gyventojams, tačiau dar bando dėstyti savo teises – esą jų laikyti šiose patalpose niekas neturi teisės. Teoriškai jie teisūs, tačiau realiai specialistai negali jų išleisti į gatvę, nes tokie žmonės gali kelti pavojų. Tokiu atveju socialiniai darbuotojai tampa tarsi situacijos įkaitais. Padėti nuo narkotikų apsvaigusiam žmogui negali, bet kitos įstaigos jo nepriima.

„Ką mums daryti, jei toks žmogus nori išeiti? Per prievartą mes jo laikyti negalime, o specialiosios tarnybos jį mums atvežė, kad jis atsigautų po narkotikų, tarsi išblaivėtų. Jei išleisime, jį gali ir automobilis partrenkti, ir jis pats gali ką nors sužaloti, tada socialiniai darbuotojai liks kalti“, –  pastebėjo N.Gudėnaitė.

Pašnekovai pridūrė, kad ir ligoninės tokių pacientų nenori, nes ir joms narkomanai kelia rūpesčių. Narkotikų priklausomybę turintys žmonės yra nepatogūs niekam, nes niekas nežino, kas turėtų imtis priemonių ir bent jau laikinai juos izoliuoti nuo visuomenės.

Esame ne dėl to, kad skatintume vartojimą, o kad neplistų ligos, saugome visuomenę nuo ŽIV sprogimo.

Kalbės su patruliais

Įvairių organizacijų, kurios padeda nuo narkotikų priklausomiems žmonėms, atstovų skundus išklausė Žaliakalnio policijos komisariato Veiklos skyriaus viršininkas Egidijus Plauska. Jis pritarė, kad pareigūnai neturėtų gaudyti asmenų, ateinančių pasikeisti švirkštų. Dėl kitų įvardytų problemų pareigūnas pripažino, kad ir policija kartais patenka į įstatymų spąstus ir susiduria su ribotomis galimybėmis veikti.

„Narkotikų turėjimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, vartojimas – administracinę. Pareigūnai, kurie važiuoja į Partizanų g. 5, neturi specialiai suformuotos užduoties važiuoti ten ir tikrinti galimus narkomanus, juos gaudyti ar persekioti. Pareigūnai į šį rajoną važiuoja dažnai vykdyti kitų savo funkcijų, nes toje vietoje yra ne vienas probleminis namas. Toje zonoje pareigūnai iš tiesų būna dažnai. Aš pats suprantu, kad šie žmonės ligoniai, jiems reikia padėti, nes kitu atveju jie bus nuolatiniai ir mūsų klientai“, – kalbėjo E.Plauska ir pažadėjo apie tai pakalbėti su patruliais, kad šie negąsdintų žmonių, kurie atvyksta pasikeisti švirkštų.

Pašnekovas pripažino, kad policija taip pat ribojama įstatymų.  Jei narkotikų pavartojusiam žmogui reikalinga pagalba, kviečiami medikai, kartais jis nuvežamas į nakvynės namus, tačiau jo uždaryti į areštinę negalima.

„Dabar iš viso yra vengtina vežti žmones į policijos nuovadas. Anksčiau buvo laikino sulaikymo kameros, bet dabar ši paslauga visai eliminuota. Galime surašyti protokolą vietoje, bet niekur nevežame. Tačiau protokolo surašymas taip pat jokios naudos neduoda, nes tokie žmonės niekada nemoka baudų.

Kaip įvairios organizacijos nežino, ką daryti su nuo narkotikų apsvaigusiu žmogumi, taip ir mes nežinome. Dirbame laikydamiesi įstatymų, bet kai kurie įstatymai tikrai neveikia. Pasitaiko, kad laksto su peiliu gatvėje, o priverstinai gydyti jo negalima. Tai gali įpareigoti nebent teismas. Dėl to dažnai tokie žmonės piktnaudžiauja ir kategoriškai atsisako tikrintis ar gydytis“, – pasakojo E.Plauska.

Surenka: į paramos fondą „Rigra“ narkomanai atneša tūkstančius panaudotų švirkštų, tad jie nesimėto viešose erdvėse. (Laimučio Brundzos nuotr.)

Įstatymų spragos

Diskusijoje dalyvavę ekspertai svarstė, kad narkomanus galėtų laikinai priimti psichiatrijos ligoninė arba RPLC, tačiau per prievartą bandyti žmogų atpratinti nuo narkotikų jie taip pat neturi teisės.

„Narkomanai nėra piktybiniai žmonės, jie labai nelaimingi. Jiems tiesiog labai nepasisekė. Šie žmonės yra mūsų tėvai, broliai, sesės. Jie – mūsiškiai, o ne iš kosmoso atkeliavę. Vartojimas priklauso nuo trijų dalykų: galvos, aplinkos ir medžiagos. Todėl kiekviena institucija turėtų žiūrėti į narkomanus žmogiškai.

Galbūt galėtų atsirasti kokia programa tiems, kurie dar nėra probleminiai, bet nori gydytis. Gal verta galvoti ir savivaldybėms apie naują paslaugą būtent nuo narkotikų apsvaigusiems žmonėms, kuriems reikia laikino prieglobsčio ir specializuotos pagalbos, siekiant juos nusiųsti į atitinkamas gydymo įstaigas“, – svarstė diskusijos moderatorius, koalicijos „Galiu gyventi“ advokacijos vadovas Girvydas Duoblys.

Jam antrino ir kiti renginio dalyviai, sakydami, kad narkomanija – ilgalaikė liga, neužtenka tik retsykiais priklausomus žmones patikrinti. Turėtų būti sukurta motyvacinė priemonė, padedanti gydytis.

„Dabar teismas įpareigoja nevartoti narkotinių medžiagų. Ką toks sprendimas duoda? Žmogus pagal iš anksto nustatytas dienas yra tikrinamas, tada būna švarus, bet kitomis dienomis vėl vartoja. Tokie sprendimai nepadeda gydytis. Dar viena problema – iš atvirų kolonijų atvežami asmenys, kuriuos lydi apsauga. Jie net neketina gydytis, jiems svarbu kelionė, kažkur išvažiuoti. Reikia rasti motyvacijos, kas galėtų paskatinti žmones gydytis“, – teigė RPLC Kauno filialo direktorė Loreta Stonienė.

Diskusijos dalyviai sutarė, kol nėra įstatymų ar savivaldybės teikiamų paslaugų, reikia neprarasti žmogiškumo ir vis tiek stengtis žmogui padėti.

Gyvenimas kitu ritmu

Jau kurį laiką Alma Sadauskienė savo rytus pradeda puodeliu juodos kavos ir žvilgsniu pro langą į vieną iš dviejų ežerų, esančių netoli jos sodybos Lazdijuose, Padumblių kaime.

"Dabar aš matau metų laikus. Matau, kaip jie vienas kitą keičia. Anksčiau to nebuvo, – moteris pasakojo, kad pastaruoju metu visai kitokiu ritmu slenka, o gal, greičiau, lekia ir jos dienos. – Būna, užmiegu su telefonu. Su juo ir keliuosi. Ryte patikrinu kaip pasiruošta dienai ir einu žadinti savo vaikų.

Veisiejų regioniniame parke duris atvėrusio reabilitacijos centro "Gyvenimo raktas" vadovė Alma vaikais vadina ne tik du savo sūnus, bet ir čia apsistojusius žmones, kovojančius su įvairiomis priklausomybėmis: narkotikais, alkoholiu, lošimu. 7 val. ryto, anot kaunietės, miškuose dar tamsu, todėl centro gyventojams ji leidžia pamiegoti pusvalandžiu ilgiau. Tada visus verčia iš lovų, o po rytinių vonios ritualų veda sportuoti į lauką.

"Kai reabilitacijos centrą supa tokia nuostabi aplinka, gėda būtų sportuoti kažkur užsidarius", – A.Sadauskienė vardijo tolesnę dienotvarkę. Be pusryčių, pietų ir vakarienės, joje – rytinė terapija, dvylikos žingsnių programos paskaitos ir vakariniai pokalbiai, kurių metu centro gyventojai apibendrina besibaigiančią dieną. Kartu su jais dirba kelis kartus čia atvykstanti psichologė ir pati Alma.

"Žmonėms kur kas paprasčiau priimti informaciją ne iš to, kuris varto vadovėlius, o iš to, kuris ir pats murgdėsi liūne", – A.Sadauskienė džiaugėsi, kad jai iš pastarojo pavyko išbristi.

Būdama 40-ies Alma į save negalėjo žiūrėti, o dabar ji save pamilo iš naujo. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Buitinė narkomanė

Būdama septyniolikos Alma ištekėjo už Kauno Daktarų gaujos nario Alvydo Mučinsko, pravarde Mačalka. Manė, kad tai didžiausia jos gyvenimo meilė. Tikėjo, kad nusikalstamas pasaulis panašus į siužetus iš kino juostų. Deja, viskas pasirodė kitaip. Gyvendama su Alvydu ji matė visko – muštynių, kraujo, nešvarios vyro veiklos ir narkotikų, kuriuos jo bičiuliai vartodavo norėdami atsipalaiduoti. Tiesa, tuomet moteris jų nesuprato. Manė, kad narkomanai – silpnavaliai, menkystos, nesugebantys rasti kitų būdų išsivaduoti nuo įtampos.

"Vieną dieną mano vyras dingo ir aš likau su savo pirmagimiu", – netekusi sutuoktinio, A.Sadauskienė esą ir ėmė vartoti narkotikus.

Pradedant aguonomis, baigiant tuo metu itin populiariu džefu – lengvu mišiniu, ruoštu iš efedrino. Alma ne tik pati vartojo narkotikus, bet ir juos pardavinėjo kitiems. Žinojo vietų, kur kvaišalų įsigyti ir kaip saugiai, nepakliūvant į pareigūnų rankas, juos perleisti kitiems.

Po septynerių metų ji ir vėl ištekėjo. Antrasis vyras taip pat buvo iš kriminalinio pasaulio.

"Jis irgi vartojo narkotikus, bet buvo išmintingas vartotojas. Aš – buitinė", – A.Sadauskienė pasakojo, nesisvaiginusi tik abejų nėštumų metų. Gimus antram sūnui, ji dar labiau įklimpo į kvaišalų liūną, o dėl narkotikų dozės buvo pasiruošusi padaryti bet ką.

"Nebuvau geras žmogus. Apgaudinėjau, manipuliavau kitais, tačiau šioks toks baimės jausmas visuomet būdavo. Ypač dėl vaikų. Nenorėjau, kad juos iš manęs atimtų, – už besąlygišką paramą savo mamai lenkėsi pašnekovė. – Ji augino mano vaikus. Baisu net pagalvoti, kiek turėjo iškęsti… Kaip dabar pamenu, kaskart manęs prašydavo baigti vartoti narkotikus, o aš jai vis žadėdavau tai padaryti kitą pirmadienį arba kitais metais."

Pradėjo atidavinėti skolas

Būdama 42-ejų Alma pateko į Panevėžio moterų kalėjimą. Už prekybą narkotikais tąkart ji buvo nuteista kalėti daugiau nei ketverius metus.

"Kaip man kažkada pasakė vienas tardytojas iš Alytaus: Alma, jei nori versti naują gyvenimo puslapį, turi atiduoti senojo skolas", – kad ir kaip norėjo atsikratyti ankstesnio gyvenimo šešėlio, Panevėžyje moteriai to nepavyko padaryti.

Kalėdama ji ir toliau vartojo narkotikus, kurių, anot jos, nesunkiai galima gauti bet kurioje įkalinimo įstaigoje.

"Beje, kalėdama aš susiradau trečią vyrą ir už jo ištekėjau. Tuo metu man jis labai patiko. Susirašinėjome, susirašinėjome ir įvyko vestuvės. Aš jį pažinojau dar tada, kai buvau susituokusi, bet tuomet tarp mūsų nieko nebuvo. Aš ne tokia, kad santuokos metu dar kažką regzčiau", – A.Sadauskienė pasakojo, kad trečioji jos santuoka nutrūko 2017-aisiais. Alytaus pataisos namuose kalėjęs vyras buvo užmuštas, o ji trečią kartą liko našle.

Žmonėms kur kas paprasčiau priimti informaciją ne iš to, kuris varto vadovėlius, o iš to, kuris ir pats murgdėsi liūne.

Išėjusi iš įkalinimo įstaigos moteris nebegrįžo į Vilijampolę, kurioje, kaip pasakojo ji pati, žino kiekvieną gatvelę ir puikiai pamena kiekvieno kiemo šuns vardą. Kartu su mama ji persikėlė į Šilainius, negana to, nusprendė mesti narkotikus. Sūnūs šiam žingsniui tik dar labiau pastūmėjo.

"Vyresnis sūnus prašė tai padaryti ne tik dėl savęs pačios, bet ir dėl anūkės. Ne kartą pabrėžė, kad jai reikia neapsvaigusios močiutės", – taip, anot A.Sadauskienės, ji atsidūrė Ignalinos rajone, Meikštų dvare. Pradžia buvo sunki. Gyvenimas suformavo aštrų charakterį, todėl pirmąjį mėnesį Alma bandė priešintis reabilitacijos centro taisyklėms. Negalėjo patikėti, kad laikas, praleistas čia, duos bent kokios naudos. Abstinencija jos viduje kėlė tikras audras.

"Mane erzino viskas – vanduo, oras, besišypsantys žmonės. Esu be galo dėkinga dvaro vadovui Mindaugui. Jis mane atvedė į blaivybę. Kažkada pastatė prieš veidrodį ir sako: pažiūrėk į save, Alma. Ką tu gyvenime pasiekei? Neturi nei namų, nei išsilavinimo ir viskas per narkotikus", – moteris skaičiavo, kad Meikštų dvare ji praleido metus ir aštuonis mėnesius.

Atsilaikė pagundoms

Dėl besivelkančio istorijos šleifo iš Meikštų dvaro Alma ir vėl iškeliavo į pataisos namus. Šįsyk narkotikų vilionėms ji nepasidavė. Priešingai – įkalinimo įstaigoje, anot pašnekovės, prasidėjo dar spartesnis išsivalymo procesas. Moteris ten ėmė skaityti knygas, lankė reabilitacijos grupę, o vietoje paskirtų trejų su puse metų, už gerą elgesį įkalinimo įstaigą paliko anksčiau.

"Būnant pataisos namuose labai įstrigo vienoje knygoje perskaityta mintis, kad vienas žmogus pro kalėjimo grotas mato mėšlą, kitas – žvaigždes. Jas tą kartą aš ir pasirinkau", – savo išsivadavimo iš narkotikų istoriją pasakojo A.Sadauskienė.

Reabilitacijos centre moteris laukia visų tų, kuriems nepakanka jėgų išsivaduoti nuo priklausomybių. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Darsyk išėjusi į laisvę, Alma darė viską, kad jos gyvenimas taptų geresnis. Nors jau šešerius metus nebuvo ragavusi narkotikų – testavosi, įsidarbino, susirado globėją. Lankė įvairius kursus, pasinėrė į anoniminių narkomanų judėjimą, baigė priklausomybių ligų konsultanto mokslus, o galiausiai atidarė reabilitacijos centrą "Gyvenimo raktas". Jame moteris bando traukti žmones iš to paties liūno, kuriame buvo 25-erius metus ir moko pačių elementariausių dalykų, kuriuos jie užmiršo.

"Nekalbu apie buitį… Priklausomybių turintiems žmonėms svarbu, kad apie juos galvotų, bet patys jie to nedaro. Pamiršta paskambinti vaikams ar mamai ir pasakyti, kaip smarkiai juos myli", – moteris pasakojo, kad ji šių dalykų jau išmoko. – Ne tik to. Aš ir vėl noriu būti graži, noriu puoštis. Vaikštau į parduotuves. Tiesa, čia vėl yra priklausomybė."

Nors vienas iš šimto

Šiuo metu moters įkurtame reabilitacijos centre apsistoję dešimt priklausomybes turinčių žmonių. Vos prieš kelias dienas į šeimą įsiliejo dar viena gyventoja – moteris su dviem vaikais ir priklausomybe nuo alkoholio. Kaip seksis naujokei ir visiems kitiems čia apsistojusiesiems moteris negali prognozuoti, nes reabilitacijos namai – ne poilsio, kur personalas tenkina kiekvieną pageidavimą.

"O ir darbas nelengvas, nes ant pečių gula didelė atsakomybė, – A.Sadauskienė pabrėžė, kad ir koks būtų didelis jos vaidmuo, svarbiausia čia yra kiekvieno darbas su savimi. – Būna, atvažiuoja žmogus, turintis vieną motyvą, bet pradėjus blaivėti tie motyvai keičiasi."

Kiek būti reabilitacijos centre, sprendžia kiekvienas asmeniškai, tačiau optimalus laikas, anot vadovės, yra maždaug metai.

"Kai kurie žmonės išgirdę nusistebi: metai? Bet pamiršta, kiek metų jie atidavė kitoms priklausomybėms. Aš dažnai taikau tokį metodą – siūlau pabūti vieną dieną ir tik tada išeiti. Daug kam tas "tik šiandien" padeda. Pirmosios dvi savaitės būna sunkiausios – arba žmogus išbūna, arba ne. Žinote, visi narkomanai galvoja, kad jie susitvarkys patys, bet taip nebūna. Dabar man 50 metų, ir aš tik dabar pradedu gyventi. Buvo laikas, kai aš dariau blogus darbus. Dabar atėjo metas daryti gerus", – pokalbį viltingai baigė A.Sadauskienė.

"Keista čia būti", – aplinkui dairėsi M.Balčiūnas, į Vilniaus čigonų taborą įžengęs po netrumpos pertraukos.

Viešosios įstaigos "Naujas gyvenimas" vadovas M.Balčiūnas dabar padeda žmonėms, turintiems priklausomybę. Šis – taboro – gyvenimas Marijui pažįstamas. Nuo penkiolikos metų pradėjęs vartoti narkotikus M.Balčiūnas jų įsigydavo taip pat ir čia. Narkotikus M.Balčiūnas vartojo maždaug aštuonerius metus. Kai pasijuto dugne, ėmė ieškoti išėjimo.

Kalbėtis sutariame ne neutralioje vietoje, tačiau čia, kur skauda ir kur dažnai būna pabaiga.

Dėl šventos ramybės taboro keliais mus lydi antrojo sostinės policijos komisariato pareigūnas. Čigonų taboras, bent jau artimiausiu metu, netaps nei pėsčiųjų alėja, nei žaliuojančiu parku.

Nors tabore gerokai sumažėjo namų, problemos čia liko tos pačios. Apie tai ne kartą viešai kalbėjęs M.Balčiūnas sako esąs kategoriškas: taborą reikia naikinti, o čia gyvenančius romus integruoti į visuomenę įvairiose Lietuvos savivaldybėse.

Nors dėl tokio sprendimo narkotikų vartojimo problema neišsispręs, tačiau nebeliks šios vietos, kuri yra koncentruotas kvaišalų pardavimo taškas.

– Marijau, ką jaučiate būdamas čigonų tabore?

– Mirties kvapą. Čia yra tamsybė. Ir jei mes jos neišnaikinsime, mes matysime tūkstančius mirusių jaunuolių. Galėsime diskutuoti apie žmonių teises, apie sistemą, kaip išnaikinti ir perkelti romus, galėsime investuoti tūkstančius eurų. Bet tai nieko nepakeis. Mes ir toliau matysime tūkstančius numirusių jaunuolių. Tai – XX a. maras, kuris užkrečia vis jaunesnius žmones.

Niekas nenori kalbėti, kiek čia numirė žmonių, kiek čia rado negyvėlių, kiek kartų per savaitę atvažiuoja greitoji pagalba.

– Sakoma, kad taboro sugriovimas, išnaikinimas neišspręs problemos.

– Problema liktų, bet ji sumažėtų. Tai yra per metų metus susiformavusi vietovė, į kurią suvažiuoja narkomanai. 24 valandas per parą čia galima įsigyti dozę narkotikų. Išsklaidžius juos (romus) po skirtingus Lietuvos taškus, mažiau kurtųsi jų bendruomenė. Jie nemoka dirbti, juos reikia šviesti ir integruoti į visuomenę.

Čia yra tamsybė. Ir jei mes jos neišnaikinsime, mes matysime tūkstančius mirusių jaunuolių.

– Pernai, ir anksčiau, rengėte akcijas tabore. Jos dalyviai kūnus buvo apsirišę virvėmis, išsipiešę veidus, turėjo plakatų. Kokia tokių akcijų žinutė ir kiek jos veiksmingos?

– Ištraukti iš čia kuo daugiau žmonių, kad jie pamatytų, išgirstų ir galėtų kartu su mumis važiuoti į reabilitacijos centrą. Taip pat – atkreipti visuomenės dėmesį, kokia yra reali situacija.

Ji negerėja. Namus naikina, bet narkotikų prekeiviai kaip pardavinėjo, taip ir pardavinėja. Po šių akcijų į mus kreipėsi žmonės, skambino net iš kitų Lietuvos savivaldybių.

Nesvarbu, ar tabore yra policija, ar vyksta reidai. Jis (narkomanas) gali stovėti už krūmų ir pasislėpęs laukti. Valandą, dvi, jei reikia – ir parą ar dvi paras.

***

Netrukus mūsų pokalbį nutraukia narkomanas, keistai žongliruojantis keliu.

"Aš ką tik po dozės", – sakė trypdamas vietoje, sunkiai išlaikydamas pusiausvyrą, o jo žvilgsnyje – sunkūs ir pilki debesys. Dar daugiau – jo žvilgsnyje žvilgsnio apskritai nėra.

Domo šeima – normali, kokių yra tūkstančiai. Sako, jaudinasi dėl sūnaus. Tačiau šis, pabandęs gydytis, pabėgo.

"Man reikia pagalbos. Tu man padėsi, Mariau? Priimsi?" – klausia, o M.Balčiūnas užrašo savo telefono numerį.

"Man padės. Ačiū tau. Aš tau paskambinsiu vakare", – šaukia Domas ir zigzagais pasileidžia per taborą.

***

– Marijau, ar jis paskambins?

– Ne.

– Kaip ir kiekvienas, jis turi atsiremti į dugną? Pasiekti galutinę stotelę? O kas apskritai yra dugnas – kaip tai įvardyti?

– Kiekvieno skirtingas. Vienam tai patekimas į policiją, o kitam gyvenimas būnant vergu dar nėra dugnas. Koją prarasti nėra dugnas.

Papasakosiu istoriją. Policijos pareigūnai mums atvežė devyniolikmetę merginą. Ją surado tabore. Po kelių dienų ji pabėgo. Buvo apsigyvenusi stotyje, apleistame garaže. Mes ėmėme jos ieškoti stoties prieigose.

Vietinės prostitutės pasakojo, kad ji pradėjo pardavinėti savo kūną. Ją žagino trys vyrai už narkotikų dozę. Ar įsivaizduojate, ką žmogus pasiryžęs padaryti, kad gautų narkotikų?

Ją žagino trys vyrai už narkotikų dozę. Ar įsivaizduojate, ką žmogus pasiryžęs padaryti, kad gautų narkotikų?

– Bet mes niekada ir nesuprasime, ar ne?

– Taip, tai nesuvokiama. Ta mergina pabėgo iš mūsų centro, išvažiavo, ir artimieji jai negali padėti, ji atsisako pagalbos.

– Jums nenusvyra rankos?

– Ne, man dar labiau norisi jiems padėti. Aš suprantu, kad narkomanija yra neigimo liga, kai žmogus bando pateisinti savo vartojimą. Ir aš, žmogus, visą tai praėjęs, juos suprantu.

Kai tu dar nesi įsitikinęs, kad tai – tavo dugnas, nors gyvenimas griūna, bet esi pasiryžęs padaryti bet ką, kad gautum dozę. Aš jų nesmerkiu, žinau, kad jie bėga ir tada grįžta atgal. Ir jis (Domas) sugrįš. Bet kai grįžta – būna vis skaudesnės pasekmės.

Dar viena istorija. Mergina, kuri buvo pas mus ne vieną kartą, dabar mirė. Vis pabėgdavo. Galiausiai susirgo ŽIV. Per du mėnesius liga ją sunaikino.

Mes imame tokius žmones iš gatvės, bandome jiems padėti, bet būna per vėlu. Kraujo užkrėtimas, ŽIV, kai neišlaiko imuninė sistema. Jie pradeda sveikti, blaivėti, bet imuninė sistema jau nebegali kovoti. Jie mylisi čia vieni su kitais ir užsikrečia.

***

Prie čigonų taboro suka juodas BMV. Vadinti jį prabangiu gal būtų pernelyg drąsu, tačiau jis tikrai nėra pats pigiausias automobilis. Prie jo vairo – jauna moteris, greta – panašaus amžiaus vyras.

Stabteli. Išlipęs vyras suka į mišką, o paskui jį – ir Marijus. Su užrašytu savo telefono numeriu.

– Ar į mišką narkotikų? – klausiu atvykusio vyro.

– Ne, jūs ką. Palauksiu, kol policija išvažiuos.

***

– Marijau, o koks buvo jūsų dugnas?

– Kai supratau, kad visi nuo manęs nusisuko, gyvenimas pradėjo griūti, policija pradėjo ieškoti, išvarė iš namų, kai atsidūriau lauke niekam nereikalingas. Toks. Kiek man buvo metų? Gal apie 20.

Narkotikus nuo 15 metų vartojau maždaug aštuonerius metus. Paskui kreipiausi pagalbos, nuvažiavau į reabilitacijos centrą, įtikėjau Dievą. Tada atsirado noras padėti tokiems pat.

***

Mes vieni kitiems paspaudžiame rankas ir išvažiuojame. Kiekvienas į savo gyvenimą. Taboras lieka už nugaros. Su savo kvapu, baime, mirtimi ir sugriautais gyvenimais.

Prie miško dar tebestovi juodas BMW.