Anot ministerijos Asmens sveikatos departamento Slaugos ir ilgalaikės priežiūros skyriaus vedėjos Ilonos Šakienės, augant onkologinių susirgimų skaičiui bei senstant visuomenei, didėja ir paliatyviosios pagalbos poreikis.

„Atsižvelgiant į šias tendencijas dvigubai didinamas paliatyviosios pagalbos stacionaro lovų skaičiaus normatyvas – 100 tūkst. gyventojų vietoj 12 lovų bus skiriama iki 24 lovų“, – sakė I. Šakienė.

Siekiama, kad 70 proc. paliatyviosios pagalbos paslaugų būtų teikiama ambulatoriškai.

Lietuvai išliekant viena sparčiausiai senėjančių valstybių Europos Sąjungoje, toliau slaugos palaikomojo gydymo, paliatyviosios pagalbos paslaugų poreikis tik didės.

 

Anot SAM, paliatyviąja pagalba vadinamos paciento, sergančio pavojinga gyvybei liga ir jo artimųjų gyvenimo kokybės gerinimo priemonės. Jos apima kančios palengvinimą, ligos sukeltų simptomų bei kitų ligų valdymą ir prevenciją, padeda spręsti kitas fizines, psichologines, socialines, dvasines problemas.

Paliatyviosios pagalbos paslaugos teikiamos suaugusiems pacientams, kurių sveikatos būklė atitinka numatytus kriterijus. Pavyzdžiui, ligai gydyti išnaudotos visos galimybės arba kai pacientui reikalingas simptomų sumažinimas arba pašalinimas.

I. Šakienės teigimu, vienas iš pagrindinių SAM inicijuotos ilgalaikės priežiūros pertvarkos tikslų – pagerinti paliatyviosios slaugos paslaugų prieinamumą.

Skiriant paliatyviąją pagalbą atsisakyta konkrečių diagnozių, o vertinant šių paslaugų poreikį atsižvelgiama į asmens sveikatos būklę ir pagalbos reikalingumą. Pasak jos, šiuo metu stacionarinę paliatyviąją pagalbą teikia 72 asmens sveikatos priežiūros įstaigos, namuose – 57 ir dienos stacionare – 16.

Lietuvos paliatyviosios medicinos draugijos prezidentė Rasa Dagienė sako, kad šiuo metu daugiausiai – beveik 70 proc. – paliatyviosios pagalbos paslaugų Lietuvoje yra teikiama stacionare. Ambulatoriškai teikiamos paslaugos sudaro beveik 30 proc., o dienos stacionaro – vos 1 proc. Paliatyviosios pagalbos paslaugos gavėjų skaičius kasmet išauga vidutiniškai 7 proc.

LPMD prezidentės teigimu, Lietuvai išliekant viena sparčiausiai senėjančių valstybių Europos Sąjungoje, toliau slaugos palaikomojo gydymo, paliatyviosios pagalbos paslaugų poreikis tik didės.

SAM prognozuoja, kad 2030 metais paliatyviosios pagalbos paslaugos bus teikiamos 5600 asmenų.

Seimas baigdamas pavasario sesiją priėmė atitinkamas įstatymo pataisas.

Medicinos praktikos įstatymo pakeitimai įteisina gydytojų savanoriškos ir neatlyginamos medicinos praktikos galimybę teikiant kompleksinę paliatyviąją pagalbą. Pakeitimai įsigalios nuo rugsėjo.

Paliatyviąja pagalba būtų laikoma pavojinga gyvybei, nepagydoma, progresuojančia liga sergančio paciento ir jo artimųjų gyvenimo kokybės gerinimo priemonės, lengvinančios kančias, padedančios spręsti kitas fizines, psichosocialines ir dvasines problemas.

Priimtais pakeitimais taip pat reglamentuotos gydytojo vertimosi medicinos praktika savanoriškos veiklos pagrindais sąlygos.

Nustatyta, kad gydytojas, išskyrus gydytoją rezidentą, turi teisę verstis medicinos praktika savanoriškos veiklos pagrindais, teikiančioje stacionarines, ambulatorines ar dienos stacionaro paliatyviosios pagalbos paslaugas, ir tik sudaręs su ja savanoriškos veiklos sutartį.

„Mano galva, turėtų būti aiškiai atiduota arba vienam, arba kitam šeimininkui“, – svarsto Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys Rimantas Jonas Dagys.

Faktas

Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje paliatyviosios pagalbos paslaugas gali teikti 79 asmens sveikatos priežiūros įstaigos, iš jų 60  stacionarinių. Ambulatorines ir paslaugas namuose teikia 33, o dienos stacionare – 6 asmens sveikatos priežiūros įstaigos. Bendras lovų skaičius stacionare yra 279 lovos.

Nežmoniškos sąlygos

Lietuvos sveikatos sistemos modelyje paliatyvios slaugos kažkodėl nenorima matyti, nors pacientų, kuriems ji turėtų būti suteikiama, yra dešimtys, jeigu ne šimtai tūkstančių.

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga pareiškė, kad paliatyvios pagalbos sistemos peržiūra ir nauji pažangūs sprendimai būtini. Tokios pozicijos ministras laikėsi vykusiame susitikime su Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) atstovais. Pasak ministro, kol kas pažangūs metodai nėra pasiekę paliatyvios pagalbos, galioja prieš dešimtmetį nustatyta tvarka.

„Iš tikrųjų matome, kad sprendžiant šį klausimą nėra didelės iniciatyvos iš gydymo įstaigų pusės. Turime prieštaringą situaciją, kada įstaigos nebando kelti paliatyvios pagalbos kokybės, o tiesiog bando reikalauti aukštesnio apmokėjimo už paslaugas. Bet nesprendžia klausimų, kad iš esmės tokių paslaugų suteikiama per mažai. Jei šeši aštuoni paliatyvūs pacientai yra suguldomi penkiolikos dvidešimt kvadratų patalpoje, tai - nežmoniškos sąlygos. Jau net nereikia kalbėti apie teisę į orų išėjimą iš gyvenimo ar skausmo nepatyrimą“, – sakė POLA prezidentas Šarūnas Narbutas.

Reikalingos mobilios komandos

Susitikime asociacijos atstovai, išanalizavę Jungtinės Karalystės, Airijos, Lenkijos, Latvijos ir kitų šalių patirtį, pateikė ministrui siūlymus dėl paliatyviosios slaugos paslaugų gerinimo. Š. Narbutas išskiria hospiso idėją, kuri pasaulyje yra plačiai taikoma ir įsitvirtinusi kaimyninėse šalyse.

„Diskusijas, kurias galiausiai POLA perkėlė į Sveikatos apsaugos ministerijos lygį, pradėjome turbūt prieš ketverius metus kalbėdamiesi su Jungtinės Karalystės atstovais, lankydamiesi jų hospisuose. Pas mus, galima sakyti, dvidešimt metų niekas nėra keista. Mūsų atstovai iš skirtingų organizacijų ir skirtingų perspektyvų pasiūlė, kad pacientai ir sveikatos priežiūros specialistai, slaugytojai dalyvautų darbo grupėje ir bandytų diskutuoti su viešojo sektoriaus atstovais, kaip reikėtų pakeisti paliatyvios pagalbos sistemą.

Gydymo įstaigų atstovai sako, kad reikalingos tarpdisciplininės – paliatyvisto, slaugytojos ir psichologo – komandos. Tarptautinė patirtis rodo, kad negalima apsiriboti trimis nariais. Be paminėtų yra socialiniai darbuotojai, užimtumo terapeutai, reabilitologai, dietologai ir jų sąrašas net nėra baigtinis. Nenorime prašyti ligonių kasų kompensuoti tokias paslaugas. Tai yra pasakymas, kas turėtų būti įvertinta ir kaip yra holistiškai suteikiama paslauga paliatyvios pagalbos atveju. Kalbant apie hospisus ir yra mintis, kad juos steigtų ne valstybė. Nevyriausybinės organizacijos tai daro ir bando prisitraukti lėšų iš visuomenės, verslo įmonių. Galima sakyti, tai yra tam tikra viešojo ir privataus sektoriaus partnerystė. Būtent toks modelis yra taikomas Jungtinėje Karalystėje“, – sako Š. Narbutas.

Lietuvoje teisės aktai dėl paliatyviosios pagalbos priimti 2007 metais, o finansavimas skirtas 2008 metais. Paliatyvioji pagalba gali būti teikiama stacionare arba paciento namuose. Be to, ambulatoriškai gali būti teikiamos konsultacijos pacientui ir jo šeimos nariams. Dažniausia paliatyvioji pagalba teikiama onkologinėmis ligomis sergantiems pacientams. Kiekvienu atveju dėl paliatyviosios pagalbos pacientai ar jų šeimos nariai turi tartis su gydančiu gydytoju.

„Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad sveikatos apsaugos sistema turi orientuotis į keturis skirtingus paslaugų teikimo momentus: prevenciją, diagnostiką, efektyvų gydymą ir paliatyviąją slaugą. Lietuvos sveikatos sistemos modelyje paliatyvios slaugos kažkodėl nenorima matyti, nors pacientų, kuriems ji turėtų būti suteikiama, yra dešimtys, jeigu ne šimtai tūkstančių“, – sako Š. Narbutas.

Atsižvelgdama į tokių paslaugų poreikį, Vyriausybė praėjusiais metais patvirtino naują stacionarinės paliatyviosios pagalbos paslaugų kriterijų – 100 tūkst. gyventojų lovų skaičių padidino nuo 6 iki 9.

Tačiau visose savivaldybėse vis dar trūksta ambulatorinių paliatyviosios pagalbos paslaugų ir paslaugų teikimo pacientų namuose. Taip pat trūksta psichologinės ir psichoterapinės pagalbos sergantiesiems.

Komentaras

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys Rimantas Jonas Dagys:

– Slauga turėtų būti peržiūrima iš esmės, nes tai yra sankirta tarp dviejų ministerijų – sveikatos ir socialinių reikalų. Amžina problema – kas už tai yra labiau atsakingas. Mano galva, turėtų būti aiškiai atiduota arba vienam, arba kitam šeimininkui. Kadangi iš esmės įstaigos turi didelį socialinį aspektą – ir išlaikymo, ir priežiūros, ir visa kita, ir kartu gydymo aspektai. Bet kai mėginome spręsti ir savo laiku ieškojome taip vadinamojo socialinio klasterio problemą – mėginome pritraukti į panašias veiklas ir privačias investicijas kartu su europinėmis.

Buvo tokia europinė programa, kuria buvo galima pasinaudoti. Kaip tik šioje vietoje buvo iškilę daug problemų, kadangi tokioje sumaišytoje sistemoje niekas negali pasakyti, koks krepšelis ateina slaugomajam iš socialinės pusės ir kiek iš sveikatos. Du šeimininkai nepasidalija, kas turėtų ką daryti. Tai geriausia tokiu atveju problema sprendžiasi, kai padarai vienu šeimininku, kai nereikia aiškintis su kitais, kaimynais – tada viskas aišku, kas, kiek kainuoja. Senyvo amžiaus ir negalią turinčių žmonių slauga yra įsisenėjusi problema, kuri, deja, neišjudinama iš vietos, nes nėra susikalbėjimo tarp dviejų ministerijų.

Prie Vilniaus miesto ribas nurodančių ženklų pavasarį sužys geltoni narcizai. Čia juos pasodino dešimtys savanorių, medicinos darbuotojų ir sergančiųjų onkologinėmis ligomis.

Taip jau antrus metus minima Paliatyviosios pagalbos diena, norint atkreipti dėmesį į vėžiu sergančių žmonių poreikius.

Po sostinės riboženkliais būrys savanorių pasodino geltonų narcizų svogūnėlius. Šia „Vilties laukais“ pavadinta akcija jie siekia atkreipti visuomenės dėmesį į vėžiu sergančius žmones ir jiems reikalingą pagalbą, kurią sostinėje jau dvejus metus teikia Kunigo Mykolo Sopočkos hospisas. Nuo pat jo įkūrimo bendruomenė kasmet mini ir Paliatyviosios pagalbos dieną.

„Ta proga buvo pasodinti narcizų žiedai, kurie simbolizuoja „Vilties lauką“, kuriame išauga gėlės. Bet jos ženklina artimo meilės darbus, kurie yra atliekami hospiso Paliatyvios slaugos ligoninėje“, – sako Vilniaus arkivyskupijos vyskupas Arūnas Poniškaitis.

„Šios gėlės pasodintos prie keturių įvažiavimų į Vilnių, nes jis vadinamas gailestingumo miestu, čia buvo nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Todėl šios gėlės, laikomos gailestingumo simboliu, neatsitiktinai pražys prie įvažiavimų į Vilniaus miestą“, – aiškina Kunigo Mykolo Sopočkos hospiso įkūrėja ir direktorė sesuo Michaela Rak.

Narcizus su savanoriais sodino ir mokiniai. Pedagogų teigimu, apie sunkias ligas su vaikais kalbėti būtina, nes taip jie mokomi suprasti ir užjausti sergančius žmones.

„Apie tai, kad yra sunkios ligos, dažnai vengiama kalbėti mokykloje. Nes yra mokinių, kurie šeimose turi sergančių žmonių. Manau, kad per tokias akcijas vaikai sužino, kad yra tokie dalykai gyvenime“, – teigia Nemėžio Šv. Rapolo Kalinausko gimnazijos mokytoja Ana Mackel.

Narcizai, minint Paliatyviosios pagalbos dieną, sostinėje sodinti jau antrą kartą. Praėjusį pavasarį jie sužydo prie Kunigo Mykolo Sopočkos hospiso.

Nepagydomomis ligomis sergantieji galės būti slaugomi neterminuotą laiką.

Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė pakeitė paliatyviosios pagalbos suaugusiems ir vaikams teikimą reglamentuojantį įsakymą, panaikindama apribojimus šių paslaugų teikimo trukmei, bet patikslindama ir aiškiau reglamentuodama indikacijas paliatyviajai pagalbai stacionare gauti, pranešė Sveikatos apsaugos ministerija.

2014 metų gegužę Valstybinės ligonių kasos iniciatyva stacionarinės paliatyviosios pagalbos teikimo trukmė buvo apribota iki 60 dienų, tačiau dėl tokio sprendimo kilo viešų abejonių ir tvarka buvo patobulinta.

R.Šalaševičiūtės teigimu, paliatyvioji pagalba – tokia paslauga, kurios negalima riboti, bet negalima ir piktnaudžiauti.

„Todėl buvo labai svarbu objektyviai įvertinti poreikius ir galimybes, - pabrėžė ministrė. - Žmogus turi gauti tokią pagalbą, kokios jam tikrai reikia, ir svarbiau ne riboti kiek laiko, bet tiksliau nustatyti kam ir kaip tokia paslauga turi būti teikiama.“

Pagal pakeistas įsakymo nuostatas, paliatyvioji pagalba gali būti teikiama stacionare arba paciento namuose, taip pat ambulatoriškai gali būti teikiamos konsultacijos pacientui ir jo šeimos nariams.

Dažniausia paliatyvioji pagalba teikiama onkologinėmis ligomis sergantiems pacientams. Paliatyvia pagalba siekiama mažinti sergančiųjų fizines kančias, pagerinti paciento ir jo artimųjų gyvenimo kokybę.