– Kokio dydžio tai problema? Gal tai pavieniai atvejai?

– Tikrosios statistikos, kad matytume bendrą vaizdą Lietuvoje, nėra. Pasidomėjau, kokie rodikliai mūsų įstaigoje – mastas lyg ir nedidelis: praleidžiama apie 10 proc. pamokų dėl įvairiausių priežasčių, dėl nepateisinamos priežasties – 1–2 proc. Mūsų įstaigoje santykinai problema nedidelė. Su ja tvarkomės. Tačiau, kokia situacija atskiruose regionuose, didmiesčiuose, miesteliuose, atskirose mokyklose, būtų sunku sužinoti, nepaklausus pačios įstaigos.

– Kol kas nežinote, kur problema opesnė – didmiesčiuose ar kaimiškose vietovėse?

– Manau, dėl to ir renkamės, kad apie tai kalbėtumės.

– Kodėl negalite turėti tokios informacijos? Juk visos mokyklos toje pačioje švietimo sistemoje.

– ŠMSM pagal specialią užklausą gali rinkti duomenis, nes mokyklos dažniausiai naudojasi įvairiais komerciniais e. dienynais ir statistiką būtų galima gauti. Tačiau, jei turėtume duomenų nacionaliniu lygiu, juos turėtų analizuoti analitikai, stebėti. Normalu pasaulyje stebėti kokį nors rodiklį ir, jei užsidega raudona lemputė, nedelsiant imtis priemonių. Čia reikėtų padirbėti nacionaliniu lygiu.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Kokie būna dažniausi mokinių ar jų tėvų pasiaiškinimai dėl praleistų pamokų.

– Neaštrinčiau problemos, visuomenei užtenka grasinimų. Siūlyčiau komunikuoti, diskutuoti ir ieškoti Lietuvai kokio nors sprendimo. Pasaulyje yra įvairiausių pavyzdžių. Didžiosios Britanijos griežtos sankcijos, Vokietijoje. Visoje Senojoje Europoje dėl lankomumo žiūrima labai griežtai. Lietuvoje reikėtų diskutuoti švietimo bendruomenei, pedagogams, specialistams ir ieškoti kelio. Manau, tik išsikalbėjus, radus bendrą sprendimą, reikia įvertinti duomenis ir tada priimti sprendimą.

Mano asmeninė nuomonė – ieškočiau minkštų priemonių: motyvaciniai pokalbiai, įspėjimai, savivaldybės, vaiko gerovės komisijos.

– Kontrolė be sankcijų bus bevertė. Apie tai greičiausiai reikia kalbėti.

– Gal kiti žmonės turi kitą nuomonę. Mano asmeninė nuomonė – ieškočiau minkštų priemonių: motyvaciniai pokalbiai, įspėjimai, savivaldybės, vaiko gerovės komisijos. Pradžioje bandytume taip, paskui galvotume kažką kitą. Šalys, priėmusios griežtus piniginius ribojimus, turi savo kelią, kultūrinį švietimo kontekstą. Manau, Lietuva turi pakankamai ekspertiškumo, kad surastų savo kelią šiai problemai spręsti.

– Kaip suprantu, kol kas ministerijoje konkrečių siūlymų nebus, kaip priversti mokinius lankyti pamokas. Ar organizuojamas tik pokalbis?

– Manau, bus siūlymų. Gyvename demokratinėje šalyje ir bet koks sprendimas turi būti grįstas duomenimis, aptartas, išklausant visų pusių, ir tada imtis priemonių. Aštrinti situacijos nereikia. Tėvai sako, kad paauglių gyvenimas sudėtingas, šeimos irgi. Jie kartu išgyvena paauglystės laikotarpį, ir jei dar įnešime tokių imperatyvių priemonių, nemanau, kad tai bus gerai.

– Gal reikėtų klausti tėvų, ar jie kartais nėra patys atsakingi, jog jų atžalos nelanko pamokų?

– Žinau atvejų, kai visi mokytojai kalba, kad vaikas serga, o jis nei serga, nei ką. Jis Egipte su tėvais. Po savaitės mokinys įdegęs, mokiniai juokiasi. Tai nėra masinis reiškinys. Tėvai daug dirba, neturi laiko vaikams, tad kartais atostogos ir laikas kartu – didžiulė vertybė. Tačiau reikia ieškoti konsensuso ir apie tai nekalbėti negalima.

Kokį kartą arba du gali panaudoti gyvenimo priemiestyje trūkumus. Pavyzdžiui, dingo elektra, nesuveikė žadintuvai, visa šeima pramiegojo. Bet visa tai yra niekas, palyginti su visagalėmis transporto spūstimis. Ir kuo stipriau lyja ar sninga, kuo daugiau kalbama apie tai per visas žiniasklaidos priemones, tuo geriau. Per savaitę spūstimis gali kokias trejetą ar ketvertą pirmų pamokėlių pateisinti.

Sunkiosios artilerijos apšaudymai prasideda, kai išgirsti tokio pavyzdžio istorijas: reikėjo brolį nuvesti į darželį. Istorijos pikantiškumas atsiskleidžia, kai pradedi suprasti elementarų melą, kad nepilnamečiai nei atvesti, nei paimti jaunesnių brolių ar seserų iš darželio išvis negali. Po eilinio pokalbio su tėvais sužinai, kad pamokas praleidinėjantis pilietis apskritai nelinkęs rūpintis savo jaunesniuoju broliu.

Vis dėlto pramiegojimai, spūstys ir primityvus melas yra niekas, palyginti su salvinės ugnies sistemomis. Atostogos per mokslo metus yra ginklas, kuriam lygiavertės atsvaros šiuolaikinėje Lietuvoje dar nesukurta. Prie to galima pridėti mamų ir tėčių lankymą Norvegijoje ar Anglijoje. Juk vaikas, kurį Lietuvoje prižiūri močiutė, turi pasimatyti ir bendrauti su tėvais, kurie jau gyvena skirtingose šeimose. Žinoma, tokiose situacijose dar gali įžvelgti racionalumo grūdą. Bet ką daryti, kai tėvai pateisina praleistas pamokas fraze, esą visos praleistos pamokos jiems yra žinomos arba praleidžiamos dėl šeiminių aplinkybių. Natūraliai peršasi pastebėjimas? Kas turi vykti šeimoje, kad mokinys negali lankyti pamokų. Linksmoji tokių pateisinimų dalis yra ta, kad siuntinius paimti ar išsiųsti galima tik pamokų metu.

Įdomiausi pokyčiai, susiję su pamokų nelankymu, įvyko pandemijos metu, kai, viena vertus, susirgimai kovidu buvo registruojami ir su tuo susijusi nustatoma privaloma saviizoliacija. Kita vertus, didėjantis susirgimų skaičius paskatino tėvus toleruoti pamokų nelankymą dėl galimybės užsikrėsti kovidu. Tad visi tinginiai pradėjo laukti nuotolinio mokymosi, kurio nebuvo.

Galima pastebėti akivaizdžią tendenciją, kad peršalimų statistika staigiai kyla artėjant ilgiesiems savaitgaliams. Dar pridėkime tėvų atostogas ir suprasime: mokytis nebėra laiko.

Situacijos problematiškumas, kad, suteikus galimybę tėvams teisinti pamokas dėl ligos ir nereikalauti gydytojo pažymos, atsivėrė pandoros skrynia. Žvelgiant iš juodojo humoro pozicijos, galima pastebėti akivaizdžią tendenciją, kad peršalimų statistika staigiai kyla artėjant ilgiesiems savaitgaliams. Dar pridėkime tėvų atostogas ir suprasime: mokytis nebėra laiko.

Dabar pakartokime pateiktą algoritmą. Rugsėjį vėluojame į pirmas pamokas, nes miestų gatvėse po vasaros žymiai padidėja automobilių skaičius ir atsiranda iki tol nematytos spūstys. Paskui sekame žiniasklaidos pranešimus apie padidėjusį sergamumą viršutinių kvėpavimo takų ligomis. Įdėmiai fiksuojame informaciją apie virusų plitimą. Jokių būdu nesiskiepijame prieš naują COVID-19 bangą. Ir, žiūrėk, net nepastebėjai, kad dalis rugsėjo ir spalio jau praėjo.

Vėliau stipriname imunitetą, rezervuojame viešbučius Lietuvos pajūryje Helovino, Visų Šventųjų ir Vėlinių proga. Arba išskrendame į Turkijos kurortus ir informuojame klasės vadovus, kad į pamokas pasibaigus rudens atostogoms tikrai laiku negrįšime. Tada grįžę atsiskaitome kontrolinius darbus ir garsiai piktinamės nežmoniškais pamokų krūviais mokykloje. Tiesa, greitai nusiraminame, kai pasirodo pirmosios žinios apie susirgimus gripu. Vėl poilsio akimirka. Tik neilga: juk artėja Kalėdos. Ir neduokdie, jei išplis nauja COVID atmaina, o šeima nepasiskiepijusi. Nuplauks poilsis slidinėjimo kurortuose! Tuomet drebėk žemele. Klius mokytojams už tai, kad nesukuria inovatyvios ugdymosi aplinkos, kurioje galima išmokti nieko nesimokant, ir dėl to apkrauna mokinius pertekliniais reikalavimais ir veiklomis.

Mokyklos administracija šiaip ne taip atremia pastaruosius išpuolius. Šioje sunkioje ir nenuspėjamoje kovoje vėl pagalbos ranką tiesia motina gamta. Lietuvoje, kaip įprasta, sausio pabaigoje ir vasario pradžioje stipriai atšąla. Ir ką gi, nereikia žemelės drebinti, jau vėl atsinaujina viršutinių kvėpavimo takų ligos su komplikacijomis. Gydymosi procesui įpusėjus atsėlina šv.Valentino diena – kas galėjo pagalvoti, kad paūmės pamirštas sinusitas...

Taip ir praeina vasaris ir dalis kovo. Balandį pradedama suvokti, kad papildomi darbai – rimta kliūtis vasaros atostogoms.

Tačiau pakeliui atsiranda dar vienas trikdis – šv.Velykos su vis besikeičiančia data. Kaip gali prieš atostogas nusiteikti rimtam mokymuisi?

O čia jau ir gegužis su karščiais, ir suvokimas, kad mokslo metai jau baigiasi. Tuomet supranti, kad dviem ar trimis ėjimais turi išmokti tai, ką neišmokai per visus mokslo metus. Pavyksta tiems, kurių tėvai nesuplanavo atostogų birželį. Likimo ironija, bet tuo metu vyresnių klasių moksleiviams koją pakiša ir noras užsidirbti.

Situacijos moralas labai paprastas. Pateiktas vaizdas – stipriai šaržuotas, tačiau Jo didenybė Pamokų nelankymas yra ta problema, kuri vienodina bet kokias kalbas apie ugdymo kokybės pokyčius, ugdymo turinio kaitą ir kitus dalykus.