Likti nuošalyje nereikia
Tiems, kurie augina mokyklinio amžiaus vaikus, įprastas štai toks ar panašus šiokiadienio vakaro scenarijus... Tėvai grįžta namo, pavalgo, apsitvarko ir sako: "O dabar parodyk man savo namų darbus." Dukra ar sūnus nenoromis atneša. Tėvas ar mama tikrina ir mato, kad atžala privėlė klaidų, liepia taisyti ar daryti iš naujo. Vaikas zirzia, verkia, ginčijasi arba spyriojasi. Kyla konfliktas, visų nuotaika sugadinta.
Ar tikrai to reikia? Specialistų teigimu, mūšiai dėl namų užduočių ne visuomet verti laiko ir pastangų. JAV Ilinojaus universiteto profesorė Eva Pomerantz ir psichologas Michaelis Bargeris su keliais kolegomis peržiūrėjo daugiau nei 400 įvairių studijų ir nustatė, kad pozityvus ryšys tarp tėvų įsitraukimo į vaikų mokymosi procesą namuose ir jų pasiekimų mokykloje yra labai silpnas.
Realybė priešinga vyraujančiam įsitikinimui: kuo labiau jie kišasi į vaikų mokymąsi namuose, tuo prastesni jų įvertinimai mokykloje. Tačiau tai nereiškia, kad tėvai neturi domėtis, kaip vaikams sekasi mokytis. Nustatyta, kad geriausia tai daryti kalbantis su mokytojais, lankantis tėvams skirtuose renginiuose mokykloje, kalbantis su atžalomis, kaip jiems sekėsi pamokų metu, ko išmoko, ką sužinojo.
Tiesa, būtina atsižvelgti ir į vaiko amžių. Pavyzdžiui, pradinukams naudingiausia, kai tėvai su jais namuose kartu skaito knygas, laisvalaikiu drauge eina į biblioteką. Paaugliams labai svarbus suaugusiųjų padrąsinimas, todėl vertėtų su jais aptarti mokyklos įvykius, sėkmes ir nesėkmes, sugalvoti ir pasiūlyti kognityviai stimuliuojančių, motyvaciją mokytis galinčių padidinti veiklų.
Taigi, likti nuošalyje nereikia, tačiau dėti lygybės ženklo tarp be klaidų namuose išspręstų uždavinių, išmoktų žodžių ir dalyvavimo vaikų mokymosi procese negalima. Ilinojaus universiteto mokslininkų tyrimas, kuriame dalyvavo per 480 tūkst. šeimų, atskleidė: kuo labiau tėvai tinkamomis formomis įsitraukia į vaikų lavinimo procesą, tuo geresni jų akademiniai pasiekimai, motyvacija, socialinė adaptacija.
Meškos paslauga
Jei tai, kas pasakyta, jūsų vis tiek neįtikino, mokslininkai pateikia daugiau argumentų. Pasak jų, tėvai, kurie patys puola taisyti vaikų atliktas užduotis ar net atlikti namų darbus už juos, daro meškos paslaugą: jų atžalos neišmoks mokytis savarankiškai, neišsiugdys tam reikalingų gebėjimų, vėliau dėl to jiems kils sunkumų.
E.Pomerantz pataria įsikišti tik tuomet, jei vaikas pats paprašo, arba jeigu akivaizdu, kad jam sunkiai sekasi susidoroti su namų darbais. Tėvai neturėtų jausti kaltės dėl to, kad kartu su vaikais nežengia kiekvieno žingsnio ugdymo procese, neskiria kiekvienos savo laisvos minutės tam, kad užsiimtų lavinančia veikla, o tiesiog smagiai leidžia laiką, būna kartu.
Ne mažiau svarbu užtikrinti, kad vaikai gerai jaustųsi emociškai, o namų darbų tikrinimas dažnai sukelia priešiškumą, pyktį. Tėvų kišimasis nepageidautinas ir todėl, kad trukdo mokytojams susidaryti objektyvią nuomonę, ar mokinys supranta, ką mokosi, ar ne. Jeigu jus vis dėlto graužia sąžinė, kad per mažai laiko ir dėmesio skiriate tam, kaip namuose mokosi vaikai, – dar keletas įdomių faktų.
Kai pernelyg karštligiškai puolate tikrinti, kaip dukra ar sūnus išmoko pamokas, tai tarsi suponuoja mintį, kad jie nesugeba savarankiškai mokytis, jų padarytas darbas netobulas. Tampa nebeaišku, kas atsakingas, kad viskas būtų atlikta be priekaištų – mokinys ar jo tėvai? Taip pat vaikai gali įprasti per lengvai pasiduoti, žinodami, kad tėvai vis tiek tikrins, ką jie padarė, galvoti, o kam reikia dar stengtis?
Vietoje to geriau užtikrinkite, kad visuomet būsite pasiekiami, jei išties prireiks jūsų pagalbos. Taip neperimsite atsakomybės, bet būsite pasirengę pagelbėti labiausiai priimtinais būdais. Jei matote, kad atžala su savarankiško mokymosi sunkumais susiduria nuolatos, tuomet irgi ne geriausia išeitis tikrinti namų darbus – yra kitų, daug efektyvesnių priemonių.
Padės veiksmų planas
Psichologai siūlo išbandyti įvairias pagalbos schemas. Viena iš jų – susikurti tam tikrą mokymosi rutiną: nustatyti tam tikrą laiką, kai bus atliekamos namų užduotys ir jo laikytis, užtikrinti, kad tuo metu mokytis būtų tinkamos sąlygos, niekas netrukdytų, neblaškytų, kad vaikas galėtų dirbti produktyviai. Pavyzdžiui, tuo metu nesikviesti svečių, neužsiimti triukšminga veikla, išjungti televizorių ir pan.
Prieš imdamiesi namų darbų, išsiaiškinkite, ar atžala tikrai žino, ką turi padaryti, – kai kurie moksleiviai yra linkę praleisti nurodymus, instrukcijas. Jei matote, kad jų nesupranta, patarkite paskaityti atidžiau, pasibraukti svarbius žodžius, galbūt perskaityti garsiai ar atpasakoti savas žodžiais. Dideles užduotis pasiūlykite suskaidyti dalimis, kitaip tariant, sukurti planą, kokiais etapais judės pirmyn.
Dažnai moksleiviai, ypač jaunesnio mokyklinio amžiaus, pasiklysta detalėse ir nebemato visumos: gali sugaišti pernelyg daug laiko vienam, ne pačiam svarbiausiam projekto ar užduoties segmentui, o kitiems jo liks per mažai, teks skubėti arba jis liks neužbaigtas. Padėkite mokiniui teisingai įvertinti, kam turėtų skirti daugiausia dėmesio, koks turėtų būti veiksmų eiliškumas.
Būkite nusiteikę pozityviai, padrąsinkite, palaikykite mokinuką. Pastebėkite ir pagirkite jo pažangą, mažiau akcentuokite klaidas. Būkite nuoširdūs, teisingi, sąžiningi, įvertinkite ne jo įgimtus gebėjimus, o įdėtas pastangas. Nuraminkite, jeigu matote, kad jis nervinasi, yra sudirgęs, galbūt pavargęs. Jei diena buvo sunki, paraginkite atidėti mokymąsi rytdienai, jei tai įmanoma.
Jei matote, kad sunkumai mokantis namuose yra dažni ar jų iškyla nuolatos, pasikonsultuokite su mokytojais, galbūt jie pasiūlys pagalbą. Verčiant sėdėti vaiką prie pamokų ruošos valandų valandas, rezultatai tikrai nepagerės. Jei atžala sąmoningai nenori mokytis, sako, kad nekenčia pamokų, tyčia neatlieka namų darbų, įsitikinkite, kad jis neturi sveikatos problemų – mokymosi ar dėmesio sutrikimų.
Leiskite klysti ir pasitaisyti
Išmokite žiūrėti plačiau. Svarbiausia ne tai, ar vaikai gerai atliks konkrečią užduotį, o tai, ar išmoks mokytis. Per daug kišantis, įkyrint su patarimais ar kritika, tikrai nepaskatinsite smalsumo ir noro labiau stengtis. Sudarykite sąlygas jiems klysti ir patiems pasitaisyti. Tam tikra prasme tai iššūkis, nes susidursite su situacijomis, kai kiti vaikai su tėvų pagalba padarę projektą bus įvertinti geriau, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje savo atžalų labui būsite nuveikę daug daugiau.
Australijos Kvinslando technologijos universiteto klinikinė psichologė Judith Locke vadovavo tėvų apklausai, kurios tikslas buvo išsiaiškinti jų požiūrį į savo indėlį padedant vaikams mokytis ir atliekant namų užduotis. Paaiškėjo keletas dėsningumų. Pirma, pernelyg atsakingi tėvai linkę persistengti ir prisiimdami didesnę atsakomybę už tai, kad atžalų namų darbai būtų atlikti tinkamai, nepriekaištingai. Antra, jie linkę galvoti, kad ir mokytojai mokiniams turėtų daugiau padėti ne tik pradinėje mokykloje, bet ir vyresnėse klasėse.
J.Locke konstatuoja, kad tiek vienų, tiek kitų pagalba mokantis turi palaipsniui mažėti moksleiviui pereinant į aukštesnę klasę, o dvejus paskutinius mokyklos metus jos iš viso turi nebeprireikti. Pasitaiko, kad kai kurie tėvai taip įsijaučia, kad netgi puola padėti savo vaikams studentams.
Netgi iki tokio lygio, kad ima studijuoti jų pasirinktus dalykus, redaguoja ar užbaiginėja jų užduotis, kartais net atakuoja dėstytojus, kad padidintų jų atžalų akademinius įvertinimus. JAV buvo atliktas tyrimas, kuris atskleidė, kad toks tėvų elgesys turi priešingą efektą – skatina studentus atsiriboti nuo studijų, neretai tampa depresijos, sumažėjusio pasitenkinimo gyvenimu priežastimi.
Nors tokie tėvai trokšta vaikams gero, turėtų suprasti, kad jiems būtina šiek tiek atsitraukti. Psichologai primena auksinę taisyklę: svarbiausias tikslas, kurio turėtumėte siekti, – ne aukštesni vaikų moksleivių ar studentų įvertinimai, geresni akademiniai pasiekimai šiandien, o savybių ir įgūdžių, kurie leis jiems savarankiškai pasiekti gerų rezultatų ateityje, ugdymas.
