„Šiandien internetinėje erdvėje teikiamais patarimais vadovaujasi nemaža dalis gyventojų, o sensacingi pranešimai, itin dažnai pateikiami pasitelkiant nuomonių lyderius, dažnai sulaukia geresnio atsiliepimo visuomenėje nei specialistų atsiliepimai. Tad labai raginame žmones informaciją rinktis itin atidžiai, ypač kai kalba eina apie kosmetiką“, – sako sveikatos apsaugos viceministras Algirdas Šešelgis.

Kalbant apie kosmetiką vis dažniau kaip teigiamos savybės yra pateikiamas faktas, kad ji yra natūrali ir ekologiška. Tačiau žmonėms labai svarbu žinoti, kad tai nėra tapatūs dalykai. Be to, kosmetika, kurioje yra cheminių priedų, taip pat nebūtinai bus kenksminga sveikatai.

„Pažymėtina, kad Kosmetikos srities teisės aktuose, reglamentuojančiuose kosmetikos gaminių saugą ir tiekimą rinkai, nėra įtvirtintų reikalavimų susijusių su teiginių „natūralus“ ir/ar „ekologiškas“ naudojimo bei jų nustatymo kriterijų. Todėl natūralumo ar ekologiškumo įvaizdį suteikiančioje reklamoje yra galimybės pasinaudoti ir tam tikromis šių terminų spekuliacijomis“, – sako SAM Rizikos sveikatai valdymo skyriaus vyr. specialistė Regina Burbienė.

Pasak jos, įvairios sertifikavimo ir standartizacijos organizacijos, taip pat profesionalų asociacijos pasirengė savo kriterijus ir vertinimo sistemas bei standartus. Tad žmonėms tikrai nelengva susiorientuoti  skirtingų ženklų ir teiginių įvairovėje. Tačiau kiekvienam žmogui svarbu žinoti, kad negalima dėti lygybės ženklo tarp „natūralus“ ir „ekologiškas“.

Natūrali kosmetika – tai priemonės, kurių didžioji dalis ar net visi ingredientai, yra neperdirbti ir natūralūs. Jei natūralios sudedamosios dalys išgaunamos iš augalinių šaltinių, taikant tinkamus jų apdorojimo metodus ir kurių daugiau kaip 50 proc. molekulinės masės sudaro natūralios medžiagos – tokia medžiaga laikoma natūralios kilmės. Tačiau nėra užtikrinama, ar tokios natūralios medžiagos išgautos iš auginamų ekologiškai produktų ir ar šiuose produktuose nėra sintetinių ar cheminių priedų.

Kitaip tariant, ekologiška kosmetika gali būti natūrali, bet natūrali kosmetika nebūtinai bus ekologiška, nes ekologiškos kosmetikos gamintojams keliami standartai ne tik kosmetikos priemonių sudėčiai, bet ir jų ingredientų auginimo ar išgavimo būdams. Ekologiškai kosmetikai yra keliami griežti reikalavimai.

Priemonės turi būti pagamintos iš natūralių, ekologiniuose ūkiuose išaugintų žaliavų, turi būti užtikrinamas minimalus cheminių reakcijų kiekis, prekių pakuotės turi būti perdirbamos. Toks gaminys turi būti sertifikuotas ir paženklintas. Ekologiškos kosmetikos sertifikatas reiškia, kad produktas buvo įvertintas tam tikros nepriklausomos organizacijos kaip atitinkantis ekologinio standarto reikalavimus.

Tad tai, jog kosmetikoje yra parabenų dar nereiškia, kad ji yra kenksminga.

Todėl, perkant šiuos gaminius, būtina apžiūrėti jų įpakavimą ir perskaityti sudėtį. Be to, priduria specialistas, kosmetiką rekomenduojama pirkti tik teisėtose prekybos vietose, nes kosmetikoje, kuria kartais prekiaujama turgavietėse, „blogųjų“ priedų gali būti daugiau, nei leistina, bet tai net nebus nurodyta ant gaminio pakuotės.

– Kaip reglamentuojamos medžiagos, kurios gali būti naudojamos kosmetikos gamyboje?

– Europos Parlamento ir Tarybos reglamente nurodyta, kokios medžiagos gali būti naudojamos kosmetikos gamyboje. Jį taiko visos Europos Sąjungos narės, įskaitant ir Lietuvą. Reglamente gana griežtai reglamentuotas tam tikrų medžiagų panaudojimas. Kai kurias iš jų uždrausta naudoti kosmetikos gamyboje, kitoms taikomi griežti apribojimai.

– Ar kosmetikos produktuose pasitaiko uždraustų medžiagų?

– Pirmiausia reikia žiūrėti į prekės ženklinimą, t. y., kas aiškiai deklaruojama. Tą galima patikrinti. Žinoma, kai kas gali būti nutylima. Jeigu yra įtarimas ar precedentas, kad galėjo būti panaudota draudžiama medžiaga, tenka atlikti laboratorinius tyrimus ir patvirtinti arba paneigti tokios medžiagos buvimą. Gana retai, bet tokių atvejų pasitaiko. Galbūt tokios medžiagos įdėtos nesąmoningai – tiesiog keičiasi reglamentavimas, ir jei anksčiau kokia nors medžiaga buvo leidžiama naudoti, vėliau ji galėjo būti uždrausta. O gaminiai buvo užsilikę rinkoje arba gamintojas nepakeitė receptūros. Taip rinkoje atsiranda draudžiamų gaminių.

– Kas išprovokuoja tokius patikrinimus ir kur jie atliekami?

– Jie atliekami dėl įvairių priežasčių – gyventojų skundų, pranešimų iš kitų valstybių apie nesaugų gaminį. Yra daug įvairių priežasčių, išprovokuojančių tyrimus. Jie gana brangūs, todėl nėra atliekami dažnai, galbūt keliolika ar keliasdešimt kartų per metus.

– Kokia būna patikra, jei yra įtarimų, kad produkte esama neleistinų medžiagų?

– Patikrinimus Lietuvoje atlieka Valstybinė maisto produktų inspekcija. Pirmiausia, viskas prasideda nuo deklaruojamos informacijos, pateiktos gaminio etiketėje. Jei kyla įtarimų, kad netiksliai įvardintos medžiagos arba nėra aišku, kokia tai medžiaga, pereinama prie kitų metodų – vadinamosios gaminio informacijos bylos, kurioje daug plačiau ir konkrečiau išdėstyta informacija apie receptūrą, kokios žaliavos naudojamos ir kiek jų yra dedama.

Tos medžiagos nurodytos tam tikroje tarptautinėje nomenklatūroje, kuri naudojama gaminant kosmetinius gaminius. Jei ir ten nepavyksta iki galo išsiaiškinti dėl vienų ar kitų medžiagų, tada, be abejo, pereinama prie instrumentinių, laboratorinių tyrimų. Juos gali atlikti visos akredituotos laboratorijos. Lietuvoje tokius tyrimus dažniausiai atlieka Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija.

– „Blogosios“ sudedamosios dalys mums, ne chemikams, labai dažnai nesuprantamos. Įsigilinus ir panagrinėjus, dažniausiai tai būna naftos produktai.

– „Blogosios“ medžiagos naudojamos kosmetikos gaminiuose. Kaip savarankiškos cheminės medžiagos jos labai pavojingos, bet, įdėjus į gaminį, jų rizika suvaldoma tam tikrais apribojimais. [...] Arba nurodomi įspėjimai, kad gaminyje panaudota medžiaga, galinti sukelti alergiją.

– Gal galėtumėte apžvelgti sudėtinių dalių, kurios priskiriamos prie „blogųjų“ medžiagų, grupes? Pavyzdžiui, lyg ir žinome, kad dezodorantuose neturėtų būti parabenų, sulfatų.

– Nesutikčiau, kad neturėtų būti. Su tam tikrais apribojimais kosmetikos gaminiuose gali būti netgi parabenų. Tačiau reikia žiūrėti į jų koncentraciją ir kokiems gaminiams jie skirti. Visa tai surašyta reglamente – kiek galima dėti, kokie įspėjimai nurodyti ir t. t.

Gana aktualus yra kvapiųjų medžiagų naudojimas kosmetikoje. Plačiai žinoma, kad atsiranda vis naujų medžiagų, kurios gali sukelti alergiją. Reglamente nurodyta, kad gaminio etiketėje turi būti parašyta net apie mažus kvapiklių kiekius. Jie negali slėptis po tokiu bendriniu pavadinimu, kaip kvapiosios medžiagos, – jos turi būti įvardijamos konkrečiai. Tai svarbu tam, kad vartotojas, matydamas visą sudėtį, galėtų nustatyti, ar jis alergiškas vienai ar kitai medžiagai.

– Tarkime, aš naudoju tamsius plaukų dažus. Ten parašyta, kad naudojamas P-fenilendiaminas. Bet etiketėje tikrai neperskaitysiu, kad ta medžiaga lengvai prasiskverbia pro odą ir gali sukelti alergiją, vėžį, apsigimimus ir t. t. Moteriai reikia eiti pirkti dažų su tokiais medžiagų sąrašais?

– P-fenilendiaminas yra pavojinga medžiaga, bet su tam tikrais apribojimais leidžiama plaukų dažuose. Medžiaga, naudojama pagal gamintojo nurodytą paskirtį ir laikantis visų įspėjimų, neturėtų kelti pavojaus sveikatai. Be abejo, vartotojai žino, kam yra alergiški, todėl gaminių, galinčių sukelti alergiją, turi naudoti kuo mažiau. Bet tokių gaminių naudojimas nėra pavojingas.

– Gal tuose dokumentuose yra taisyklių, kurios turėtų būti viešinamos visuomenei?

– Reglamente prie kiekvienos medžiagos nurodyta, kiek ir į kokį kosmetikos gaminį jos galima dėti, kokie yra įspėjimai. Vienas iš dažnų įspėjimų – nenaudoti vaikams iki trejų metų. Jei mokslininkų nustatyta ir patvirtinta, kad medžiaga gali kelti pavojų jaunesnio amžiaus vartotojams, tai būtina nurodyti įspėjimuose. O vartotojui būtina skaityti, kas ten nurodyta. Tam tikra informacija turi būti pateikiama valstybine kalba. Taip pat yra specialistai, kuriems galima paskambinti, pasikonsultuoti ar padiskutuoti, ar koks nors gaminys nesukels pavojaus sveikatai.

Visi į rinką patenkantys gaminiai turi būti saugūs. Neatlikus išsamaus tyrimo, tikrai negalima spekuliuoti šiuo dalyku. Yra procedūra, kai, prieš pateikiant gaminį į rinką, reikia pranešti tam tikrą informaciją vadinamajam kosmetikos gaminių notifikavimo portalui. Tai vyksta visos ES mastu. Bet tai neįrodo, kad gaminys yra saugus. Jis gali būti ir nesaugus, nes gyvenime būna visko. Be abejo, galime kalbėti teisėtą prekybą ir tiekimą į rinką, bet būna ir nelegalių būdų, kaip tiekti prekes į rinką. Rekomenduojama pirkti kosmetiką tik legaliose vietose. Nebūtinai visa turgaus prekyba neteisėta, bet tokių atvejų būna. Jei gaminys neturi aprašymo valstybine kalba, bet parduodamas Lietuvoje, tai yra pažeidimas. Tokio gaminio tikrai nerekomenduočiau pirkti ir naudoti.

Nedažnai pagalvojame, ką iš tikrųjų tepame ant veido ar kuo plauname plaukus – baltame kreme ar permatomame skystyje gali slypėti vidutiniškai nuo 10 iki 30 komponentų. Statistiškai moteris per dieną panaudoja apie 168 skirtingus ingredientus, skelbia ABC News.

Interneto puslapio „Kosmetikos DNR“ bazėje aprašyta daugiau nei 4,5 tūkst. ingredientų ir sąrašas vis pildomas. Environmental Working Group (EWG) – ne pelno siekianti organizacija, kurios tikslas padėti žmonėms gyventi sveikiau – yra sudariusi griežtus sąrašus, pagal kuriuos nepageidautinais kosmetikos komponentais laikoma apie 800 medžiagų, o galimais naudoti tam tikrais kiekiais – daugiau nei 1,5 tūkst.

Šie skaičiai įrodo, kad tiek sintetinių, tiek natūralios kilmės cheminių medžiagų, aliejų, konservantų yra daug ir jų tik daugėja. Pradėti gaudytis kosmetikos sudėčių pasaulyje sunku, todėl iš pradžių verta išskirti ir plačiau aptarti keturias sudėtyse dažniausiai pasitaikančias medžiagas. Jos nėra pačios pavojingiausios, tačiau turbūt kontraversiškiausios bei plačiausiai naudojamos.

Parabenai – nuteisti ar išteisinti?

Jau daugiau nei dešimtmetį yra žinoma, kad parabenai, labai dažnai naudojami kaip veiksmingiausi konservantai, trikdo ir modifikuoja endokrininę sistemą. Tačiau daugelis vartotojų, taip pat ir FDA (U.S. Food and Drug Administration, kuri Amerikoje atsakinga ne tik už vaistų, maisto, bet taip pat ir už kosmetikos sudėčių reguliavimą) teigia, kad jaudintis nėra pagrindo, nes naudojamos koncentracijos yra labai mažos ir negali padaryti realios žalos.

Išties, pažvelgus į kosmetikos priemonę, turinčią parabenų, galima matyti, kad Methylparaben, Propylparaben, Butylparaben ir kitos parabenų rūšys rikiuojasi sąrašo pabaigoje – vadinasi, sudėtyje jų yra mažiausiai, nes sudėtyse ingredientai rašomi eilės tvarka pagal kiekį.

Tačiau nė vienas žmogus neapsiriboja viena kosmetikos priemone per dieną – šalia rankų kremo taip pat rikiuojasi veido kremas, dušo želė, kūno šveitiklis, šampūnas ir dar tuntas įvairiausių buteliukų. Atidžiai apžvelgus spintelėje turimus produktus, galima pastebėti, kad tie patys pavojingi komponentai slepiasi ne vienoje ir ne dviejose pakuotėse. O kai naudojamos, pavyzdžiui, penkios priemonės su parabenais, jų koncentracija padidėja ir dažniausiai viršija leistiną normą – tuomet ir pradeda lįsti neigiami efektai.

Aršiausi debatai vyksta siekiant nustatyti, ar parabenai turi įtakos vėžiui. Argumentų, nuomonių, tyrimų būta tiek už, tiek prieš. Jau 2004 metais biochemijos ir mikrobiologijos daktarė Philippa Darbre atliko tyrimą, kuris atskleidė, kad 18 iš 20 krūties vėžio auglių turėjo didelę parabenų koncentraciją. 2012 metais dr. P. Darbre pakartojo tyrimą ir rezultatai pasirodė esantys dar labiau neraminantys – parabenų kiekis augliuose išaugo keturis kartus.

Tai rodo, kad parabenų naudojimas kosmetikos industrijoje auga ir apima vis daugiau priemonių, o patys parabenai nesunkiai keliauja ir pasilieka organizme. Norėdami patvirtinti šį faktą, JAV Ligų Kontrolės ir Prevencijos Centras ištyrė iš 2,5 tūkst. žmonių paimtų šlapimo pavyzdžių ir 99 proc. jų buvo rasta metilparabenų, o 93 proc. propilparabenų.

Vis dėlto kai kurie gamintojai atsižvelgia į pavojus ir atsisako parabenų. Taip pasielgė ir „BIOK laboratorija“, viena didžiausių kosmetikos gamintojų Baltijos šalyse, kuriai priklauso tokie prekės ženklai kaip „Rasa“, „Margarita“, „Aras“.

„Prieš 5 metus visi masiškai bijojo parabenų, natūralu, kad ir mes sureagavome į visuomenės nuomonę. Dabar jau dermatologai reanimuoja parabenus, tačiau vartotojų baimė išlieka pakankamai didelė. Mes naudojame skirtingus konservantus, turime produktų su Sodium Benzoate, Potassium Sorbate, Phenoxyethanol. Kodėl tokia įvairovė? Žmonių reakcijos į konservantus tikrai skirtingos. Didžioji dalis nereaguoja niekaip, bet vieniems yra nepageidaujamos reakcijos ir jiems tinka vieni konservantai, kitiems – kiti. Pasireiškia reakcijos ir į natūralius ingredientus – propolį, ramunėles, lanoliną ir kitus. Kiekvienas turėtume atsirinkti sau tinkamas priemones“, – sako Romualda Stragienė, „BIOK laboratorijos“ rinkodaros vadovė.

Ginčų parabenu klausimu, saugūs tai konservantai ar ne, netrūksta, tačiau aišku viena – jei jie išties būtų nekenksmingi, nebūtų pagrindo nei nesibaigiantiems tyrimams, nei debatams.

Alternatyva parabenams – metų alergenas

Methylisothiazolinone ir Methylchloroisothiazolinone pavadinimai gali skambėti gąsdinančiai – ir turėtų. 2013 metais JAV Kontaktinio Dermatito Asociacija pirmąjį paskelbė metų alergenu. Tai dar vieni konservantai, pradėti naudoti aštunto dešimtmečio viduryje – biocidų duetas užtikrina ypatingai stiprią kosmetikos priemonės apsaugą nuo išorės poveikio, bakterijų, grybelio ir kitų mikroorganizmų. Anuomet jie tarp vartotojų sukėlė nemažai alerginių reakcijų, todėl jų kiekis ir naudojimas imti kontroliuoti. Pagal visus nuostatus, dabar jie rekomenduojami dėti tik į nuplaunamas priemones.

Pasak „BIOK laboratorijos“ rinkodaros vadovės, šie konservantai kosmetikoje paplito gana neseniai kaip alternatyva parabenams – po garsių mokslinių straipsnių ir vartotojų baimių visi kosmetikos gamintojai puolė ieškoti pakaitalų.

„Apskritai kosmetikos pramonėje yra labai trumpas leistinų konservantų sąrašas ir pasirinkimas gamintojams yra siauras. Kadangi padaugėjo naujų konservantų naudojimo atvejų, padažnėjo ir vartotojų nusiskundimų būtent dėl naujų formulių. Konservantų rinkoje pastebimi tokie ciklai, kad atsiradus ar išpopuliarėjus naujiems konservantams, tik po 2-5 metų išryškėja jo poveikis ir tuomet vyksta svarstymai, yra priimami sprendimai, ar reikia jį riboti (kaip nutiko su minimais konservantais, kurie buvo apriboti tik nuplaunamoms priemonėms), ar visiškai uždrausti. Todėl gamintojai yra priversti nuolat ieškoti alternatyvų“,– aiškina ji.

Visgi šių konservantų galima rasti gilesnio poveikio priemonėse, tokiose kaip plaukų kaukės, veido ir paakių kremai, kremai nuo saulės ir dekoratyvinė kosmetika.

Pasak seniau darytų tyrimų, metilchloroisotiazolinonas ir metilisotiazolinonas taip pat gali turėti įtakos Alzhaimerio ligos išsivystymui ar veikti neurotoksiškai, tačiau tik naudojant didelėmis dozėmis. Bet, anot „Kosmetikos DNR“, net ir Europos Sąjungai ribojant kiekius, ingredientų koncentracija gali dirginti odą ir sukelti kontaktinį dermatitą.

„Kosmetikos DNR“ atstovas pamini ir Didžiosios Britanijos mokslininkų tyrimą, kuriame teigiama, kad metilsotiazolinonui ir metilchloroisotiazolinonui gali būti alergiški net 10 proc. žmonių, nors anksčiau buvo manoma, kad skaičiai siekia 1-2 proc. Alergiškų žmonių procentas išaugo vos per keletą metų.

Apie konservantų duetą šį tą turi pasakyti ir Paula Begoun, tinklapio „Paula‘s Choice“ ir savo kosmetikos linijos įkūrėja, sėkmingai parašiusi per 20 knygų apie makiažą, veido ir plaukų priežiūrą. Ji rekomenduoja (ypatingai jautrios odos savininkams) pamačius kurį nors ar abu konservantus kosmetikos priemonės sudėties viduryje, geriau rinktis ką nors kitą.

Pasak jos, pavojingiausios yra nenuplaunamos priemonės, o jų reikėtų vengti net ir nealergiškiems žmonėms. Negalima pamiršti, kad alergija gali pasireikšti ne iš karto, tačiau tik po kurio laiko reguliariai naudojant aptariamų konservantų turinčią priemonę. Tuomet dažniausiai parausta oda, pradeda ją perštėti.

Dažniausi šampūnų bei prausiklių palydovai

Paėmus į rankas praktiškai bet kurį prekybos centruose stovintį šampūną, pirmoje sudėties eilutėje galima perskaityti pavadinimus Sodium lauryl sulfate ir (arba) Sodium laureth sulfate. Tai – sulfatai, atitinkamai sutrumpintai vadinami SLS ir SLES.

Jie yra aršiausi plovikliai, dirginantys odą, greitai sukeliantys epidermio pakitimus, galintys sukelti niežėjimą, stipriai sausinantys, alinantys odą bei plaukus ir kemšantys poras. Panašūs efektai pasireiškia ir akims. Eksperimentai su gyvūnais yra parodę, kad SLS ir SLES sukelia ilgalaikius akių pažeidimus – nenuostabu, kad ant beveik kiekvieno šampūno puikuojasi užrašas „Saugoti, kad nepatektų į akis“. Anot įvairių tyrimų, šie plovikliai taip pat yra susiję su kontaktinio dermatito išsivystymu.

Nepaisant šio fakto, sulfatus gamintojai mėgsta dėti ne tik į šampūnus bei dušo želes, tačiau ir į veidui skirtus prausiklius, kuriais prausdamasis žmogus tikisi atgaivinti odą, moterys – nuvalyti tiek veido, tiek akių makiažą, tačiau vietoje to tik pažeidžia odos apsauginį sluoksnį ir išsausina ją, o kur dar neigiami efektai akims.

Vis dėlto sulfatai naudojami, nes jie yra ne tik palyginti pigūs ir geri plovikliai, tačiau taip pat veiksmingiausiai sukelia putas, kurios daugumai žmonių reikalingos dėl psichologinio efekto – dažno pasąmonėje užkoduotas įsitikinimas, kad jeigu produktas neputoja, vadinasi, neplauna.

„Prausikliuose naudojame skirtingas putojimo medžiagas, tarp jų yra ir Sodium laureth sulfate (švelnesnė medžiaga nei Sodium lauryl sulfate). Tai leistina medžiaga ir jos kaina leidžia išlaikyti nedidelę produkto kainą – tai yra svarbu vartotojams, kurie šampūnus ar skystus muilus naudoja dažnai. Kas turi jautrią odą, renkasi specialiai jautriai odai skirtus gaminius, kur vietoj SLS gali būti dedamos kitos putojančios žaliavos, pavyzdžiui, Sodium coco-sulfate. Dėl brangesnės produkto savikainos ir produkto kaina būna didesnė“, – teigia R. Stragienė.

Vertas dėmesio pastabas išsako Marta Wohrle, tinklapio „Truth In Aging“, skirto padėti susigaudyti kosmetikos ingredientų pasaulyje, įkūrėja: „Tiek kosmetikos industrijos prekybos asociacija, tiek CIR (Cosmetic Ingredient Review – FDA iniciatyva JAV įkurtas interneto puslapis, kuriame įvairūs ekspertai, mokslininkai, dermatologai plačiau apžvelgia, įvertina kosmetikoje naudojamus komponentus – aut. past.) sako, kad „sulfatai yra saugūs, jei įeina į tokias priemones, kurios skirtos nutrūkstančiam, trumpam panaudojimui ir iškart po to nuplaunamos nuo odos paviršiaus“. Vadinkite mane priekabia, tačiau instrukcija priemonę pašalinti taip greitai ir kruopščiai kaip galima, nes kitaip ji gali tapti pavojinga, tikrai nedidina mano simpatijų sulfatams.“

Taigi, jei kyla bent menkiausias įtarimas, kad veidas sausėja dėl jo prausimo, jaučiate nemalonų odos tempimo jausmą, išsiplovus galvą ją niežti arba pajautrėja akys – didelis šansas, kad dėl to kalti būtent sulfatai.

Silikonai – realus efektas ar tik įspūdis?

Silikonų yra daug – Dimethicone, Methicone, Amodimethicone, Cyclomethicone, Cyclopentasiloxane… Tai – tik keli plačiajai auditorijai greičiausiai nieko nesakantys pavadinimai, o jų sąrašą būtų galima tęsti dar ilgai.

Silikonai yra organiniai arba neorganiai junginiai, gaunami iš silicio dioksido (jis aptinkamas, pavyzdžiui, paprasčiausio smėlio pavidalu). Silikonai turi glotninančių, žvilgesį ir slydimą suteikiančių savybių, todėl jie tokie populiarūs įvairiose plaukų priežiūros priemonėse, kremuose ir makiažo pagrinduose. Jei reklamose girdite pažadą, kad „Jūsų plaukai bus glotnūs kaip šilkas“ – toks efektas neretai bus sukuriamas pasitelkiant ne ką kitą, o silikoną.

Tačiau tai bus tik sukurtas įspūdis – savaime silikonai plaukų ar odos būklės nepagerina.

Apie juos informatyviai rašo „Kosmetikos užrašų“, vieno populiariausių grožio tinklaraščių Lietuvoje, autorė ir „Kosmetikos DNR“ komandos narė Živilė: „Skirtingai nuo paplitusio įsitikinimo silikonai nėra blogi patys savaime ir yra saugūs sveikatai. Taip, jie tikrai nepadeda plaukams tapti sveikesniems, tik sukuria tokį įspūdį, tačiau jei neužsilieka, realiai ir nekenkia. Geriausia į juos žiūrėti kaip į dekoratyvinę priemonę, kuri papuošia trumpam, panašiai kaip makiažo pagrindas vizualiai išlygina odos spalvą, maskuoja trūkumus, tačiau neatstoja puoselėjančio kremo.“

Kalbant apie veido odą, savaime silikonai nėra alergenai – jų molekulės per didelės, kad prasiskverbtų pro odą, todėl jie sudaro tarsi plėvelę, barjerą tarp odos ir aplinkos (arba makiažo). Šis barjeras turi tiek teigiamą, tiek neigiamą pusę. Viena vertus, jis apsaugo odą nuo aplinkos poveikio, kita vertus, sulaiko nešvarumus ir prakaitą, kuriuos oda natūraliai išskiria per dieną, o jų kaupimasis paviršiuje visgi gali iššaukti sudirgimus. Taip silikonai „dusina“ veido odą. Tai galioja ir plaukams bei galvos odai.

„Problema kyla tuomet, kai leidžiame šiai medžiagai kauptis ir susiformuoja plėvelė plaukams bei galvos odai neleidžianti „kvėpuoti”, trukdanti pasisavinti naudingas medžiagas, dėl ko ilgainiui plaukai sausėja, praranda natūralų blizgesį, purumą. Nors dalis silikonų rūšių (Cyclomethicone, Dimethicone Copolyol ir kt.) pasišalina su paprastu vandeniu, kiti reikalauja sunkesnės artilerijos (tarkim, Dimethicone, Cyclopentasiloxane). Tuomet puolame naudoti giliai valančius šampūnus, turinčius šiurkščių valiklių, tokių kaip Sodium laureth sulfate ar Sodium lauryl sulfate. Pastarieji daro meškos paslaugą – alina ir sausina plaukus“, – teigia Živilė.

Taigi, negalima sakyti, kad silikonai yra vien tik teigiamus ar neigiamus efektus sukeliantys komponentai. Norint geresnio vizualaus efekto, lengvuosius silikonus galima naudoti ir nekils jokių problemų, jei tik vakare bus gerai pašalinti. Plaukai atrodys geriau, oda – lygesnė bei skaistesnė, nes silikonai gražiai užpildys bet kokius aknės paliktus randus, didesnes poras. Gerai ir tai, kad porų jie neužkimš (tai – plačiai paplitęs mitas) dėl jau minėto per didelio molekulių dydžio.

Visgi, pasak Živilės, verta įsiminti du dalykus – priemonės su silikonais nesprendžia problemų ir nenuplaunamų silikonų nereikėtų naudoti dažnai.

Kaip dar geriau pažinti sudėtį?

Tiesa ta, kad mokytis skaityti etiketes yra ilgas ir nenutrūkstamas procesas. Informacijos klodai neišsemiami – atlikta tūkstančiai tyrimų, eksperimentų, stebėjimų. Dažnai vieni prieštarauja kitiems. Būna, kad „geras“ komponentas perbėga į „blogųjų“ pusę, tada pasirodo naujų duomenų – ir vėl atgal. Arba atvirkščiai.

Kai kurie ingredientai, kaip jau minėti silikonai arba plačiau neaprašytas vitaminas A, turi dvi puses. Įprastomis sąlygomis koks nors ingredientas gali būti naudingas, tačiau po kontakto su saule, oru ar kitomis cheminėmis medžiagomis virsta žalingu. Kosmetika nėra vien juoda ar balta – greičiau maišyta pilka.

Paminėtos medžiagos taip pat nėra vienintelės, į kurias verta atkreipti dėmesį. Tarp plačiau aptarinėjamų galima rasti konservantus fenoksietanolį (Phenoxyethanol), formaldehidą (Formaldehyde), DMDM hidantoiną (DMDM Hydantoin), triloksaną (Trilocsan), taip pat vitaminą A, kai kuriuos eterinius aliejus.

Norintiems sužinoti daugiau visada atviri FDA ir CIR tinklapiai, EWG SkinDeep kosmetikos produktų bazė, Europos komisijos puslapis, kuriame galima rasti informaciją apie kosmetikos reguliavimą, taip pat tokie puslapiai kaip „Paula‘s Choice“, „Truth in Aging“. Norintiems informacijos lietuviškai – „Kosmetikos DNR“ bazė, individualūs „Kosmetikos užrašų“, „Natūralus ID“ tinklaraščiai.

Specialistų duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį žmonių, sergančių endokrininės (hormoninės) sistemos ligomis, Lietuvoje padaugėjo dvigubai. Įtariama, kad to priežastis gali būti medžiagos, naudojamos tokiuose įprastuose gaminiuose, kaip plastikiniai indai, kosmetikos priemonės, grindų danga, drabužiai bei žaislai.

Nevyriausybinės organizacijos „Baltijos aplinkos forumas Lietuvoje“ cheminių medžiagų ekspertė Laura Stančė sako, kad dažnai viena pavojinga medžiaga turi visą neigiamų savybių rinkinį. Ji yra linkusi kauptis organizme ir siejama ne tik su hormoninės sistemos pažeidimais, bet ir su vėžiniais susirgimais. Taigi išvada viena – šių medžiagų visai nereikėtų naudoti.

Patikrinti visų gaminių neįmanoma

Prieš kelerius metus organizacija inicijavo vienus pirmųjų apžvalginių tyrimų – buvo ieškoma pavojingų cheminių medžiagų Lietuvos aplinkoje, sąvartynuose, pramonės įmonių ir buitinėse nuotekose. Viena iškalbingiausių projekto išvadų buvo ta, kad pavojingų cheminių medžiagų iš namų ūkių į aplinką patenka ne mažiau nei iš pramonės įmonių.

Kauno technologijos universiteto Aplinkos inžinerijos instituto mokslininkė dr. Jolita Kruopienė dalyvavo apibendrinant surinktą medžiagą ir teikiant rekomendacijas pavojingų medžiagų valdymo tobulinimui. Pasak jos, padėtį apsunkina tai, kad pačios įmonės ne visuomet žino, kokias galimai pavojingas medžiagas naudoja, o pakeisti jas saugesnėmis ne visuomet turi galimybių.

Nuo 2007 m. Europos Sąjungoje veikianti cheminių medžiagų rizikos valdymo sistema įpareigoja gamintojus prieš tiekiant į rinką medžiagas pateikti informaciją apie tai, kad jos nekenkia žmonių sveikatai ir aplinkai. Sudaromi draudžiamų, ribojamų, taip pat didelį susirūpinimą keliančių medžiagų sąrašai, kurie nuolat atnaujinami atsižvelgiant į atliekamus tyrimus ir besikeičiančias technologijas.

Pasak Aplinkos apsaugos agentūros Cheminių medžiagų skyriaus vedėjos Linos Dunauskienės, pramonė sparčiai vystosi, uždraudus vieną medžiagą, ji nebūtinai pakeičiama saugesne, o patikrinti visų iš ne ES šalių importuojamų gaminių neįmanoma. Be to, įrodyti žalą sveikatai ir aplinkai prireikia daug laiko.

„Kita problema ta, kad poveikis sveikatai, ypač aplinkai, pastebimas ne per vieną dieną. Tai ilgalaikiai procesai. Žmonėms galbūt aktualiau tai, kas vyksta šiandien – ar aš pavalgęs, ar man šalta, o ne tai, kad, pažaidus su žaislu, kuriame buvo ftalatų, vėliau pasireiškia problemos dėl nevaisingumo“, – pastebi L. Dunauskienė.

Vartotojai per mažai reikalauja iš importuotojų

Valstybinė ne maisto produktų inspekcija atsakinga už daugiau kaip 30 gaminių grupių saugos kontrolę. Nors kasmet ištiriami keli tūkstančiai gaminių ir nemaža dalis pašalinama, cheminis pavojus – tik vienas iš rizikos veiksnių.

Atliekant gaminių bandymus, tiriamos tik kai kurios cheminės medžiagos. Nors daugiausia pažeidimų nustatoma iš turgaus atrinktuose gaminiuose, jų tiriama mažiausiai, o internetinės prekybos kontrolė nevykdoma visai.

„Nė viena ES valstybė narė nepasakys, kad tikrina visus 59 draudimus, nes draudime yra ne po vieną cheminę medžiagą. Be to, yra draudimų, susijusių ne vien su vartotojui skirtais produktais, pavyzdžiui, tai gali būti dažai, skirti laivams“, – sako Gaminių kontrolės skyriaus vedėja Skirmantė Ambrazienė.

Inspekcijos patirtis rodo, kad pastaraisiais metais tendencijos panašios: pažeidimų nemažėja, o daugiausia nesaugių gaminių importuojama iš Kinijos. S. Ambrazienės manymu, taip yra dėl to, kad importuotojai per mažai domisi vežamų prekių sudėtimi, o ir vartotojai per retai to reikalauja.

„Kinija jau daug metų yra ta pati kilmės šalis. Bet tai tik dar kartą parodo verslininkų, kurie nežinodami ar nenorėdami žinoti reikalavimų, įveža šias prekes iš trečiųjų šalių, neatsakomybę. Manau, kad vartotojai irgi turėtų prisiimti dalį atsakomybės pirkdami produktą. Pirmiausia – skaityti etiketę“, – pabrėžia specialistė.

Ekologijai reikia daug pastangų ir lėšų

Spaustuvinius dažus gaminanti UAB „Veika“ užsimojo sukurti žaliavą, kuri pakeistų tapetams naudojamą toksišką plastifikuotą polivinilchloridą, dažnai vadinamą tiesiog PVC ir naudojamą grindų dangose, dušo užuolaidose bei kituose plastiko gaminiuose.

Bendrovės direktoriaus pavaduotojas technologijoms Aleksejus Etinas sako, kad polivinilchloridas šiandien nėra klasifikuojamas kaip pavojinga medžiaga, o kenksmingesnis yra plastifikatorius. „Jis nėra chemiškai sujungtas su polivinilchloridu, todėl gali laisvai migruoti iš plastiko. Tai reiškia, kad, jei jūs pirštu prisiliečiate prie plastifikuoto polivinilchlorido tapetų, ant piršto lieka sluoksnis plastifikatoriaus“, – aiškina A. Etinas.

Jis pripažįsta, kad šiandien gamyboje naudojamos didelį susirūpinimą keliančios medžiagos, tačiau yra ir tokių plastifikatorių, kurie tapetuose leidžiami, bet draudžiami kitur, todėl, žiūrėdami į ateitį, gamintojai jų atsisakė patys.

Pasak verslininko, rinka nuolat reikalauja ekologiškesnių sprendimų, tačiau neretai sunku rasti alternatyvą, kuri būtų patraukli tiek kainos, tiek kokybės požiūriu: „Pavyzdžiui, tapetai, pagaminti iš paprasto popieriaus, nėra patrauklūs, dažai nėra atsparūs, o pačių tapetų kokybė prastesnė. Tam, kad pakeistum vieną medžiagą kita, dažniausiai reikia visiškai pakeisti technologiją. O tam reikia daug pastangų ir pinigų.“

Kuriamas naujas plastikas, palyginti su dabar naudojamu, yra kur kas patrauklesnis ekologijos požiūriu. „Poliolefinas, palyginti su polivinilchloridu, yra ekologiškesnis plastikas, nes neturi chloro, jį galima deginti ir gana lengvai perdirbti. Polivinilchloridas nesuyra tūkstančius metų, o poliolefinai, priklausomai nuo sudėties, ilgiausiai yra 150 metų (kai kurie – tik kelerius)“, – pasakoja A. Etinas.

Nors privalumų naujosios medžiagos turi daugiau, bendrovės atstovas mano, kad greičiausiai praeis dar dešimtmetis, kol naujasis aplinkai mažiau kenkiantis plastikas pakeis didžiąją dalį rinkoje dominuojančio PVC. Tiek laiko reikia, kad būtų pakeistos technologijos.

Nėra kompleksinio požiūrio

Tarptautinio projekto „Pagalvok, kai perki“ komiškuose filmukuose iš skardinės išsiveržę dažai nuskraidina dažytoją į orą, indų ploviklis nugraužia nuo indų dažus, žaislas paverčia vaiką kačiuku ir panašiai.

Be jokios abejonės, dauguma kasdien naudojamų cheminių medžiagų nesukelia tokio ūmaus neigiamo poveikio. Galbūt būtent dėl to daugelį žmonių sunku įtikinti atidžiau skaityti įprastų gaminių etiketes ir gerai pagalvoti, ar būtina naudoti kelis skirtingus valiklius, o kiekvieną pirkinį dėtį į atskirą plastikinį maišelį tik todėl, kad jis nekainuoja.

Iš tiesų šiandien ta pati medžiaga gali būti draudžiama žaisluose ir maisto gaminių pakuotėse, ribojama kosmetikos gaminiuose ir leidžiama tapetuose ar automobilių detalėse. Tokia sistema neįvertina rizikos, kuri kyla dėl to, kad kasdien naudojame daugybę gaminių, kurių sudėtyje yra įvairių cheminių medžiagų ir mus veikia savotiškas jų kokteilis.

„Jei mes per gyvenimą gautume minimalų tų medžiagų kiekį, mūsų organizmui nieko neatsitiktų. Bet iš tikrųjų mūsų aplinka labai įvairi, daiktų daug, todėl mes susiduriame su daugybe cheminių medžiagų, – sako L. Stančė. – Taip pat ir yra su kosmetikos priemonėmis. Niekas neįvertina, kiek jų panaudojame per dieną, per pusmetį, per gyvenimą. Dabar dar nėra kompleksinio požiūrio.“

Dažnai nusveria socioekonominė nauda

Ekspertė L. Stančė taip pat pastebi, kad pavojingos medžiagos dažnai naudojamos kaip priedai, skirti suteikti gaminiams patrauklų kvapą ar spalvą, arba prailginti jų galiojimo laiką.

Atsakydama į dažną klausimą, kodėl šios medžiagos nėra uždraustos visai, ji atkreipia dėmesį, kad šiandien pavojingų cheminių medžiagų naudojimas reglamentuojamas pagal jų naudojimo sritį, o ne galimą poveikį sveikatai ir aplinkai.

Taip pat, sako L. Stančė, atsižvelgiama ne tik į rizikos veiksnius, bet ir į tai, ar socioekonominė nauda nusveria galimą riziką, kiek svarbus gaminys, jei medžiagos nėra kuo pakeisti: „Pavyzdžiui, tokia yra medžiaga, naudojama plastikinių maišelių, kuriuose laikomas perpiltas kraujas, gamybai. Pakaitalo nėra, o turėti kraujo atsargų daug svarbiau, negu šios medžiagos atsisakyti vien dėl to, kad kažkiek jos iš maišelio patenka į kraują.“

Taigi, kol pramonė, mokslininkai ir politikos formuotojai ieško būdų, kaip apibrėžti kriterijus gaminiuose naudojamų naujų pavojingų medžiagų rizikai įvertinti ir suvaldyti, specialistai rekomenduoja mums patiems domėtis gaminių sudėtimi ir stengtis atsisakyti tų, kuriuose yra tokių medžiagų.

Cheminės medžiagos, kurių reikia vengti

L. Stančė primena, kad ftalatai – kvapikliai, naudojami kosmetikoje, kūno priežiūros priemonėse arba buitinės chemijos gaminiuose, ir siūlo vengti kosmetikos ir buitinės chemijos gaminių, ant kurių parašyta „Parfum“ ar „Fragrance“, nes tai greičiausiai ne natūralios kilmės kvapas.

„Dažniausiai, jei kvapikliai natūralios kilmės, gamintojas deda žvaigždutę (išgauta iš eterinių aliejų). Kai kurie ftalatai kvapo neskleidžia, bet turi tokį patį neigiamą poveikį ir dažniausiai jų yra minkštos plastmasės gaminiuose – lėlėse, žaisluose, pridedamuose prie žurnalų norint privilioti vaikus“, – įspėja L. Stančė.

Antra vengtinų medžiagų grupė, pasak ekspertės, – parabenai. Tai konservantai, dažniausiai dedami tam, kad kosmetika būtų apsaugota nuo mikrobų, pailgėtų jos galiojimo laikas, būtų galima laikyti lentynoje ir pan.

„Ne visi parabenai turi neigiamą poveikį – trumpos grandinės parabenai dažniausiai šiai grupei nepriskiriami, bet labai sunku įsiminti pavadinimus, nes jų be galo daug. Todėl pagrindinė taisyklė – rinktis produktus be parabenų. Dabar parabenai labai dažnai keičiami fenoksietanoliu. Bet jo poveikis toks pats neigiamas, todėl žiūrėkite, kad fenoksietanolio kosmetikos priemonėse taip pat nebūtų“, – pataria ekspertė.

Ką reiškia gaminių ženklinimas

Specialistė taip pat ragina atkreipti dėmesį į gaminių ženklinimą. Plastiko gaminiai žymimi raidėmis ir skaičiais, kurie gali padėti įvertinti jų pavojingumą. Pavojingiausiu laikomas PVC, žymimas trejetu. Jo sudėtyje yra daug chloro ir kitų priedų, todėl jis sunkiai perdirbamas ir degdamas išskiria toksiškus junginius.

Apskritai, ypač maistui, saugiau naudoti vienetu, dvejetu, ketvertu ir penketu žymimas pakuotes, nes jos neturi kenksmingų priedų ir yra lengviau perdirbamos.

L. Stančė taip pat pataria įsiminti patikimų ekologiškų ženklų pavadinimus ir aklai nepasitikėti užrašais „bio“ ir „eko“: „Šiaurės šalių gulbė ir ES gėlė – du patys paprasčiausiai įsimenami ženklai. Norint juos gauti, reikia įvykdyti gana griežtas sąlygas. Tas ženklelis gali būti tiek ant sauskelnių, tiek ant tekstilės gaminių, tiek ant kosmetikos arba buitinės chemijos produktų.“

Nemažai naudingos informacijos ir lietuvių kalba jau galima rasti internete. Vienas tokių šaltinių – svetainė www.pagalvok.lt.

Be kita ko, čia yra paprastų receptų, kaip iš paprastų sudedamųjų dalių pasigaminti saugių valymo priemonių. Pavyzdžiui, 1 puodelis vandens ir 3 puodeliai sodos puikiai atstoja šveitimo pastą. Langus ir veidrodžius valyti galima 1 litre vandens išmaišius 2 arbatinius šaukštelius maistinio acto. O pridegusius ir riebaluotus paviršius valo soda ir citrinų sultys.

Tačiau bene paprasčiausias ir pigiausias būdas sumažinti riziką yra vadovautis principu „mažiau yra geriau“. „Iš cheminių medžiagų esame sudaryti visi, jos aplink mus yra, tarp jų – ir sintetinės, ir pavojingos cheminės medžiagos. Tai neišvengiama. Mano siūlymas būtų nedidinti jų kiekio, naudotis naujomis technologijomis protingai ir įvertinti galima naudą bei galimą pavojų“, – pataria cheminių medžiagų ekspertė L. Stančė.

Daugiau kaip 200 cheminių medžiagų, tarp jų bisfenolis A, parabenai, ftalatai, laikomos endokrininę sistemą ardančiomis medžiagomis, ir sulaukia vis daugiau dėmesio iš įvairių Europos institucijų.

Jomis susirūpinta po to, kai pastebėta, kad šios medžiagos gali sukelti gyvūnų lyčių pasikeitimus ir stipriai sutrikdyti žmogaus sveikatą.

Danijoje susirūpinta vyrų vaisingumo grėsme

Gyvūnų lyčių pasikeitimai pastebėti tarp vandens sraigių. Žmogui šios medžiagos pavojingos todėl, kad galimai lemia prastesnę spermos kokybę, moterų nevaisingumą, diabetą, vėžinius susirgimus, nutukimą. Šios medžiagos per motinos pieną gali patekti ir į kūdikių organizmą, turėti įtakos ne tik vaikams, bet ir paaugliams.

„Per pastaruosius 20 metų padaugėjo žmonių hormoninių sutrikimų, įskaitant pablogėjusią spermos kokybę, ankstyvą lytinį brendimą, tam tikrų vėžio formų atvejus. Svarbu ir tai, kad hormoninė sistema labai glaudžiai veikia nervų sistemą. Tokioms ligoms nustatyti reikia mokslinių tyrimų. Kadangi nėra ūmaus poveikio, sakoma – na ir kas, galima palaukti. Danijos mokslininkai viename straipsnyje yra paskelbę drąsią prognozę, kad po 40 metų Danija susidurs su didele vaisingumo problema užtat, kad labai plačiai naudojami ftalatai.

„Danijoje ištirta tiek avalynė, tiek sauskelnės, tiek maistui naudojami įvairūs indai. Tyrėjai padarė išvadą, kad  po 40-ies metų vyriškių, kurie gali susilaukti vaikų, Danijoje gali sumažėti iki 80 proc. Taigi, galime palaukti 40 metų skaičiuojant nuo 2003-ųjų ir pasižiūrėti“, - tokias grėsmes visuomenėje plačiai paplitus ftalatams įžvelgė Baltijos aplinkos forumo (BEF) cheminių medžiagų ekspertė Laura Stančė.

Specialistė kartu su kolege Juste Buzelyte dalyvavo Prieraišios tėvystės centre surengtoje viešoje paskaitoje „Endokrininę sistemą ardančios medžiagos: kodėl apie jas reikia žinoti“. Jos metu ekspertės dalijosi įžvalgomis, kur kasdienėje žmogaus veikloje gali būti aptinkamos šios galimai pavojingos medžiagos ir kaip jų išvengti.

L. Stančė, pristatydama Danijoje atliktą studiją, pabrėžė, kad sunku nuspėti, ar tokie nuogąstavimai pasitvirtins, tačiau aišku viena - cheminės medžiagos pasižymi kompleksiškumu, t. y. paprastai veikia ne atskirai, bet jungiasi į bendrus darinius ir tuomet jų poveikis tampa dar sunkiau prognozuojamas.
„Iš aplinkos gauname ir istorinę taršą, dėl kurios nieko negalime padaryti, tačiau taršos šaltinių daugėja...“, - atkreipė dėmesį pranešėja.

Pavojai atrasti vykdant tyrimus su žiurkėmis

Pirmą kartą mokslininkai ftalatus atrado bandymų metu. Kaip pasakojo L. Stančė, viena mokslininkė Danijoje vykdė tyrimą su žiurkėmis. Ji pakeitė jų gertuvėles iš metalinių į plastmasines, kurių sudėtyje galimai buvo ftalatų. Mokslininkė pastebėjo, kad žiurkės pradėjo dvėsti neįtikėtinai greitai.

„Ji pradėjo ieškoti, kokių medžiagų daugiau patenka į žiurkių organizmą ir aptiko, kad pelių organizme padaugėjo ftalatų. Pradėjo ieškoti iš kur ir atrado, kad vienintelį sąlytį su maistu turėjo žiurkių gertuvėlės. Kadangi gertuvėlės buvo ilgai naudojamos, iš jų pradėjo skirtis ftalatai.

Mokslininkė pradėjo tyrinėti, kokiuose dar daiktuose mūsų aplinkoje yra tų ftalatų. Danijoje atrasta, kad jų yra guminiuose batuose, vaikų žaisluose, plastmasiniuose buteliukuose, plastikiniuose vandens buteliuose. Šie buteliai iki šiol yra didelė problema, nes tam naudojamas pats prasčiausias plastikas.

Dėl to į plastikinius butelius antrą kartą vandens nereikėtų pilti. Svarbu, kad ftalatai paprastai neišsiskiria į aplinką, jeigu yra normali temperatūra – tačiau negerai, jei palieki ant saulės, jeigu butelį sulamdai, įbrėži“, - pasakojo cheminių medžiagų ekspertė.

Ji pabrėžia, kad vaikų prekėse – buteliukuose, čiulptukuose ftalatų naudojimas nuo 2011 m. yra uždraustas, tačiau toks draudimas galioja tik prekėms, kurios skirtos vaikams iki trijų metų.

„Jeigu turite vyresnių vaikų ir šaukštelių, kurie skirti naudojimui tik nuo trijų metų, yra didelė tikimybė, kad ten ftalatų gali būti“, - akcentavo L. Stančė. Ji sako, kad toks apribojimas plačiau netaikomas galimai dėl to, kad moksliniai tyrimai tyrimams nelygūs, vienuose pritrūksta reikiamos imties, kiti tyrimai gali būti vykdomi pagal užsakymą, todėl labai trūksta išsamių ir ilgų tyrinėjimų, kurių rezultatais galima būtų remtis visuotiniu mastu uždraudžiant tam tikrų prekių, kuriose yra ftalatų, gamybą ir prekybą.

Didžiausia tikimybė ftalatų aptikti ir PVC dangoje, kuri dominuoja viešosiose įstaigose.
„Ir po šiai dienai PVC danga naudojama ligoninėse, gimdymo namuose. Nėra tokio kriterijaus, kad kažkas žiūrėtų, svarbu, kad būtų pigu ir gerai valytųsi“, - sakė L. Stančė.

Sudėtingiausia prekių kategorija – statybinės medžiagos

„Yra sakančių – ai, kas bus – tas bus, vis tiek kada nors numirsiu. Galvojama, kad gal manęs tai nepalies, bet juk daroma žala ir aplinkai – nyksta žuvys, dumbliai, kurie irgi reikalingi“, - sakė BEF ekspertė.

Jos teigimu, jeigu galimai pavojingų cheminių medžiagų dar galima išvengti vaikų prekėse, labai sudėtinga jų išvengti daranti remontą – t. y. perkant statybines medžiagas.

„Jeigu dar perkant šaukštelį ar maišelį gali riziką sąmoningai sumažinti, bet kai darai remontą – tai tampa labai sudėtinga“, - teigė L. Stančė.
Jai pritarė ir viena mama iš salės, atėjusi pasiklausyti viešos paskaitos. Ji pasidalino savo rūpesčiu darant remontą: „Kai lakavau sienas ekologišku laku, po dviejų metų reikėjo visiškai naujai viską nušlifuoti, nes labai greitai dėvėjosi ir buvo nepraktiška“.

L. Stančė pritarė šiai įžvalgai ir pridėjo: „Gamintojai sako, kad negali investuoti į technologijas, kurios leistų pasiūlyti ilgaamžiškesnį varianatą, nes rinka yra per maža“.

Kur slypi pavojai ir kaip jų išvengti?

Baltijos aplinkos forumas yra išleidęs lankstinuką apie endokrininę sistemą ardančias medžiagas – kur jos slypi ir kaip jų būtų galima išvengti.
Pirma, rekomenduojama atkreipti dėmesį į maiste aptinkamus pesticidus (vaisiuose ir daržovėse) ir pavojingas chemines medžiagas, kurios buvo naudojamos apdorojimo metu ar pateko iš pakuotės. Kaip pavyzdys galėtų būti bisfenolis A (BPA), kuris naudojamas plastikinėse maisto pakuotėse.
Siekiant to išvengti geriau rinktis sezoninius, vietinius, nesupakuotus maisto produktus. Arba sertifikuotuose ūkiuose užaugintas daržoves ir vaisius, kuriuose aptinkami mažesni pesticidų likučių kiekiai. BEF ekspertai taipogi pataria vengti maisto skardinėse, nes beveik visų skardinių maisto pakuočių vidus yra padengtas epoksine derva su bisfenoliu A.

Namuose maistui pakuoti geriau rinktis stiklą, keramiką ar nerūdijantį plieną, o maisto nešildyti plastikiniuose induose ir maišeliuose.

Tam tikrų pavojų slypi ir žmonių perkamoje tekstilėje, avalynėje, rūbuose. Anot BEF lankstinuke pateiktos informacijos, daugiausiai rizikos sukelia importuojami tekstilės gaminiai, kuriuose yra aptinkama nonilfenolių etoksilatų (NPE) likučių.

„Nors šios medžiagos naudojimas ES yra uždraustas, tačiau į rinką patenka su importu, nes draudimai negalioja kitose šalyse. Etoksilatai iš drabužių išsiplauna, todėl prieš velkantis naują rūbą, patariama jį išsiskalbti“, - rašoma BEF išleistame lankstinuke.

Mamoms derėtų nepirkti vaikiškų drabužėlių, papuoštų PVC lipdukais, nes juose gali būti ftalatų.
Įdėmiau vertėtų patyrinėti ir kūno priežiūros priemones, ypač apsauginius kremus nuo saulės, dieninius kremus su parabenais, prausimosi želė, šampūnus ir t.t.

Mažiau yra geriau! Tokiu šūkiu siūloma vadovautis renkantis kosmetika ir vaikų kūno priežiūros priemones. Taip pat rekomenduojama domėtis perkamų produktų sudėtimi.

Kraštutinumai nėra gerai

„Endokrininę sistemą ardančios medžiagos yra surūšiuotos, 149 yra paskelbtos kaip tikrai pavojingos, nes yra įrodymų, tačiau kalbama apie 2 tūkst. […] Kraštutinumai irgi nėra gerai, jeigu ieškosi vien (ekologiškų – red.past. ) - pavargsi, būsi supykęs, o neigiamos emocijos irgi vėžį skatina. Kur galima, žinai ir matai pasirinkimą, galima rinktis“, - tokį patarimą davė L. Stančė viešos paskaitos susirinkusioms paklausyti mamoms.

„Renkantis kosmetiką reikėtų pramokti skaityti sudėtį, antra galima teikti gamintojams užklausas apie jų produktų sudėtis. Reikėtų nebijoti ir klausti. Jeigu į parduotuvę ateis 10 žmonių, kurie paklaus, galbūt ir darbuotojai nueis pas savo viršininką ir pasidomės, nes „klientai klausinėja, o aš nežinau, ką atsakyti“, - patarė aplinkosaugos specialistė J. Buzelytė. Anot jos, renkantis gaminius galima domėtis pačiais gamintojais, kurie deklaruoja skaidrius ir viešus prekių gamybos principus ir socialinę atsakomybę.

„Aš linkusi tokiais pasitikėti, nes nemanau, kad jie norėtų suteršti savo vardą, jei kas patikrintų ir kažką rastų“, - sakė BEF atstovė.

Abi specialistės sutinka, kad iš pradžių pereiti prie atidaus prekių ir gaminių sudėčių skaitymo nėra paprasta, tačiau įmanoma. Iš pradžių jos siūlo žengti vieną žingsnį, domėtis pamažu, įsimenant vis daugiau medžiagų, kurios galimai gali trikdyti endokrininę sistemą, o paskui žingsniuoti vis drąsiau, kol galiausiai pavyks surasti nuolatinius gamintojus, kuriais pasitikėsite ir jų produkciją galėsite pirkti nesibaimindami pavojų.