Platesnių horizontų link
K.Stankutė-Jaščemskienė gimė, augo ir universitetą baigė Kaune. "Augau Vilijampolėje, tapytojo Viginto Stankaus šeimoje, mano močiutė – juvelyrė, sesė studijavo kostiumo dizainą. Visi susiję su kultūra ir kūryba, todėl ir pasirinkau kultūros vadybos studijas Vilniaus universiteto Kauno fakultete. Praleidau puikius ketverius metus su nuostabiais žmonėmis – daug veiksmo, reginių. Darbavausi nepriklausomoje teatro trupėje "Teatro projektai", ketverius metus buvau aktyvi jaunimo organizacijos AIESEC narė", – pasakoja Kotryna.
Studijų metais K.Stankutė-Jaščemskienė buvo aktyvi kaunietė. Iš karto po studijų nusprendė stažuotis pagal AIESEC mainų programą ir metams išvyko į Malaiziją. "Toli važiuoti reikia, kol esi jaunas, niekuo neįpareigotas. Iškart po universiteto esi drąsus", – šypsosi ji.
Ten kaunietė sutiko daugybę žmonių iš viso pasaulio, dirbo tarptautiniame privačiame Kūrybinių industrijų ir technologijų universitete (angl. – Limkokwing University of Creative Technology). "Daug kelionių, egzotikos, darbo, mokymosi. Tris mėnesius buvau vidinėje stažuotėje Kambodžoje, universiteto padalinyje", – dalijasi po metų į Lietuvą grįžusi K.Stankutė-Jaščemskienė.
Kotryna atvira – Malaizijoje turėjo įdomių patirčių, tačiau dėl kultūrinių skirtumų buvo gana sunku darbuotis su vadovybe. Tai paskatino suprasti, kad nori padirbėti kaip laisvai samdoma specialistė.
Kaune ji dirbo prie įvairių švietimo ir kultūros projektų: kuravo studentų stojimą į užsienio universitetus, Kauno lėlių teatro projektus, festivalį "Kino pavasaris".
Profesionalų tinkle
Greitai aplankė jausmas, kad metų K.Stankutei-Jaščemskienei Malaizijoje neužteko. "Jaučiau, kad per anksti grįžau, slapčia svajojau grįžti į Aziją. Išsiunčiau CV ir man pasisekė įsidarbinti Singapūre esančiame Azijos Europos fonde, kuris ieškojo darbuotojo Komunikacijos departamente. Dvejus metus gyvenau Singapūre, ten darbas jau buvo rimtesnis, nes stažuotė, baigus universitetą, yra šiek tiek kitokia praktika", – pasakoja Kotryna.
Grįžusi iš Singapūro lietuvė ieškojo prasmingos veiklos su žmonėmis iš viso pasaulio. "Viename renginyje sutikau Vladą Lašą, kuris pasiūlė dalyvauti konkurse dėl Tarptautinio lietuvių profesionalų tinklo (angl. "Global Lithuanian Leaders") vadovės pozicijos. Man pavyko gauti šį darbą. Šešerius metus plėtojau Lietuvą mylinčių, prie jos gerovės prisidėti norinčių profesionalų – Kanados, Amerikos, Australijos lietuvių – pasaulinį tinklą. Tai buvo labai įdomūs metai, daug kontaktų, suvokimo, kad mes esame didesnė tauta nei Lietuvos teritorijoje", – vertina ji.
Dirbdama šiame fonde K.Stankutė-Jaščemskienė sutiko verslininką ir filantropą M.Jakulį Jason. Jis gimė pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, jo tėvai bėgo nuo sovietų Antrojo pasaulinio karo metais. Vyras užaugo Niujorke, o į Lietuvą atvyko gyventi nepriklausomybės metais.
Greitai jis tapo itin sėkmės lydimu investuotoju Lietuvoje, įkūrė advokatų kontorą "AAA Law", yra bendrovės "AAA Holdingas", kuriai priklauso "Radisson Blu Royal Astorija Hotel, Vilnius", "Grand Hotel Kempinski Vilnius", valdybos pirmininkas. Kartu su partneriais įkūrė "Nordic Airport Hotels Fund", skirtą viešbučiams prie Vilniaus, Krokuvos ir kitų Europos oro uostų plėtoti ar įsigyti. M.Jakulis Jason yra prisidėjęs ir prie Vilniaus tarptautinės mokyklos, ir Erudito licėjaus Kaune steigimo. 2019-ųjų pabaigoje per LRT Metų apdovanojimus M.Jakulis Jason už filantropiją pelnė Metų asmenybės apdovanojimą.
"Marius matė mano patirtį, darbus, siekiant kurti tinklą, pritraukti lietuvius, jaunimą grįžti į Lietuvą. Kai jis su žmona sumanė sukurti savo fondą, kuris yra skirtas finansiškai padėti žmonėms, kurie nori grįžti ir kurti Lietuvoje, pagalvojo apie mane ir pakvietė", – prisimena K.Stankutė-Jaščemskienė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Fondas, neseniai atšventęs pirmąjį gimtadienį, teikia finansinę paramą gabiems verslo kūrėjams, akademikams ir studentams, kurie gali ir nori prisidėti prie Lietuvos ekonomikos augimo, grįžti čia su visa savo globalia patirtimi, su žiniomis iš tarptautinių universitetų. Juk ne paslaptis, kad sprendimui grįžti į Lietuvą finansinė pusė taip pat labai svarbi.
Džiuginantys rezultatai
Yra toks pasaulinis dalijimosi indeksas (angl. – World Giving Index). Neseniai buvo paskelbtas dešimties metų indeksas ir mes esame šio reitingo apačioje – iš 126 šalių esame 121 vietoje.
MJJ fondas turi tris pagrindines kryptis: mokslo, žinių ir verslo. "Mokslo kryptis kviečia užsienyje baigusius doktorantūros studijas sugrįžti į Lietuvą. Jiems fondas skiria grantus, tai yra, dvigubina tai, ką gali mokėti Lietuvos universitetai, – tam, kad konkuruotume su Europos universitetais ir kitomis pasaulio šalimis. Labai džiaugiamės, kad praeitais metais šitą grantų konkursą laimėjo septyni mokslininkai. Jie grįžo iš Australijos, Japonijos, Jungtinės Karalystės, JAV ir sėkmingai darbuojasi Kauno technologijos universitete (KTU), Vilniaus Gedimino technikos ir Vilniaus universitetuose. Gimtadienio proga vėl paskelbėme grantų kvietimą ir tikimės dar daugiau puikių žmonių", – rezultatais džiaugiasi fondo vadovė.
Skatindamas siekti žinių fondas kviečia pateikti paraiškas geriausiuose pasaulio universitetuose studijuoti norinčius ir jau įstojusius lietuvius, kad šie gautų dalį tam reikiamų lėšų. Tačiau su sąlyga, kad sutinka po studijų sugrįžti ir bent kelerius metus darbuotis Lietuvoje.
"Šiuo metu turime du studentus ir dvi studentes, studijuojančius Nyderlanduose, Jungtinėje Karalystėje ir JAV. Greitai bėga laikas, greitai sulauksime jų grįžtančių", – priduria K.Stankutė-Jaščemskienė.
Verslo dimensijoje MJJ fondas prisideda prie grįžti ar atvykti į Lietuvą ir verslą kurti siekiančių profesionalų. "Grantas yra filantropinis, tai yra lėšos skiriamos tam, kad žmonės galėtų kurtis ir kurti Lietuvai. Na, o verslo kryptis yra labiau investicinė – tam, kad fondas galėtų ilgiau gyvuoti ir gauta grąža iš sėkmingų verslų sugrįžtų į jį", – aiškina fondo valdytoja.
"Kalbant apie verslą, jau padėjome įsitvirtinti iš Berlyno grįžusių dviejų lietuvių startuoliui randu.lt, moksliniam startuoliui "Thermopharma", kuris kuria vaistus nuo vėžio. Kaune Kasparas Rakštys jau įkūrė laboratoriją, jo mokslinių tyrimų kryptys – naujų funkcinių ir skyles transportuojančių medžiagų kūrimas ir sintezė, efektyvių perovskitų saulės elementų stabilumo pagerinimui. Kasparas jau išsiuntė kai kuriuos savo sukurtus komponentus į Šveicariją", – dalijasi ji.
Yra ir daugiau sėkmingų pavyzdžių, kurie ne tik tiesiogiai su verslu susiję. "Vilniuje su šeima įsikūręs Paulius Yamin-Slotkus – Kolumbijos lietuvis, dirbęs su garsiuoju Bogotos meru Antanu Mockumi, ėmėsi įvairių aktyvių tyrimų ir pavasarį organizuos elgesio pokyčių tyrėjų konferenciją Lietuvoje, kuri į šalį pritrauks įdomių pranešėjų, pasaulinio garso mokslininkų. Vida Mačikėnaitė-Ambutavičienė, 12 metų studijavusi ir dirbusi Japonijoje bei Kinijoje, šiandien dirba KTU, dalijasi savo žiniomis su žiniasklaida, komentuodama apie Kiniją, kuri yra jos tyrimų objektas. Tai yra gyvenimiški, maži sėkmės žingsneliai. Šiemet, tikimės, bus dar daugiau kuo džiaugtis", – viliasi K.Stankutė-Jaščemskienė.
Nenorime dalytis?
Užaugo nepriklausomos Lietuvos verslininkų karta ir jų gebėjimo dalytis branda yra skirtinga, pastebi K.Stankutė-Jaščemskienė. "Pastaraisiais metais vis išgirstame gražių istorijų, kaip verslininkai dalinjasi, prisideda kuriant Lietuvą savo lėšomis. Dalijasi pelnu ne tik su įmonės darbuotojais, bet ir su bendruomene, mokslininkais. Marius yra gražus pavyzdys, kaip verslininkas, kuris anksčiau per daug neužsiėmė filantropija, per savo fondą skyrė ganėtinai didelę – 3,5 mln. eurų – sumą, kuri dabar yra dar daugiau užaugusi. Daug pagyrimų, apdovanojimų gavome, nes, kitų akimis, esame retas gerasis pavyzdys, galintis paskatinti daugiau gerų iniciatyvų", – sako ji.
"Lietuvoje yra nemažai verslo atstovų, kurie filantropija užsiima tyliai, nes sulaukia kaltinimų: jei kažkam duodi pinigų ir apie tai kalbi, ar nėra paslėpto tikslo save pareklamuoti, o vėliau kažką iš to gauti? Todėl daug kas, kas duoda, tai daro tyliai ir, deja, mes apie tai mažai sužinome", – svarsto filantropijos raidą Lietuvoje sekanti moteris.
Asmeninio archyvo nuotr.
Vis dėlto ji mano, kad garsiai nekalbant apie tokias istorijas gali pasirodyti, jog niekas nesidalija, o juk tokios istorijos įkvepia daugiau dalytis. "Yra toks pasaulinis dalijimosi indeksas (angl. – World Giving Index). Neseniai buvo paskelbtas dešimties metų indeksas ir mes esame šio reitingo apačioje – iš 126 šalių esame 121 vietoje. Čia vertinamos trys pagrindinės sritys: žmonių klausiama, ar per pastarąjį mėnesį padėjo nepažįstamam žmogui, ar aukojo labdarai, ar savanoriavo. Mes žinome tą liūdną statistiką, kad lietuviai mažai įsitraukia į savanoriavimo veiklą, mažai bendruomeniškumo. Manau, kad tikrai galėtume būti aukštesnėje šio indekso vietoje", – neabejoja K.Stankutė-Jaščemskienė.
Filantropijos šaknys
XVIII a. pabaigoje Lietuvoje pradėjo kurtis asociacijos, draugijos, ložės, klubai ir kitokie tiek formalūs, tiek neformalūs socialiniai junginiai, kuriuos veikiausiai galima vadinti filantropijos Lietuvoje užuomazgomis. Nors labdara buvo įprasta ir senojoje LDK.
Žvelgiant į moderniosios Lietuvos istorijos laikotarpį – tarpukarį – taip pat galima atrasti daug bendruomenių, klubų, pavienių asmenų-filantropų, kurie išties aukojo. Tačiau šioms tradicijoms visapusiškai įsišaknyti į tautos sąmonę neleido 50 sovietinės stagnacijos metų, pakeitusių žmonių mąstymą ir kultūrą.
K.Stankutė-Jaščemskienė mano, kad po nepriklausomybės atgavimo dalijimosi mokėmės būtent iš lietuvių diasporos. "Lietuva visada turėjo gražų Amerikos, Kanados, Australijos lietuvių pavyzdį, kai sovietmečiu šalyje tarsi nebuvo galimybių užsiimti filantropija, tačiau tautiečiai, gyvenantys už valstybės ribų, stengėsi tai daryti. Ši diaspora aukojo pingus bažnyčioms, lietuvybei, mokykloms, švietimui išlaikyti, tai daro ir dabar – aukoja ligoniukams, mokykloms ir kitoms sritims. Čia pavyzdžiais galėtų būti Kazickų, Adamkų šeimos, įvairūs Rotary klubai", – primena ji.
Lietuvoje po nepriklausomybės atgavimo filantropų kontekste iškilo kelios ryškiausios asmenybės. "Danguolė ir Viktoras Butkai, kurie pastatė MO muziejų, yra modernaus meno vėliavnešiai, kolekcininkai. Filantropai Vilija ir Gediminas ("Ogmios grupės" valdybos pirmininkas) Kuprevičiai remia muzikus, meną. Yra ir Arvydas Janulaitis, kuris skiria paramą mokslininkams ir mokslinei veiklai, ir Vladas Lašas, kuris remia iniciatyvas Kaune. Na, ir neseniai mecenato vardą gavęs Arvydas Paukštys, kuris neseniai sudegusios Balbieriškio Rožinio Švč. Mergelės Marijos bažnyčios atstatymui paaukojo milijoną eurų. Ir, žinoma, M.Jakulis Jason", – Lietuvai svarbias asmenybes primena MJJ fondo vadovė.
"Žmonių, kurie išdrįsta pasiskelbti, yra ir manau, kad jų bus daugiau. Klausimas, ar didelės sumos neišgąsdins mažiau uždirbančių žmonių ir kaip teisingai pratinti jaunimą, vaikus prie minties, kad nebūtina aukoti milijonų. Galima dalytis ir mažesnėmis sumomis, svarbu, kad rūpėtų, kad būtų dalijimosi kultūra. Mano nuomone, būtų puiku ugdyti tokią kultūrą mokykloje per pamokas, per užklasinę veiklą, universitetuose. Ne visos šeimos priėmusios šią kultūrą, reikėtų ugdyti visuomenę", – skatina ji.
Už sėkmę atsakingi visi
Tarptautinės patirties turinti visuomenininkė sako, kad šalį pirmiausia kuria jos žmonės, o galinčių tai padaryti Lietuvoje netrūksta – juos kartais tereikia paremti.
"Taip, išrenkama valdžia, politikai, bet už šalies sėkmę atsakingi esame mes visi. Kaip gerai gyvens žmonės, kaip mūsų šalį matys tarptautiniu lygiu, kaip seksis verslui, kokius žmones ugdys universitetai, priklauso nuo mūsų – šiose srityse mes visi galime daryti pokyčius. Mūsų fondas mato stiprią misiją prisidėti prie tų žmonių, kurie proaktyviai nori kurtis Lietuvoje ir kurti Lietuvą: būdami šaunūs dėstytojai Lietuvos studentams, suteikdami tarptautinę patirtį. Lygiai taip pat prie kuriamos ateities prisideda po studijų užsienyje grįžęs jaunimas, kuris sėkmingai darbuojasi Lietuvos įmonėse, kuria savo startuolius, prisideda ir įdomūs tarptautiniai pranešėjai, kurie gali atvykti ir įkvėpti žmones", – pasakoja fondo vadovė.
Jos nuomone, tarptautine prasme Lietuva yra sėkminga. "Matau laimingų, gamtą puoselėjančių ir mylinčių, išmanių žmonių Lietuvą. Norėčiau ją tokią matyti", – šviesia nata pokalbį baigia K.Stankutė-Jaščemskienė.
