Kaip pranešė policija, avarija įvyko ketvirtadienio naktį, apie 1.05 val., Budrionių kaimo teritorijoje, krašto kelyje Anykščiai–Troškūnai–Panevėžys.

Greitosios medicinos pagalbos automobilis „VW Transporter“ vyko su įjungtais švyturėliais, jį vairavo 34 metų vyras.

Vairuotojas nepastebėjo į kelią išbėgusio laukinio gyvūno, jį kliudė ir, nesuvaldęs transporto priemonės, nuvažiavo nuo kelio.

Per avariją nukentėjo kartu vykęs 66 metų paramedikas.

Respublikinės Panevėžio ligoninės skubios pagalbos skyriuje jam nustatytas kaklo raiščių patempimas.

„Tik Tomo pastabumo ir greitos reakcijos dėka žmonės liko gyvi“,  – konstatavo paramediko ir ugniagesio gelbėtojo kolegė Rūta, apie šį įvykį pasidalijusi viešai.

„Atsitiktinumas, aplinkybės, sėkmė ir profesionalus reagavimas – tai tik kelios dedamosios, padėjusios išgelbėti dviejų žmonių gyvybes. Didžiuojamės savo GMP komanda – skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialiste Rūta ir paramediku Tomu. Pagrindinis šios istorijos herojus Tomas Vyzas yra ne tik GMP tarnybos paramedikas, bet ir Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 3-osios komandos ugniagesys gelbėtojas“, – gražių žodžių negailėjo GMP tarnybos atstovai, pateikę Rūtos pasakojimą apie įsimintiną įvykį.

„Buvo eilinis GMP brigados budėjimas: po suteiktos pagalbos miokardo infarkto ištiktai moteriai, kuri buvo pristatyta į Kauno klinikų kardiologijos reanimacijos skyrių, vykome į pastotę Garliavos miestelyje. Po kaitrios vasaros dienos, ankstyvą liepos rytą, besibaigiant pamainai, jautėmės gaiviau, mintys sukosi apie poilsį namuose. Netikėtai GMP vairuotojas-paramedikas Tomas atkreipė dėmesį, kad tarp namų mato dūmų stulpą, teigdamas, kad greičiausiai dega namas. Nespėjus nei mirktelėti, Tomas jau įsuko į vieną gatvelę, po to į sekančią, ieškodamas gaisro židinio“, – pasakojo skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistė.

Netrukus surado, iš kur sklido dūmai. Nuo gatvės atokiau stovinčio gyvenamojo namo dalis degė atvira liepsna.

Tik Tomo pastabumo ir greitos reakcijos dėka žmonės liko gyvi.

„Persmelkė mintis, kad ankstyvas rytas ir, galimai namo viduje, neįtardami nelaimės, miega žmonės. Džiaugiuosi, kad tą kartą dirbau komandoje ne tik su paramediku, bet ir ugniagesiu gelbėtoju. Tik Tomo pastabumo ir greitos reakcijos dėka žmonės liko gyvi“, – į lemtingas minutes mintimis grįžo Rūta.

Anot jos, veiksmas vyko žaibišku greičiu. „Nedelsiant radijo ryšiu informavau GMP tarnybos dispečerį, kad reikia priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pajėgų. Tuo tarpu mano kolega, įjungęs GMP automobilio garsinį signalą, žadino gyventojus, jau spėjęs paskambinti 112 ir PGT kolegoms perteikęs jiems aktualią informaciją dėl gaisro apimties ir privažiavimo. Veikti reikėjo labai greitai. Nekilo abejonių, kad Tomas elgsis atsakingai ir saugiai. Ankstyvą rytą įjungtas GMP automobilio garsinis signalas pasiteisino - žmonės buvo jau atsibudę, tačiau dar besiblaškantys uždūmintuose kambariuose. Tomas nubėgo į degantį namą, patikrino kiek ten yra žmonių. Jis saugiai išvedė žmones iš namo ir perdavė mano žinion“, – veiksmų eigą dėliojo medikė.

Operatyviai atvykę ugniagesiai gelbėtojai suvaldė liepsnas. Namo šeimininkų gyvybei pavojus negrėsė, abiejų žmonių gyvybiniai rodikliai buvo stabilūs, nors pora buvo labai išsigandusi ir susijaudinusi, kad liepsnos sunaikins turtą. Jiems buvo suteikta būtinoji medicinos pagalba – tiektas deguonis ir tuo pačiu teikta psichologinė pagalba. Suvaldžius ugnį, atvykus artimiesiems šeimininkai pasijuto ramiau, vykti į gydymo įstaigą jiems neprireikė.

„Noriu pasidžiaugti ryžtingu ir drąsiu GMP komandos nario paramediko Tomo elgesiu. Jo žinios ir patirtis PGT tarnyboje, leido jam saugiai išvesti žmones iš gaisro židinio. Šis įvykis atskleidė, kad glaudus gelbėjimo tarnybų bendradarbiavimas didina visuomenės saugumą, bet kuriuo paros metu. Dar kartą įsitikinome, kad galime laiku pastebėti nelaimę ir užkirsti kelią tragiškoms pasekmėms, išsaugodami žmonių turtą bei gyvybę“,  – apibendrino Rūta.

– Kaip vyko jūsų kelionė į Ukrainą? Ko ten važiavote?

– Važiavau dalyvauti trečioje misijoje, t.y. humanitarinės pagalbos misijoje. Konkrečiai buvo organizuojamas labdaros organizacijos „Pagalbos sparnas“, kuriai vadovauja Algis Šimoniūtis, jis paprašė pavairuoti automobilį, kad palydėtume koloną iki Ukrainos tam tikros vietos ir parvežtume vaikus ir, jei prireiks, suteiktume pagalbą parvežamiems vaikams ar jų mamos, artimiesiems.

– Vykote greitosios pagalbos automobiliu, iš kur jį gavote?

– Esame labai dėkinga Vilniaus merui Remigijui Šimašiui, kuris labai operatyviai ir greitai suteikė apynaujį automobilį, kuris būtų saugus ir kokybiškas sunkiai kelionei.

– Žinau, kad Vilniaus savivaldybė pasakė, kad automobilis yra naujas ir būtų labai gerai, jei grąžintumėte jį tokios pats būklės, kaip ir paėmėte. Ar pavyko išpildyti šį prašymą?

– Taip, tai gali patvirtinti pats meras. Ne tik parvežtas toks pats automobilis, bet dar ir pabuvęs karo zonoje.

Jeigu reikės, tikrai padėsiu, kiek galėsiu.

– Ar buvo situacijų, kai teko pasinaudoti savo, kaip paramediko, įgūdžiais?

– Ačiū Dievui, niekam neteko teikti pagalbos, išskyrus psichologinę pagalbą vaikams ir jų mamoms. Medikamentinės pagalbos neprireikė niekam, išskyrus vairuotojams, kurie skundėsi nugaros skausmais.

– Buvote nuvykęs net iki fronto linijos. Ar buvo saugu, ar nepatyrėte išpuolių iš agresorių?

– Buvo visko, smulkmenų neminėsiu. Manau, galėčiau palinkėti ketvirtos misijos nariams laikytis saugomo taisyklių ir saugoti save.

– Gal galite paminėti, kokios tai buvo situacijos?

– Turbūt girdėjote iš žiniasklaidos, tai buvo sprogdinimas būtent Lvivo kuro gamyklos, apšaudymas, degalų kolonėlės susprogdinimas. Ramu nebuvo. Visą kelią kaukė sirenos, teko būti budriam, lydėti koloną ir būti atsakingam už tai.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tai ne pirmas jūsų kartas Ukrainoje, ten lankėtės 2014 m., kai Rusija okupavo Krymą. Koks vaizdas šiandien, palyginti su 2014 m.? Kaip pasikeitė viskas?

– Sunku pakomentuoti, kadangi ten buvo visiškai kitokia pačios misijos specifika. Čia pačių sužeistųjų man neteko matyti, mačiau tik išpuolius.

– Jums teko matyti sienas, pastatus, kaip dabar atrodo, ar sugriauta, ar tada buvo sveika?

– Vietose, kuriose buvau šį kartą, nesu buvęs, todėl palyginti tikrai sunku, tačiau sugriauti keliai, nušluotos nuo kelio degalų kolonėlės, sprogimai aplinkui, gaudžiančios sirenos, palydintys rusų malūnsparniai su kulkosvaidžiais, taip pat prasilenki su tanku, kuriame nežinai, kas sėdi – rusas ar ukrainietis.

– Ar teko bendrauti su vietiniais, kurie ten pasilieka?

– Taip, teko būti viename mieste ir bendrauti su bendruomenės nariais. Negalėjome išvykti nepasimeldę cerkvėje, kad mums būtų saugu. Jie yra didelis pavyzdys mūsų tautai, kad vieningumas ir vienas kito palaikymas, nesvarbu, kiek tu turi ir ką tu gali, kad ir kokios būtum specialybės, būtent visi susijungia į vieną bendrą šeimą ir randa veiklos, kas kuo gali, tas tuo padeda.

– Ar artimiausiu metu planuojate traukti į šią ar panašias misijas Ukrainoje? Gal galite detalizuoti, kiek giliai pačioje šalyje buvote, kokius miestus matėte?

– Miestų nedetalizuosiu dėl saugumo ir kitų misijų nariams. Taip, esu medikas, ir manau, jeigu reikės, tikrai padėsiu, kiek galėsiu.

Svarbiausia – žmogiškumas

Per mėnesį trukusią praktiką Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stotyje (GMPS) su paramediko specialybės subtilybėmis susipažinę keturi praktikantai sutiko papasakoti apie šio darbo kasdienybės užkulisius.

"Dirbu Kauno klinikų Skubios pagalbos skyriaus registratūroje, todėl matydavau, kaip greitosios medicinos pagalbos darbuotojai atneša užpildytus lapus, ir nė nenumaniau, kas vyksta kitoje pusėje, – iki tol, kol prireikus pacientas atvežamas į gydymo įstaigą. Todėl labai džiaugiuosi, kad pavyko atlikti paramediko praktiką Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stotyje. Čia visi darbuotojai labai geranoriški – viską parodo ir į savo gretas greitai priima net naujokus. Be viso to, jie yra ir labai žmogiški – net, kai atvykus į iškvietimus, sužinoma, kad paciento būklė nėra itin rimta, nes jam, pavyzdžiui, tik šiek tiek suskaudo širdį, o dabar jis ir vėl jaučiasi gerai, medicinos darbuotojai vis tiek gražiai pasikalba su žmogumi, jį nuramina. To reikia, nes kiekvienam, kuris kviečia greitosios medicinos pagalbą, jau savaime tai didelis įvykis", – pasakojo paramediko specialybės praktiką Kauno rajono GMPS atlikusi Gertrūda Lazaravičiūtė.

G. Lazaravičiūtė / Asmeninio archyvo nuotr.

Paprašyta prisiminti labiausiai per paramediko praktiką į atmintį įsirėžusį atvejį, mergina tarstelėjo, kad budint Kauno rajono GMPS itin kritinių situacijų, kurias būtų tekę pamatyti iš arti, nepasitaikė, tačiau vienas iškvietimas vis dėlto įstrigo.

"Vykome padėti moteriai, turinčiai fizinę negalią – paralyžių. Jos galvoje buvo didžiulė žaizda, aplinkui mačiau labai daug kraujo. Apibintavome jai galvą. Su ja kalbėtis buvo sudėtinga, bet reikėjo išsiaiškinti, kas įvyko, ir įtikinti, kad į ligoninę važiuoti – būtina. Tąkart labai pasimečiau. Tai iššūkis, kurį prisiminsiu ilgai", – atviravo G.Lazaravičiūtė.

Ypatingas pasiruošimas

Šiuo metu, kai šalyje fiksuojama vis daugiau naujų koronaviruso atvejų, iki pasiekdami paciento namus greitosios medicinos pagalbos stoties gydytojai ir paramedikai praktikantai privalo imtis visų apsisaugojimo priemonių. Nepaisant to, kad studentai ir nedalyvauja važiuojant į iškvietimus, kur pacientui yra patvirtintas ar tik įtariamas COVID-19.

Būdavo karštų dienų, kai tokia apranga, po kuria viskas šlapia nuo prakaito, blaškydavo dėmesį.

"Vykstant į iškvietimą lauke, tekdavo dėtis respiratorius ir ant viršutinių drabužių vilktis medžiaginius chalatus bei lietpaltį primenančius apdangalus. Jei vykdavome į patalpą, be viso to reikėdavo užsidėti akinius arba apsauginį skydelį. Būdavo karštų dienų dienų, kai tokia apranga, po kuria viskas šlapia nuo prakaito, blaškydavo dėmesį. Tačiau susikaupdavau, nes žinodavau, kad privalau padaryti viską, ko reikalauja situacija", – sakė mergina.

Pasiteiravus, ar pamatyti paramediko praktikos užkulisiai nenuslopins jos noro baigus studijas dirbti greitojoje medicinos pagalboje, pašnekovė užsiminė, kad vis dar svarsto, kur norėtų save realizuoti labiau – dirbdama Skubios pagalbos skyriuje ar greitosios medicinos pagalbos stotyje.

Kasdien tarsi loterija

"Paramediko praktika yra tarsi loterija – niekad nežinai, kas tavęs laukia per budėjimą. Kai kalbėjausi su kitais praktikantais, jie pilni įspūdžių – dalyvavo ir gaivinant, ir vaduojant prispaustus žmones įvykus didelėms avarijoms. Visiems praktika buvo labai skirtinga. Jos laikas man praėjo gana ramiai, tragiškuose įvykiuose dalyvauti neteko, tačiau čia būdama iš arti pamačiau medikų kasdienybę. Šiame darbe labai svarbu gebėti bendrauti su pacientais. Supratau, kad itin dažnai vyresnio amžiaus žmonės greitąją medicinos pagalbą kviečia visai ne dėl sveikatos problemų, o dėl to, kad turėtų kam išsakyti savo rūpesčius", – pasakojo Kauno rajono GMPS paramediko specialybės praktiką atlikusi Justė Ramonaitė.

J. Ramonaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Jai per dešimt budėjimo parų teko ne tik guosti pacientus, bet ir imtis tokių darbų, apie kuriuos ji anksčiau tebuvo skaičiusi knygose. Todėl pirmosios 24 valandos, prisipažino ji, buvo kupinos stebėjimo, ką patekę į skirtingas situacijas daro paramedikai. Vėliau J.Ramonaitė išdrįso nuvyti bet kokias baimes šalin ir išmoko pati įvesti kateterį, suleisti vaistus, rašyti kardiogramos duomenis, daryti lašelines, padedant patirtį jau turintiems kolegoms.

Bijo pasakyti

Pašnekovė taip pat užsiminė, kad paramediko praktika šiuo laikotarpiu, kai šalyje visomis priemonėmis kovojama su COVID-19, buvo nelengva ne tik dėl to, kad vykstant į iškvietimus teko dėvėti apsaugos priemones – kaukes, respiratorius, akinius, skydelius, kombinezonus, pirštines, bet ir todėl, kad pastaruoju metu sukarščiavę pacientai, kviesdami greitosios medicinos pagalbos medikus, bijo apie tai net prasitarti.

J. Ramonaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

"Dažnai nusakydavo visai kitokius nusiskundimus ir tik atvykus bei paklausus, ar jūs turite temperatūros, sužinodavome, kad žmogus karščiuoja", – atviravo Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) ketvirtame kurse mediciną studijuojanti ir papildomai paramediko specialybės Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre besimokanti J.Ramonaitė.

Svarbu įveikti jaudulį

"Vykstant į iškvietimą situacija apibūdinama tik akcentuojant esminius dalykus. Vienas tokių vizitų pas pacientą man įsiminė ilgam. Iš pradžių žinojome tik tiek, kad nukentėjusysis – mažas vaikas, kuris krito ant galvos ir patyrė sutrenkimą. Dar važiuojant greitosios medicinos pagalbos automobiliu, kai įsijungė švyturėliai ir ausyse girdėjau jų garsą, atrodė, kad viskas aplinkui sustojo. Jaudinausi, bijojau, kas bus. O kai užėjome į namus, pamatėme sėdintį ir ramiai žaidžiantį vaiką. Labiausiai buvo išsigandusi jo mama, kuri pamanė, kad mažylis patyrė traumą, nors jam ant galvos nuo stalo timptelėjus staltiesę iš nedidelio aukščio užkrito tik puodo dangtis – trauma buvo išties menka", – prisiminimais dalijosi paramediko specialybės praktiką Kauno rajono GMPS atlikęs Karolis Kulikauskas.

K. Kulikausko asmeninio archyvo nuotr.

Pastarasis įvykis jį išmokė iš anksto nereaguoti per jautriai, kol nematomas visas esamos situacijos vaizdas, nes perdėtas jaudulys paramediko darbe gali pakišti koją sprendžiant išties rimtas problemas, kai žmogui būtina neatidėliotina pagalba.

Vyrui iš arti teko matyti ne tik paramedikų, bet ir medikų kasdienybę – jis beveik metus dirba ir Kauno klinikų Neuroreanimacijos skyriuje. Čia pastaruoju metu tenka pasitikti pacientus, kuriems įtariama COVID-19. O įtariama visiems karščiuojantiems, kuriems dar neatliktas testas.

K. Kulikauskas / Asmeninio archyvo nuotr.

Tokiais atvejais tenka vilktis specialius baltus kombinezonus, kuriuos netgi apsirengiant reikia žinoti taisykles, kaip tai padaryti teisingai. K.Kulikauskas prisipažino, kad iš pradžių tai jam buvo nemenkas iššūkis, tačiau dabar jau nebegąsdina. Nesibaimina jis ir dirbti šiuo nelengvu šaliai metu bei pabrėžia, kad svarbiausia – tinkamai apsisaugoti ir joks virusas nebus baisus.

"Man patinka stovėti priešakinėse linijose, lemiamu momentu išsiskiriantis stresas ir adrenalinas yra mano varomoji jėga", – sakė pašnekovas.

Dalyvavo gaivinant

"Labiausiai atmintyje įstrigęs iškvietimas buvo tada, kai sužinojome, kad pagalbos reikia iš kapinių su šeima važiavusiam žmogui, kuris staiga pasijuto blogai. Jis suspėjo sustabdyti automobilį ir susmuko", – prisiminė Kauno rajono GMPS paramediko specialybės praktiką atlikęs Aivaras Macijauskas.

Sugrįždamas mintimis į tą akimirką, jis neslėpė – tąkart kartu su kitais kolegomis vykdamas į nelaimės vietą nerimavo, kad tai nebūtų nutikę jo paties artimajam, kuris netoliese dirbo.

A. Macijausko asmeninio archyvo nuotr.

"Bevažiuojant mūsų brigados vadovė davė nurodymus, ką pasiruošti – lašelinių sistemas, kateterius ir pasakė, kad vos sustojus automobiliui skubėtume prie žmogaus. Įvykio vietoje jau buvo ir kita brigada. Žmogus gulėjo ištrauktas iš mašinos, gaivinamas defibriliatoriumi. Pacientui gydytojas atliko maždaug penkias defibriliacijas – širdies ritmas tai atsirasdavo, tai vėl skilveliai pradėdavo virpėti. Tačiau viskas baigėsi laimingai. Nors šiame įvykyje buvau labiau stebėtojas – laikiau lašelinę ir slaugytojai padaviau tai, ko reikėjo, tačiau jį prisiminsiu ilgai. Nė nepajutau, kai viskam pasibaigus mes kėlėme žmogų ant neštuvų ir nešėme greitosios medicinos pagalbos automobilio link", – pasakojo pašnekovas.

Vykdamas į iškvietimus išmokau ugdyti save – pamiršti visas baimes, atsiriboti nuo ne visada patinkančių kvapų.

Padėti žmonėms – laimė

Pastaroji paramediko specialybės praktika A.Macijauskui nebuvo pirmoji – jis jau anksčiau kaip savanoris dirbo Kauno miesto GMPS ."Buvau užsibrėžęs, kad per savaitę bent vieną parą nueičiau į budėjimą. Savo akimis mačiau ir sunkiausius iškvietimus – gaivinimus, mirtis, ir šiek tiek paprastesnes traumas", – sakė jis.

Kalbėdamas apie patirtį Kauno rajono GMPS, vyras atviras – su juo dirbę kolegos – labai geranoriški ir suprantantys, kad paramediko darbe itin svarbu pačiam pabandyti, atrodytų, ir paprastus dalykus – pamatuoti kraujospūdį ar cukraus kiekį kraujyje.

"Dažnai važiuojant atgal į pastotę kyla klausimų, kodėl, pavyzdžiui, gydytojas pacientui suleido būtent tuos vaistus, arba kaip vieną ar kitą dalyką padaryti geriau – viskas ramiai paaiškinama. Vykdamas į iškvietimus išmokau ugdyti save – pamiršti visas baimes, atsiriboti nuo ne visada patinkančių kvapų, – čia svarbu tiesiog imti ir daryti", – kalbėjo Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre paramediko specialybės besimokantis A.Macijauskas.

A. Macijauskas / Asmeninio archyvo nuotr.

Jaunas vyras tvirtai įsitikinęs – baigęs studijas norėtų dirbti paramediku. Kaip jis pats sako, pasimatavo specialybę ir suprato, kad ji jam tinka.

"Aš apie tai visą laiką svajojau, nors ilgai savęs ieškodamas klausiau, ką norėčiau veikti gyvenime. Iš pradžių studijavau informatiką – gal dėl prestižo, nežinau. Bet nuo pat vaikystės man buvo įdomi medicina, todėl nusprendžiau nutraukti informatikos studijas, nes laimė – ne pasipuikavime ir piniguose, o tai, ką darydamas jautiesi laimingas", – užsidegimu tryško jis.

Vaikinui padėti žmonėms teko ne tik atvykus greitosios medicinos pagalbos automobiliu, bet ir asmeniniu. Čia visada yra ne tik apsauginė kaukė, pirštinės, bet ir vaistinėlė, kad bet kada pamačius nelaimės ištiktą žmogų būtų galima suteikti jam pagalbą.

Šįkart tai nebuvo gyvybės ar mirties klausimas, tačiau įtampos netrūko, nes teko ieškoti netradicinių sprendimų.

Antrą valandą nakties jis su kolege, skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialiste Jūrate buvo iškviesti padėti pacientei, susižalojusiai pėdą. Paramedikas apibūdino, kad nepaisant traumos – jos nykštys kiaurai perdurtas keturių milimetrų storio vinimi, pacientė stengėsi net šypsotis ir apgailestavo, kad tokiu paros metu trukdo gydytojus.

„Pagal algoritmą „Svetimkūnis galūnėje“ viskas turi likti vietoje ir sutvirtinus svetimkūnį turi būti keliaujama į skubios pagalbos skyrių. Iš karto buvo aišku, kad su tokio dydžio pagaliu nekeliausime, nes toliau žalosime. Reikia atskirti, nukirpti ar nupjauti vinį padarant kuo mažiau žalos ir skausmo pacientei“, – dėstė Giedrius.

Svarstydamas, kaip tą padaryti, sukurpė planą. „Mano senelis buvo stalius, o tėtis vis dar mechanikas, kitokio pasiūlymo nesutvėriau: jei namie yra kampinis šlifuoklis – galiu pjaut, nes kitu atveju kviečiam gelbėtojus, kad kirptų. Tačiau teks laukti ir bandyti išlaikyti galimai trapią pacientės gerą nuotaiką. Su kolege nusprendžiame, kad geriau darom čia ir dabar. Pacientės tėtis neša kampinį šlifuoklį su diskeliu metalui pjauti, pasibandome jo veikimą į kitą rastą vinį ir jei niekas nepakeitė nuomonės pjausim vinį. Pacientė stebėtinai rami ir visai pageidautų užbaigti antrąjį šios istorijos etapą namuose. Jos tėčio būseną sunku nusakyti, nes sukąsti dantys net braška, o kolegė fiksuoja balkį ir pacientės koją su žinia: „Išlikim nuoseklūs ir ramūs“, – prisiminė paramedikas.

Prieš imantis darbų pacientės sužalota koja fotografuojama, žaizdos vaizdai siunčiami traumatologams, kad jie iš anksto galėtų planuoti, ko imtis. „Uždengiam pacientės koją ir kūną, kad nei kibirkštys, nei kas kita nepažeistų ir pjaunam. Viens, du ir vinis nupjauta. Tik kas tą daręs buityje žino, kad pjaunant metalas kaista ir kai jis per tavo koją pralindęs, jausmas gali būti nemalonus. Išmokta pamoka – aušinam įkaitusią vinį vandenilio peroksidu ir plauname nešvarumus. Ir vis dar džiaugdamiesi gera pacientės nuotaika, įtveriame vinuką, tvarstome ir skubame į Kauno klinikų Skubios pagalbos skyrių“, – pasakojo Giedrius.

Pacientė buvo saugiai perduota tolesniam gydymui.

Ne vienas internautas teiravosi, kodėl reikėjo tiek vargti, kodėl vinis netraukta vietoje? Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stoties atstovai aiškino, kad to medikai negalėjo daryti, nes turi elgtis pagal algoritmą. „Į kūną įstrigę svetimkūniai šalinami gydymo įstaigoje paruošus operacinį lauką. Kadangi lenta buvo ilga, paramedikas Giedrius priėmė sprendimą: atsargiai nupjauti vinį (pjaunant būtina metalą šaldyti), tinkamai likusią vinies dalį ir galūnę imobilizuoti bei pacientę saugiai pristatyti į Skubiosios pagalbos skyrių. Puikus darbas!“ – komentavo stoties atstovai.

Šią neturtinę žalą nuteistajam, kuris jau atliko bausmę, trečiadienį priteisė Vilniaus apygardos administracinis teismas.

A. Ošurkovas Lukiškėse praleido 748 paras – jis laikytas nuo 2014 metų vasario iki 2016 metų balandžio. Tuo metu jam taikytas kardomasis kalinimas, nes teismas nusprendė, kad nusikaltimais Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai kaltinamas asmuo nuosprendžio turi laukti už grotų.

Teismui jis skundėsi, kad buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko ploto normų asmeniui, higienos normų reikalavimų, buvo netinkama ventiliacija. Vyras skundėsi, kad nelaisvėje buvo drėgna, šalta, tamsu, kamerose buvo pelėsis ir parazitai, o kalėjimo administracija nedavė valymo priemonių. Be to, nebuvo tinkamai pasirūpinta patalyne, rankšluosčiais.

Bylą teismas išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka šalims nedalyvaujant. A. Ošurkovas prašė jam priteisti 7 tūkst. 500 eurų.

Teismas konstatavo, kad Lukiškių kalėjime pareiškėjui teko mažas plotas, kamerų plotą papildomai mažino jose esantys baldai. Nors buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką – iš viso 152 paras – jis turėdavo praleisti perpildytose kamerose.

Pasak teismo, naudojantis sanitariniais įrenginiais pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas, vienoje kameroje jis laikytas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų, nustatytų dirbtiniam dieniniam apšvietimui, kitose kamerose sienų, lubų būklė nebuvo tinkama, jos neremontuotos, nebuvo išduotos valymo priemonės, buvo nešvarus unitazas.

Be to, teismo vertinimu, buvo pažeista pareiškėjo teisė per 10 dienų po nuosprendžio įsiteisėjimo būti perkeltam į Vilniaus pataisos namus, todėl jis laikytas Lukiškių kalėjime 21 diena ilgiau.

Buvusiam Lietuvos kariuomenės paramedikui A. Ošurkovui nuosprendį Vilniaus apygardos teismas paskelbė 2016 metų kovo 4 dieną. Nei nuteistasis, nei prokuratūra jo neskundė.

Rinko karinę informaciją

Anot teismo, tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje vyras rinko informaciją, susijusią su Lietuvos karine technika, karių rengimo programomis, kariuomenės objektais, karių lojalumu savo valstybei.

Šią informaciją kaltinamasis perduodavo Baltarusijos žvalgybos agentui, su kuriuo bendraudamas naudojosi priedangos patalpomis, keitė telefonų tinklus.

Teismas skyrė minimalią bausmę, atsižvelgęs, kad jis anksčiau nebuvo teistas, prisipažino padaręs nusikaltimą ir padėjo jį išaiškinti. Už šnipinėjimą Lietuvoje gali būti baudžiama laisvės atėmimu iki 15 metų.

A. Oršukovas buvo sekamas nuo 2012 metų rugpjūčio iki 2014 metų sausio, kai buvo sulaikytas.

Uždaruose posėdžiuose bylą išnagrinėjęs teismas nustatė, kad 2006 metais A. Ošurkovas, dirbdamas ir gyvendamas Baltarusijoje, Minske, susitarė su Baltarusijos žvalgybos organizacijos vadovu Sergejumi Kurulenka, kad grįžęs į Lietuvą ir pradėjęs privalomąją karo tarnybą Lietuvos kariuomenėje už piniginį atlygį perduos jam Baltarusijos žvalgybos organizaciją dominančią informaciją apie Lietuvos kariuomenę.

Sugrįžęs į Lietuvą ir atlikdamas privalomąją pradinę karo tarnybą Lietuvos kariuomenės Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke, A. Ošurkovas vykdė S. Kurulenkos pavestą užduotį: rinko ir perduodavo tarnybos paslaptį sudarančią informaciją. Kaltinamasis šią informaciją fotografavo, užrašinėjo, braižė projektų schemas ar planus, stebėjo juos ir įsiminė, betarpiškai bendravo su tarnybą atliekančiais kariais, klausėsi jų pokalbių, persirašė karių duomenis iš dokumentų, kuriais galėjo pasinaudoti tarnybos metu.

S. Ošurkovas jau yra laisvėje – šiemet sausį jis baigė atlikti bausmę ir buvo paleistas iš pataisos namų.

Vilniaus apygardos teismas ketvirtadienį baigė nagrinėti buvusio kariuomenės paramediko Andrejaus Ošurkovo bylą, kurioje jis kaltinamas šnipinėjimu Baltarusijai.

Nuosprendį teisėjų kolegija skelbs kitą savaitę, kovo 4 dieną.

Ketvirtadienį kaltinamajam buvo suteikta paskutiniojo žodžio teisė. Teismo posėdis vyko už uždarų durų.

Generalinė prokuratūra prašo kaltinamajam skirti šešerių metų laisvės atėmimo bausmę.

A.Ošurkovas, kuris tarnavo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotame pėstininkų batalione, buvo sulaikytas 2014 metų sausį.

Valstybės saugumo departamentas 2014 metų gruodį pranešė nustatęs, kad A.Ošurkovą Baltarusijos gynybos ministerijos Generalinio štabo Vyriausios žvalgybos valdyba (GRU) užverbavo Baltarusijoje ir tikslingai infiltravo į Lietuvos kariuomenę atlikti specialioms užduotims.

Įtariama, kad duomenys Baltarusijai buvo perduodami penkerius metus, už perduotą informaciją kaltinamasis gaudavo pinigų.

Kaip skelbė VSD, Baltarusijos GRU karininkas Sergejus Kurulenko Lietuvoje buvo užverbavęs du agentus. VSD grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitoje pernai teigta, kad informaciją šiam agentui teikė buvęs valstybinės įmonės „Oro navigacija“ darbuotojas Romualdas Lipskis ir Lietuvos kariuomenės paramedikas A.Ošurkovas.

R.Lipskiui buvo skirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, šis nuosprendis buvo apskųstas.

Teigiama, kad GRU domėjosi Lietuvos kariuomenės padalinių turima karine technika, ginkluote, pastatų paskirtimi, dalyvavimu tarptautinėse NATO operacijose (misijose), standartinių operacijų planais, įvairiais kariniais mokymais, informacija apie konkrečiuose padaliniuose ar tarnybose tarnaujančių asmenų skaičių, norėjo sužinoti jų vardus, asmenines charakteristikas bei moralines psichologines nuostatas, dienotvarkę, t. y. apie viską, kas susiję su Lietuvos kariuomene, turima karine technika, karių ruošimo programomis, pratybomis, Lietuvos kariuomenės objektais ir jų paskirtimi.

Anot prokurorų, A. Ošurkovas informaciją rinko betarpiškai bendraudamas su tarnybą atliekančiais kariais, stebėdamas, įsimindamas bei pagal galimybes fotografuodamas ar kitaip fiksuodamas, pavyzdžiui, perbraižydamas objektų schemas bei planus, persirašydamas tarnybą atliekančių karių duomenis iš tarnybinių dokumentų (registracijos knygų ar žurnalų).

VSD teigimu, Baltarusijos GRU taip pat buvo pateikusi užduotį A.Ošurkovui ieškoti Lietuvos kariuomenėje nepatriotiškai nusiteikusių asmenų bei rinkti apie juos informaciją, ieškoti kitų verbuoti tinkamų kandidatų.

Vilniaus apygardos teismas ketvirtadienį dar trims mėnesiams pratęsė suėmimo terminą šnipinėjimu Baltarusijai kaltinamam buvusiam kariuomenės paramedikui Andrejui Ošurkovui.

Teismas mano, kad suėmimo pagrindai nėra išnykę, kaltinamasis gali bėgti ir slėptis nuo teismo.

A.Ošurkovo byla teisme jau baigiama nagrinėti, joje liko tik kaltinamojo paskutinio žodžio teisė. Procesas, kuris vyksta už uždarų durų, bus tęsiamas vasario pabaigoje.

Generalinė prokuratūra prašo buvusį kariuomenės paramediką pripažinti kaltu dėl šnipinėjimo Baltarusijai ir skirti šešerių metų laisvės atėmimo bausmę.

A.Ošurkovas, kuris tarnavo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotame pėstininkų batalione, buvo sulaikytas 2014 metų sausį.

Valstybės saugumo departamentas (VSD) 2014 metų gruodį pranešė nustatęs, kad A.Ošurkovą Baltarusijos gynybos ministerijos Generalinio štabo Vyriausios žvalgybos valdyba (GRU) užverbavo Baltarusijoje ir tikslingai infiltravo į Lietuvos kariuomenę atlikti specialioms užduotims.

Įtariama, kad duomenys Baltarusijai buvo perduodami penkerius metus, už perduotą informaciją kaltinamasis gaudavo pinigų.

Kaip skelbė VSD, Baltarusijos GRU karininkas Sergejus Kurulenko Lietuvoje buvo užverbavęs du agentus. VSD grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitoje pernai teigta, kad informaciją šiam agentui teikė buvęs valstybinės įmonės „Oro navigacija“ darbuotojas Romualdas Lipskis ir Lietuvos kariuomenės paramedikas A.Ošurkovas.

R.Lipskio byloje nuosprendis yra paskelbtas, tačiau jis neįsiteisėjęs, nes buvo apskųstas.

GRU domėjosi Lietuvos kariuomenės padalinių turima karine technika, ginkluote, pastatų paskirtimi, dalyvavimu tarptautinėse NATO operacijose (misijose), standartinių operacijų planais, įvairiais kariniais mokymais, informacija apie konkrečiuose padaliniuose ar tarnybose tarnaujančių asmenų skaičių, norėjo sužinoti jų vardus, asmenines charakteristikas bei moralines psichologines nuostatas, dienotvarkę, t. y. apie viską, kas susiję su Lietuvos kariuomene, turima karine technika, karių ruošimo programomis, pratybomis, Lietuvos kariuomenės objektais ir jų paskirtimi.

Anot prokurorų, A.Ošurkovas informaciją rinko betarpiškai bendraudamas su tarnybą atliekančiais kariais, stebėdamas, įsimindamas bei pagal galimybes fotografuodamas ar kitaip fiksuodamas, pavyzdžiui, perbraižydamas objektų schemas bei planus, persirašydamas tarnybą atliekančių karių duomenis iš tarnybinių dokumentų (registracijos knygų ar žurnalų).

VSD teigimu, Baltarusijos GRU taip pat buvo pateikusi užduotį A.Ošurkovui ieškoti Lietuvos kariuomenėje nepatriotiškai nusiteikusių asmenų bei rinkti apie juos informaciją, ieškoti kitų verbuoti tinkamų kandidatų.

Generalinė prokuratūra prašo buvusį kariuomenės paramediką Andrejų Ošurkovą pripažinti kaltu dėl šnipinėjimo Baltarusijai.

Vilniaus apygardos teismo posėdyje penktadienį prokuroras Redas Savickas paprašė kaltinamajam skirti šešerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Ne viešame teismo posėdyje savo kalbą taip pat pasakė A.Ošurkovo advokatas. Kitame teismo posėdyje kaltinamajam bus suteikta paskutiniojo žodžio teisė. Jis pripažįsta savo kaltę.

A.Ošurkovas, kuris tarnavo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotame pėstininkų batalione, buvo sulaikytas 2014 metų sausį.

Valstybės saugumo departamentas (VSD) 2014 metų gruodį pranešė nustatęs, kad A.Ošurkovą Baltarusijos gynybos ministerijos Generalinio štabo Vyriausios žvalgybos valdyba (GRU) užverbavo Baltarusijoje ir tikslingai infiltravo į Lietuvos kariuomenę atlikti specialioms užduotims.

Įtariama, kad duomenys Baltarusijai buvo perduodami penkerius metus, už perduotą informaciją kaltinamasis gaudavo pinigų.

Kaip skelbė VSD, Baltarusijos GRU karininkas Sergejus Kurulenko Lietuvoje buvo užverbavęs du agentus. VSD grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitoje pernai teigta, kad informaciją šiam agentui teikė buvęs valstybinės įmonės „Oro navigacija“ darbuotojas Romualdas Lipskis ir Lietuvos kariuomenės paramedikas A.Ošurkovas.

R.Lipskio byloje nuosprendis yra paskelbtas, tačiau jis neįsiteisėjęs, nes buvo apskųstas.

GRU domėjosi Lietuvos kariuomenės padalinių turima karine technika, ginkluote, pastatų paskirtimi, dalyvavimu tarptautinėse NATO operacijose (misijose), standartinių operacijų planais, įvairiais kariniais mokymais, informacija apie konkrečiuose padaliniuose ar tarnybose tarnaujančių asmenų skaičių, norėjo sužinoti jų vardus, asmenines charakteristikas bei moralines psichologines nuostatas, dienotvarkę, t. y. apie viską, kas susiję su Lietuvos kariuomene, turima karine technika, karių ruošimo programomis, pratybomis, Lietuvos kariuomenės objektais ir jų paskirtimi.

Anot prokurorų, A.Ošurkovas informaciją rinko betarpiškai bendraudamas su tarnybą atliekančiais kariais, stebėdamas, įsimindamas bei pagal galimybes fotografuodamas ar kitaip fiksuodamas, pavyzdžiui, perbraižydamas objektų schemas bei planus, persirašydamas tarnybą atliekančių karių duomenis iš tarnybinių dokumentų (registracijos knygų ar žurnalų).

VSD teigimu, Baltarusijos GRU taip pat buvo pateikusi užduotį A.Ošurkovui ieškoti Lietuvos kariuomenėje nepatriotiškai nusiteikusių asmenų bei rinkti apie juos informaciją, ieškoti kitų verbuoti tinkamų kandidatų.