Nuo įprastos meno kūrinių ekspozicijų erdvės ji skiriasi tuo, kad yra virtualioji, pasiekiama kiaurą parą visą savaitę, todėl kiekvienas meno gerbėjas čia yra laukiamas asmeniškai jam patogiu metu. Be to, eksponuojamose parodose galima apsilankyti daugybę kartų.

Šiuo metu galerijoje veikia jaunosios kartos tapytojos Samantos Augutės personalinė paroda "Kasdienybės tikrovė". Dabartiniame kontekste, kai kasdienybė nebėra tokia, kokia buvo iki pandemijos, ekspozicija ypač aktuali, nes skatina kartu su menininke ieškoti paprastų, bet prasmingų akimirkų dienose, įgavusiose kiek neįprastą atspalvį.

Tapyba man jungiasi su pačiu gyvenimu: ieškau paprastų, bet prasmingų akimirkų savo kasdienybėje ir, joms aplankius, noriu jomis pasidalyti.

– Personalinėje parodoje "Kasdienybės tikrovė" vizualiomis tapybos, piešimo, koliažo formomis reflektuojate kasdienybę. Ar kasdienybės temą pasirinkote dėl esamos, su COVID–19 sietinos, situacijos?

– Šią temą pasirinkau, nes kūryboje mane labiausiai domina aplinkos stebėjimas, įvairių patirčių, būsenų kaupimas ir iš jų susidedantys ritmai, pagal kuriuos sukasi mano pačios vidinis ir išorinis pasauliai. Iš pirmo žvilgsnio, tai paprasta tema, kuri gali atrodyti visiškai neintriguojanti. Bet įvairūs pasikartojantys ritmai gyvenime yra neišvengiami, o mokėjimas gyventi pagal ritmą nuo seno yra sietinas su žmogaus išmintimi.

– Jūsų pasiūlytas apibrėžimas "kasdienybės tikrovė" tarsi teigia, kad kasdienybės formų yra daugiau nei viena.

– Žodis tikrovė įpareigoja pa(si)tikrinti, kas kasdienybėje yra tikra. Visas gyvenimas tai – ilga kelionė su daugybe pasikartojančių veiksmų, tačiau kažkodėl vieną dieną viskas atrodo labai įdomu, smagu ir prasminga, o kitą – gali tekti šių prasmių gerai paieškoti. Tapyba šia prasme man jungiasi su pačiu gyvenimu: ieškau paprastų, bet prasmingų akimirkų savo kasdienybėje ir, joms aplankius, noriu jomis pasidalyti.

– Paveiksluose kasdienybę konstruojate iš smulkių detalių, tarsi dėlionę, abstrahuodama vaizduojamą motyvą. Galbūt taip paveiksluose sujungiate keletą kasdienybėje pastebėtų motyvų?

– Viename kūrinyje dažnai sutalpinu ne vieną kasdienišką pamatymą. Tapau smulkiais, persipinančiais potėpiais, kuriais perteikiu įvairių įvykių ir prisiminimų veikimą laiko tėkmėje. Kasdienes mintis, kuriose pilna visko ir nieko vienu metu, noriu susidėlioti, su jomis žaisti ir į jas gilintis, nes jose atrandu savo gyvenimo tikrovę. Tarp galvoje besipinančių vaizdinių ir įvykių stengiuosi atrasti pusiausvyrą bei tvarką, sukurti struktūrą iš pabirusios, sudėtingos ir įvairiapusės gyvenimo patirties.

Samanta Augutė. Ačiū Dievui. Kas nelaimingas, tas neišmintingas.

– Ar kiekvienas vaizduojamas motyvas turi atskirą naratyvą, tikrovę, sudedant iš daugybės detalių: vaizdų, garsų ar skirtingų nuotaikų, jausmų ir pan.?

– Motyvai yra atskiri, savyje talpinantys unikalius pasakojimus, tačiau taip pat ir tarpusavyje susiję. Taip nutinka dėl to, kad, ieškodama inspiracijų, neišvengiamai atkreipiu dėmesį į tai, kas man labiausiai rūpi. Motyvų išoriniai pavidalai ir tam tikri juose slypintys pasakojimai gali skirtis vieni nuo kitų, tačiau priežastis, kodėl pasirenku tapyti būtent juos, greičiausiai išlieka tokia pati – per prasmingas akimirkas atrasti savo gyvenimo tikrovę.

– Ar tai, kad tų prasmingų akimirkų kiekvieną dieną surasti galima vis naujų, neįrodo, kad egzistuoja ne viena tikrovės versija?

– Manau, kad tikrovė yra tik viena. Tapyboje ieškau sąlyčio su šia universalia, nekintančia tikrove. Skiriasi tai, kokiais būdais šios tikrovės yra ieškoma. Taip atsiranda skirtingi paveikslų kūrimo keliai.

– Bendroje ekspozicijoje išsiskiria kūriniai, kuriuose vaizduojate konkrečius daiktus ("Batukas", "Mamos troba" ir keletas kūrinių "Be pavadinimo"). Kodėl kai kurių motyvų abstrahuoti, išardyti nesinorėjo?

– Neišardau tų motyvų, kurie pakeri savo spalva ar forma, padeda išreikšti tam tikrus jausmus, būsenas. Dažniausiai pradėjusi kurti nežinau, ar paveiksle motyvas liks atpažįstamas, ar subyrės į daugybę gabalėlių. Toks procesas man įdomus, visada stebinantis.

– Jūsų paveiksluose nustebina tai, kad kasdienybė yra vaizduojama dinamiška ir labai spalvinga.

– Norėdama, kad kasdienybė nevirstų neturininga ar net kankinančia, mokausi ją prisijaukinti. Bandau priimti ją tokią, kokia yra, tačiau neišvengiamai turiu praturtinti, pažaisti su ja. Dėl to ir paveikslai tampa dinamiški, spalvingi.

Virtualiąsias parodas pamato net ir tie, kurie nėra linkę lankytis galerijose.

– Kaip manote, ar vis dar esant karantine, jūsų paroda pasipildė naujais kontekstais? Tai, kas buvo kasdieniška, karantino metu yra apribota, laikinai nepasiekiama, todėl ir kasdienybė pakito.

– Kasdienybė man labiausiai siejasi su namais, todėl karantino laikotarpis iš dalies netgi pagelbėjo – turėjau daugiau laiko stebėti ir analizuoti man įprastą artimą aplinką, ieškoti naujų kasdienybės tikrovės pavidalų.

– Surengdama virtualiąją parodą galerijoje "Pa", prisitaikėte prie dabarties, nulemtos pandemijos. Ar virtualumą vertinate kaip galimybę pasiekti platesnę menu besidominčią auditoriją? Ar visgi pirmenybę skiriate tiesioginiam žiūrovo ir meno kūrinio susitikimui ekspozicinėje erdvėje?

– Virtualiąsias parodas pamato net ir tie, kurie nėra linkę lankytis galerijose. Juos veda smalsumas, o nuspausti nuorodą yra lengviau, nei išeiti iš namų pamatyti kūrinius galerijoje. Vis dėlto įprastos, ne virtualiosios parodos labiau paliečia tiek menininką, tiek žiūrovą.

Kas? S.Augutės personalinė paroda "Kasdienybės tikrovė".