Neseniai perskaičiau socialiniuose tinkluose, kad lapkričio dangus yra cepelinų spalvos. Bet yra ir kitas lapkričio veidas, tik reikia luktelėti, kai miesto gatvės ištuštėja nuo bėgančių iš darbo į parduotuvę ir namo. Tada į gatvę išeina lapkričio romantikai – lėtesni, meilesni, labiau stebintys.

„Buvo apsiniaukusi diena? Nepamenu, – prapliupo juoktis Justina šiltai įsitaisiusi Manto glėbyje Laisvės alėjoje ant suoliuko. – Man patinka, kad anksti temsta, o pagal laiką dar nevėlu. Vasarą tokio meto tenka laukti iki nakties, o dabar – kelios valandos po darbo ir jau tyliau, ramiau. Nesieju lapkričio su niūrumu. Man tai labiau tamsos paslaptis.“

Pro kavinių, parduotuvių langus sklindanti šviesa, jose vykstantis šiltas gyvenimas tik dar labiau išryškina šviesos ir tamsos kontrastą.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Net besišnekučiuojantys prie staliukų žvelgiant iš gatvės atrodo kažkokie kitokie, o tušti lauko kavinių staliukai pabrėžia tylą ir kitur pabėgusį vasaros kavinių gyvenimą.

Nėra geresnio derinio nei vėsa ir puodelis karštos kavos.

„Man nesvarbu, koks metų laikas, jei tik yra galimybė, visada renkuosi staliuką lauke. Nėra geresnio derinio nei vėsa ir puodelis karštos kavos“, – šyptelėjo Mantė. „Lauke? Maniau, kad juokauji“, – nustebo prie Mantės priėjusi draugė. Jos jau laukė kava ir draugės akimirksniu pasinėrė į pokalbį – vienos visoje lauko kavinėje.

Vienintelis čia užimtas staliukas priminė prie kitos kavinės Laisvės alėjos visada stovintį stalą lauke. Senbuviai žino – tai poetui Gintarui Patackui – užkietėjusiam kavos ir cigaretės gerbėjui. Vakarinės gatvės gerbėjų yra ir daugiau, kurie mintinai žino kasmet besikartojančias gatvės gyvenimo detales.

„Laisvės alėjoje gyvenu 40 metų. Dabar mano dienos ritmas toks lankstesnis, – užuominą dėl amžiaus mestelėjo Vytautas. – Seniau, kai ritmas dėl darbo buvo gana pastovus, su kai kuriais žmonėmis susitikdavau tuo pačiu metu toje pačioje vietoje. Ilgainiui ėmėme sveikintis, nes ankstyvą metą Laisvės alėjoje žmonių nedaug. O lapkritis – unikalus. Sakau, kad šis mėnuo yra Laisvės alėjos atostogų metas“, – Vytautas glostė galvą savo keturkojui draugui.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Lapkritis – tai perėjimas iš rudens į Kalėdų laikotarpį, kai į parduotuvių ir kavinių langų šviesų šokį įsijungia talentingas kalėdinio apšvietimo kordebaletas.

Nuo šiol tyrinėti miestą bus dar lengviau – pristatoma nemokama mobilioji programėlė „Neakivaizdinis Vilnius“.

Nuo senamiesčio paslapčių iki atradimų rajonuose

„Neakivaizdiniam Vilniui“ augant, maršrutų vis daugėjo, plėtėsi jais besinaudojančių gretos, keitėsi jų poreikiai. Visiems žinoma mūsų planetos situacija taip pat sufleravo, kad būtina mažinti popierinių žemėlapių ir tapti draugiškesniais aplinkai. Visi šie akcentai paskatino kurti mobiliąją programėlę – dabar kiekvieno kišenėje gali patogiai gulėti dešimtys maršrutų, jais lengva dalintis, rekomenduoti draugams ir, žinoma, telefone kaupti savo įveiktų maršrutų kolekciją,“ – apie naują „Neakivaizdinis Vilnius“ formatą pasakoja projekto vadovė, Vilniaus miesto savivaldybės Užsienio ryšių ir turizmo skyriaus vyresnioji patarėja Sonata Griškienė.

Atsisiuntę mobiliąją programėlę galės rinktis iš daugiau nei 50 maršrutų. Pasinėrę į sostinės rajonų studijas susipažins su juose verdančiu gyvenimu – nuo medinio Žvėryno iki Pilaitės tvirtovių, nuo geležinkelio kaimynų Naujininkų iki bohemiškojo Užupio ir daugybės kitų. Šiuo metu galima rinktis iš 25 skirtingų rajonų, tarp jų – ir sostinės naujokas Paupys bei išskirtinė Vilniaus dalis – Grigiškės. Nenorintiems kišti nosies iš senamiesčio patiks maršrutai, kurie leis į jau žinomas vietas pažiūrėti kitaip. Tarp jų – literatūriniai, menų, architektūriniai maršrutai, kviečiantys iš arčiau pažvelgti į senamiesčio pastatų detales, susipažinti su įdomiausiomis Vilniaus asmenybėmis. Mėgstamų maršrutų programėlėje atras ir gamtos mylėtojai bei šeimos su vaikais.

Pasirinkę, kur keliaus, miesto tyrinėtojai savo vietą trasoje patogiai matys ekrane, o norintys mažiau skaityti ir daugiau žvalgytis, įdomią informaciją apie lankomus objektus galės išgirsti ausinėse, nes dauguma programėlėje esančių maršrutų – įgarsinti.

Vilnius – ne tik pasivaikščiojimams

Be Vilniaus patirčių studijų, programėlėje vartotojai ras ir skiltį „Po paskaitų“. Tai vietos, kurias siūloma aplankyti papildomai. Vilniaus veidą sudaro ne tik jo istorija, architektūra, ar  kadaise gyvenę žymūs žmonės, bet ir šiandien čia veikiančios meno, kultūros įstaigos, jaukios kavinukės. Einantys maršrutais galės matyti netoliese trasos esančias vilniečių pamėgtas, ar mažiau žinomas vietas, į kurias vasarą gera užsukti atsivėsinti, o žiemą – sušilti prie arbatos puodelio.

Rašytojų keliais

Krašto paveldo tinklalapyje šiuo metu skelbiami keli maršrutai, kurie miesto gyventojams gali padėti labiau pažinti uostamiesčio istoriją.

Bevaikščiodami lauke ir palaikydami saugų atstumą, susidomėję klaipėdiečiai gali paįvairinti kasdienybę nerizikuodami savo ir kitų sveikata.

Sekdami maršrutą "Literatūrinė Klaipėda tarpukariu" miesto gyventojai turi progą pamatyti vietas, kur tarpukariu gyveno ir dirbo įvairūs rašytojai, spaudos atstovai.

Tokiu būdu gyventojams suteikiama galimybė susipažinti ir su miestui nusipelniusiais žmonėmis, kurių istorija daugumai gali būti primiršta.

Nors daliai autorių mieste yra skirta atminimo lentų ir skulptūrų, kai kurie rašytojai minimi rečiau, tarp jų yra ir nemažai rašiusiųjų vokiškai.

Sekdami šiuo maršrutu miestiečiai gali pažinti ne tik įvairius autorius, bet ir sužinoti apie seniau veikusias leidyklas, bibliotekas ar kitas su literatūra susijusias vietas.

Penkių kilometrų pasivaikščiojimo trasą sudaro net 20 objektų.

Atskleidžia istoriją

Toli eiti nenorintiems ar negalintiems miestiečiams įdomus gali pasirodyti turas po senamiestyje esančią Turgaus gatvę.

Viena pirmųjų grįstų uostamiesčio gatvių, nors ir neilga, po akmenimis slepia daug istorijos.

Šioje senamiesčio dalyje yra net 13 istorinių objektų, susijusių su kultūros paveldu ir atskleidžiančių istorijas apie miesto realybę įvairiais istoriniais etapais.

Šio maršruto ilgis – 500 m, jį apeiti užtrunka apie pusę valandos.

Kviečia į gamtą

Per karantiną Kuršių nerijos nacionalinis parkas savo "Facebook" paskyroje kartais skelbia įvairius maršrutus gamtoje.

Dabartinėmis sąlygomis šie maršrutai galimi Neringos savivaldybėje gyvenantiems žmonėms.

Vienas maršrutų supažindina gyventojus su Karališkąja sengire, esančia prie Juodkrantės.

Šioje vietoje žmonės gali pamatyti daug senų medžių, įsiklausyti į miško garsus. Praėję 1953-aisiais pastatytą ir iki šiol veikiantį Juodkrantės švyturį, miško takeliais vaikščiotojai pasieks senąsias Juodkrantės kapinaites.

Taip pat kviečiama apsilankyti Pervalkoje, kur atsiveria puiki panorama, yra paukščių stebėjimo bokštelių.

„Sinoptikams prognozuojant šiltesnį savaitgalį bei kur kas šiltesnę antrąją balandžio pusę, prašome nepaversti Trakų laisvalaikio išvykų, iškylų ar pasivaikščiojimo zona, kol šalyje tęsiamas karantinas“, – sako Trakų savivaldybės administracijos direktorius Darius Kvedaravičius.

Jo teigimu, jau praėjusį šeštadienį buvo telkiamos pajėgos siekiant įspėti pramogautojus apie karantino apribojimus ir viruso keliamą pavojų. Kaip numatyta naujausiose įstatymų pataisose, nesilaikantiems karantino tvarkos gali būti skiriamos baudos nuo 500 iki 1500 eurų.

Savivaldybė yra rekomendavusi Trakų rajono apgyvendinimo įstaigoms nepriimti svečių dėl visų mūsų saugumo.

D. Kvedaravičius teigia, kad tik pasikeitus aplinkybėms savivaldybė, atsižvelgusi į Vyriausybės rekomendacijas ir sprendimus, informuos visuomenę apie apribojimų lankytis viešose vietose ar parkuose mažinimą.

„Jie valdys Lietuvą. Ir kurs kitus pasivaikščiojimus, - šypsosi Rytis Zemkauskas. – Jie tikrai geresni už mus, nors ne visada lengva tai pastebėti, o kartais labai nesinori tą pripažinti. Ne visada lengva suprasti šiuos socialinių tinklų ir virtualios realybės gyventojus, nes jų elgesys yra kitoks. Juos geriau pažįsta „YouTube“ nuomonės lyderiai, kompiuterinių žaidimų gamintojai ir mobiliųjų telefonų aplikacijų kūrėjai. Jie kalbasi frazėmis iš serialų, daug keliauja, mėgsta internacionalinę virtuvę, puikiai moka angliškai ir yra linkę būti veganais. Jie nebūtinai skaito knygas, tačiau beveik bet kuris gali ją parašyti. Kiekvienas iš jų gali pagaminti memą, apdoroti fotografiją, nufilmuoti ir sumontuoti dokumentinį filmą. Arba televizijos laidą“.

Viena pirmųjų laidos dalyvių – rašytoja Unė Kaunaitė, baigusi Kembridžo universitetą ir turėdama beveik neribotas galimybes gauti patogią vietą kurioje nors prestižinėje privačioje Britanijos mokykloje, grįžo į Lietuvą ir stengiasi pritaikyti savo žinias čia. Knygų „Laiškai Elzei“ , „Žmonės iš Alkapės“ autorė važinėja po Lietuvą, dalyvauja susitikimuose su jaunimu ir ją galima drąsiai vadinti jauna visuomenės veikėja. Su ja R. Zemkauskas kalbės apie rašytojų baimes, apie Vilnių ir apie tai, kad reikia naikinti pedagoginius universitetus...

Jie tikrai geresni už mus, nors ne visada lengva tai pastebėti, o kartais labai nesinori tą pripažinti.

Kitas herojus – Artūras Morozovas, kurio fotoreportažus perka tokie leidiniai kaip „Newsweek“, „Paris Match“ arba „Reuters“ agentūra šiandien yra JAV, iš kur siunčia savo pasakojimus apie Ameriką iki ir po D. Trumpo. Artūras yra ko gero žymiausias Lietuvoje karo fotografas, siuntęs savo reportažus iš Sirijos, Ukrainos, Gruzijos. „Pasivaikščiojimai“ buvo filmuoti Visagine, kur Artūras buvo laikinai apsistojęs. Kalba sukosi apie reporterio darbą karo lauke, žurnalistinę etiką, daugianacionalinį miestą, cerkvę daugiabutyje ir apie tai, ar matyti karų žiaurumai nepakeitė Artūro požiūrio į pasaulį ir žmones.

„Su Rūta Meilutyte ėjome pasivaikščioti jos gimtajame Kaune, ten, kur kažkada ji vedžiodavo savo šunį. Dabar ji neturi augintinio, nes gyvena kelionėse. Kalbėjome apie viską: apie plaukimą, apie mokyklą, apie draugus ir konkurentes, apie emigraciją ir apie tai, kas dar bus“, – pasakoja Rytis.

„Pasivaikščiojimai“ – šeštadieniais 21.30 val. per „Info TV“.

Ar žinote, kodėl televizijos žurnalistas, laidų vedėjas bei prodiuseris, rašytojas  bei filmų garsintojas Rytis Zemkauskas, garsindamas legendinius „Sopranus“, keikėsi profesionaliai?

„Esu vienintelis eteryje tai darantis specialistas“, - BTV „Sekmadienio ryto“ laidos vedėjai Astai Stašaitytei – Masalskienei prisipažins R.Zemkauskas, studijų metais krimtęs anglų filologijos mokslus. Pastaruoju metu subtilusis eterio chuliganas TV1 eteryje kuria ir veda dvi laidas: „Pasivaikščiojimus“ ir „Alchemiją“, negana to, dirba dėstytoju Vytauto Didžiojo universitete, kuriame dėsto interviu meno.

„Sekmadienio ryto“ laidoje sužinosite, kaip gimė ką tik jo išleista knyga „Pasivaikščiojimai“, kaip Rytis savo laidoms atsirenka pašnekovus, kodėl mėgaujasi darydamas klaidas  ir kiek jam buvo metų, kai jis prisidirbo. „Negaliu sakyti, kad man tas nepatiko“, - atvirai prisipažins Rytis apie ankstyvą santuoką ir gimusią pirmąją dukrą, kuri dabar, jau būdama antrakurse, prisideda prie tėčio kūrybinės veiklos.   

Viskas, ko nežinojote apie Rytį Zemkauską – šį sekmadienį 10 val. per BTV.

Prieš trejus metus „Snobo kino“ pradininkas Rytis Zemkauskas pirmąkart patraukė pasivaikščioti su įkvepiančiomis meno ir kultūros asmenybėmis. Dabar laida „Pasivaikščiojimai“, pakeitusi televizijos veidą ir pakvietusi pokalbiais mėgautis neskubant, atgyja knygos puslapiuose. Ji siūlo dvidešimt istorijų, kuriose nekasdieniai pašnekovai – nuo kunigo iki paauglių mylimo dainininko – dosniai dalijasi mintimis apie gyvenimą, kūrybą, didelius atradimus ir mažas silpnybes. 

„Ši knyga siūlo dvidešimt būdų atsipalaiduoti. Sudėjus šiuos pašnekesius į vieną pasakojimą, išeina tai, ką galima pavadinti istorija apie mūsų laikus. Apie šiuolaikinę Lietuvą. Tai knyga apie šviesiąją jos pusę. Perskaičius ją, optimizmo mūsų šalyje turėtų tapti daugiau“, – žada laidos ir knygos autorius R. Zemkauskas.

Laida „Pasivaikščiojimai“ orientuota į įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmones, tad, anot R. Zemkausko, ir knyga turėtų „įtikti“ plačiai auditorijai. Ji skirta ne tik kultūros ar meno gurmanams, bet ir visiems, pasiilgusiems įkvepiančių, žaismingų, o kartais kandžių, kaip ir pats gyvenimas, pokalbių. Tai knyga ne tik tiems, kurie vakarais mėgaujasi rimtąja literatūra ar intelektualiu nekomerciniu kinu, bet ir tiems, kurie nevengia pasklaidyti gyvenimo būdo žurnalų puslapių.

„Pasivaikščiojimai“ – vienas iš itin retų atvejų Lietuvoje, kai televizijos laida tampa literatūra. Įprasčiau, kai televizijoje ar filmuose atgimsta tai, kas prieš tai būna parašyta knygose. Matyt neveltui vienas iš laidos ir knygos herojų, rašytojas Sigitas Parulskis, išgirdęs, kad „Pasivaikščiojimai“ virsta knyga, pratarė: „To aš ir bijojau... Vienas dalykas, kai kalbi vaikštinėdamas, kitas – kai tie vaikštalai iššifruojami ant popieriaus“. Tuo tarpu pats knygos autorius teigia, kad perkėlus televizijos laidos epizodus į knygą galima atrasti šį tą nauja.

„Tai yra nuostabu, nes rizikinga. Jei iš anksto būtų viskas aišku ir nuspėjama, nebūtų prasmės leisti knygos. Ši knyga yra nuotykis, į kurį noriu pakviesti visus knygų mylėtojus. Gana vargti, leiskime mus įkvėpti! Mes pripratę, kad literatūra tampa vaizdu, o čia įvyksta atvirkštinis procesas – televizinis pašnekesys virsta tekstu. Taip kažkada atsitiko su Frosto ir Niksono pokalbiais – jie virto pjese, pjesė virto legenda, o legenda – net meniniu filmu. Bent jau aš pats dabar skaitau šiuos „Pasivaikščiojimus“ ir tarsi girdžiu juos pirmą sykį“, - sako R. Zemkauskas.

Knygoje galima rasti tai, ko iki šiol Lietuvos žiūrovams nebuvo leista išvysti – kas „netilpo“ į laidą, ką teko iškirpti, kas buvo pasakyta už kadro. Kartu ši knyga yra ir ištraukos iš keturių metų televizinio gyvenimo. Rytis Zemkauskas „autobiografiniuose” knygos pasažuose tarp pasivaikščiojimų kalba apie televiziją, kolegas ir savo filosofiją, kuri pravers kiekvienam, norinčiam ištrūkti iš amžino dienų ir rūpesčių rato.

Improvizuotuose „Pasivaikščiojimų“ pokalbiuose iškilios asmenybės pasirodo ne tik netikėtose vietose, bet ir nelauktai atsiskleidžia, prabyla apie tikrąjį, nesumeluotą save. Pavyzdžiui, su dainininke Jurga Šeduikyte šnekėtasi plaukiojant valtimi ežere.

„Dalykas, kurio aš neturiu, link kurio bandau eiti, nors sunkiai sekasi, yra paprastas bendravimas su žmonėmis. Tiesą sakant, ir dainas rašau ne dėl to, kad kitiems būčiau didi ar graži, bet kad vyktų pokalbis“, - knygoje „Pasivaikščiojimai“ atsivėrė garsi dainininkė.

Knygoje skaitytojai ras dar daugiau pašnekovų ir kartais smagių, kartais skaudžių jų atsivėrimų. Režisierius Oskaras Koršunovas, kai jam buvo penkiolika, su bičiuliu į teatrą įsmukdavo apsimetęs nematomu. Operos solistė Asmik Grigorian sako, kad jaučiasi lyg valkata benamė, o poetas Antanas A. Jonynas tarsi apgaudinėjąs kitus. Kalbininkė Irena Smetonienė vaikystėje kalbėjusi žemaitiškai, bendrinę lietuvių kalbą puikiai išmoko "iš pykčio". Dainininkas Mantas Jankavičius norėtų savo muziejaus. O kai kurios šviesaus atminimo aktoriaus Vytauto Šapranausko pokalbio detalės tampa pranašiškomis.