Dailininkas monumentalistas šiandien džiugina ant drobės perkeltomis freskomis, darbais, nutapytais paisant prieš šimtmečius gyvenusių menininkų principų, pasitelkęs modernias priemones kuria senąja flamandų technika.
B.Rutkauskas gimė 1955 m. Vilkaviškyje. 1980 m. baigė LSSR valstybinį dailės institutą Vilniuje, įgijo dekoratyvinės dailės dailininko specialybę ir nuo tada dalyvauja įvairiose parodose, pleneruose, simpoziumuose. Nuo 1980 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Yra sukūręs nemažai darbų įvairiems interjerams: altorinė tapyba Lančiūnavos bažnyčioje, Kauno jėzuitų bažnyčios altorinis paveikslas "Nukryžiuotasis", Kėdainių miesto ir J.Radvilos herbai Kėdainių rotušės fasade, freskos Kauno "Senųjų rūsių" restorane ir kt.
– Kaip kūriniuose atsiskleidžia parodos pavadinimas "Paslaptis. Iliuzija ir realybė"?
– Taip sutapo, kad viena iš, sakykim, labiausiai pavykusių freskų yra pavadinimu "Paslaptis". Parodoje pristatau freskas, perkeltas ant drobės, ir gana realistiškus natiurmortus, tapytus iš natūros – norėjau kuo daugiau perteikti paviršiaus, charakterio, šviesos žaismo, atskleisti, kaip šviesa pabrėžia pačius paviršius, jų spalvinius charakterius, kaip perteikia kitokio pobūdžio medžiagiškumą. Tas iliuzijos kūrimas yra kažkuria prasme labai tradicinis dalykas, nes dailininkai seniai to siekia: ant plokštumos kurti erdvės ir gylio iliuziją. Realybė – tai, ką kuriant iliuziją pavyksta perteikti.
Rytas.
– Esate žinomas dėl retos ir sudėtingos freskos perkėlimo ant drobės technikos, kuriai įvaldyti prireikė daug laiko ir eksperimentavimo. Papasakokie apie šią techniką.
– Sudėtinga pirmiausia todėl, kad tapyti pačią freską yra gana sudėtinga. Literatūroje galima rasti žinių, kad dailininkai piešdami ant sienos, stengdavosi tą pačią dieną freską užbaigti. Aš, naudodamas visas šių dienų galimybes, galėdavau dirbti tris dienas. Pirmiausia užtinkuojama ant specialiai paruošto skydelio, tuomet įspaudimo metodu perkeliami paruošti linijinio piešinio kontūrai – šis Lietuvoje sukurtas metodas yra žymiai tobulesnis už ankstesnius. O jau tuomet gali pradėti kelių dienų darbą, kūrinį nakčiai pridengiant polietileno plėvele ir tokiu būdu palaikant drėgmę. Vėliau freska yra išdžiovinama ir perkeliama. Ant išdžiūvusio paviršiaus, tiesiai ant pačios freskos, klijuojami keli sluoksniai plonos drobelės. Kai ji išdžiūsta, su visa drobele atsiplėšia. Atplėšta freskos plėvelė atsiduria tarp dviejų drobių – storesnės ir plonesnės. Sudrėkinus ir nuėmus pirmąją drobelę (nuplėšimo), freska lieka ant pagrindinės drobės, tuomet yra tempiama ant porėmio ir tampa paveikslu.
Arbatinukas ir puodelis.
– Kokiais dažais yra tapomi paveikslai?
– Daugiausia naudojami žemės kilmės pigmentai, o senieji meistrai naudodavo pusiau brangius akmenis – užtat jų kūrinių tokios gražios spalvos. Dabar svarbiausia, kad dažas, vandenyje užmirkyti pigmentai, nereaguotų su kalkėmis. Pavyzdžiui, jeigu tuos pigmentus pateptum ant šiaip kokios sienos, po kurio laiko jie nusiplautų, o freską pačią per tinką pasiekia drėgmė, akimi nematomi smėlio kristalai tarsi apauga pigmentą ir kartu ją sutvirtina. Kad kristalai galėtų surišti pigmentą, freska yra liejama daug sluoksnių.
Gėlės metaliniame inde.
– Kūriniai "Gėlės metaliniame inde", "Gėlių puokštė" nutapyti septynių stadijų tapybos technika, kuri apibūdinama kaip reikalaujanti daug laiko, kruopštumo, šviesos ir erdvės pojūčio žaismo. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad naudojant bet kurią techniką, šie dėmenys yra reikalingi, taigi kuo ypatinga būtent ši?
– Ši technika naudojama, kai dailininkas nori perteikti tikrai subtilią, gilesnę erdvę, subtilesnes spalvas – nors reikalauja daugiausia laiko, ji suteikia ir didžiausių galimybių. Vis dėlto atskiros stadijos šiek tiek atsikartoja. Pavyzdžiui, pradžioje viskas yra ištapoma pigmentu. Paskui – pilkai ir tada jau kiti sluoksniai su visa spalvine skale. Paskutinis sluoksnis užtapomas skaidriais dažais. Taip galima išgauti spalviškai subtilesnių įspūdžių – skaidrumas turi savo pranašumų.
Tai flamandų dailininkų technika – susidomėjęs ja norėjau ir pats jos pasimokyti. Naudodamas ją esu sukūręs tris darbus. Galima naudoti ir supaprastintą variantą, pačiam atsirinkti, kiek tų stadijų naudoti.
– Ar tapymas prie didelio lango dienos šviesoje savotiškai leidžia įsijausti į senovėje tapusio dailininko tuometę darbo aplinką?
– Tai – savotiška tradicija. Senieji dailininkai, ypač – olandų, pagarsėję natiurmortais, mėgo šoninę dienos šviesą. Šios tradicijos neišnykusios, labai gyvybingos ir šiandien. Esama ypač gerų meistrų, kurie dirba būtent iš natūros, studijuodami realistinę tapybos techniką. Gal šiandien natiurmorto komponavimas, tam tikras žiūrėjimo kampas suteikia kūriniams šiuolaikiškumo. O tokia šviesa leidžia savitai bendrauti su natiurmortu. Apšvietimas nuolat keičiasi, todėl beveik neįmanoma fotografiškai kopijuoti, tad šviesa savaip pagyvina kūrybos procesą.
Kai kurie meistrai puikiai dirba ir prie dirbtinio apšvietimo. Aš pats turiu profesionalią apšvietimo techniką, o šiuolaikinės technologijos leidžia beveik tobulai atkurti dienos šviesą. Gal esu vieną kitą valandą tapęs ir prie dirbtinės dienos šviesos, tačiau natiurmortą kuri daugiau dienų, tad vis tiek subtiliausi dalykai yra sukuriami natūralioje dienos šviesoje.
Mandarinai.
– Ką lengviau tapyti – žmones ar daiktus?
– Gal kažkuria prasme daiktus ir lengviau. Žinoma, jei nekalbėsime apie gėlių natiurmortus, nes gėlės vysta. Senieji meistrai žinojo mįslių, kurių aš nesu įminęs, tad kelis parodoje esančius gėlių natiurmortus dariau pasitelkęs fotografiją. Tačiau natiurmortai irgi kelia iššūkių – svarbu, kiek sugebi pajausti medžiagiškumą, erdvę. Juk natiurmortuose tos erdvės yra mažos, priešingai nei, pavyzdžiui, peizažuose. Svarbu pajausti niuansus, kaip šviesa praslysta tarp daiktų, kaip pasireiškia šešėliai, paties daikto paviršiaus šviesa.
– Nuo 2010-ųjų Lietuvoje surengėte jau dešimt personalinių parodų, tačiau natiurmortus pristatote tik dabar.
– Jie neseniai ir sukurti. Anksčiau esu pristatęs tik vieną kitą. O jau vėliau, kai susidomėjau septynių stadijų technika, atidėjau į šalį visus kitus darbus ir skyriau natiurmortams porą metų – norėjau sukurti jų šiek tiek daugiau. Vėliau sulaukiau pasiūlymo surengti parodą Latvijoje, ten ir eksponavau pirmą kartą.
– Ar kurdamas semiatės įkvėpimo iš kokių nors menininkų stiliaus, ar eksperimentuojate pats?
– Laikausi nuomonės, kad dailininko profesija – tai ta profesija, kurios reikia nuolat mokytis. Taip būdavo ir anksčiau. Tad tas noras pasiekti kažką reikšmingesnio, o pasiekus – nesustoti ir vėl eiti toliau, yra nuolatinis ir turbūt begalinis procesas. Nauji atradimai veda toliau prie kitų idėjų ar iššūkių. Manau, visiems menininkams vieni dailininkai yra artimesni už kitus. Man – taip pat, nors ilgainiui tai kinta: kai kurie dailininkai tampa ne tokie aktualūs, tada atrandi kitų meistrų, juos pastudijuoji. O dar ir gera tapyba daro poveikį ir, jei esi jai atviras, nesi veikiamas kurio nors vieno konkretaus dailininko, tad gal išvengi stipresnės įtakos.
– Kas paskatino tapyti kūrinius, būdingus senajai Vakarų Europai, o ne imtis modernaus meno, būdingo pastarajam šimtmečiui?
– Tai yra gal todėl, kad aš dirbu freskos srityje. Ir į Dailininkų sąjungą įstojau kaip monumentalistas, visas freskas tapydavau ant sienų. Kai sovietiniais laikais buvo susiformavusi freskos mokykla, aš, mano mokytojas ir kolega ieškojome kelio, kaip pasiekti, kad freska išliktų kokybiškesnė. Po kurio laiko suabejojau, kad gal vis dėlto nesu monumentalistas, mane vis labiau ėmė traukti tradicinė tapyba. Taip jau sutapo, kad nusprendžiau eksperimentuoti ir pradėti freskos perkėlimo ant drobės metodą. Galimybės kitokios, gali transportuoti, realizuoti idėją lengviau ir nereikia laukti tikintis užsakymų, gali pats susigalvoti idėją ir vėliau ją realizuoti.
Mango ir džiovinti obuoliai.
Kadangi freskos technika žymiai senesnė už aliejinę tapybą, jose būdavo vaizduojamos istorinio ar mitologinio pobūdžio scenos, dažniausiai siekusios kažkokio apibendrinimo. Tad ir mano idėja panaši – siekti kažkokio vaizdinio, kad nebūtų vien portretai, kad žmogaus figūra keltų kažkokią prasmę, asociacijų, prisiliesti prie subtilesnių būsenų, apmąstyti savasties fenomeną. Vėliau pabandžiau paeksperimentuoti. Kai pradėjau dirbti su freskos perkėlimo ant drobės technika, turėjau viziją kurti tokias sunkesnes freskas. Jos turėjo laipsniškai keistis, artėti prie šiuolaikiškesnių temų ir traktavimų. Esu sukūręs freską, gal net kiek artimą popartui. Paskui aš tiesiog nustojau dirbti su šia technika ir nauji etapai nebeišsirutuliojo.
Kas? B.Rutkausko tapybos paroda "Paslaptis. Iliuzija ir realybė".
Kur? V.K.Jonyno galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkai).
Kada? veikia iki gegužės 4 d.
