Magiškas suvokimas
Jis save vadina ne prabudusiu, bet smalsiu žmogumi, stebinčiu aplinką.
"Kiekvieno mūsų prabudimo lygis skirtingas. Tik suvokimas, kad viskas yra žaidimas, gali užtrukti labai ilgai, – teigė gongais bei kitais muzikos instrumentais dvasiniais vakarais grojantis Kęstutis. – Kartkartėmis dirbu ir kalnuose, ir naftos platformose, kur matau, kaip abejingai švaistomi milijardai, ir matau, kaip žmonės save kaltina už menkiausią klaidą ar įbrėžtą mašiną. Viskas priklauso nuo mūsų požiūrio, ką mes norime matyti. Mes visi atliekame kažkokį vaidmenį."
Tas suvokimas vyrui atėjo prieš kelerius metus, kai tuomet pas jo mylimąją fotografę bei ma-uri masažo meistrę Kristiną iš Norvegijos buvo atvykę jos vaikai – vienuolikos metų Julius ir devynmetė Gerda.
Kristina kepė blynus, kai į virtuvę įbėgo Gerda ir iškėlusi ranką broliukui šūktelėjo: "Cha, aš metu ant tavęs burtą!" Šis pakėlė ranką ir atsakė: "Pastatau skydą ir užsidengiu nuo tavo burtų." Tačiau mergaitė nusijuokė demonišku balsu ir šūktelėjo, kad jos burtai ištirpdo menamą Juliaus skydą.
"Staiga jis nuoširdžiai apsiverkė, o Kristina pažiūrėjo į jį ir sako: "Fu, kokia nesąmonė, šitas tavo skydas atsparus visiems burtams", – įstrigusį vaizdą prisiminė Kęstutis.
"Akimirksniu vaikas nurimo, nubraukė ašaras, pažiūrėjo į savo ranką, kuri vėl buvo su skydu, ir nušvito, – pasakojo K.Kaupas. – O sesuo, supratusi pakitusią situaciją, išbėgo iš kambario, brolis ją nusivijo."
Suaugusiųjų gyvenime, įsitikinęs Kęstutis, irgi viskas taip pat: kažkas pasako "neatlikai", išrašo baudą, kažkoks popierius yra dokumentas, kažkoks – pinigai.
"Gyvenime vieni esame aktoriai, kiti – režisieriai, kurie dalija vaidmenis ir kažkodėl mums įdiegia, kad nemokame dainuoti ar šokti, nesame verti to ar kito darbo, nebūsime turtingi... Ir kol mes tikėsime scenarijumi, tol ir atliksime tą vaidmenį, – įsitikinęs K.Kaupas. – Kaip Friedrichas Nietzsche teigė knygoje "Štai kaip Zaratustra kalbėjo". Sėdėjo žinių žmogus su gėlių vainiku ant galvos. Priėjo avis, nudrėskė vainiką ir sako: "Tu nesi žinių žmogus, nes aš suėdžiau tavo vainiką."
Planas – nužudyti patėvį
Dar vienuolikmetis, Kęstutis skaitė Naująjį Testamentą, ginčijosi su tikybos mokytoju, bendravo su dvigubai ar net trigubai vyresniais, pažinojo vaišnavus, budistus, o sulaukęs penkiolikos išėjo iš namų.
"Tėtis mirė, kai man tebuvo treji – nuo alkoholizmo padarinių, – atviravo K.Kaupas. – Alkoholį vartojančių žmonių nemėgusiai mamai buvo sunku auginti tris vaikus ir į mūsų namus atėjo patėvis. Nerūkė, nevartojo alkoholio. Darboholikas."
Moteris su trimis vaikais jam buvo kaip darbo projektas. Jis turėjo didelį ūkį.
"Jam tapome nemokamais darbininkais, – ironizavo Kęstutis, nors taip auklėto ir gyvenimą suvokusio vyro jis nekaltina. – Po pamokų turėjau iki vėlumos dirbti, savaitgaliais – taip pat. Skautų stovykla vasarą? Tai jam buvo nesuvokiama. Jei nedirbdavau, nuolat apkuldavo šonus."
Sulaukus penkiolikos, revoliucionieriaus dvasią turėjusiam K.Kaupui kilo minčių patėvį nužudyti, bet, draugo įkalbėtas, kad tai prilygtų pralaimėjimui, jis nusprendė pabėgti iš namų.
Po pamokų turėjau iki vėlumos dirbti, savaitgaliais – taip pat. Skautų stovykla vasarą? Tai jam buvo nesuvokiama. Jei nedirbdavau, nuolat apkuldavo šonus.
"Susimečiau kelis daiktus, nieko nesakiau, nes būčiau buvęs vėl apkultas, ir išėjau", – pasakojo K.Kaupas. Jis miegodavo laiptinėse, pas draugus, draugų tėvų kolektyviniame sode, kol kas nors nepradėdavo bambėti, vasarą – skautų stovykloje.
Gyvenimas vienuolyne ir miške
Rudenį jis kelis mėnesius praleido pranciškonų vienuolyne Kretingoje.
"Ten patyriau daug gerų, įdomių dalykų, bet kai iš arčiau pamačiau tuos žmones, suvokiau, kad tai – taip pat žaidimas, – pastebėjo K.Kaupas. – Kalbama apie pamaldumą, gėrį, dvasingumą, dorybę, kuklumą, o vienuolyne pamačiau pačią naujausią ir geriausią garso aparatūrą – tokia tuo metu buvo tik ten ir dar vienoje vietoje Kaune. Kai kurios Lietuvos grupės net atvykdavo į vienuolyną įrašyti savo kūrinių. Arba matai gražų, išsikvepinusį vienuolyno ūkvedį, mūvintį baltomis kojinėmis ir apsiavusį nepigiai kainuojančiais itališkais sandalais, o vienuolius, sėdančius į naujas mašinas ir išvažiuojančius gelbėti sielų..."
Jis gilinosi į Naująjį Testamentą, o žinios prasilenkdavo su Vatikano bažnyčios politika.
Gatvėje jis diskutuodavo ir su Tikėjimo žodžio, ir Jehovos atstovais.
"Pamenate maldą "Tėve mūsų"? Ir atleisk mums mūsų kaltes taip, kaip mes atleidžiame... – garsiai žinoma frazę jiems primindavo paauglys ir tęsdavo. – Ar suprantate, kad smerkdami kažką ir teigdami, jog darote neteisingai, jūs nubrėžiate matuoklį, pagal kurį prašote, kad Dievas ir jus matuotų. Jei norite, kad matuotų plačiai, turite ir pasaulį matyti plačiai. O kažką smerkdami, duodate ženklą Dievui, prašote taip pat matuoti. O gal reikia visiems pagalvoti, jei kažkas vyksta ne taip – gal tir pats spinduliuoji tiek pat?"
Dar viena penkiolikmečio patirtis – pusmetis atokioje sodyboje miške su gyvuliais: "Kai aplankė brolis, sieloje jaučiau tyrą džiaugsmą, kad kažkas atėjo. Nustebino jo klausimas, kaip gyvenu. Juk pažiūri ir viskas matosi, kam klausti?"
Paskui atėjo Carloso Castanedos knygos, o po Jacko Kerouaco "Kelyje" prasidėjo pankiškas gyvenimas, klajonės autostopu po Lietuvą, daugybė alkoholio ir narkotikų.
Kęstai, kvėpuok!
Ką jis įvardytų diena X, kai tamsos laikotarpiu atsikvošėjo nuo heroino, apgavysčių, tuštumos, bandymų nusižudyti (apie tai išduoda randai ant rankų)?
"Per narkotikus praradau mylimą merginą – išėjo pas pažįstamą, perdozavęs tame pačiame kambaryje mirė mano geriausias draugas, kuris buvo kaip dvynys – vienas kitą suprasdavome be žodžių. Nepadėjo nei ašaros, nei riksmai. Nekart ir pats girdėjau šūksnius: "Kęstai, Kęstai, kvėpuok!" Atsigavęs rydavau orą, nes penkias minutes būdavau kažkur anapus. Kiekvienas narkomanas patyrė tokių dalykų ir balansavo ties mirties riba", – kalbėjo Kęstutis.
Jau daug vėliau, kai pradėjo solidžiai uždirbti ir pasakodamas savo gyvenimo istoriją lankydavosi alkoholikų bei narkomanų reabilitacijos centre, stebėdavosi, kai penkerius ar septynerius metus nevartojantys kvaišalų žmonės kiekvieną dieną kartodavo, kad jie narkomanai ar alkoholikai.
"Žmogau, jei žinai, kur esi silpnas, dėl ko prarandi draugus, namus ir padarei daug tamsių dalykų, nekišk nagų, bet ir neplak savęs bizūnu, ir nenešiok visą gyvenimą kaltės, kuri stumia atgal, – Kęstučiui patiko Kanadoje gyvenančio garsaus žydų kilmės psichologo Gaboro Mate požiūris. – Kai žmonės susilaužo šonkaulį, koją, gydytojai nuo skausmo duoda morfijaus, kuris daug švaresnis ir galingesnis už heroiną. Bet kodėl tie žmonės netampa narkomanais? Opiatai – skausmą malšinantys vaistai. Žmonėms nevartoti narkotikų ar alkoholio prilygsta pasiūlymui grįžti į skausmo zoną. Kai jautiesi nemylimas, pasmerktas, kaip buvo man, narkotikai duoda laikiną ramybę, tylą. Panašiai kaip meditacija, joga ar pašėlęs greitis nardant tarp automobilių – būni tik tą akimirką. Visi draugai, kurie vartojo narkotikus, patyrė traumų, kažką išprievartavo, apgavo, pažemino. Visiems trūko meilės, šviesos."
Laukiant heroino dozės
Lemtingą dieną jis, neseniai praradęs merginą ir palaidojęs draugą, apsilankė pas narkotikų prekeivį – eilinės heroino dozės.
Šis paprašė luktelėti, tuo metu atėjo dozės dar du narkomanai.
"Sėdėjau ant sofutės, jie – ant fotelių ir kalbėjosi nekreipdami dėmesio į mane, – išblyškusius it lavonai narkomanus pamena Kęstutis. – Reikės nueiti pas vieną apgauti, kitą – prigąsdinti, trečią apvogti – kalbėjosi narkomanai. Juodi tarsi plėšrūnai. Ir viskas tik dėl dozės. Tą akimirką atėjo suvokimas, kad aš riedu tuo pačiu keliu ir netrukus tapsiu toks pat, kaip ir jie."
Kęstutį supykino, ėmė purtyti ir jis išbėgo.
Juodi tarsi plėšrūnai. Ir viskas tik dėl dozės. Tą akimirką atėjo suvokimas, kad aš riedu tuo pačiu keliu ir netrukus tapsiu toks pat, kaip ir jie.
Dar tą pačią dieną du juo vis dar pasitikėdami žmonės davė po 50 dolerių: Kęstutis į kuprinę įsidėjo C.Castanedos knygą, kelias kojinių poras, dantų šepetuką, dar kelis būtiniausius daiktus ir nesulaukęs nė 21-ų išvyko į Skandinaviją.
Pakeliui jautė didelę narkotikų abstinenciją, depresiją, prakaitavo, naktimis jį kamavo košmarai.
Nepaisydamas nieko, ėjo į priekį, nakvodavo šiaudų krūvose, krūmuose, maudydavosi upėje ar duše degalinėse.
Jis nenorėjo mirti, kaip jo draugas, kurį neretai regėjo mintyse, jis nenorėjo tapti zombiu it tie du narkomanai. "Suomija, Švedija, Norvegija, – vardijo K.Kaupas. – Visada ten sutikdavau puikių žmonių, kurie man padėdavo: duodavo maisto, pinigų ar darbo. Jaučiau, kad visą laiką mane globoja kažkas nematomas."
Mirtis medžioja nuolat
Penkerius metus Norvegijoje gyvenęs Kęstutis pajuto pasitikėjimą, išgyveno fantastiškų akimirkų, nors kartais, sėdėdamas ant uolos krašto ir gėrėdamasis nuostabia gamta, žadą atimančiu fiordų grožiu, apsiverkdavo: "Buvau vienas. Ir, atrodė, nebus žmogaus, su kuriuo galėsi prisiminti šias akimirkas ir trinktelėti į petį – atsimeni kaip sėdėjom ant uolos krašto?"
Netekęs heroino perdozavusio draugo, jis ilgai jautė kaltę ir bandydavo išgelbėti visą pasaulį, pažįstamus ir nepažįstamus žmones perspėdavo net dėl smulkmenų.
Neatsitiktinai lietuvis tapo pramoninio alpinizmo saugos specialistu, o prieš įsidarbindamas naftos platformoje jautė ir kalnų alsavimą.
Kai užversdavo kelius, jis su kolegomis sraigtasparniu pakildavo į kalnus, o juos, kabančius ant troso, nuleisdavo 20 m žemyn.
"Pilnomis dinamito kišenėmis nusileisdavome įvykio zonoje, įvertindavome situaciją ir, jei reikdavo, sprogindavome 15–20 tonų svorio luitus, kurie galėdavo vėl nuriedėti ant kelių", – aiškino vyras.
Dabar kartkartėmis jis kelioms savaitėms skrenda į Norvegiją, iš ten – į Šiaurės jūrą, 200 km iki naftos platformos.
"Tos platformos yra vienos saugiausių pasaulyje, nes didelę įtaką darbų saugai turi profsąjungos, yra daug saugiklių ir nėra taip pavojinga, kaip kitur, – kalbėjo Kęstutis. Nors dar pavasarį nulėkus sraigtui kompanijos sraigtasparnis iš 400 m aukščio tėškėsi į jūrą – žuvo trylika žmonių. – kaip sako C.Castaneda, mirtis mus nuolat medžioja. Svarbu gyventi taip, tarsi ši diena paskutinė, pasirengus mirčiai ir nieko neatidedant rytojui. Jei nori pasakyti kažkam, kad myli, neatidėliok, skambink, nes paskui gali būti vėlu. Gyvenk šia akimirka, o ne metus, penkerius į priekį."
Kodėl neliko Norvegijoje?
Mirtis sukiojasi netoliese ir jūroje stūksančioje naftos platformoje, kai 60 m aukštyje ant gręžimo bokšto darbininką staiga apima panika. Tada K.Kaupas jį ramina: "Nėra priežasčių bijoti. Baimė – tik tavo galvoje. Pažvelk – karabinai nauji, tvarkingi, susukti, pritvirtinti prie metalinės konstrukcijos. Viskas kokybiška. Įkvėpk ir iškvėpk. Aš tave saugau, einame nuo taško iki taško. Susikoncentruok į šią akimirką."
Tai – lyg meditacija. "Viskas išnyksta, būname tuo momentu ir dėl to nereikia ieškoti heroino ar beprotiškai vairuoti. Žaloti, žudyti save ir kitus. Žmonėms, kurie vartoja alkoholį, aiškinu, kad ši chemija kenkia jų sveikatai: kepenims, nuostabiam kūnui, – tęsė Kęstutis. – Kūnas – tai kosminis laivas, skirtas skrydžiui šioje planetoje, šiame gyvenime. Yra daug kitų nuostabių dalykų atsipalaiduoti ir nekenkti sau, kitam. Suvok: gyvenimas – tai teatras. Kai groju gongais, atlieku grojiko vaidmenį, dirbdamas naftos platformoje esu saugumo vadovas, bendrauju su "Statoil" atstovais jų terminais."
Yra daug kitų nuostabių dalykų atsipalaiduoti ir nekenkti sau, kitam.
Kai staiga naftos platformoje pasigirsta Kęstučio mongoliškas ar šamaniškas overtoninis dainavimas, darbuotojai galvoja, iš kur čia pasigirdo fleitos muzika?
Kodėl jis neliko emigracijoje? Norvegijoje, kur saugu, aukštas gyvenimo lygis, fantastiška gamta ir solidus uždarbis?
"Pajutau, kad, būdamas Lietuvoje, galiu būti naudingesnis visuomenei, nei būdamas Norvegijoje, – atsakė pamąstęs. – Taip, finansai, socialiniai dalykai ten tvarkingi. Bet yra ir kitų dalykaų, ką mes turime Lietuvoje – gyvumas, veržlumas. Grįžęs į tėvynę matau judančius, trykštančius žmones. Kovotojus. Turime daug potencialių dalykų, kuriuos galime sukurti, gyventi."
Dėkingas mamai
Narkotikų jis nevartoja septyniolika metų, alkoholio – dvylika, nerūko dešimt metų.
"Turiu sveiką kūną, kuris funkcionuoja, puikiai galiu šokti, dainuoti, matyti, liesti, jausti... Žinau, kokią kainą sumokėjau, ką praradau ir ką galiu prarasti, – prisipažino vyras. – Pirmą pavasarį miške, kai mečiau rūkyti, vos neapsiverkiau. Kiek kvapų, viena, antra, trečia gėlė, augalas, medis! Traukdamas į save nikotiną viso to taip nejunti."
Jo mama laiminga ir giriasi netikėjusiems gydytojams, kad sūnus jau septyniolika metų nevartoja narkotikų.
"Neįmanomų dalykų nėra, kai suvoki priežastį, gali padaryti viską – įkopti į aukščiausią kalną, mesti narkotikus. Turi suvokti pats, kodėl taip darai", – tarė K.Kaupas.
Mama, jam išėjus iš namų, išgyveno sunkų laiką, nes tuomet mobiliųjų telefonų beveik nebuvo, o jai sūnus paskambindavo kartą per mėnesį ar du. Dabar jie geriausi draugai ir jis dėkingas mamai, kad ši leido eiti savo keliu.
"Ji norėjo skambinti policijai, bet suprato, kad tai – mano kelias, – kalbėjo Kęstutis. – Kai pasakoju savo istoriją, sakau, mama, nesijausk kalta, nes tu elgeisi teisingai."
Tamsoje geriausiai matosi šviesa. Bet ar norint ją pamatyti visada būtina pabuvoti tamsoje ir nueiti skaudų kelią?
"Tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus, nes kiekvienas esame unikalus, – paaiškino Kęstutis. – Tamsos pažinimas man suteikia ryškumo, nes, matydamas kito kančią, skausmą, aš atpažįstu save. Tačiau ne, nesiūlau būtinai išgyventi skausmą. Šviesą galime įvertinti ir iš kitų žmonių istorijų. Nebūtina būti inžinieriumi, norint suvokti, kaip skraido lėktuvai."
Jei į batus prikrito akmenų
Alkoholio jis nevartoja nuo savo gimtadienio. Tuomet vyko keltu į Taliną ir prisigėrė su amerikiečiu, o kitą dieną pagiringas važiavo 600 km iki Vilniaus.
"Už ką?! Kodėl aš savęs taip nemyliu? Kodėl 200 eurų išleidau savo gimtadieniui, norėdamas taip baisiai jaustis?! Tai – pati baisiausia dovana, – mąstė Kęstutis ir nusprendė nevartoti alkoholio, nors prieš dešimt metų alaus butelis buvo jo kasdienybė. – Tada patiri spaudimą iš aplinkinių. Jie tavęs nesupranta, atstumia. Ir vartojantiesiems alkoholį, ir rūkaliams, viso to atsisakęs, tampi tarsi asocialus."
Skirtingas požiūris tapo viena iš takoskyros ir su buvusia žmona, su kuria turi sūnų, dukrą, priežasčių.
"Likimo ironija – mano dabartinė žmona taip pat turi sūnų ir dukrą, abi domisi fotografija, gimė tą patį mėnesį ir dieną, – šyptelėjo K.Kaupas. – Kai savo mylimosios Kristinos klausiu, kodėl nesusitikome anksčiau, nors vienas kitam puikiai tinkame, ji atsako: tu tuomet rūkei, vartojai alkoholį."
Dabar jis save vadina ir debesų piemenimi – pasakoja istoriją, duoda žmogui užuominą, garsiai taria idėją, mintį, o kaip šis ja pasinaudos – jo reikalas, tai – jo kelias.
"Nesu mokytojas, kuris atsakingas už mokinį, – kalbėjo K.Kaupas. Galiu pasakyti: jei skauda pėdas, turbūt į batus prikrito akmenų arba žirnių, nes kai man skaudėjo kojas, jaučiausi būtent taip. Pabandome išsikratyti. Kai kurie bando, kiti nenori, sako, tai – jų pasirinkimas."
Grojimas gongais jam yra savotiška meditacijos forma. Šiuo muzikos instrumentu Kęstutis sukuria vėją, kuris įtempia vidines žmogaus bures, o žmonės patys yra savo laivo kapitonai, mato viziją ir plaukia savo keliu.
Kęstutis savo įkvėpėju muzikoje vadina 2014 m. gruodį mirtinai sumuštą garsų kompozitorių, perkusininką, multiinstrumentalistą Tomą Dobrovolską.
"Su juo daug bendravome metus iki jo mirties. Panašiai mąstėme. Ne mes sukuriame garsą, jis – tik mūsų atspindys toje erdvėje. Todėl savo erdvę vadinu debesų pieva, kur susirenka skirtingi žmonės – debesys, – filosofavo K.Kaupas. – Kaip sakė Pablo Picaso, egzistuoja viskas, ką tik galime įsivaizduoti. Arba Albertas Ensteinas: žinios be fantazijos yra bevertės. Mumyse yra labai daug unikalių dalykų, kurie įprasti vaikystėje, bet, tapę suaugusiaisiais, mes tai prarandame, įsispraudžiame į rėmus. Atsijungiame nuo realaus pasaulio, kuris priklauso nuo to, kaip į jį žvelgiame. Todėl grojimu noriu išlaisvinti vidinį vaiką ir kūrėją."
Dievas yra
Ar jis tiki Dievą, turbūt abejoti neverta?
"Ar tiki deguonimi? – nusišypsojo K.Kaupas. – Dievas tiesiog yra, nepriklausomai nuo to, tiki jį ar ne. Mes – jo saviraiška ir jis žaidžia, per mus jaučia pasaulį. Dievas yra kūrėjas ir žmones sukūrė kūrėjais. Mes einame savo keliu ir kuriame. Mes patys sugalvojome, kad jei lyja – nemalonu, nors briedis stovi lietuje ir to nesuvokia."
K.Kaupas savęs nelaiko krikščionimi. "Pasaulis yra platus. Artimiausias man dzenbudizmas, – neslėpė vyras. – Man artimas posakis, kad jei supranti dzen, tu nesupranti dzen. Jei nesupranti dzen – tai tu supranti dzen."
Jo misija šiame pasaulyje – būti debesų piemenimi ir pasakoti savo istoriją.
"Esu labiau vertinamas kaip pasakotojas nei kaip grojikas. Kalbėjau su vaišnavais, budistais, nuo vienuolikos metų skaičiau Naująjį Testamentą, ieškojau visą laiką, kuo tapti, bet nesupratau, kad tą sugebėjimą, talentą, perlą turėjau savyje iš pradžių, – įsitikinęs Kęstutis. – Kai matau žmogų, kuris daro tokių pačių klaidų, kaip ir aš, žinau, kaip jam padėti. Ir sakau – sustok akimirką, paklausyk mano istorijos."
