Juk pasak poeto Sigito Gedos, anais laikais ideologiniai funkcionieriai (tie patys poetai!) reikalavo tik vienprasmės poezijos. Jokių dviprasmybių, jokių užuominų. Mat jos gali būti kodas... Poetas džiaugėsi, kad galų gale išlindom iš plakato, iš banalios verksmingos emocijos, šleikštaus jausmingumo.

Būtent ir A. Mikuta vienas pirmųjų toje stagnacijos ir absurdiškos ideologinės budynės įkarštyje savo pirmaisiais rinkiniais ne tik metė iššūkį sovietiniams štampams, ne tik atvirai pajuokė seilėtą lyriką ir veidmainingą dūsavimą, bet skatino ir jaunuosius, palaikė, rėmė jų ieškojimus, nenuostabu, kad neilgai trukus pradėta kalbėti apie Kauno poetinę mokyklą, jos pradininką A. Mikutą, jaunuosius Donaldą Kajoką, Gintarą Patacką, Edmundą Janušaitį, Tautvydą Marcinkevičiūtę, Viktorą Rudžianską ir kt. 

A. Mikutos kūryboje traukė ryškus filosofiškas, paradoksalus mąstymas, tikėjimas gyvenimo išmintimi, baladei būdingi vaizdai, ryškus ekspresyvus dinamiškas stilius, pagrįstas konkrečia detale, netikėti kontrastai, naudojamas groteskas, ironija.

Marcelijus Martinaitis pastebėjo, kad A. Mikuta atėjo kiek iš kito, mūsų poezijai neįprasto pasaulio, kuris su lyrika mažai kuo susisiekdavo. Tam pasauly gyvena braižytojai, statybininkės mergaitės, boksininkai, džiazistai, ten yra šokių salės ir bufetai – visa tai sudarė realybę, kėlė pergyvenimus ir pasitikėjimą. Karjeros, materialinių gėrybių ignoravimas buvo protestas prieš miesčionišką ramybę, gyvenimo sąstingį. Vėliau optmimizmas, jaunatviškos iliuzijos išsisklaidė ir A. Mikuta pasuko į daug skaudesnę tematiką. Įsidėmėtina Sigito Gedos įžvalga: „Beveik iki poemėlės „Gelmių žuvys“ (1966) A. Mikutos poezija remiasi tolumų entuziazmu: eiti, važiuoti, dainuoti, statyti. „Gelmių žuvyse“ pasigirsta jau ir kitų balsų – pasaulis skaudus ir tragiškas. Ima ryškėti tikroji Mikutos poezija, pagrįsta kontrastų gretinimu, disonansais. Kas buvo tik deklaruojama, išsakoma vienaplane kalba, dabar virsta šiokiu tokiu metodu, estetika.“

Tam pasauly gyvena braižytojai, statybininkės mergaitės, boksininkai, džiazistai, ten yra šokių salės ir bufetai.

 

Šių metų pradžioje, artėjant poeto jubiliejui pasirodė jo didžiulės apimties eseistikos knyga „Iš languotų sąsiuvinių: dešimties metų (2011–2020) užrašai“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023). Tai patraukiantys užrašai, sukurti paprasta, tačiau turtinga, gyva kalba, neapsiriboja vienu dešimtmečiu – išvystame platų ir spalvingą metų, temų, pamąstymų spektrą. Languotuose sąsiuviniuose be savicenzūros ir nutylėjimų gula visa, kas šauna autoriaus galvon, nuo įdomių gamtos detalių iki politinių peripetijų ar pastebėjimų žiniasklaidoje, televizijoje, neretai atsigrįžtant tiek į plačiąją, tiek į asmeninę istoriją, atrandant netikėtų paralelių, atmenant įdomias asmenybes, vietas, įvykius, skiriant dėmesio kūrybai, kultūrai bei literatūrai, jų tendencijoms ir kaitai. Vieniems Mikuta negaili gero žodžio, kitus smagiai patraukia per dantį, atsiranda ir ką griežtai sukritikuoja. Atsiveria menkai pažįstamas turtingas intelektualaus autoriaus vidinis pasaulis.

Neilgai trukus, festivalio „Poezijos pavasaris 2023“ metu  jau vartėme dar vieną naują Algimanto Mikutos poezijos rinktinę „Paukšteliai laksto pažemiais“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2023). Knygos redaktorius – poetas Viktoras Rudžianskas. Būtent šiuo rinkiniu poetas dar kartą akivaizdžiai parodė savo meistriškumą, neblėstantį talentą, gyvybingumą ir tą dvasios veržlumą, kuriuo pasidžiaugti, deja, nebesugeba nemenka dalis nūdienos jaunųjų postmodernistų avangardistų.

Knygoje dėmesį patraukia spontaniškumas, dvasinio gyvenimo intensyvumas, temų įvairovė ir daugelio eilėraščių netikėta, paradoksali raiška. A. Mikuta ir „Paukšteliai laksto pažemiais“, kaip jaunystėje, išlieka maištingas, nesitaikstantis su pilkumu, minios diktatu, naujomis visuomenės madomis, kaimenės instinktu. Gaivalingai ir pagaviai nuskamba eilėraščiai, pripildyti aforizmų, paradoksų, gausu ironijos, sarkazmo, skepsio, tačiau šalia randi ir jautrios lyrikos, liūdesio gaidos ir egzistencinio nerimo.

A. Mikuta ir „Paukšteliai laksto pažemiais“, kaip jaunystėje, išlieka maištingas, nesitaikstantis su pilkumu, minios diktatu, naujomis visuomenės madomis, kaimenės instinktu.

 

Rinkinys suskirstytas į keletą skyrių – Judriam pasauly, Užstalė, Iš nuskendusio laiko, Paukšteliai laksto pažemiais ir Jaunų dienų dainelės. Kiekvienas skyrius kalba apie skirtingą temą ir, be abejo, jų poetinė išraiška skirtinga.

Judriam pasauly poetas kalba apie dramatiškus dabarties lūžius, pasirinkimo būtinybę, tikrąsias ir tariamas vertybes. Eilėraščiuose gausu paradoksiškų sakinių junginių, alogiškumų, bylojančių apie gyvenimo prasmės, tikslo paieškų beprasmybę:

Be skausmo mūsų amžius pasisuko,

tačiau ne ten, kur bandė sukt gudruoliai.

Aptemo dangūs, vėliavos išbluko,

nutolo priartėję šviesūs toliai   

Ironiškas stilius būdingas kai kuriems šio skyriaus eilėraščiams, juos autorius komponuoja išmoningai, išradingai panaudodamas epigraminį šmaikštaujantį finalą: Žaismingom klounadom virto viskas,/visa žiauri pabaisų brolija./Tik Vilniuje, girdėjau, baziliskas/dar tūno nepagautas rūsyje. (Eil. «Pabaisų brolija»).

Liūdesio ir įkyraus besikartojančio mažo pasaulėlio motyvas, sušildytas viltimi, itin ryškus šiuose posmuose:

Kartojas viskas kaip rugsėjo miglos,

kaip baltos skraistės ant juodų šakų,

kaip gąsdinančios peršalimo ligos,

pasidygėjimas gyvenimu nykiu.

Neapsigaukit, kad pasaulis mažas, -

Taip sakantys meluoja įžūliai.

Kartojasi tėvynė ir peizažas,

nesikartoja kliūtys ir keliai.  

Rinkinyje, ypač skyriuose Jaunų dienų dainelės, Iš nuskendusio laiko  gausu ironijos ir satyros. Poetas ir dabar maištauja prieš dirbtinumą, štampus, virtuvinę poeziją, masinę chaltūrą, tvindančią ekranus, žiniasklaidą, stumiančią už paraščių tradicines moralines vertybes. Liokajų sindromas ir bendruomenės mulkinimas poetui tampa vienu pragaištingiausių nūdienos ženklų (Gyvenimas kvatosis, Žaidimai, Guliu ant dugno, Be Ezopo).

O iš tiesų jie baisiai teisūs –

Ir kūdikėliai, čiausškiantys nei šį, nei tą,

ir kreivasnukiai, katilus deguto

tegalintys išpilti ant miruolių.

Moralinis imperatyvas A. Mikutos rinkinyje ypatingai ryškus. Jis, be abejo, labiau jaučiamas, ne visada tiesmukai įskaitomas, poetas meistriškai naudoja potekstes, metaforas, filosofiniai apmąstymai išreiškiami subtiliai, be deklaracijų ar pamokslavimų (Bočelis, Iš nuskendusio laiko, Senelės ir karai, Mačernio žūtis).

Paukšteliai laksto pažemiais,/o motociklai šaukia/balsais pavasario kimiais,/ kad niekas jų nelaukia./Seneliai drūni vos gyvi,/turtus apsikabinę,/berneliai užspeitė griovy/pakvaišusią undinę

Taip pavadintas visas rinkinys – „Paukšteliai laksto pažemiais“, šiame, mano manymu, viename įdomiausių knygos skyrių, regime tąjį jaunatvišką, gaivališką A. Mikutos talentą, regime ir girdime garsų, netylantį poeto - klasiko balsą. Gilumos ir metafizinės jėgos jis pasiekia eilėraščiuose Besileidžiantis paukštis, Nakties svetys, Skambutis iš kaimo. 

Apskritai, mano manymu, naujasis A. Mikutos rinkinys Paukšteliai laksto pažemiais  –  itin svarus, tikro Poeto reikšmingas kūrinys, pasiekęs mus iš jo poetinio Olimpo aukštybių.

Sako, kad gimę gegužyje

siautėja ir negęsta,

nebent  klastos suvilioti

užtrokštų saldžiam alpuly 

Eil. „Gimę gegužyje“.