Persekiojami ir kalinti
Interneto televizija "Malanka" (baltarusių k. – žaibas) jau tris mėnesius iš eilės laikosi ketvirtoje vietoje tarp populiariausių Baltarusijos "YouTube" kanalų, balandį – beveik 3,2 mln. peržiūrų. Bet "Malanka" apie Baltarusiją ir pasaulį pasakoja iš Lietuvos, nes Baltarusijoje būti sąžiningu žurnalistu neįmanoma, sako projekto "Zubr" (baltarusių k. – stumbras), kurio dalimi yra ši televizija ir portalas zubr.media, vadovas Pavelas Maryničius.
Jis pasakoja apie savo komandą: "Interneto TV kanale iš viso, skaičiuojant su techniniu personalu, dirba dešimt žmonių. Visi – pabėgėliai iš Baltarusijos. Juos ten persekiojo dėl politinių pažiūrų, visiems teko kalėti kalėjimuose, visiems iškeltos baudžiamosios bylos. Tai žmonės, kurie buvo priversti palikti Baltarusiją."
"Malanka" ištakos – pernai visame pasaulyje nuskambėjusioje Baltarusijos rinkimų platformoje "Zubr". Prezidento rinkimų metu visuomenininkai stebėjo ir fiksavo bei skelbė pažeidimus visose rinkimų apylinkėse. "Kai Aliaksandras Lukašenka uždraudė stebėtojus, mes kiekvieną rinkėją padarėme stebėtoju ir dokumentais įrodėme, kad jis nebuvo išrinktas prezidentu. Jis – ne prezidentas, o diktatorius, kuris ginkluotu būdu išlaiko valdžią", – pabrėžia "Zubr" platformos vadovas P.Maryničius.
P.Maryničius sako kiekvieną dieną gyvenantis tuo, kad Baltarusija taptų demokratine laisva šalimi, kurią valdo įstatymas, o ne koks išprotėjęs diktatorius. (Asmeninio archyvo nuotr.)
"Zubr" pradėjo internetu rodyti, kas vyksta Baltarusijoje, kokie nusikaltimai daromi pažeidžiant rinkėjų teises balsuoti. Rodė, kol Baltarusijoje neišjungė interneto. Žmonėms patiko "Zubr" transliacijos, ir po kurio laiko sulaukta prašymų grįžti į informacinį lauką. Taip atsirado interneto TV kanalas "Malanka", kuris kasdien rodo žinias, taip pat rengia tiesiogines transliacijas, išskirtinius interviu. O zubr.media portalas specializuojasi analitikoje, suteikiama platforma Baltarusijos pilietinei visuomenei.
"Bet mes – nepolitizuoti, nepriklausomi nuo kokios partijos ar judėjimo, o mūsų žurnalistai užduoda aštrius klausimus, taip pat ir demokratiniams aktyvistams", – pabrėžia P.Maryničius.
Jis – ne prezidentas, o diktatorius, kuris ginkluotu būdu išlaiko valdžią.
"Zubr" žiniasklaidos kanalai analizuoja visus klausimus, kurie įdomūs pilietinei visuomenei, taip pat ir ekonominius, pavyzdžiui, kodėl didėja kainos ar iš kur ateina pensijos. Bet yra temų, kurių net negali įsivaizduoti demokratinių šalių žiniasklaida: bendradarbiaudami su Baltarusijos žmogaus teisių organizacija, jie rengia vaizdo siužetus, kaip elgtis per apklausas ar jei į tavo namus atėjo daryti kratos.
Valdytų ne diktatorius
P.Maryničius Lietuvoje gyvena jau dešimt metų. Buvo priverstas išvažiuoti 2010-aisiais, po prezidento rinkimų, kai buvo suimti opozicijos kandidatai ir šimtai jų rėmėjų, o dalyvavusieji tūkstantiniuose protestuose imti persekioti.
Į klausimą, ar turi planų grįžti į Baltarusiją, P.Maryničius net kelis kartus pakartoja: "Žinoma, žinoma. Svarbiausia, kad ji taptų normalia europietiška valstybe. Įstotų į ES ir NATO, kad neliktų šanso pasikartoti tam, kas Baltarusijoje vyksta dabar. Kad taptų normalia kaimyne, partnere kitoms šalims ir nekeltų grėsmės visam civilizuotam pasauliui."
Pernai rugpjūtį Minske prasidėjus masiniams protestams prieš režimą, jis sakė neabejojantis, kad jau šiuos, 2021-uosius, Baltarusija sutiks be A.Lukašenkos. "Neišsipildė, deja. Aš privalau padaryti Baltarusiją tokią, apie kokią svajojo ir už kokią kovojo mano tėvas, – demokratinę laisvą šalį, kur valdo įstatymas, o ne koks išprotėjęs diktatorius. Kiekvieną dieną gyvenu tuo, kad parvažiuosiu į tokią Baltarusiją, aplankysiu tėvo kapą, apkabinsiu mamą", – sako Pavelas. Jo tėvas Michailas Maryničius – diplomatas ir ministras, išdrįsęs mesti iššūkį režimui, buvo įkalintas. 2006 m. "Amnesty International" jį pripažino sąžinės kaliniu.
Baltarusiai laukia laisvo žodžio, o "Malanka" kolektyvas džiaugiasi, kad turi palaikymą Lietuvoje ir iš čia gali šviesti savo tautiečius. (Asmeninio archyvo nuotr.)
Akademinis prieglobstis
Kai dėl politinių priežasčių iš Baltarusijos universitetų išmetami studentai, darbo netenka mokslininkai, jie taip pat neretai randa akademinį prieglobstį Lietuvoje. Europos humanitarinio universiteto (EHU) komunikacijos vadovas Maksimas Milta pasakoja, kad tokių studentų, atradusių savo antrus namus EHU, vien šiais metais – 78, taip pat priimti į EHU šešiolika Baltarusijos mokslininkų, dėl politinių priežasčių išmestų iš universitetų, Mokslų akademijos.
Ir pats EHU – 1992 m. Minske įsteigtas privatus universitetas, 2004 m. uždarytas A.Lukašenkos asmeniniu sprendimu, rado prieglobstį Vilniuje – čia persikėlė Lietuvos Vyriausybės kvietimu.
"Visų pirma esame universitetas, tarp mūsų studentų, tyrėjų, darbuotojų yra skirtingų politinių pažiūrų žmonių. Bet pilietiškumas, pilietinis aktyvumas yra neatsiejama mūsų misijos dalis, nes tikime demokratija ir laisva Baltarusija. Už tokį įsitikinimą ir buvome uždaryti Minske 2004-aisiais", – sako M.Milta.
Per penkiolika metų šį universitetą Vilniuje baigė per 2,5 tūkst. absolventų, 95 proc. jų – baltarusiai. Dauguma jų dirba nevyriausybiniame sektoriuje, žmogaus teisių gynėjų organizacijose, žiniasklaidoje – srityse, kurios ypač kenčia nuo režimo veiksmų.
EHU bendruomenė aktyviai prisideda prie demokratinių pokyčių Baltarusijoje. Per pastaruosius devynis mėnesius buvo sulaikyti Baltarusijoje per 40 EHU absolventų, per dešimt dabartinių studentų. Šiuo metu tarp Baltarusijos politinių kalinių yra EHU studentai Maryja (Marfa) Rabkova, Akihiro Gaevski-Hanada, absolventai Mikalai Dziadokas ir Wlodzimierzas Malachowskis. Nuo sekmadienio po priverstinio "Ryanair" lėktuvo, skridusio iš Atėnų į Vilnių, nutupdymo Minske įkaite laikoma EHU tarptautinės teisės ir ES teisės penktakursė Sofia Sapega.
Diaspora padeda adaptuotis
Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje balandžio pabaigoje gyveno 17 556 Baltarusijos piliečiai, vien pernai jų imigravo 7 279, šiemet per keturis mėnesius 1 985. Dalis baltarusių jau yra gavę Lietuvos pilietybę.
A.Lukašenkos režimas vis daugiau žmonių išveja iš gimtinės, nes ten jie persekiojami dėl politinių pažiūrų, netenka darbo, išmetami iš universitetų. Lietuva tapo ir Sviatlanos Cichanouskajos, teisėtai išrinktos Baltarusijos prezidentės, ir jos komandos laikinaisiais namais.
Atvykę į Lietuvą baltarusiai palaiko ryšius su Lietuvos etninių baltarusių diaspora. 38 metus Lietuvoje gyvenanti Ivano Lutskevičiaus Gudų muziejaus direktorė Liudvika Kardis pasakoja, kad pernai liepą prasidėjus pirmiesiems sulaikymams Baltarusijoje Lietuvos baltarusiai aukojo ir tebeaukoja pinigus baudoms sumokėti, nukentėjusiesiems gydyti. Prasidėjus pabėgėlių bangai, jie ėmė burtis į organizacijas, kurios padeda naujiems atvykėliams įsikurti: išsinuomuoti butą, pirmus mėnesius ir apmokėti nuomą, rasti reikiamas institucijas, renka drabužius ir daiktus, padeda dėl lietuvių kalbos kursų.
"Žmonės atvyksta į šalį, kur visiškai nepažįstama kalba, pavargę po tėvynėje patirto streso, dažniausiai išvykę skubotai, ir iš karto turi susigaudyti apie dokumentus, mokesčius, mokyklas, sveikatos apsaugą. O mums visa tai gerai pažįstama, – pasakoja L.Kardis ir priduria: – Stengiamės parodyti ir Vilnių, jo baltarusiškąją dalį. Mūsų, kaip ilgiau Lietuvoje gyvenančių baltarusių, užduotis parodyti, kad tos dvi tapatybės, lietuvių ir baltarusių, yra suderinamos ir neverta nė vienos pamiršti."
O Vilniaus savivaldybės rūpesčiu liepą atvers duris Baltarusių kultūros ir bendruomenės centras. Tarp daugybės ten vykstančių veiklų bus ir muziejus. Simboliška, nes senasis baltarusių muziejus Vilniuje atsidarė lygiai prieš šimtmetį, 1921-aisiais.
P.Maryničius sako, kad atvykstantieji dėkingi už pagalbą, nes ji padeda adaptuotis, leidžia nesijausti vienišiems – juk būna šokas, kai viską metęs žmogus turi bėgti iš savo šalies.
Lietuvoje įsikūrusioje baltarusių interneto televizijoje dirba pabėgėliai iš Baltarusijos, nes ten būti sąžiningais žurnalistais neįmanoma. Visus juos persekiojo dėl politinių pažiūrų, jiems teko kalėti kalėjimuose. (Asmeninio archyvo nuotr.)
Pasitikėjimą pateisina
Į Lietuvą atvyksta vis daugiau Baltarusijos piliečių. Vis daugiau jų prašo ir prieglobsčio Lietuvoje.
Kaip informavo Migracijos departamento direktorė Evelina Gudzinskaitė, pernai dėl jo kreipėsi 81 Baltarusijos pilietis, o nuo šių metų pradžios – jau 87. "Iki pernai rugpjūtį vykusių Baltarusijos prezidento rinkimų prašymų būdavo vienetai. Kai po jų prasidėjo masiniai protestai, srautas irgi dar nebuvo didelis – gal žmonės tikėjosi, kad greitai viskas išsispręs. Bet paskui prieglobsčio prašytojų iš šios šalies ėmė daugėti, ypač šiemet", – pasakoja E.Gudzinskaitė.
Kol kas sprendimai priimti dėl keliasdešimties, didelė dalis prašymų dar nebaigti nagrinėti, nes reikia kruopščiai patikrinti jų pagrįstumą. Procedūrai skirti šeši mėnesiai, bet dabar tai sugebama atlikti per keturis. Tačiau nebaigtų nagrinėti prašymų skaičius auga, nes jų vis daugėja.
Renkama informacija, prieglobsčio prašytojas dukart apklausiamas – vieną kartą vyksta labai išsamus pokalbis, kurio metu jis turi papasakoti visą savo istoriją, jei turi, pateikti dokumentus, nuotraukų, pavyzdžiui, iš protesto mitingų. "Reikia nustatyti, kad žmogus pagrįstai bijo, jog dėl asmens įsitikinimų, priklausymo kokiai nors grupei jam grįžus į kilmės valstybę su juo bus susidorota, valstybė imsis neteisėtų ir nepagrįstų priemonių. Baltarusių atveju reikia parodyti, kad jie bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn už tai, kad dalyvavo protestuose prieš režimą, kad negalės gauti darbo. Buvo, kad su bandančiųjų gauti prieglobstį banga bandė patekti ir tokių, kurie net nebuvo dalyvavę jokiuose mitinguose. Nustatėme, kad niekas jiems negresia", – aiškina E.Gudzinskaitė.
Pernai rugpjūtį baltarusiams buvo sukurtas ir specialus humanitarinis koridorius. Įvedus karantiną į Lietuvą galėjo atvykti tik tie užsieniečiai iš trečiųjų šalių, kurie turi vizą ar leidimą čia gyventi, arba atskiros srities ministras galėjo suteikti tam leidimą. Dėl ypatingų humanitarinių priežasčių į Lietuvą atvykstančių baltarusių sprendimą gali priimti vidaus reikalų ministrė. Kaip informavo Vidaus reikalų ministerijos Strateginės komunikacijos skyrius, nuo pernai rugpjūčio 11 d., kai baltarusiams atvertas humanitarinis koridorius, išduota 818 tokių leidimų.
E.Gudzinskaitė primena, kad Baltarusijos piliečiams numatytas ir atskiras pagrindas vizai išduoti: užtenka parodyti, kad turi pajamų trims mėnesiams ir sveikatos draudimą. Bet paprasčiausias ir populiariausias kelias – susirasti Lietuvoje darbdavį, kuris norės įdarbinti, ir tada Lietuvos ambasadoje Baltarusijoje gauti vizą, kurią paskui reikės prasitęsti.
Buvo, kad su bandančiųjų gauti prieglobstį banga bandė patekti ir tokie, kurie net nebuvo dalyvavę jokiuose mitinguose.
P.Maryničius sako – taip, patekti į Lietuvą nelengva, bet visi supranta, kad tai saugumo klausimai, nes Baltarusijos KGB, kaip ir Rusijos, kelia grėsmę. "Reikia tikrinti, kas tie žmonės, norintys gyventi Lietuvoje. Įvairios procedūros, vizos apsunkina gyvenimą, bet visi tai supranta", – sako dešimt metų Lietuvoje gyvenantis P.Maryničius.
Beje, jis džiaugiasi, kad baltarusiai pateisina juos priglobusios valstybės pasitikėjimą. Nors pastaraisiais metais Lietuvoje apsigyvenusių Baltarusijos piliečių srautas didelis, bet, pasak jo, nebuvo nė vieno policijos pranešimo apie jų padarytus teisėtvarkos pažeidimus. "Tai daug ką pasako. Baltarusiai elgiasi garbingai, jie dėkingi Lietuvos valstybei už paramą", – pabrėžia P.Maryničius.
Sviatlana Cichanouskaja ir Pavelas Maryničius (Asmeninio archyvo nuotr.)
Būta ir išdavysčių
Tiesa, nors Lietuva padeda baltarusiams, kovojantiems už demokratinius pokyčius savo valstybėje, neapseita ir be akibrokštų ar net išdavysčių. Baltarusių žmogaus teisių gynimo organizacijos "Viasna", padedančios politinių represijų aukoms, lyderis Alesis Beliackis 2011 m. buvo Baltarusijos režimo struktūrų suimtas ir nuteistas kalėti 4,5 metų sugriežtinto režimo kolonijoje, kai Lietuvos teisingumo ministerijos teikimu Baltarusijai buvo perduota konfidenciali informacija apie jo bankines sąskaitas Lietuvoje. Pinigai buvo skirti Baltarusijos žmogaus teisių centrui "Vesna".
O mūsų prezidentų naivumą deklaruojant norą eksportuoti demokratiją į Baltarusiją savo veiksmais vis paneigia pats šios šalies diktatorius A.Lukašenka.
Paskutinis to įrodymas – į Vilnių skridusio "Ryanair" priverstinis nutupdymas tam, kad režimas galėtų susidoroti su Vilniuje gyvenusiu Baltarusijos režimo kritiku žurnalistu Ramanu Pratasevičiumi.
