Kalėjimo pedagogika

Ursula Biondi buvo vos šešiolika, kai ji atsidūrė perauklėjimo institucijų taikiklyje. Mergaitė buvo gimusi italo ir šveicarės šeimoje. Iki 1952-ųjų Šveicarijoje galioję teisės aktai nebuvo palankūs mišrioms šeimoms. Šveicarijoje gimę vaikai automatiškai gaudavo tėvo pilietybę, pvz., už kitos valstybės piliečio ištekėjusios šveicarės taip pat netekdavo savo gimtosios pilietybės.

Reabilituoti? Tik tokiu atveju, jei man būtų 16 ar 20 metų, jei galėčiau mokytis, baigti mokyklą. Jei dar galėčiau kažkuo tapti.

Pasikeitus įtatymams, už Italijos piliečio ištekėjusi Ursulos motina vėliau atgavo pilietybę, jos dukros – ne. Bet kurią akimirką, susiklosčius nepalankiai politinei situacijai, mergaitėms su tėvu grėsė deportacija. Susitvarkyti pilietybės dokumentus buvę sunkiai įmanoma: šeima išgyveno nepriteklių, o biurokratinės procedūros kainavo nemenkus pinigus. Situacija kėlė didelę įtampą šeimoje, kurioje ir taip stigo santarvės: tėvas labiau rūpinosi ne šeima, bet kasdiene vyno porcija, o įtūžį išliedavo tiek ant žmonos, tiek ant dukrų.

1966-ųjų lapkritį, kai pastojo nuo vyresnio draugo, Ursula atsidūrė Hindelbanko moterų kalėjime. Užuot sulaukusi psichologų ar pedagogų pagalbos, ji apgyvendinta kartu su laisvės atėmimo bausmę atliekančiomis žmogžudėmis ir vagilėmis.

8 kv. m kameroje paauglė praleido visus metus. Vietoje pamokų – šiurpūs nuteistųjų pasakojimai, vietoje pramogų – priverstinis darbas. Darbo dienomis nuo 18.30 iki 6.30 val. paauglė privalėdavo likti kameroje, o savaitgaliais iš savo celės Ursula galėdavo išeiti tik tam, kad pavalgytų kalėjimo valgykloje ir valandą kartu su kitomis nuteistosiomis pasivaikščiotų kalėjimo kieme.

Dviese: U.Biondi su sūneliu, abu – dėvintys kalėjimo rūbus.

Vos pagimdžiusi U.Biondi neteko sūnaus – berniukas jai grąžintas tik po atkaklios tris mėnesius trukusios kovos. Išleista iš kalėjimo, ji nesiryžo likti globos įstaigoje – grįžo pas tuomet požiūrį į dukrą ir valstybės institucijas pakeitusią motiną. "Nebežiūrėjau atgal, tik į priekį", – sako U.Biondi. Ilgus metus įvairius darbus dirbusi moteris gerokai vėliau nei įprasta, tik sulaukusi 53-ejų, baigė studijas.

Savo išgyvenimus U.Biondi aprašė knygoje "Gimusi Ciuriche. Gyvenimo istorija". Vėliau bestseleriu tapusios knygos rankraštį net 2000-aisiais atmetė keliolika Šveicarijos leidyklų.

Gyvenimo paslaptis

Marianne Steiner gimė 1951-aisiais neištekėjusiai merginai, užaugusiai pas globėjus. Vėliau motinai buvo svarbiau patėvio ramybė nei dukra, todėl mergaitė buvo atiduota tiems patiems globėjams. Tačiau "senelių" šeimoje atjautos nebuvo daug, todėl nusprendę, kad ji paveldėjo "prastą seksualinę moralę", pasirūpino, kad mergina būtų uždaryta į perauklėjimo įstaigą.

"Į Hindelbanką atvežė prieš pat Kalėdas. Man pasakė – metams, – dar ir šiandien M.Steiner prisimena sunkias metalines duris be rankenų, kurios skyrė ją nuo laisvo pasaulio. – Dirbau, balinau, lyginau Berno moterų ligoninės skalbinius."

Kaip ir kitos sunkiai auklėjamos merginos, ji dėvėjusi kalėjimo rūbus. "Buvome rudosios. Tos, kurios atliko realią bausmę, dėvėjo mėlynus drabužius. Daugiau nesiskyrėme niekuo. Kameroje buvo lova, kriauklė, tualetas, mažas staliukas, radijo taškas, kurį vakare išjungdavo kartu su šviesa. Baisiausia – tos durys. Kaip slėptuvėse. Jos atsidarydavo prieš mane ir užsidarydavo man įėjus", – pasakoja moteris.

"Žaizdas aš išsilaižiau, tačiau apie tai, kad buvau internuota, negalėjau niekam prasitarti – būčiau netekusi darbo. 30 metų apie tai niekas viešai nekalbėjo. Jei anksčiau būčiau pasakiusi, kad buvau Hindelbanke, nors nebuvau padariusi nusikaltimo, visi būtų juokęsi, nepatikėję, priminę, kad ir žmogžudžiai nuolat kalba, kad nieko blogo nepadarė. Pasakoti galiu tik dabar, kaip visi aplinkiniai žino, apie ką kalbama", – liudija kita Nepriklausomos ekspertų komisijos sukurto filmo herojė Liliane Gremion.

Žaizdos – ne tik širdyje

Bernadette Gächter 1954-aisiais, būdama visai maža mergaitė, pateko į labai religingų katalikų globėjų šeimą. Globėjams įtarimų kėlė mergaitės charakteris, todėl kreipėsi į psichiatrą. Diagnozė buvo negailestinga – psichoorganinis sindromas. Nors šiandien specialistai būtų konstatavę viso labo aktyvumo ir dėmesio sutrikimo sindromą, Bernadette buvo pasmerkta. Kai pastojo būdama 18 metų, šeimos gydytojui nusprendus, kad mergina nesugebės užauginti vaiko, buvo atliktas ne tik abortas, bet ir sterilizacija. Vėliau B.Gächter veltui bandė panaikinti šios operacijos padarinius – ji liko bevaikė.

Geriau už bendraklasius mokęsis, be tėvų užaugęs Danielis Cevey vieną dieną tiesiai iš mokyklos buvo išvežtas į nepažįstamos šeimos ūkį – septynias dienas per savaitę privalėjo rūpintis privačiu paukštynu. Žinoma, be atlygio. "Reabilituoti? Tik tokiu atveju, jei man būtų 16 ar 20 metų, jei galėčiau mokytis, baigti mokyklą. Jei dar galėčiau kažkuo tapti, kažką gero nuveikti. Su savo patirtimi galėjau būti advokatu, tačiau dabar per vėlu", – vos tramdydamas ašaras sako prancūzakalbėje Šveicarijoje užaugęs vyras.

Marinos Byrde "Aštuonis mėnesius mane laikė uždarame skyriuje, farširavo stipriais neuroleptikais, vadinamaisiais cheminiais tramdomaisiais marškiniais. Paskui perkėlė į pusiau atvirą skyrių, kur taikė ergoterapiją: gaminome medines tulpes, šilko paveikslus. Nuo vaistų aš nuolat valgiau, augo svoris. Paradoksas, kad mumis turėjo rūpintis, tačiau galiausiai mūsų padėtis dar pablogėdavo. Aš buvau socialiai sudėtingas žmogus, toks ir likau", – pasakojo Marina Byrde.

Įtartinas, nes kitoks

"Nereikėjo jokios priežasties. Pakako, kad išsiskyrei iš minios. Jei gyvenai kaime ir nusišviesinai plaukus. Jei likai našle su mažamečiais vaikais. Ar tiesiog kaime garsiau juokdavaisi", – apie dar neseniai Šveicarijos kaime vyravusį mentalitetą pasakoja savo atsiminimus į knygą išguldžiusi Erna Eugster. Ji atimta nusprendus, kad motina mergaite nesugeba pasirūpinti, ir visą vaikystę, jaunystę praleido vadinamosiose perauklėjimo įstaigose. Iš jų nuolat bėgdavo, būdavo sugaunama, talpinta ir į psichiatrijos ligoninę, auklėta kalėjime.

Atmintis: dar pirmoje XX a. pusėje pastatyti Miumlisvilio vaikų namai juose gyvenusio, vėliau sėkmingu verslininku tapusio Guido Fluri iniciatyva 2013 m. paversti pirmuoju Šveicarijoje "dirbančių vaikų" istoriją menančiu muziejumi.

"Nežinau, ar prasminga versta jauną žmogų trejus metus diena dienon lopyti rūbus ir versti megzti kojines. Turėdavome valyti ilgus Kalchraino (priverstinio darbo įstaiga – aut. past.) koridorius. Jei pradėdavau skųstis, prižiūrėtoja liepdavo su dantų šepetėliu šveisti laiptus", – pasakoja šiandien judėjimo negalią turinti moteris. Apie savo išgyvenimus ji kalba tvirtu balsu: valstybinio auklėjimo sistema ją užgrūdino.

"Nežinau, kokias išvadas turėjau padaryti, ko mane norėta išmokyti. Bet ir dabar, kai reikia apsilankyti kokioje valstybinėje įstaigoje, mane apima panikos priepuoliai, pradedu blaškytis po namus – kaip kažkada savo celėje. Nors puikiai žinau, kad valdininkas kitapus langelio man nieko bloga nepadarys", – sako moteris.

Skandinti, bet išplaukę

"Mane, vos keturiolikos, sulysusį, alkaną paauglį, atgabeno į laikrodžių gamyklą – anuomet ji vadinosi "Adolph Schild AG". Čia šešias dienas per savaitę, nuo septynių ryto iki septynių vakaro, teko dirbti patalpoje, kur buvo pilna dulkių, kartu su gal kokiais 800 žmonių... Dešimt metų", – pasakojo Dianni Mora. Jis augo katalikiškuose vaikų namuose, kur metų metus teko kęsti seksualinę prievartą. Kaip ir daugeliui likimo brolių ir seserų, vieninteliu keliu ištrūkti iš valstybinės globos pragaro jis laikė mokslą. Vėliau nei įprastai pradėjęs studijuoti, galiausiai padarė karjerą ir tapo aukšto lygio vadybininku.

"Dešimtmečius laikiau visa tai savyje", – sako Sergio Devecchi. Kadangi gimė nesantuokinis, tuoj po gimimo buvo atimtas iš motinos, užaugo vaikų prieglaudose ir tik išimties tvarka galėjo mokytis vidurinėje mokykloje, o galiausiai ir studijavo: šiandien jis – Šveicarijos socialinės ir specialiosios pedagogikos profesinės sąjungos prezidentas.

"Galbūt tuomet ir kalbėta apie perauklėjimą, tačiau elgtasi taip, tarsi būtų norima pasakyti: juos reikia nubausti. Jie turi pajusti, kad neatitinka normų. Niekas nesistengė sukurti sistemos, kurios pasirūpintų jaunų žmonių poreikiais. Tiesiog stengtasi juos išstumti iš visuomenės", – sako S.Devecchi.

"Niekada iš aplinkinių nejaučiau solidarumo, tik kaltinimus. Todėl nuolat klausiau savęs, ką padariau ne taip. Tik dabar, kai pagaliau galime apie tai kalbėti, man palengvėjo. Pagaliau nebereikia neštis šios tabu naštos", – sako jis.

Gimę "netinkamoje" šeimoje

Skaitant dokumentus, liudijančius apie ilgus metus Šveicarijoje gyvavusią administracinės priežiūros sistemą, kūnu nubėga šiurpuliukai. Nuo XIX a. iki pat 1981-ųjų šalyje skiepijant visuotinai priimtas vertybes, kovojant su skurdu pasitelktos drastiškos priemonės: iš tėvų atimami vaikai, o jaunuoliai, suaugusieji be teismo uždaromi į specialiąsias įstaigas ar prievarta įdarbinami.

Kaip teigia istorikė Loretta Selias, iki pat  XX a. vidurio didelė dalis šalies gyventojų gyveno santykiniame ar absoliučiame skurde. Paremti neturtingas šeimas valstybei buvo sunku tiek finansine, tiek organizacine prasme. Išeitis siūlėsi pati – stingant galimybių padėti visai šeimai, nuspręsta pagelbėti bent jau vaikams. Realybė tokia:  tokie vaikai buvo siunčiami arba į globėjų šeimas, arba į specialiąsias įstaigas.

Rizikos zonoje atsidurdavo kiekvienas iš nesantuokinio ryšio gimęs vaikas, išsiskyrusių šeimų, blogų socialinių įpročių turinčių ar skurde gyvenančių tėvų atžala, germanakalbėse šalyse bei dalyje Prancūzijos paplitusios klajoklių  jenišų bendruomenės nariai, nėščios paauglės.

Dalies šių vaikų atsisakydavo ir patys tėvai: vargingai gyvenantys valstiečiai paprasčiausiai atiduodavo atžalas turtingesniems ar darbo rankų stokojantiems kaimynams. Užsienyje pavyzdine vadintoje Šveicarijoje toks problemos sprendimas norma laikytas net ir antrojoje XX a. pusėje.

Svarbiausia – dirbti

"Metodikos požiūriu viskas taip pat buvo labai paprasta: buvo manoma, kad vaikai turi išmokti dirbti, kad tingumas ir tuštybė yra viso pasaulio blogio priežastis. Manyta, kad išmokę dirbti, laikydami darbą besąlygine vertybe, tokie vaikai ilgainiui nebus našta valstybei", – apie gražią teoriją ir liūdną jos praktinį įgyvendinimą kalba L.Selias.

Tokiu būdu dešimtys tūkstančių jaunųjų šveicarų virto vadinamaisiais dirbančiais vaikais. Jei nepilnamečių darbas gamybos įmonėse Šveicarijoje buvo uždraustas dar XIX a., įdarbinti juos žemės ūkyje niekas nedraudė.

Sudėtingomis kalnų sąlygomis gyvenantiems ūkininkams nebuvo lengva išlaikyti gyvulius, rūpintis pašaru, tačiau dalį šios naštos jie lengva ranka užkraudavo ūmai našlaičiais tapusiems svetimiems vaikams. Apie psichologinę pagalbą, galimybę lavintis globotiniai nė nesvajojo. Neretas jų patirdavo ir smurtą bei seksualinę prievartą, o visuomenėje buvo laikomi antrarūšiais.

"Kai vaikas atsidurdavo socialinės rūpybos institucijose, jo ryšiai su šeima nutrūkdavo. Tėvai dažnai negalėjo net aplankyti globėjų šeimose apgyvendintų vaikų. Septintajame dešimtmetyje socialinės globos institucijų kontrolė ir priežiūra nebuvo tokia, kokia turėjo būti netgi pagal tuomečius įstatymus", – pastebi L.Selias.

Manyta, kad vaikai turi išmokti dirbti, kad tingumas ir tuštybė yra viso pasaulio blogio priežastis.

Tokiomis sąlygomis užaugo ir Clément'as Wieilly. Iš motinos jis buvo atimtas, kai buvo vos trejų. Dvejus metus praleidęs vaikų namuose, berniukas atsidūrė pas vieną ūkininką. Sunkus darbas ir vienatvė nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, kasdien, visą vaikystę, – tai, kad jo toks gyvenimas ir milžiniška psichologinė trauma nesugžniuždė, – veikiau išimtis. Šiandien 63-ejų vyras – vienas asociacijos "Agir pour la dignité", renkančios samdiniais paverstų vaikų pasakojimus, aktyvistų.

Prigimtinė nuodėmė

Išimtis iš taisyklės – ir ekonomikos profesorius Rolandas Begertas, visą gyvenimą bandąs suprasti, kas kaltas dėl jo likimo. Ieškodamas atsakymo 2008 m. jis išleido bestseleriu tapusią atsiminimų knygą "Lange Jahre fremd" ("Svetimas ilgus metus").

Jis gimė 1937 m. tokiai pat administracinės priežiūros sistemos aukai – vaikų namuose užaugusiai jenišų kilmės motinai, kurią girtuoklis R.Begerto tėvas paliko dar prieš sūnaus gimimą. Praėjus trims savaitėms po berniuko gimimo, motina jį ir nė dvejų neturintį vyresnį sūnų atidavė valstybės globai.

Pirmuosius dvylika metų R.Begertas praleido katalikų prieglaudoje. Valstybei tai nieko nekainavo: vienuolynas išsilaikė iš aukų. Pastarųjų stigo, todėl visi 280 vaikų, kuriuos prižiūrėjo dvi dešimtys vienuolių, dirbo be atostogų ir poilsio dienų.

Vyresnio amžiaus įnamių fizinis ir seksualinis smurtas buvo kasdienybė: R.Begertas sako manęs, kad tai – neatsiejama augimo proceso dalis. "Vienuolės žinojo apie visa tai, bet nesuprato šio reiškinio priežasčių, nei kaip su juo kovoti", – vėliau pasakos profesorius.

Vieną dieną, nė neįspėtas, jis buvo perkeltas į valstiečių šeimą. "Žinoma, man trūko šilumos, bet bent jau žmonės čia gerbė vienas kitą. Valstybė už mane šeimai mokėjo 30 frankų per mėnesį, o mano naujieji giminaičiai gavo nemokamą darbo jėgą. Kaip tada veikė ši sistema! Tai buvo laikoma norma", – vėliau šveicarų žurnalistams pasakojo vyras.

Net ir sunkiai dirbdamas, paauglys lankė mokyklą ir labai gerai mokėsi. Berniuko mokytojai stengėsi padėti jam įgyti vidurinį išsilavinimą, tačiau globėjai ir vietinis socialinių reikalų inspektorius nenorėjo apie tai nė girdėti. Sulaukęs šešiolikos metų R.Begertas buvo priverstas mokytis metalo apdirbėjo amato.

Atimti iš tėvų, užauginti globos namuose, atiduoti sunkiai dirbti į valstiečiių ūkius – tokiu keliu turėjo eiti visi valstybės "auklėjami" vaikai, nepriklausomai nuo jų gebėjimų ir norų. (Kadras iš filmo "Parduotas vaikis")

Iki pat 22-ejų, net ir dirbdamas, jis gaudavo ne algą, o menkus kišenpinigius – kaip vėliau paaiškėjo, toks buvęs globėjo ir kambarį jam išnuomojusių žmonių susitarimas. Pašlijus sveikatai, vyras suprato turįs keisti gyvenimą. Tik dėl savo ypatingų gabumų ir valios, sulaukęs 28-erių, įstojo į vakarinę gimnaziją. Būdamas 31-ų tapo Berno universiteto studentu – mokėsi ekonomikos ir teisės. Vėliau tapo ekonomikos profesoriumi, tris dešimtmečius dirbo mokytoju.

Tobuli per prievartą

Valstybinio "auklėjimo" aukomis tapo ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Pakakdavo pranešimo, kad žmogus nėra linkęs dirbti, įprato užsukti į vietos užeigą išlenkti alaus bokalo, kad vyras ar moteris yra pernelyg lengvabūdžiai, neturi socialinių įgūdžių, kad prasiskolinusi pora vis keičia gyvenamąją vietą ar yra tiesiog įtartinai keisti. Toks pat likimas laukdavo karinės tarnybos vengusių jaunuolių.

Įskundus kaimynams, darbdaviams šie žmonės būdavo sulaikomi, be teismo uždaromi specialiosios paskirties įstaigose, apgyvendinami priverstinio darbo stovyklose, neretai – ir priverstinai sterilizuojami.

Teisiškai internavimas pagal kantono teisę ar civilinį kodeksą nebuvo laikomos bausmėmis – tai vadinta auklėjimo ar perauklėjimo priemonėmis. Tačiau šiandien jos vertinamos kaip neadekvačios, akivaizdžiai pažeidusios piliečių konstitucines teises: asmens teisės ir laisvės būdavo apribojamos be teismo sprendimo, ne už kažkokius padarytus nusikaltimus, bet už pasirinktą neįprastą gyvenimo būdą, neturtą, silpnybes.

Administracinės priežiūros sistemos tinklas buvo apraizgęs visą šalį: skaičiuojama, kad visoje šalyje būta 650 su ja susijusių įstaigų. Prievarta įdarbinti asmenys dirbo žemės ūkyje, krovė kapitalą pramonės įmonėms, aptarnavo medicinos įstaigas.

Niekas nenorėjo kalbėti

Apie tikrąją šio visuomenės valymo nuo nedorųjų pusę sužinota tik pačių aukų dėka, tačiau plačių diskusijų tema tapo tik praėjus daugybei metų.

1974 m. žurnalistas Arthuras Honeggeris išleido sensacingą autobiografinį romaną, tačiau administracinės priežiūros mechanizmas sustabdytas tik 1981-aisiais. Praėjus septyneriems metams po to, kai Šveicarija ratifikavo Europos žmogaus teisių ir laisvių konvenciją, priimti atitinkamų teisės aktų pakeitimai, reglamentuojantys tam tikrų kategorijų žmonių perkėlimo į valstybines socialinės įstaigas sąlygas. Tačiau dirbančių vaikų ir valstybės auklėtinių tema dar buvo tabu.

1991 m. istorikas Marco Leuenbergeris, kurio tėvas buvo vienas iš dirbančių vaikų, paskelbė pirmąjį išsamų istorinį tyrimą apie šią ydingą žmonių "auklėjimo" praktiką Berno kantone.

Amžių sandūroje Šveicarijos žiniasklaidoje pasipylė pasakojimų apie tokių valstybės globotinių ir perauklėtųjų likimus. Paviešintos tragiškos istorijos pagaliau neliko be atgarsio: radosi parlamentarų, reikalaujančių atlikti išsamų dirbančių vaikų situacijos tyrimą, prabilta apie būtinybę kompensuoti jiems padarytą moralinę, materialinę bei fizinę žalą.

Įskundus kaimynams, darbdaviams šie žmonės būdavo sulaikomi, be teismo uždaromi specialiosios paskirties įstaigose, apgyvendinami priverstinio darbo stovyklose.

2010 m. tuometė teisingumo ministrė Eveline Widmer-Schlumpf oficialiai atsiprašė visų administracinio internavimo aukų, tačiau iniciatyvos ilgą laiką niekas neskubėjo imtis. Bažnyčia, vietos bendruomenės, kantonų valdžia, Šveicarijos ūkininkų organizacijos, – niekas nenorėjo prisiimti nei moralinės, nei finansinės naštos, pradėti mokslinio, teisinio įvertinimo proceso.

Aukų – dešimtys tūkstančių

Kiek asmenų tapo tokios administracinės priežiūros aukomis, nėra žinoma. Kai kurie šaltiniai kalba apie šimtus tūkstančių. Istoriko M.Leuenbergerio duomenimis, iki Pirmojo pasaulinio karo vien Berno kantone globota 10 proc. vaikų iki 14 metų. Tačiau ne ką mažiau šiurpūs ir šimtmečiu vėliau užfiksuoti duomenys. Skaičiuojama, kad šiandien Šveicarijoje gyvena dešimtys tūkstančių šį pragarą išgyvenusių žmonių: apie 85 tūkst.

Viešą atsiprašymą valstybės vardu jie išgirdo tik 2013-aisiais: tuometė Šveicarijos teisingumo ministrė Simonetta Sommaruga elgesį su jais pavadino žmogaus orumą žeminančiu.

Valstybinio auklėjimo aukos šiandien gali pretenduoti į piniginę kompensaciją. Tiesa, kritikų teigimu, ši suma yra neadekvačiai menka – 25 tūkst. Šveicarijos frankų (apie 23,3 tūkst. eurų). Juolab kad dauguma "perauklėjamųjų", net jei nebuvo suluošinti fiziškai ar įveikė psichologines traumas, neturėjo bent teorinės galimybės įgyti išsilavinimą, jie buvo stigmatizuojami, todėl dirbo prastai mokamą darbą, todėl ir šiandien gyvena nepritekliuje. Retam pavyko įveikti vaikystėje ar paauglystėje patirtas psichologines traumas – besąlygišką meilę darbui skiepijusi valstybė nepadėjo subręsti emociškai, užaugus be meilės, jiems buvo sunku megzti santykius.

Esama skaičiavimų, kad per visą dirbančių vaikų išnaudojimo istoriją šie nelaimėliai sukūrė produkcijos, kurios vertė gali siekti iki 65 mlrd. Šveicarijos frankų.

Šiurpdama nuo vis naujų paviešinamų istorijų Šveicarija ieško ir daugiau būdų, kuriais galėtų bent iš dalies kompensuoti šiems žmonėms patirtą skriaudą. Pvz., siūloma jiems skirti rentą, atleisti nuo mokesčių ar padengti išlaidas medicinos reikmėms.

Brandinama ir idėja Berne įsteigti "Kitokios Šveicarijos namus" – instituciją, kurioje "perauklėjimo" sistemos aukos prievartą rastų būtiną pagalbą siekiant išsimokslinimo ar norint dalyvauti diskusijose apie patirtas represijas.

Tačiau iki šiol svarbiausią darbą nuveikė 2014-aisiais įsteigta ir rugsėjo pradžioje savo išvadas pateikusi Nepriklausomų ekspertų komisija. Joje suburti istorikai, teisininkai, psichiatrai ir socialinio darbo specialistai rinko duomenis apie prievartinio perauklėjimo aukas.

Apie skaudžius tik dabar atverstus Šveicarijos istorijos puslapius pasakoja ir kilnojamoji paroda, šią vasarą apkeliavusi visą šalį, sukurtas ne vienas dokumentinis filmas. Ne visos valstybinio "perauklėjimo" aukos išdrįso kalbėti viešai, tačiau prabilusios neslepia: vaikystės, jaunystės, atimtų galimybių nekompensuos jokie pinigai. Vienintelė kompensacija – tai, kad pagaliau galima atsikratyti paslapties naštos.

Kontrolė visais aspektais

Pasaulinei vaizdo transliavimo internetu platformai "Netflix" parodžius serialo "Black Mirror" ("Juodasis veidrodis") epizodą "Nosedive" ("Pikiravimas"), kuriame kiekvienas veikiantysis gauna asmeninį bendraamžių nustatytą socialinį reitingą, menininkų fantazijos pagimdyta istorija iškart buvo palyginta su Kinijos socialinio kredito sistema.

Panašumų esama ir su garsiuoju George'o Orwello romanu "1984-ieji". Kaip pastebėjo JAV viceprezidentas Mike'as Pence'as, "Kinijos valdovai siekia įdiegti G.Orwello sistemą, kuri yra prielaida kontroliuoti beveik kiekvieną žmogaus gyvenimo aspektą".

Išties, ši sistema kelia daugybę klausimų. Ar valstybė gali stebėti savo piliečius ir skirstyti juos į patikimus ir nepatikimus ar gerus ir blogus? Ar valstybė, pamačiusi, kiek laiko praleidi žaisdamas vaizdo žaidimus, gali uždrausti studijuoti geriausiuose universitetuose? Ar išaiškėjus, kad išlaidauji mažmožiams, gali uždrausti skristi lėktuvu?

Pirmą kartą apie socialinio kredito sistemą paskelbta 2014-aisiais. Kinijos vyriausybės teigimu, ši sistema padės išlaikyti pasitikėjimą tarp žmogaus ir valstybės.

Planuojama, kad programa iki 2020 m. bus visiškai įgyvendinta visoje šalyje, tačiau tam tikroje dalyje valstybės ji testuojama jau kurį laiką, o dalyvavimas programoje – privalomas.

Įtrauktos milžiniškos įmonės

Šiuo metu sistema yra suskirstyta į dalis – kai kurias valdo miesto tarybos, kitas vertina privačios technologijų platformos, turinčios asmens duomenis.

Iš tiesų, itin reikšmingą dalį Kinijos žmonių elgsenos duomenų turi tokios milžiniškos įmonės kaip "Alibaba". Tai – Kinijos "Amazon" versija. "Alibaba" valdo vieną didžiausių internetinių mokėjimo sistemų šalyje ir turi savo kredito vertinimo sistemą, vadinamą "Sesame Credit". Taigi žmonių socialinio kredito balo kūrimo srityje Kinijos vyriausybė dirba būtent su tokiomis įmonėmis kaip "Alibaba".

Užfiksavus ir išanalizavus žmonių elgseną, kaip ir privataus kredito balas, taip ir asmens socialinis balas, priklausomai nuo asmens elgesio, gali kilti aukštyn arba kristi žemyn. Tiksli metodika išlieka paslaptyje, tačiau sistemoje fiksuojamų pažeidimų pavyzdžiai yra vairavimo taisyklių pažeidimai, rūkymas nerūkymo zonose ar per didelis polinkis žaisti vaizdo žaidimus.

Riboja keliones

Kinija jau pradėjo bausti žmones. Vienas iš būdų – riboti jų keliones. Kaip pranešė televizija "Channel News Asia", 9 mln. kinų, turinčių mažą socialinių balų skaičių, jau buvo uždrausta pirkti šalies teritorijoje vykdomų skrydžių bilietus.

Ši sistema taip pat gali apriboti prabangos pasirinkimus – 3 mln. žmonių jau draudžiama įsigyti verslo klasės traukinių bilietus.

Prognozuojama, kad 2020 m. sistema baus blogai besielgiančius keleivius. Potencialių netinkamų veiksmų pavyzdys gali būti bandymas traukiniu važiuoti be bilieto.

Šią informaciją paviešino britų rašytoja Rachel Botsman, pernai išleidusi knygą apie technologijų saugumą "Kuo galite pasitikėti?". Tačiau tiksli socialinio kredito sistemos mechaninė pusė dar nėra aiški.

Kaip teigiama žurnale "Foreign policy", ši sistema stebi, ar žmonės laiku sumoka sąskaitas, panašiai kaip finansinio kredito stebėtojai, tik šiuo atveju priskiriamas ir moralinis aspektas.

Baudžia dėl tėvų klaidų

Šios sistemos ribose kiti ginčytini nusikaltimai galėtų būti ir pinigų švaistymas nedideliems pirkimams, ir tam tikra socialinės žiniasklaidos priemonėse skelbiama informacija.

Už pranešimus apie netikras naujienas, ypač apie teroristinius išpuolius ar oro uostų saugumą, taip pat bus baudžiama.

17 žmonių, kurie 2017 m. atsisakė atlikti karinę tarnybą, buvo uždrausta įstoti į vidurines ir aukštąsias mokyklas arba tęsti jau pradėtas studijas. Tais pačiais metais užfiksuotas atvejis, kai Kinijos universitetas nepriėmė studento, nes jo tėvas turėjo žemą socialinio kredito balą.

Be to, "valstybiniam pasitikėjimui nepalankiems" asmenims gali būti uždrausta atlikti valdymo darbus valstybinėse įmonėse ir dideliuose bankuose.

Kai kurie nusikaltimai, pavyzdžiui, sukčiavimas ir įkalinimas, taip pat turėtų didelį poveikį asmens socialinio kredito balui, pranešė R.Botsman.

Kontroliuoja atostogas

Žmonėms, kurie atsisakė atlikti karinę tarnybą, taip pat buvo uždrausta išvykti tam tikromis kryptimis ar keliauti į kai kuriuos viešbučius – tad atostogų planai taip pat gali būti pažaboti, atsižvelgus į žmogaus socialinio kredito balą.

Tačiau Kinijos režimas ne tik baudžia, bet ir apdovanoja. Žmonės, turintys aukštus balus, gali pagreitinti savo paraiškas vykti į Europą.

Be to, jau 2015 m. viena kinė BBC teigė, kad ji galėjo užsisakyti viešbutį, nemokėdama jokios pradinės įmokos, nes turėjo aukštą socialinio kredito įvertinimą.

Atėmė šunis

Jinano mieste, Kinijos rytuose, 2017 m. pradėta taikyti socialinio kredito sistema šunų savininkams: naminius gyvūnėlius auginantys kinai gauna taškus, kurie gali būti išskaičiuojami, jei šuo vaikščioja be pavadėlio arba kitais būdais trukdo visuomenei.

Iš tų, kurie prarado visus savo taškus, šunys buvo konfiskuoti. Šie žmonės turėjo išlaikyti testus, susijusius su gyvūnų nuosavybės teisės taisyklėmis.

32 m. informacinių technologijų inžinierius Xu Ranjanas gyvena Žongčengo mieste, kuriame jau kurį laiką testuojama socialinio kredito balo sistema. Pasak jo, kiekvienas kinas pradeda nuo 1000 balų. Taigi, jei esi surinkęs 960–1000 taškų, tavo įvertinimas yra A, jei turi 850–955 taškus – B, jei 600–845 taškų – C, ir D – jei savo sąskaitoje turi mažiau nei 600 taškų. Tokiu atveju žmogus yra pažymimas ir vertinamas kaip nepatikimas pilietis. Tačiau, kol vyksta testavimas, kituose miestuose ir regionuose balų sistema gali skirtis.

Taktika – sugėdinti

Gėdinimas yra dar viena Kinijos valstybinio aparato taktika. 2016 m. vyriausybės pranešimas skatina įmones atsižvelgti į juodąjį sąrašą prieš samdant žmones ar pasirašant su jais bet kokias sutartis. Juodajame sąraše, žinoma, atsiduria tie asmenys, kurių socialinio kredito balas yra žemas.

Tačiau teismai informuoja žmones, kad, prieš juos įtraukiant į tokį sąrašą, ir per dešimt dienų nuo pranešimo gavimo jie turi teisę apskųsti teismo sprendimą.

Kaip praneša tarptautinė nevyriausybinė žmogaus teisių organizacija "Human Rights Watch", advokatas Li Xiaolinas, kuris 2015 m. buvo įtrauktas į tokį sąrašą, negalėjo įsigyti lėktuvo bilieto į namus, kai norėjo grįžti pasibaigus darbo kelionei. Jis taip pat negalėjo naudotis savo kredito kortelėmis. Kartais žmonės net nenutuokia, kaip ir už ką tiksliai yra vertinami.

Atrodo, kad kinams po truputį tenka susitaikyti su realybe: jie yra visur ir visada stebimi. Žurnalistas Jamesas O'Malley socialiniame tinkle "Twitter" pasidalijo vaizdo įrašu, kuriame matyti, kaip greitajame traukinyje iš Pekino į Šanchajų švieslentėje pasirodo įspėjimas, kad netinkamai elgiantis keleivių "elgesys bus įrašytas į individualią kredito informacinę sistemą".

Geriems piliečiams – viskas?

Yra ir kita medalio pusė – gerų piliečių sąrašas, o tai netgi gali padėti rasti daugiau būtent jūsų asmenybei tinkančių pažinčių svetainėse. BBC praneša, kad didžiausia Kinijos pažinčių svetainė "Baihe" skatina išskirtinai gerų piliečių profilius.

Kai vairuojame automobilį, visada sustojame prie sankryžų. Jei nesustosi, prarasi savo taškus. Iš pradžių mes nerimavome tik dėl taškų, bet dabar įpratome taip elgtis.

Tokie asmenys taip pat gali gauti nuolaidas už kai kurias sąskaitas, nuomotis daiktus be užstato ir gauti geresnes palūkanų normas bankuose.

Nepaisant sistemos siaubo elementų – "Human Rights Watch" ją pavadino "ledine", o R.Botsman – "futuristine Didžiojo Brolio vizija" – kai kurie Kinijos piliečiai sako, kad tai daro juos geresnius.

32 m. verslininkas Chenas, kalbėdamas leidiniui "Foreign policy", pastebėjo, kad žmonių elgesys šalyje tik gerėja. "Pavyzdžiui, kai vairuojame automobilį, visada sustojame prie sankryžų. Jei nesustosi, prarasi savo taškus. Iš pradžių mes nerimavome tik dėl taškų, bet dabar įpratome taip elgtis", – patirtimi dalijosi jis.

Pažaboti korupciją

Kad ir kaip siurrealistiškai ar destopiškai toks visuomenės sekimas, baudimas ir savotiškas apdovanojimas skambėtų, JAV įsikūrusio Berggrueno instituto Kinijos centro direktorius Bingas Songas įsitikinęs, kad ši sistema nėra tokia bloga, kaip bando nušviesti tarptautinė žiniasklaida.

2014 m. dokumente Kinijos vyriausybė išdėstė savo sistemos viziją ir pažymėjo, kad ji apima keturis skirtingus segmentus: vyriausybės pasitikėjimo, komercinę kredito, socialinio pasitikėjimo ir teismų pasitikėjimo sistemas. Tai, kas skatina šį didžiulį projektą, yra pastangos sukurti pasitikėjimo kultūrą Kinijos visuomenėje. Atsižvelgiant į šį platų tikslą, tinkamesnis terminas apibūdinti iniciatyvą yra socialinio pasitikėjimo sistema.

Pirma, iš tiesų daugelis priemonių, įvestų kaip socialinio pasitikėjimo sistemos dalis, yra skirtos pažaboti oficialią korupciją, kovoti su oficialiu aplaidumu ir pagerinti teismų sprendimų vykdymo veiksmingumą, taip pat nubausti neetiškus specialistus, pavyzdžiui, teisininkus, gydytojus ir mokytojus, sako B.Songas.

Antra, daugelis Vakarų žiniasklaidos istorijų pervertina visuomenės ir vyriausybės susitarimo lygį dėl bandomųjų programų, ypač taikydamos vertinimo sistemas socialiniams reikalams. Šiuo metu yra daugiau kaip du tuzinai vietos valdžios bandomųjų programų, kurių kiekviena turi skirtingų rūšių klasifikavimo sistemas, ir kelios komercinės programos.

Taigi šios programos buvo arba peržiūrėtos, arba atšauktos, atsižvelgus į visuomenės palaikymą arba atmetimą.

Trečia, dauguma Vakarų pranešimų apie Kinijos socialinio pasitikėjimo sistemą tarsi bando ignoruoti faktą, kad Kinijos vyriausybės kultūriniai lūkesčiai skiriasi nuo kitų valstybių.

Kinijos valdymo tradicija skatinti gerą moralinį elgesį tęsiasi tūkstančius metų. Pastaraisiais dešimtmečiais, kai ekonomika augo ir žmonių gyvenimo lygis aiškiai pagerėjo, taip pat padaugėjo sukčiavimo ir technologinių ekonominių nusikaltimų. Sukčiavimas šalyje dabar yra taip paplitęs, kad kiekvienas, kuris pastaraisiais metais gyveno Kinijoje, greičiausiai patyrė tam tikrą jo formą. Atsižvelgiant į visas šias problemas, B.Songas neabejoja, kad daugelis Kinijos piliečių šią sistemą mato kaip skatinančią pasitikėjimą.

Panašu į JAV

Ne vienas Vakarų analitikas, kalbėdamas apie Kinijos socialinio kredito sistemą, prisimena ir seniai funkcionuojančią JAV kreditų sistemą. Taip, šios sistemos biurai nepadidina palūkanų tiems, kurie nesirūpina naminiais gyvūnėliais, tačiau kredito reitingai JAV yra sukurti taip, kad žmonės, turintys daugiau išteklių, gauna daugiau finansinių pertraukų, o žmonės, turintys mažiau išteklių, yra reguliariai baudžiami.

Asmenys, turintys prastą kreditingumą, taip pat negali įsigyti būsto, o už automobilio draudimą jiems tenka mokėti daugiau. Nors JAV kreditų sistemos atveju nėra atsižvelgiama į socialinę asmens elgseną, tačiau – paradoksaliai – prastas kreditingumas automatiškai veikia žmogaus socialinį gyvenimą.

JAV veikiančio "Naujosios ekonomikos projekto" (angl. "New economy project"), skatinančio ekonominę lygybę, įkūrėja ir vadovė Sarah Ludwig dienraščiui "The Guardian" yra sakiusi: "Mūsų kultūroje įsiskolinimas ir, žinoma, nesugebėjimas sumokėti savo skolų, yra labai susietas su moralės sąvokomis. Nekaltas požiūris, kad mūsų kredito istorija kalba apie mūsų kaip žmonių patikimumą, iš esmės yra savaime suprantamas."

Telšių gyventojams griežtai atsisakius įsileisti vaikų socializacijos centrą, nusikalsti linkusių vaikų perauklėjimo įstaigą panoro turėti Kelmės rajono Gailių gyvenvietės bendruomenė.

Kaip rašo dienraštis „Lietuvos žinios“, Lietuvoje šiuo metu intensyviai ieškoma, kur galėtų įsikurti pertvarkyti planuojami vaikų socializacijos centrai. Švietimo ir mokslo viceministrės Natalijos Istominos teigimu, vietoj dabartinių šešių tokių įstaigų po poros metų turėtų likti keturios. Vieną jų ketinama įkurti Kelmės rajone, Gailiuose, kitoms vietos vis dar žvalgomasi.

Ėmusis pertvarkos, Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) iniciatyva visoms savivaldybėms išsiuntinėti paklausimai, ar šios norėtų, kad jų teritorijoje atsirastų socializacijos centrai ir kur jie galėtų įsikurti. Gavus Telšių rajono vadovybės sutikimą, svarstyta jį įkurdinti šioje vietovėje, tačiau vietos gyventojai susitikimuose itin kategoriškai pasisakė prieš socializacijos centro kūrimą.

„Buvo malonu išgirsti, kad, priešingai nei telšiškiai, tokios įstaigos pageidauja Kelmės rajono Gailių gyvenvietės žmonės“, - kalbėjo N. Istomina. Apžiūrėjusi uždarytos Gailių mokyklos pastatą, kuriame siūloma steigti socializacijos centrą, ŠMM komisija šią vietą įvertino palankiai.