P. Handke kritikavo NATO antskrydžių kampaniją prieš Serbiją per 10-o dešimtmečio pabaigoje kilusį Kosovo karą, taip pat pasakė kalbą buvusio Serbijos autoritarinio lyderio Slobodano Miloševičiaus laidotuvėse 2006 metais.

Kosovas buvo Serbijos dalis iki 1999 metų, kai siekdama sustabdyti S. Miloševičių į konfliktą įsikišo NATO.

Kadenciją baigiantis Kosovo užsienio reikalų ministras Behgjetas Pacolli (Behdžetas Pacolis) liepė savo šalies ambasadoriui Švedijoje „boikotuoti ceremoniją“, pabrėždamas, kad „rašytojas, palaikęs Miloševičių ir jo genocidą Bosnijoje ir Kosove, nenusipelno Nobelio premijos“.

Albanijos ambasadorius Švedijoje, demonstruodamas solidarumą su Kosovo albanais, taip pat nedalyvaus įteikimo ceremonijoje, pirmadienį pranešė Užsienio reikalų ministerija Tiranoje. Albanija boikotuos ceremoniją dėl P. Handke paramos „Slobodanui Miloševičiui, „Balkanų mėsininkui“, kuris buvo atsakingas už daugelį masinių žiaurumų per kruviną buvusios Jugoslavijos griūtį“.

Kosove gimęs laikinasis Albanijos užsienio reikalų ministras Gentas Cakajus tviteryje parašė, kad „per Jugoslavijos griūtį įvykdytų karo žiaurumų pateisinimas neturi būti apdovanojamas“.

Milazimas Krasniqi (Milazimas Krasnikis), gyvenantis Hočė e Vogelyje, už 80 km į pietvakarius nuo Kosovo sostinės Prištinos esančiame kaimelyje, sakė negalįs patikėti, „kad XXI amžiuje prizą gauna Miloševičiaus draugas ir šalininkas“. Karo metais jo gyvenvietėje buvo nužudyti daugiau kaip 40 žmonių.

Iš viso 1998–1999 metų karas pareikalavo per 10 tūkst. žmonių gyvybių. 78 dienas trukusi NATO oro kampanija nutraukė serbų valdymą Kosove, o Jungtinės Tautos šią provinciją valdė iki 2008 metų, kai Priština paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos. Belgradas šio žingsnio taip ir nepripažino.

„Netoleruotina ir nepriimtina pagerbti liūdnai pagarsėjusius rašytojus tokiomis premijomis; rašytojus, kurie pateisina nusikaltimus regione“, – teigė Prištinoje gyvenantis analitikas Shkelzenas Maliqi (Škelzenas Malikis).

Kosovo dienraštis „Koha Ditore“ savo pirmajame puslapyje paskelbė karikatūrą, kurioje S. Miloševičius ploja Nobelio premiją gavusiam P. Hadke.

Tačiau Kosovo etninių serbų mažuma tokios nuomonės nesilaiko.

„Kad ir ką jis rašė apie serbus, jis rašė gerai ir baisiai, – sakė Dimitrie Dimitričius (Dimitrijė Dimitričius), etninis serbas iš Hočė e Madės kaimo, esančio netoli Hočė e Vogelio. – Tie, kurie paskyrė [premiją], nėra neprotingi.“

Hočė e Madėje buvo klijuojami plakatai, kuriuose rašoma: „Sveikinimai mūsų Nobeliui!“

Pastaruoju metu įtampa tarp Kosovo ir Serbijos didėja. 2011-aisiais pradėtas dialogas tarpininkaujant Europos Sąjungai yra įstrigęs nuo praėjusių metų, kai Kosovas įvedė 100 proc. tarifo importo muitus visoms Serbijos ir Bosnijos prekėms, nepaisant tarptautinės bendruomenės raginimų atšaukti ar įšaldyti tokią priemonę.

Kosovas reikalauja po derybų visiškai pripažinti jo valstybingumą, o tai kol kas nėra priimtina Serbijai.

O. Tokarczuk, laikoma talentingiausia savo kartos lenkų rašytoja, šia premija įvertinta „už pasakojamąją vaizduotę, kuri su enciklopedine aistra atstovauja ribų peržengimą kaip gyvybės formą“.

Savo knygose autorė tiksliai ir poetiškai vaizduoja nuolatinę daugiaspalvio pasaulio kaitą, jos kuriamų veikėjų bruožai dažnai būna susipainioję.

Pirmasis 1993 metais išleistas O. Tokarczuk romanas „Knygos žmonių kelionė“ (Podróż ludzi Księgi) pasakoja apie nesėkmingą ekspediciją, ieškant paslaptingos knygos.

Mokyklos bibliotekininko duktė 2017 metais buvo apdovanota „Man Booker“ tarptautine premija už jos 2007 metų romaną „Bėgikai“ (Bieguni - angl. Flights). Šio romano vertimas į anglų kalbą, kurį atliko vertėja Jennifer Croft (Dženifer Kroft), pasirodė 2017 metais.

O. Tokarczuk 900 puslapių romaną „Jokūbo knygos“ (Księgi Jakubowe), pasakojantį apie XVIII amžiuje Lenkijoje gyvavusi mažai žinomą žydų Frankizmo judėjimą, Švedijos akademija pavadino autorės „magnum opus“. Pasakojimas išsidriekia per septynias šalis, apima tris religijas ir tris kalbas.

2014 metais parašyto romano puslapiai yra sužymėti mažėjimo tvarka – kaip hebrajiškose knygose.

Šį kūrinį Akademija pavadino „nepaprastai turtinga beveik užmiršto Europos istorijos skyriaus panorama“.

„Lingvistinis išradingumas“

2019-ųjų premija P. Handkei skirta „už įtakingą darbą, kuris su lingvistiniu išradingumu atrado žmogaus patirties periferiją ir specifiką“, nurodė Akademija.

Ironiška, kad 2014 metais P. Hendke ragino panaikinti Nobelio literatūros premiją, nes ji esą „neteisingai kanonizuoja“ jos laureatą.

Vokiečių kareivio sūnus, pirmą kartą tėvą pamatęs jau būdamas suaugęs, „pasižymėjo kaip vienas įtakingiausių rašytojų Europoje po Antrojo pasaulinio karo“, skelbia Švedijos akademija.

P. Handke taip pat yra sukėlęs diskusijų, kai 2006 metais dalyvavo buvusio Serbijos prezidento Slobodano Miloševičiaus laidotuvėse ir pareiškė užuojautą 10-ojo dešimtmečio Jugoslavijos karuose dalyvavusiems serbams.

Tačiau jo darbai kupini aistringo troškimo ieškoti, atrasti ir įgyvendinti savo atradimus, surandant jiems naujas literatūrines išraiškas, sakoma Akademijos pranešime.

Tarp garsiausių P. Hendkės kūrinių yra „Trumpas laiškas, ilgas atsisveikinimas“ (Der kurze Brief zum langen Abschied), poezijos rinktinės „Vidinio pasaulio išorinio pasaulio vidinis pasaulis“ (The Innerworld of the Outerworld of the Innerworld) ir „A Sorrow Beyond Dreams“ apie 1971 metais nusižudžiusią jo motiną.

Be to, vokiečių literatūros grandą ir 1929 metų Nobelio literatūros premijos laureatą Thomą Manną (Tomą Maną) jis yra pavadinęs „siaubingai blogu rašytoju“, kepantį „globėjišką, snargliną prozą“.

O. Tokarczuk ir P. Handke gaus po 9 mln. Švedijos kronų (833 tūkst. eurų), auksinį medalį ir diplomą.

O. Tokarczuk bus 15 moteris iš 116 Nobelio literatūros premijos laureatų, apdovanotų nuo 1901 metų, kai buvo pradėtas teikti šis prestižinis apdovanojimas.

Skandalo sukrėsta Akademija

1786 metais įkurta Švedijos akademija iš visų jėgų stengiasi pataisyti savo reputaciją po instituciją supurčiusio skandalo – su viena buvusia akademijos nare artimai susijusiam prancūzui Jeanui-Claude'ui Arnault (Žanui Klodui Arno) pareikštų kaltinimų dėl išprievartavimo ir jo nuteisimo 2018 metais.

J.-C. Arnault skandalas suskaldė šią gerbiamą instituciją, nes nariai nesutarė, kaip spręsti ryšius su juo. Kilo įnirtinga kova dėl valdžios.

Šis epizodas iškėlė į viešumą 18 narių turinčios Akademijos vidaus intrigas, interesų konfliktus, tylos kultūrą ir priekabiavimą.

Iškilę faktai sukrėtė liuteronišką Švediją, kuri didžiuojasi savo sutarimu grindžiama demokratija, skaidrumu ir netoleruoja nelygybės.

J.-C. Arnault yra vedęs Katariną Frostenson, Akademijos narę, atsistatydinusią kilus skandalui per patį pasaulyje prasidėjusio judėjimo #MeToo įkarštį.

Pora taip pat vadovavo vienam Stokholme veikiančiam kultūros klubui, gaudavusiam finansavimą iš šios prestižinės institucijos.

Ilgą laiką švedų kultūros nešėjais laikyti Švedijos akademijos nariai svaidėsi kandžiomis pastabomis žiniasklaidoje, septyni iš 18 narių atsistatydino. Pirmą kartą per 70 metų 2018-aisiais premijos laureato paskelbimas buvo atidėtas, nes institucijai pritrūko kvorumo svarbiems sprendimams priimti.

„Nobelio premija, kuri anksčiau asocijavosi su aukščiausios rūšies literatūra, dabar daugeliui asocijuojasi su #MeToo... ir nesusitvarkančia organizacija“, – sakė švedų literatūros kritikė Madelaine Levy (Madlen Levi) naujienų agentūrai AFP.

Dar prieš šį skandalą Akademija 2016 metais priėmė prieštaringai vertinamą sprendimą prestižinį literatūros apdovanojimą skirti JAV dainininkui ir dainų kūrėjui Bobui Dylanui (Bobui Dilanui).

Per praėjusius metus Akademija priėmė naujų narių ir naujus įstatus. Birželio mėnesį naujuoju nuolatiniu sekretoriumi tapo literatūros profesorius Matsas Malmas.

„Pakeitimai buvo labai veiksmingi ir mes dedame vilčių į ateitį“, – kelios dienos iki Nobelio premijos laureatų paskelbimo sakė M. Malmas interviu AFP.

Jis pripažino, kad skandalingi įvykiai pakenkė institucijos reputacijai ir sakė, kad permainų reikia daugiau.

„Esame įsitikinę, kad dar reikia atlikti daug darbo“, – sakė jis.

2017 metais Nobelio literatūros premija buvo apdovanotas japonų kilmės britų autorius Kazuo Ishiguro (Kadzuo Išiguras), parašęs tokius darbus kaip „Dienos likučiai“ (The Remains of the Day) ir „Neleisk man išeiti“ (Never Let Me Go).