Ispanijoje ir Portugalijoje temperatūra siekia daugiau nei 40 laipsnių, abi šalys jau kovoja su miškų gaisrais. Nuo birželio pabaigos Ispanija užregistravo 250 didelių gaisrų, sunaikinusių iš viso beveik 82 tūkst. hektarų miško – beveik tiek pat ploto, kiek buvo sunaikinta per visus praėjusius metus.

Portugalijos ugniagesiai pirmadienį suvaldė du miškų gaisrus, nusiaubusius centrinę šalies dalį, kurioje dėl besitęsiančio karščio galioja nepaprastoji padėtis. Per gaisrus 27 žmonės buvo lengvai sužeisti, o pastarosiomis dienomis buvo apgadinti septyni namai ir du žemės ūkio pastatai, sakė civilinės saugos vadas Andre Fernandesas. „Šiuo metu nėra aktyvaus didelio gaisro, bet padėtis rimta“, – pridūrė jis per spaudos konferenciją.

Rimčiausias gaisras kilo ketvirtadienį Ouremo mieste, esančiame už 130 kilometrų šiauriau Lisabonos. Jis apėmė maždaug 2 000 hektarų augmenijos, jį suvaldžius maždaug 600 ugniagesių liko vietovėje, kad neleistų gaisrui atsinaujinti. Penktadienį kaimyninėje Pombalio komunoje kilęs gaisras, sunaikinęs 560 hektarų, taip pat buvo sutramdytas pirmadienio rytą, budėti liko 300 ugniagesių. 

Šiuo metu nėra aktyvaus didelio gaisro, bet padėtis rimta.

Nuo ketvirtadienio Portugaliją alina aukšta temperatūra, prognozuojama, jog šią savaitę kai kuriuose regionuose ji viršys 45 laipsnius Celsijaus. „Artimiausiomis dienomis patirsime didžiausios rizikos sąlygas, – sakė ministras pirmininkas Antonio Costa. – Menkiausias budrumo praradimas gali baigtis didelio masto gaisru“.

Portugalijos vyriausybė paskelbė nacionalinę „nepaprastąją padėtį“, siekdama sustiprinti pagalbos tarnybas ir jų galias ekstremaliose situacijose. Lisabona taip pat paprašė Europos Sąjungos aktyvuoti civilinės saugos mechanizmą, į Portugaliją jau pasiųsti du gaisrų gesinimo lėktuvai iš Ispanijos. „Šiandien šalis geriau pasirengusi“ nei 2017 m., kai per miškų gaisrus žuvo daugiau nei 100 žmonių, sakė A. Costa, reaguodamas į krizę jis atšaukė vizitą Mozambike.

Dėl sausros problemų kyla ir Italijoje, dėl nepakankamo kritulių kiekio šiaurėje baigia išdžiūti ežerai ir upės. Penkiuose šiauriniuose regionuose paskelbta nepaprastoji padėtis, kai kurie miestai išjungė fontanus arba normuoja vandenį. Pietuose ugniagesių komandos kviečiamos suvaldyti vis daugiau miškų gaisrų. Civilinės gynybos laukia intensyvus miškų gaisrų sezonas.

Šią savaitę Prancūzijoje taip pat numatoma beveik 40 laipsnių temperatūra. Ugniagesiai irgi kovoja su daugybe miškų gaisrų, dėl sausros jų tikimasi dar daugiau. Kai kurios miškų zonos uždarytos, Nimo miestas atsargumo sumetimais atšaukė fejerverkus, planuotus minint liepos 14-ąją - nacionalinę šventę. Kai kurios mažesnės bendruomenės susiduria su geriamojo vandens tiekimo problemomis.

Graikijoje padėtis palengvėjo po ilgai trukusios sausros ir daugelio gaisrų šio mėnesio pradžioje. Praėjusį savaitgalį beveik visuose šalies regionuose smarkiai lijo. Tačiau prognozuojama, kad po liepos 18 d. temperatūra pakils virš 40 laipsnių, ypač pietuose.

Didžiosios Britanijos meteorologijos biuras paskelbė perspėjimą apie karščius šią savaitę didelėse šalies dalyse, temperatūra turėtų pakilti iki 30 laipsnių, tai gali sukelti sveikatos problemų tiek jauniems, tiek pagyvenusiems žmonėms.

Labai sausus orus patiria ir Vokietija, dėl jų pastarosiomis dienomis kilo nedideli miškų gaisrai.

Italų atostogos prabėga Kalabrijoje

Sakoma, kad rugpjūtį Italijos didmiesčius apima visą mėnesį trunkanti siesta arba, kaip sako pietų italai –pennichella. Susikrovę daiktus ir užrakinę savo namus, jie išvyksta atostogų. Vienas labiausiai italų pamėgtų kurortų yra Kalabrija, esanti pačioje Italijos bato nosyje.

„Vietiniai savo kraštui dažnai yra reiklesni, vertina jį kritiškiau nei atvykėliai. Tai, kad Kalabrija – pačių italų mėgiama atostogų kryptis, kraštui yra didelis įvertinimas. Italai jį tyrinėja kaip dar neatrastą, nepažintą kampelį. Nors vietiniai mėgsta rugpjūtį, aš sakyčiau, kad ilsėtis čia geriausia rudens pradžioje: mažiau žmonių, žemesnės kainos, temperatūra sumažėja iki mums artimesnės ir nesiekia 30 °C“, – sako vieno tarptautinio kelionių organizatoriaus produkto vadybininkė Akvilė Barakauskaitė.

Kalabrija

Būtent rugsėjo viduryje Konsenzos provincijoje vyksta čili festivalis – Peperoncino, kuris ne tik atvykėliui, bet ir vietiniams yra egzotiškas: gatves puošia raudonųjų pipirų ir aitriųjų prieskonių karoliai, galima paragauti įvairiausių gurmaniškų patiekalų, parsivežti dar nematytų lauktuvių.

Vienas Kalabrijos krantas skalaujamas Jonijos, kitas – Tirėnų jūros. Čia veikia 3 nacionaliniai parkai, įvairiausių balto smėlio ir turkio spalvos paplūdimių, savo senąją architektūra žavi miesteliai, gamtos grožiu – kyšuliai ir įlankos. Kalabrija yra unikalus kraštas, kuriame galima pajusti autentišką pietų italų gyvenimą: siauras gatveles, gėlėmis ir baltais skalbiniais išmargintus kiemelius ir lėtą vietinių tempą dirbant, ilsintis, mėgaujantis buitimi ir būtimi.

Vaizdingi žemės trupiniai Sardinijoje

Sardinijos kurortai yra vieni prabangiausių Europoje – čia savo vilas turi ne tik pasiturintys italai, bet ir užsienio ar net Holivudo žvaigždės. Viena prabangiausių yra Costa Smeralda pakrantė – čia įsikūręs net pats Bersluskonis, tačiau ši, daugiau nei pusšimčio kilometrų ilgio pakrantė, yra atvira visiems.

Sardinija

„Kiti garsiausi kurortai yra įsikūrę šalia sostinės Kaljario, taip pat vakarinėje, į Apeninų pusiasalį žvelgiančioje pakrantėje: Porto Červe, Olbijoje, San Teodore ir Orasėjuje. Atostogauti Sardinijoje gera iki pat rugsėjo pabaigos: temperatūra čia siekia apie 22–26 °C, saulėta, galima vaikščioti, keliauti, išvengti įprastų eilių kavinėse ar kitose pramogų zonose“, – sako moteris.

Sardiniją apglėbusioje Tirėnų jūroje yra nardyti mėgstantiems atsiveriančių rifų, šiaurinėje salos dalyje gausu atskilusių mažesnių salelių. Tai kraštas, kuriame klausimas, „ką pasiimti į negyvenamą salą“ įgauna žaismingą, realią prasmę: La Maddalena salynas Sardinijos šiaurėje pabiręs į 7 gyvenamas ir 20 mažų negyvenamų salų, į kurias galima nuplaukti jachta.

Mažosiose salelėse galima pamatyti baltuosius asiliukus, Kaljario kūdrose braidančius rožinius flamingus, Alghero mieste – salos įžymybę Neptūno grotą ir Capo Caccia skardį ir t. t.

Keliauja po salas ir pusiasalius

Temperamentingiesiems graikams, atrodo, nėra per karštų kraštų. Tačiau net ir jie lengviau atsikvepia atlėgus 40 laipsnių karščiams ir rudenėjant keliauja į Peloponesą ir šalia jo išsibarsčiusias saleles. Pavyzdžiui, Zakinto salą, kurioje plyti vienas gražiausių pasaulyje Navagio arba „Sudužusio laivo“ paplūdimys.

„Zakinto salos pakrantė yra 123 km ilgio, ji nepaprastai graži: baltas smėlis, skaisčiai žydras vanduo, uolos, saugojančios istorijos paslaptis: Navagio paplūdimyje iki šiol galima pamatyti į krantą išmesto  laivo likučius. Ilsintis Peloponese verta nuplaukti į Zakintą: pasimėgauti saule paplūdimiuose, pasigrožėti kraštovaizdžiu užteks ir vienos dienos“, – sako A. Barakauskaitė.

Paplūdimių gausu ir pačiame Peloponese: rytuose pusiasalį skalauja Jonijos, vakaruose – Egėjo jūros. Žemyninėje dalyje gausu Antikos istorinių garsenybių: amžinąją ugnį saugantis Olimpas, Lakonijoje įsikūręs Spartos miestas, kuriame vis dar tvyro spartiečių tvirtybės aura: kiekvieną rugsėjį vyksta Spartatlonai – ultramaratonai, kurių dalyviai per 36 valandas arba greičiau turi nubėgti net 256 km.

Korinto kanalas

Kastrijos miestelyje, Achajoje, šalia garsiojo Korinto su uolėtu kanalu, galima aplankyti Kastrijos ežerų urvą: žiemą jame kriokliais švokščia požeminė upė, kuri šiltuoju metų laiku išdžiūva, uolose palikusi 13 požeminių ežerų. O kur dar kitos Peloponeso įžymybės: Napflio tvirtovės, Mikėnų istorinės vietos, Epidauro teatras ar skaniausias maistas: jūros gerybės, vienu geriausiu pasaulyje tituluojamas alyvuogių aliejus, peloponesiečių svetingumas ir jų rankomis gaminamas naminis vynas.

Į saldžiąją Portugaliją – tik rugsėjį

Net jei ir labai norėtų, portugalai Atlanto kurortų Senajame Žemyne nerastų niekur kitur: sakoma, kad vieni geriausi jų yra Algarvėje, pietinėje Portugalijos dalyje. Čia yra daugiau nei 150 (!) paplūdimių, praėjusiais metais vienas jų – Karvueiros paplūdimys „European Best Destination“ buvo paskelbtas pačiu gražiausiu visoje Europoje.

Algarvė

Algarvėje gausu jūrų tvirtovių, muziejų, taip pat maurų (šiaurės afrikiečių) įkvėptų statinių, jų kultūros likučių. Vienos žymiausių – Albufeiros, Padernės pilys. Krašto garsenybė – Lagoso senamiestis, taip pat Monte Gordo, Oljauno, Taviros panoramos.

Nuodėmė būtų viešint Portugalijoje nepasilepinti maistu. Algarvėje, šalia vandenyno, gausu jūros gėrybių restoranų, Porto mieste ar Lisabonoje – kepyklėlių su visame pasaulyje garsiais saldžiais skanėstais.

„Jei pabuvus Portugalijoje neparagaujate Pastéis de Nata, o lankydamiesi Lisabonoje nenuvykstate jų paragauti į Belém, galima sakyti, kad šalies skonio nepajutote. Saldaus kremo pyragaičiai yra unikalūs, pusryčiams jie patiekiami beveik visuose Portugalijos viešbučiuose, o Pastéis de Belém yra pateikiami karšti, su cinamonu ir cukraus pudra – tai yra tarsi nacionalinis šalies skonis“, – pasakoja A. Barakauskaitė.

Portugalai pasakoja, kad Belém kepyklėlės savininkai: tėvas, sūnus ir senelis negali net skristi vienu lėktuvu, kad katastrofa nenusineštų jų garsiųjų pyragėlių recepto.

„Portugalija, Graikija, Italija greičiausiai niekada nebus kraštai, kuriuos galima pažinti ir patirti per vienas atostogas. Laiko galbūt niekada neužteks, tačiau suplanavus poilsį šių kraštų kurortuose, kuriuos įvertina net vietiniai, labai didelė tikimybė, kad rudenį pasitikti pavyks tobulai“, – priduria ekspertė.

Vietos valdžia, įtardama padegimus, netgi išsikvietė pagalbon Nacionalinę gvardiją.

Dega ir sausromis garsėjančios Sicilijos miškai. Dėl tokių sąlygų kai kur turistus teko evakuoti jūros keliu. Visas šias sausras atnešė nuo Šiaurės Afrikos atslinkę itin karšti ir sausi orai.

Pastarosiomis dienomis dagiau kaip 40 laipsnių karšiai, kamavę pietinę Ispaniją, nuo penktadienio turėtų kiek atlėgti, bet šalies meteorologinės tarnybos vis vien perspėja, kad mažiausiai septyniose pietinėse provincijose išliks raudonas – pats didžiausias – karščių pavojaus lygis.

Dėl didelių karščių ir lietaus stokos vandens lygis kai kuriuose Italijos ežeruose ir upėse nukrito iki rekordinių mažumų. Sausra išdžiovino ištisus ežerus, o šalies ūkininkai skundžiasi, kad nukenčia derlius. Nacionalinė agrikultūros asociacija žalą jau vertina milijardu eurų. Italijos valdžia priversta reaguoti. Dėl susidariusios padėties šiaurinėje Italijos dalyje, pavyzdžiui Parmos mieste ir jo apylinkėse, skelbiama nepaprastoji padėtis. Didžiausia pasaulyje ūkininkų profesionalų organizacija „Coldiretti“ grupė skelbia, kad žala gali būti ir didesnė.

Sardinijoje ūkininkai blokuoja kelius prašydami žmonių pagalbos, nes jų verslas atsidūrė ties žlugimo riba. Mocarelos gamintojai Neapolyje taip pat skelbia apie sausrų sukeltą krizę.

Kenčia ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, todėl Romos zoologijos sodas nusprendė augintinius palepinti vaisiais, ledinukais iš užšaldyto kraujo, kad karščiai jiems nebūtų nepakeliami. Tačiau ne visi gyvūnai pasidalija staigmenomis.

„Šiomis dienomis labai, labai karšta, nes prie temperatūros, kuri siekia 35 laipsnius dar prisideda didelė drėgmė. Įvertinus tai, juntama temperatūra siekia daugiau nei 40 laipsnių karščio. Gyvūnai, kurie atkeliavo iš tropinio klimato, didelių problemų neturi, tačiau yra tokių, kurie kenčia. Žinoma, mes stengiamės jiems duoti skanumynų, taip šiek tiek palengvindami karščių sukeltas kančias. Taip pat reikia pasirūpinti nuolatiniu vandens tiekimu ir užtikrinti pavėsį“, – sakė Romos zoologijos sodo direktorius Yadidas Yitzhakas.

Jei orai artimiausiu metu išliks tokie patys, tik didins padarytą žalą. Meteorologai prognozuoja, kad tokie karščiai ir sausros laikysis dar mažiausiai penkias dienas.

Pastebimos naujos ryškiausios tendencijos Lietuvos turizmo sektoriuje: mūsų šalį vis dažniau atranda tolimiausi Europos kaimynai – portugalai, ispanai, italai, tebesitęsia ir neįtikėtinas svečių iš Japonijos skaičiaus augimas, o pastaruosius dvejus metus mažėjęs turistų iš Rusijos skaičius Lietuvoje buvo pradėjęs vėl augti.

„Baigiantis vasarai – aktyviausiam turizmo laikotarpiui – norisi „suskaičiuoti viščiukus“. Nors einamojo mėnesio statistika dar nepateikta, tačiau pirmų dviejų ketvirčių statistikos rezultatai patvirtina augantį į Lietuvą atvykstančių turistų skaičių. Matome, kad be turistų iš kaimyninių ir Lietuvą jau ne pirmus metus mėgstančių šalių, vis daugiau keliautojų atvyksta iš Japonijos, Portugalijos, Ispanijos, Italijos. Taigi keletą metų nuosekliai mažėjusį turistų srautą iš Rusijos su kaupu kompensuoja kitų šalių keliautojai“, – sako Ugnė Radžiūnaitė, LPK Ekonominės ir socialinės verslo aplinkos skyriaus ekspertė.

Statistikos departamento duomenimis, I-ąjį šių metų ketvirtį Lietuvoje apsistojusių užsieniečių skaičius nuosekliai didėjo, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Per pirmus tris šių metų mėnesius šis skaičius išaugo 11,5 proc. Turizmo informacijos centrai taip pat džiaugiasi lankytojų iš užsienio gausėjimu: šių metų balandžio–birželio mėnesiais juos aplankė 14,5 proc. daugiau užsieniečių nei 2015 m. antrąjį ketvirtį.

Lietuvą vis dažniau atranda tolimiausi Europos kaimynai – portugalai, ispanai, italai. Pastaraisiais metais atvykstančiųjų iš šių šalių skaičius nuosekliai ir ženkliai didėjo: portugalų turistų skaičiaus augimas per pastaruosius dvejus metus siekė net 127 proc., ispanų turistų skaičius nuo 2013 m. išaugo 37 proc., o italų 2015 m. atvyko 41 proc. daugiau, lyginant su 2013 m. duomenimis.

Tebesitęsia neįtikėtinas svečių iš Japonijos skaičiaus augimas. 2015 m. į Lietuvą atvykusių japonų skaičius (21 tūkst. turistų) sudarė panašiai tiek, kiek sulaukėme svečių iš šių artimų Europos šalių kartu sudėjus: Airijos, Austrijos, Slovakijos ir Slovėnijos. 2016 m. pirmąjį ketvirtį ši tendencija išlieka. Jei Japonijos turistų skaičius ir toliau panašiai augs, tuomet 2020 m. sulauksime jų apie 135 tūkst., t. y. kiek daugiau nei šiuo metu sulaukiame iš kaimyninės Lenkijos.

Kaip rodo statistika, lankytojų iš Rusijos Lietuva 2015 m. sulaukė 72,5 tūkst. mažiau nei metais anksčiau, tačiau beveik tris kartus daugiau nei šis netekimas sulaukėme turistų iš kitų šalių.

Pastebėta, kad per dvejus pastaruosius metus 39 proc. sumažėjęs turistų iš Rusijos skaičius Lietuvoje buvo pradėjęs vėl augti: 2016 m. I-ąjį ketvirtį Lietuvos apgyvendinimo įstaigose apsigyveno 0,7 proc. daugiau rusų lankytojų nei tą patį ketvirtį prieš metus. Pasak U. Radžiūnaitės, tokią situaciją galėjo lemti tai, kad Rusijos rublio vertei kylant iš neregėtų žemumų ir didėjant jos gyventojų perkamajai galiai, rusai įgavo pasitikėjimo ekonomika bei optimistiškiau planavo savo išlaidas. Tačiau šių metų antrąjį ketvirtį rusų turistų srautas vėl buvo mažesnis nei 2015 m. antrąjį ketvirtį. Bendrai per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvos apgyvendinimo įstaigos sulaukė 1,9 proc. mažau rusų turistų nei 2015 m. pirmąjį pusmetį.

2016 m. pirmąjį pusmetį Lietuvos apgyvendinimo įstaigos jau priėmė 652,67 tūkst. užsieniečių. Tai yra 11 proc. daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus.

Portugalija bei kitos Pietų Europos valstybės nebevertina Lietuvos kaip rusofobiškos valstybės, ir ima panašiai vertinti grėsmes, sako krašto apsaugos viceministras Marijus Velička.

„Tikiuosi, kad po visų šių dalykų atsiveria akys ir pietinėms Europos valstybėms. Jiems tas supratimas, kokį turime mes, lietuviai, apie grėsmę iš rytų - jie to nematydavo. Iki tol, kol Rusija nepadarė pati sau paslaugos ir neatvėrė visiems akių. Šiandien mums yra ženkliai paprasčiau su jais šnekėti, nes gal prieš metus ar dvejus jie į mus žiūrėdavo kaip į rusofobus, kaip į skeptikus, kurie nuolat provokuodavo konfliktą. Šiandien tokių klausimų niekas nekelia, visi matome tai vienodai“, - trečiadienį lankydamasis Karinių oro pajėgų Aviacijos bazėje Šiauliuose BNS sakė viceministras.

Viceministras sakė iš Lietuvoje viešinčio Portugalijos gynybos ministro išgirdęs patikinimą, jog ši šalis supranta grėsmes NATO valstybėms Rytų Europoje.

„Šiandien, matant mūsų Rytų kaimynų agresiją, jie tas grėsmes supranta - man tą patvirtino ir ministras, jog realiai jie žiūri kaip sąjungininkai, partneriai, per solidarumo prizmę ir jų buvimas čia parodo jų pačių solidarumą ir kad NATO aljansas puikiai veikia“, - sakė M.Velička.

Anot jo, šiuo metu rodomas NATO partnerių dėmesys yra pakankamas - oro policijos misijos rotacijų grafikas yra visiškai užpildytas iki 2020 metų, taip pat sąjungininkai operatyviai reagavo sustiprindami misiją papildomais naikintuvais ir personalu tiek Šiauliuose, tiek Estijos Amario bazėje.

Klaipėdoje gyvenanti 40-metė Vaida Kazlauskienė – bene vienintelė italų kalbos dėstytoja uostamiestyje. Moteris ne tik kitus moko šios melodingos kalbos, bet ir dirba gide su turistų grupėmis iš Italijos. Ji neslepia, kad šiai šaliai jaučia ypatingus jausmus.

Mokykloje neužsiliko

– Ar esate tikra klaipėdietė?

– Ne, Klaipėdoje gyvenu keliolika metų. Esu iš Kelmės, studijavau Kaune, vėliau vokiečių kalbos mokytoja dirbau mokykloje Šiauliuose. Paskui su šeima persikėlėme gyventi į Klaipėdą.

– Atvažiavusi į Klaipėdą taip pat įsidarbinote mokykloje?

– Taip, ėmiau dirbti vienoje mokykloje socialine pedagoge. Tai buvo sudėtinga mokykla, kur mokėsi labai daug socialinės rizikos grupės šeimų vaikų. Dabar galiu drąsiai sakyti, kad vieno socialinio pedagogo ir vieno psichologo mokykloje šiandien yra per mažai. Tai – ne tik bendravimas su sunkiais vaikais, atstovavimas jiems teismuose, policijoje, Vaiko teisių apsaugos tarnyboje, Vaikų krizių centre. Turiu pripažinti, kad mokykloje yra dar daug netvarkos, patys mokytojai neprisiima atsakomybės už savo pamokoje vykstančius dalykus. Pavyzdžiui, vaikas kalba per pamoką mobiliuoju telefonu ir nereaguoja į pedagogo pastabas. Tas mokytojas bėga pas socialinį pedagogą, kad šis jam padėtų sutvarkyti neklaužadą. Yra buvę graudžiai juokingų dalykų, kai vyras mokytojas ateidavo kviesti mane, kad atimčiau mobilųjį telefoną iš mokinio.

– Tai kas gi tas socialinis pedagogas yra?

– Šiandien tai tarsi mokyklos policininkas. Supratimas, kuo turi užsiimti socialinis pedagogas, visiškai iškreiptas. Universitete mus mokė, kad socialinis pedagogas – tai vaiko advokatas mokykloje. Jis turi atstovauti vaikui, padėti jam spręsti visas problemas, bet tik tada, kai jau viską yra išmėginęs su tuo moksleiviu nesutariantis mokytojas ir klasės vadovas neberanda kitos išeities. Šiuo atveju viskas yra atvirkščiai – socialinis pedagogas paliekamas vienas su vaiko problemomis.

– Ar yra tekę susidurti su graudžiais atvejais?

– Taip, buvo, ir ne vienas. Labiausiai įstrigo istorija vienos paauglės, kurios mama girtuokliavo ir mergaitę nuolatos skriaudė. Moksleivė prašė, kad ją apgyvendintume globos namuose, nes nebeapsikentė motinos teroro. Ta šeima buvo gerai žinoma tarnyboms. Galiausiai pradėjau tvarkyti dokumentus, kad ją paimtume iš šeimos. Bet kai nuvažiavome, motina ėmė protestuoti. Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotoja patarė mergaitei pasilikti namuose. Kitą dieną ji atėjo į mokyklą sumušta už tai, kad pasiskundė. Mergaitė daugiau niekada manęs neprašė pagalbos, o kai paklausdavau, kaip ji jaučiasi, sakydavo, jog gerai. Tačiau mačiau, kad taip nėra. Šiuo atveju pagalba ne tik nebuvo suteikta, bet vaikui buvo dar ir pakenkta.
Paniro į kalbas

– Po tokių patirčių ir nusprendėte atsisakyti darbo mokykloje?

– Supratau, kad man toks darbas yra per sunkus. Supratau, kad viena su sistema nepakovosiu. Be to, namo parsinešdavau daug negatyvių minčių. Atrodė, kad galiu daug kam padėti, bet atsimušdavau kaip į sieną. Visi norėjo greito rezultato, o taip nebūna. Man vis dėlto artimesnis humanitarinis darbas, kalbos dėstymas, kai matau didžiulį grįžtamąjį ryšį. Sutikau žmonių, kuriems patiko socialinio pedagogo darbas. Bet tai turbūt ne mano pašaukimas.

– Grįžote prie kalbų dėstymo?

– Taip, mano ir specialybė – kalbų dėstymas ir vadyba. Dar dirbdama socialine pedagoge ėmiau dėstyti kalbų mokykloje vakarais. Dėsčiau vokiečių kalbą. O giliai širdyje svajojau išmokti itališkai ir šios gražios kalbos mokyti kitus.

– Kuo jums ypatinga italų kalba?

– Ji man labai patinka. Ne tik kalba, bet visa italų kultūra. Ją pamėgau nuo vaikystės, dar klausydama tėvų plokštelių. Kai įstojau į Vadybos ir teisės institutą, dauguma studentų antrąją kalbą rinkosi anglų, o aš – italų. Dabar labai keistas jausmas, kai girdžiu tas pačias itališkas dainas jau gerai mokėdama kalbą, tos dainos man atsiskleidžia jau kitaip. Dabar tarsi migla nuo akių nukrito. Kalba – labai graži, kultūra be galo įdomi. Tenka daugiau bendrauti su Šiaurės Italijoje gyvenančiais italais, tad pastebėjau, kad jų gyvenimo tempas lėtas. Tai – keista. Mes turime susikūrę įvairių stereotipų, kad italai – karštakošiai, tačiau anaiptol taip nėra. Ten gyvenimo tempas lėtesnis nei pas mus. Ten yra skiriama laiko pavalgyti su šeimos nariais, bendrauti ir pasakyti gražius žodžius. Labai vertinama draugystė. Italai save išreiškia jausmais. Mes lekiame, bėgame, mūsų energija tarsi išbarstyta. Tai ypač pastebiu, kai į Lietuvą grįžtu iš Italijos. Mūsų šalyje nėra ramybės.

Pasirinko darbą su turistais

– Kaip tapote gide?

– Gide pradėjau dirbti pernai, nors gidų kursus buvau baigusi prieš aštuonerius metus. Tačiau imtis šio darbo vis nesiryžau. Kalbą mokyti yra viena, o kalbėti turistams – visai kas kita. Tokios veiklos ėmiausi, nes Klaipėdoje itališkai kalbančių gidų daugiau nėra, tekdavo juos kviestis iš Vilniaus ar Kauno. Darbo man netrūksta. Dirbu su didelių kruizinių laivų, plaukiojančių su Italijos vėliava, turistais. Dažniausiai su "Costa Pacifica" keleiviais.
– Kas italus domina Klaipėdoje, pajūryje?
– Juos domina nepažintas mūsų kraštas. Šis kruizas vadinamas "Šiaurės šalių sostinės". Jie labai žavisi Sankt Peterburgu, Kopenhaga, Ryga, taip pat ir Klaipėda. Taigi nori nenori Klaipėda šiuo atveju tampa kaip ir Lietuvos sostine, nors visada pabrėžiu, kad mūsų sostinė yra už 300 km nuo Baltijos jūros. Net stebiuosi, kad turistai labai gerai išmano Klaipėdos istoriją, žino, kas toks buvo Heinrichas Schliemannas (vokiečių archeologas mėgėjas, atradęs Troją – A.D.) ir kaip jis susijęs su mūsų miestu. Juos domina gintaras, kurį jie aktyviai perka. Teko vesti ekskursijas ir italų žurnalistams. Tai – įdomus projektas. Lietuva tokiu būdu pristatinėjama tam tikroms šalims, kviečiami užsienio žurnalistai, kurie aprašo savo spaudoje ar interneto portaluose patirtus įspūdžius. Jie labai smalsūs, juos domina ne tiek pati mūsų istorija, kiek užburia mūsų legendos – "Eglė žalčių karalienė" ar "Jūratė ir Kastytis" ir dabartinis mūsų gyvenimas.

– Kas juos čia nustebino?

– Italus stebina mūsų vidutinio atlyginimo dydis, ypač kai išverčia į eurus. Juos stulbina, kad mes norime įsivesti eurą. Kai tai išgirsta, tik atsidūsta. Italai užjaučia mus dėl euro, kuris čia bus jau nuo sausio pirmosios. Tiesa, juos domina sovietmetis. Stebisi, kai pasakome, kad anais laikais draudė švęsti Kalėdas, kitas religines šventes.

– Ar kyla kokių nors problemų su turistais?

– Tie gidai, kurie dirba su lietuvių grupėmis, turi įvairių patirčių. Gidai skundžiasi, kad sunku su lietuvių turistais, jie dažnai nepatenkinti, rašo skundus. Užsieniečiai gidams rodo didelę pagarbą. Tačiau ir savęs labai daug tenka atiduoti. Tas penkias valandas su jais dirbu, tarsi būčiau scenoje. Grįžus namo, reikia kelių valandų, kad atgaučiau jėgas.

– Vyrauja nuostata, kad italai vyrai labai atidūs moterims. Ar yra tekę sulaukti italų gerbėjų dėmesio?

– Italai nebijo pasakyti komplimentą, padėkoti. Jie atviresni reikšdami jausmus, tačiau anaiptol nepriekabiauja. Tokių dalykų nėra buvę. Be to, į keliones jie važiuoja su šeima, tad visą dėmesį skiria savo moteriai, žiūri tik į ją ir nesidairo į jokias blondines. Lygiai taip pat jie elgiasi ir Italijoje.

– Ar norėtumėte gyventi Italijoje?

– Labai. Tai mano svajonių šalis. Italija man labai artima, net negaliu racionaliai paaiškinti, kodėl taip yra, bet kai ten leidžiasi lėktuvas, apima jausmas, kad žemę pabučiuoti norėčiau. Esu aplankiusi labai daug šalių, bet Italijai jaučiu ypatingas emocijas.

2015 metais eurą įsivesti ketinanti Lietuva, nepaisant skeptikų gąsdinimų, neturėtų baimintis tebesitęsiančių sunkumų pietinėse bendros Europos valiutos valstybėse, rašo savaitraštis "Veidas".

"Šiuo metu ar kitais metais įsivedus eurą neaiški situacija Pietų Europos šalyse neturėtų daryti tiesioginio poveikio Lietuvos ekonomikai. Tiesioginis poveikis pirmiausia priklauso ne nuo bendros valiutos naudojimo, bet nuo prekybinių ir finansinių ryšių intensyvumo, o jie tarp Lietuvos ir tokių šalių, kaip Graikija, nėra labai intensyvūs", - sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas.

"Swedbank" vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis sakė, kad Lietuva yra priklausoma nuo kai kurių maisto produktų ir turizmo paslaugų importo, bet investicinių srautų taip pat beveik nėra.

"Vargu ar įstojimas į euro zoną gali pakeisti šiuos ekonominius santykius - prekiaujančioms įmonėms ir turistams bus lengviau, nes nereikės konvertuoti valiutų. Bet apskritai tvaraus pietinių valstybių augimo ir visiško užimtumo šį dešimtmetį galime ir nepamatyti", - sakė N.Mačiulis.